Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) H. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovei H. Z. dėl dalies paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, buvusi notarė A. A.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. K. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei H. Z., prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovei mirusios motinos L. P. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas; 1/2 dalyje panaikinti 2022 m. rugsėjo 15 d. atsakovei išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, kuriuo ji paveldėjo 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės ir atsakovės motina L. P., kuri 1997 m. birželio 4 d. sudarytu testamentu jai priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), dalį paliko dukrai H. Z. (šioje byloje – atsakovė). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, L. P. priklausė 1/2 dalis minėto buto. Vilniaus miesto 4-asis notarų biuras 2021 m. gruodžio 7 d. raštu be kita ko informavo ieškovę, kad mirus jos motinai, ji (D. K.) įgijo teisę, per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, kreiptis į notarą dėl privalomosios palikimo dalies. 2022 m. sausio 24 d. ieškovė pateikė Vilniaus miesto 4-ajam notarų biurui pareiškimą dėl palikimo priėmimo be turto apyrašo ir prašymą išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą į mirusiosios L. P. turtą (privalomąją dalį); taip pat pateikė prašymą notarei neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo, nes ketina kreiptis į teismą dėl privalomosios palikimo dalies, patvirtindama, kad yra informuota, jog per 20 dienų turi pateikti notarei įrodymus apie kreipimąsi į teismą. Notarė 2022 m. rugsėjo 15 d. išdavė atsakovei paveldėjimo teisės liudijimą į L. P. priklausiusią minėto buto 1/2 dalį.

15. Ieškovei kreipusis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jai (ieškovei) motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, nustatymo bei dėl dalies paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas 2024 m. sausio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai, nustatęs, kad palikėjos mirties dieną ieškovei buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Apeliantė pateikė byloje apeliacinį skundą, įžvelgdama ginčijamo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą, teismui nusprendus dėl į bylą neįtraukto palikėjos anūko materialiųjų teisių, taip pat akcentuodama pažeistas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nesutikdama su teismo pozicija, kad ieškovei palikėjos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, kaip ir nesutikdama su teismo vertinimu dėl ieškinio senaties termino bei panaikintinos atsakovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalies dydžio. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti nėra pagrindo.

16. Sprendimas turi būti priimtas nepažeidžiant CPK nustatytų reikalavimų. Vienas iš tokių reikalavimų yra CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas, t. y. teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi daryti poveikio asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinėms teisėms ir pareigoms. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatytas ir absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Šis punktas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme nebuvo įtrauktas teisinį suinteresuotumą turintis asmuo (asmenys); 2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto asmens materialiųjų teisių ir pareigų.

18. Aptariamu atveju, apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtraukto mirusiosios L. P. sūnaus Z. Z., mirusio (duomenys neskelbtini), sūnaus, t. y. palikėjos anūko ir įstatyminio įpėdinio Z. Z., gim. (duomenys neskelbtini), materialiųjų teisių, ir šis asmuo, anot apeliantės, turėjo būti įtrauktas į bylą, kadangi jis turėjo ir turi teisę reikšti arba nereikšti reikalavimo į privalomąją palikėjos palikimo dalį. Visgi, įvertinus paminėtus apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, neneigiant nurodyto asmens (Z. Z.) paveldėjimo teisių CK nustatyta tvarka, tarp jų ir teisės į privalomąją palikimo dalį (esant teisiniam ir faktiniam pagrindui), tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad ši civilinė byla buvo iškelta nagrinėjant klausimą būtent dėl ieškovės teisės į privalomąją jos motinos palikimo dalį, sprendžiant dėl jai (ieškovei) motinos mirties dieną reikalingo išlaikymo fakto nustatymo bei atitinkamai išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo, šiuo aspektu pažymint, jog privalomosios dalies dydis ir nepriklauso nuo to, ar kiti įpėdiniai kreipėsi dėl palikimo priėmimo (šiuo klausimu dar bus pasisakyta toliau šioje nutartyje). Taigi, paminėtų aplinkybių kontekste vertintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesprendė ir nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos paminėto asmens teisinei padėčiai, t. y. nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių, pareigų ar teisinio statuso (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir dėl to buvo pažeistas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimas.

19. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir apeliantės poziciją dėl pirmosios instancijos teismo neva netinkamai atlikto įrodymų vertinimo ir padarytos nepagrįstos išvados, kad palikėjos L. P. mirties dieną ieškovei buvo reikalingas išlaikymas.

20. CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau. Taigi įstatyme įtvirtinta teisė į privalomąją palikimo dalį tam tikra dalimi apriboja testamento laisvės principo veikimą, kuriuo vadovaudamasis palikėjas gali savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto, būtent: palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su konkrečios prievolės įvykdymu arba apskritai nepriimti sprendimo palikimo klausimu. Aiškinant nurodytą palikimo teisinių santykių reglamentavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Pažymėtina, kad palikėjo vaiko nedarbingumo dėl pensinio amžiaus faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai reiškia, kad nedarbingas dėl pensinio amžiaus palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176–178 straipsniai). Dėl to kasacinis teismas yra padaręs išvadą, kad įrodinėjimo, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Tokia teisės aiškinimo taisyklė formuojama ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008, 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2010). Iš paminėtų teisės normų ir jas aiškinančios teismų praktiko spręstina, kad nedarbingumo dėl pensinio amžiaus požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu. Būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas senatvės pensinio amžiaus sulaukęs palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Tokiam vertinimui reikšmingais pripažintini duomenys apie palikėjo vaiko turimą nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas ir kt. Pažymėtina, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), pagal kurį teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2010).

21. Aptariamu atveju, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovei jos motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, įvertino ieškovės turtinę padėtį palikimo atsiradimo dienai. Bylos duomenys patvirtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2021 m. birželio 3 d. sprendimu „Dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo D. K.“ ieškovei nuo 2021 m. birželio 19 d. buvo paskirta 180,34 Eur senatvės pensija, ginčui aktualiu laikotarpiu (palikėjos mirties dieną) ji gavo apie 230 Eur iš VSDFV, kas kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, net nesiekė tuo metu Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m, gruodžio 7 d. įsakymu Nr. A1-1229 „Dėl 2021 metų minimalių vartojimo poreikių dydžio patvirtinimo“ patvirtinto 2021 m. minimalių vartojimo poreikių dydžio (260 Eur). Byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro išraše (suvestinėje) apie asmens turtą nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 26 d. iki 2023 m. liepos 26 d. ieškovės vardu nebuvo registruoto nekilnojamojo turto; VĮ Regitra 2023 m. liepos 27 d. duomenimis, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. liepos 27 d. ieškovės vardu nebuvo registruotų, nuosavybės teise deklaruotų transporto priemonių. AB „Swedbank“ 2023 m. birželio 15 d. pažyma patvirtina, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. banke aktyvių indėlio sąskaitų neturėjo. Paminėtų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų duomenų kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovei jos motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, atitinkamai šiame kontekste nesant pagrindo laikyti per didele ar būtinų ieškovės poreikių neatitinkančią ir jos nurodytą 500 Eur mėnesiui reikalingą sumą. Kitokiai išvadai pagrindo nesudaro ir apeliantės argumentai dėl neva netinkamai įvertintų aplinkybių apie ieškovės sutuoktinio turtą. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas įvertino, kad ieškovės sutuoktinis ginčui aktualiu laikotarpiu taip pat buvo pensininkas. Byloje pateikti Sodros duomenys patvirtina, kad ieškovės sutuoktinis 2021 m. spalio mėnesį gavo 260,90 Eur (nors skundžiamame sprendime nurodyta 300,01 Eur suma) pensiją. VĮ Regitra 2023 m. lapkričio 21 d. duomenimis, V. K. vardu įregistruotos, nuosavybės teise deklaruotos dvi transporto priemonės – SSANG YONG ACTYON, 2008 m., ir OPEL ASTRA, 1994 m., pastaroji, anot ieškovės, dar 2018 m. buvo parduota (byloje pateikta ir 2018 m. balandžio 18 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis). Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškovės sutuoktinio vardu taip pat nėra registruoto jokio nekilnojamojo turto. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, teismas skundžiamame sprendime įvertino ir ieškovės sutuoktinio turtinę padėtį ginčui aktualiu laikotarpiu. Ir vien aplinkybė, kad tuo laikotarpiu jis nuosavybės teise valdė kitą minėtą transporto priemonę, kai jokio kito turto neturėjo, gaunama pensija vos siekė minimalių vartojimo poreikių dydį, nesudaro pagrindo spręsti, kad šis asmuo buvo finansiškai pajėgus remti kitą asmenį (sutuoktinę). Kaip ir nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės būtinųjų poreikių patenkinimą ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo ar turėjo užtikrinti ieškovės dukra D. K.