- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Data
- 2017-12-21
- Bylos Nr.
- B2-974-856/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Opek“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ bankroto pripažinimo tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - ir BUAB) „Saugila“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „Saugila“ bankrotą tyčiniu. Pareiškime nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Saugila“ vykdė viešbučių veiklą, bendrovė valdė viešbutį „Grafaitės svetainė“, esantį adresu (duomenys neskelbtini). UAB „Saugila“ veikla buvo vykdoma iki 2014 metų pabaigos. Minėtas patalpas 2014-12-15 iš L. J. priklausančios bendrovės UAB „Laimoza“ (kuri taipogi yra UAB „Saugila“ akcininkė) įsigijo UAB „Autma“. Pastaroji bendrovė minėtas patalpas išnuomojo bendrovei UAB „Grafaitė“, kuri ėmė vykdyti ir šiuo metu vykdo tą pačią veiklą, kokią vykdė UAB „Saugila“. Šiose patalpose šiuo metu veikia viešbutis „Grafaitė“. UAB „Saugila“ turimo turto vertė 2014 metų pradžioje sudarė 1 171 988 Lt (339 431 Eur) sumą. Nei turtas, nei bendrovės veiklos dokumentai administratoriui nėra perduoti. Neperdavus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti tikslios įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio. Be to, prašyme nurodyti požymiai leidžia teigti, kad bendrovės vykdyta veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę. Į minėtą įmonę perėjo dirbti UAB „Saugila“ dirbę darbuotojai. Po turto perleidimo, iš gautų pajamų su bendrovės kreditoriais, tame tarpe su darbuotojais, nebuvo atsiskaityta. Administratoriaus manymu, esamos aplinkybės patvirtina, kad suinteresuoti asmenys sąmoningai blogai valdydami įmonę, nuslėpdami bendrovės turtą, nutraukdami bendrovės vykdytą veiklą, ją perkeldami į kitą įmonę, apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei nulėmė UAB „Saugila“ bankrotą, padarė bendrovei ir jos kreditoriams didelę turtinę žalą. Bankroto administratoriaus teigimu, nurodytos aplinkybės yra akivaizdūs tyčinio bankroto požymiai, kad bendrovės BUAB „Saugila“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, bet suinteresuotų asmenų tyčiniai veiksmai (1–6, 30–36 b. l.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius teigė, kad bankroto administratoriaus pareiškime nurodyti faktai yra svarbūs ir sudarantys pakankamą pagrindą tam, kad įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu. Nurodė, kad BUAB „Saugila“, didindama privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų skolą, nevykdė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų dėl įmokų mokėjimo, tačiau aplinkybių, kad buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas, suteikiant prioritetą trečios eilės kreditoriams, patvirtinimui duomenų neturi (73 b. l.).
Atsiliepimu į prašymą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad kreditorius 2017-05-29 1-ame kreditorių susirinkime balsuodamas raštu pritarė bankroto administratoriaus pateiktam nutarimo projektui 9 darbotvarkės klausimu, t. y. teikti civilinį ieškinį buvusiems UAB „Saugila“ valdymo organų nariams dėl žalos atlyginimo, esant pagrindams – inicijuoti tyčinio bankroto procedūrą. Nurodė, kad perdavė valstybės įmonei Turto bankas reikalavimo teisę į UAB „Saugila“ mokestinę nepriemoką 3 743,32 Eur sumai, kuri buvo patvirtinta kaip kreditorinis reikalavimas (100 –101 b. l.).
Suinteresuoti asmenys L. J. ir A. J. atsiliepimus į bankroto administratoriaus prašymą pateikė praleidę įstatymo nustatytą 14 dienų terminą, pateisinamų priežasčių dėl ne laiku pateiktų atsiliepimų nenurodė, atnaujinti termino neprašė. Pranešime dėl atsiliepimų pateikimo suinteresuotiems asmenims buvo išaiškintos atsiliepimo nepateikimo pasekmės, nurodžius, jog teismui suteikta teisė atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus. Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, atsisako priimti suinteresuotų asmenų L. J. ir A. J. atsiliepimus į pareiškimą ir grąžina juos padavusiems asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 142 straipsnio 3, 4 dalys).
Prašymas dėl BUAB „Saugila“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinamas.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio nuostatomis, teisme iškėlus įmonei bankroto bylą, kreditoriai ir paskirtas bankroto administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui, ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi, bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
Motyvuojamoji dalis
Teismas, įvertinęs administratoriaus nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo išvadai, kad UAB „Saugila“ prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius prašo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu įrodinėdamas, kad įmonės vadovas sąmoningai blogai valdė įmonę, neperdavė bankroto administratoriui bankrutuojančios įmonės turto ir dokumentų, todėl buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai ir netinkamai. Be to, BUAB „Saugila“ veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, ir šie požymiai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytus tyčinio bankroto prezumpcijos atvejus.
Dėl BUAB „Saugila“ veiklos ir turto perkėlimo į kitą įmonę
Šį tyčinio bankroto požymį bankroto administratorius grindžia aplinkybėmis, kad UAB „Saugila“ priklausęs turtas buvo perleistas UAB „Autma“, po turto perleidimo iš gautų pajamų su bendrovės kreditoriais nebuvo atsiskaityta, kad į naujai įsteigtą įmonę UAB „Grafaitė“ perėjo dirbti buvę UAB „Saugila“ darbuotojai.
Iš bankroto administratoriaus patikslinto pareiškimo matyti, kad pareiškime nurodomas turtas, kurį, jo teigimu, bankrutuojanti įmonė perleido UAB „Autma“, yra pastatas – kavinė-baras-viešbutis bei kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai (11–15 b. l.). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 2014-12-11 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.1-14189 UAB „Laimoza“ pardavė kavinę-barą-viešbutį bei kitus inžinerinius statinius (kiemo statiniai), esančius (duomenys neskelbtini) UAB „Autma“. Byloje pateikta 2014 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad aukščiau minėti pastatai adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė UAB „Laimoza“, buvusiai UAB „Saugila“ akcininkei, tačiau niekada nepriklausė UAB „Saugila“. Šią aplinkybę patvirtina ir VĮ Registrų centras pažyma, iš kurios matyti, kad UAB „Saugila“ nekilnojamojo turto nėra turėjusi. Taigi, bankroto administratoriaus pareiškime nurodomas turtas, kurį neva bankrutuojanti bendrovė perleido UAB „Autma“, niekada nuosavybės teise nepriklausė bankrutuojančiai UAB „Saugila“. Šiose patalpose UAB „Saugila“ tik vykdė veiklą, tačiau byloje nėra duomenų, kokiais pagrindais. Iš 2014-12-11 pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad už šį turtą gautos pajamos (1 400 000 Lt) buvo pervestos AB Šiaulių bankas UAB „Laimoza“ gauto kredito pagal 2007-05-24 Kredito sutartį Nr. 01-127/07 grąžinimui (43–52 b. l.). Taigi, gautos pajamos pardavus UAB „Laimoza“ turtą, buvo skirtos UAB „Laimoza“ įsipareigojimų vykdymui (sutarties 4.1.1; 4.1.2. p.). Pažymėtina, kad UAB „Saugila“ kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami realizavus BUAB „Saugila“ turtą, bet ne UAB „Laimoza“ turtą, todėl nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, kad, pardavus turtą, iš gautų pajamų nebuvo atsiskaityta su UAB „Saugila“ kreditoriais.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad bankrutavusi UAB „Saugila“ ieškiniu dėl žalos atlyginimo kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydama iš buvusių UAB „Saugila“ vadovų A. J. ir L. J. solidariai priteisti 186 037,34 Eur žalą (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-869-357/2017). Šiaulių apygardos teismas 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė bankrutuojančiai UAB „Saugila“ iš L. J. 19 565,66 Eur žalą, ieškinį A. J. atžvilgiu atmetė. Teismo sprendime nurodyta, kad, bankroto administratoriaus teigimu, jis negali nustatyti tikslios neperduoto turto bankroto administratoriui apimties, tačiau neperduotų transporto priemonių vertė galėtų sudaryti apie 51 000 Eur sumą.
Teismas šioje byloje savo iniciatyva užklausė VĮ „Regitra“ apie UAB „Saugila“ valdytas transporto priemones. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas patvirtina, kad UAB „Saugila“ vardu 2007-11-29 buvo įregistruota vienintelė transporto priemonė – FORD FIESTA, kuri 2014-02-28 išregistruota. Nurodytos aplinkybės paneigia bankroto administratoriaus argumentą, kad BUAB „Saugila“ priklausiusių ir bankroto administratoriui neperduotų transporto priemonių vertė galėjo sudaryti 51 000 Eur sumą.
2014-12-18 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo priėmimo aktas patvirtina, kad UAB „Saugila“ pardavė UAB „Autma“ ilgalaikį turtą: garso kolonėles, vaizdo kameras, kompiuterius su priedais, televizorius, DVD grotuvus, virykles, svarstykles ir kt., už 6 050 Lt (1 752,20 Eur). Teismo vertinimu, tokios vertės turto realizavimas įtakos UAB „Saugila“ mokumui negalėjo turėti. Įrodymų apie kitą bankrutuojančios įmonės turėtą turtą, teismui nepateikta.
Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad bankrutuojanti UAB „Saugila“ nekilnojamojo turto neturėjo, transporto priemonė FORD Fiesta buvo išregistruota 2014-02-28, o kilnojamasis turtas - kavinės-viešbučio įranga - 2014-12-18 buvo parduota kaip įranga kartu su pastatais, už jį gautos lėšos (6 050 Lt arba 1 752,20 Eur), todėl paneigtini pareiškėjo argumentai, kad UAB „Saugila“ turtas buvo perkeltas į kitą įmonę. Pastebėtina, kad UAB „Grafaitė“, į kurią, pareiškėjo teigimu, buvo perkeltas turtas, įsteigta 2015-01-01.
Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad į kitą įmonę buvo perkeltas ne tik UAB „Saugila“ turtas, bet ir vykdyta veikla.
Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi bei 2017 m. spalio 13 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją bei suinteresuotus asmenis L. J. ir A. J. pateikti teismui įrodymus, kad UAB „Saugila“ nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises perėmė UAB „Grafaitė“. Nei pareiškėjas, nei suinteresuoti asmenys L. J. ir A. J. teismo įpareigojimų nevykdė, įrodymų apie nebaigtų vykdyti sutarčių ar reikalavimo teisių perėmimą teismui nepateikė (27–28, 67–68 b. l.). Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, pareiškėjas, nurodydamas aplinkybes dėl UAB „Saugila“ veiklos perkėlimo į kitą įmonę, turėjo pateikti objektyvius įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes, tačiau kaip jau minėta, tokie įrodymai teismui nebuvo pateikti. Nesant jokių duomenų apie UAB „Saugila“ sutarčių, klientų ar reikalavimo teisių perėmimą, nėra pagrindo išvadai apie veiklos perkėlimą į kitą įmonę.
Sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad kai kurie UAB „Saugila“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB „Grafaitė“. Iš Asmenų pas draudėją sąrašų matyti, kad net 16 iš 22 buvusių UAB „Saugila“ darbuotojų realiai vienu metu, t. y. nuo 2015-01-01, perėjo dirbti į UAB „Grafaitė“ (74 b. l.). Tačiau pripažintina, kad vien darbuotojų perėjimas dirbti į kitą įmonę nėra pakankamas pagrindas preziumuoti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Kaip jau minėta, tokių įrodymų byloje nepateikta.
Žemesnės instancijos teismas
Iš VĮ Registrų centras pateikto UAB „Grafaitė“ steigimo akto matyti, kad UAB „Grafaitė“ steigėja ir vienintelė akcininkė yra I. J., balansai, pelno nuostolių ataskaitos bei finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas už 2014 metus patvirtina, kad UAB „Grafaitė“ direktorė yra I. J.. Nei L. J., nei A. J. nėra šios įmonės steigėjai, akcininkai ar vadovaujantys darbuotojai. Taigi, ir šios aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentą apie UAB „Saugila“ veiklos perkėlimą į kitą įmonę.
Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais, konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai nėra pakankamas pagrindas preziumuoti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.
Dėl UAB „Saugila“ dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui
Šį tyčinio bankroto požymį bankroto administratorius grindžia aplinkybėmis, kad bankroto administratoriui iki šiol neperduoti UAB „Saugila“ turtas ir bendrovės veiklos dokumentai, o neperdavus buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti tikslios įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.
Įmonės vadovo neteisėti veiksmai gali pasireikšti ne tik neteisėtu veikimu, bet ir aplaidžiu neveikimu. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Vedama buhalterinė apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal BAĮ 19 straipsnio 1 dalį, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. BAĮ 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, jų teikimą atsako ūkio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti priežastis, lėmusias apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).
Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taip pat pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. birželio 8 d. nutartimi, nustatęs, kad buvęs įmonės vadovas L. J. nevykdo pareigos perduoti bankroto administratoriui UAB „Saugila“ turtą ir dokumentus, L. J. paskyrė 289 Eur baudą (civ. byla Nr. B2-398-856/2017). L. J. su šia teismo nutartimi sutiko, neprašė sumažinti ar panaikinti baudos, nutartis yra įsiteisėjusi.
Suinteresuotas asmuo L. J. kartu su atsiliepimu į pareiškimą pateikė 2017-12-20 pranešimą, adresuotą UAB „Saugila“ bankroto administratoriui UAB „Opek“, kuriame nurodė, jog bankrutuojančios įmonės dokumentus bankroto administratorius gali perimti pranešime nurodytu adresu bankroto administratoriui patogiu laiku, iš anksto informavęs L. J.. Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-869-357/2017 teismo posėdžio, vykusio 2017-09-14, metu, L. J. nurodė, kad įmonės dokumentai yra jo žinioje ir sutiko juos perduoti bankroto administratoriui, todėl konstatuoti L. J. tyčinių veiksmų neperduodant bankroto administratoriui įmonės dokumentų, nėra pagrindo (teismo posėdžio protokolas nuo 24 min.). Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, jog UAB „Saugila“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai vien todėl, jog buvęs įmonės vadovas laiku neperdavė įmonės dokumentų.
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, vertina, jog vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, pats savaime nėra pakankamas bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
Nors pareiškėjas pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad įmonės vadovas sąmoningai blogai valdė įmonę, tačiau jokių argumentų, patvirtinančių šias aplinkybes, nenurodė, įrodymų nepateikė ir šių aplinkybių neįrodinėjo.
Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis bei įrodymais, teismas konstatuoja, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių tyčinį blogą UAB „Saugila“ valdymą, bendrovės turto nuslėpimą, UAB „Saugila“ turto ir veiklos perkėlimą į kitą įmonę, apgaulingą ar netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šiuo konkrečiu atveju teismas sprendžia, kad nesant pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad įmonės bankrotas buvo tyčinis, teismas neturi pagrindo spręsti, kad UAB „Saugila“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o netinkama bendrovės vadovo veikla - tyčiniai įmonės vadovo L. J. veiksmai.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo tenkinti bankroto administratoriaus prašymą pripažinti UAB „Saugila“ bankrotą tyčiniu, todėl administratoriaus prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 punktu, 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 straipsniu, teismas
nutaria:
atmesti pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Opek“, prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ bankrotą tyčiniu.
Nutartis per 7 dienas nuo jos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.