-K., kai bylos duomenimis (pateiktos (duomenys neskelbtini) pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas) ji pati aptariamu laikotarpiu tegaudavo apie 129 Eur darbo užmokestį, kartu atkreipiant dėmesį, kad dukra visgi teikė pagalbą motinai, kadangi nuo 2006 m. ieškovė gyvena jos dukrai priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini). Ir nors apeliantė kvestionavo minėto buto įsigijimo aplinkybes, atkreipdama dėmesį į ieškovės dukters amžių sandorio sudarymo metu, sandorio vertę, keldama prielaidą, kad tas butas realiai buvo ieškovės, įgytas už jos uždirbtus pinigus, tik įregistruotas jos dukters vardu, visgi tokias prielaidas patvirtinančių įrodymų, kas atitinkamai galimai sudarytų pagrindą kitaip vertinti ir ieškovės turtinę padėtį, byloje nėra, tuo pačiu pažymint, kad ieškovės dukters turtinė padėtis, jos finansinės galimybės ir / ar aplinkybės įsigyjant tiek minėtą butą 2006 m., tiek kitą apeliantės paminėtą nekilnojamąjį turtą 2014 m., nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog byloje nėra duomenų, kad sunkią ginčui aktualiam laikotarpiui savo turtinę padėtį ieškovė sukūrė savo veiksmais. Sutinkant su apeliantės pastebėjimu, jog byloje nėra duomenų apie ieškovės lėšų investavimą į palikėjos turtą, tuo pačiu pažymėtina, jog, kaip minėta, nėra duomenų ir apie tokių lėšų investavimą ir į dukters vardu registruotą turtą. Taip pat šiame kontekste atmestini ir apeliantės argumentai dėl ieškovės atsisakymo nuo nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), akcentuojant šio turto dabartinę galimą rinkos vertę. Atkreiptinas dėmesys, kad paminėtą turtą (20/100 dalių pastato gyvenamojo namo) ieškovė dovanojimo sutartimi perleido dar 1995 m. (kaip paaiškino pati ieškovė, padovanojo draugei, penktadalio namo negalėdama parduoti), ir šiuo metu tokius veiksmus vertinti kaip sąlygojusius ieškovės turtinę padėtį 2021 m. nebūtų teisinga, nesant pagrindo manyti, jog buvo galima numatyti savo turtinę situaciją daugiau nei po 25 metų. Taip pat kritiškai vertintini ir apeliantės argumentai dėl teismo neva netinkamai įvertintų aplinkybių dėl ieškovės sveikatos ir galimybės papildomai užsidirbti. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė savo motinos mirties dieną nebuvo neįgali, jai antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas praėjus daugiau nei pusei metų po motinos mirties, nuo 2022 m. birželio 6 d., neįgaliojo pažymėjimas išduotas 2022 m. birželio 29 d. Visgi, kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, jau iš byloje pateikto 2018 m. spalio 4 d. Medicinos dokumentų išrašo / siuntimo, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimo skyriaus 2018 m. rugpjūčio 29 d. rašto „Dėl nemokamo sąnario endoprotezo skyrimo“ galima spręsti apie ieškovės turėtas sveikatos problemas, dėl ko teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės galimybės ginčui aktualiu laikotarpiu papildomai užsidirbti buvo apsunkintos ne tik dėl pensinio amžiaus, bet ir dėl sveikatos būklės. Šių aplinkybių nepaneigia ir apeliantės deklaratyvūs argumentai dėl neva ieškovės nesirūpinimo sveikata, kas laikytina tik subjektyviu asmens medicininės būklės vertinimu turimų duomenų kontekste. Tokiu būdu visų ankščiau aptartų aplinkybių visumoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė byloje įrodė, jog jos motinos mirties dieną jai (ieškovei) buvo reikalingas išlaikymas, dėl ko ji įgijo teisę ir į privalomąją palikimo dalį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tokios teisės paneigimas ieškovei prieštarautų ir bendriesiems CK 1.5 straipsnyje numatytiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat proporcingumo principui, numatytam CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

23. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės pozicija dėl neva aptariamu atveju praleisto ieškinio senaties termino.

24. CK 5.8 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2008; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį vertinimą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju, ieškovė, turėdama teisę paveldėti privalomąją motinos palikimo dalį, palikimą priėmė pateikdama pareiškimą notarui, todėl ir šalių ginčą kvalifikuojant kaip bendraturčių ginčą dėl teisių į turtą, taikomas bendras dešimties metų senaties terminas. Todėl aptariamu atveju, ieškovei pateikus notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo 2022 m. sausio 24 d., paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimui esant išduotam 2022 m. rugsėjo 15 d., o ieškinį teismui pateikus 2023 m. liepos 18 d., ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Kartu atkreipiant dėmesį, kad į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl teisinės pagalbos ieškovei nagrinėjamu klausimu buvo kreiptasi dar 2022 m. sausio mėnesį, o vėliau kilę nesklandumai dėl teisinės pagalbos teikimo, taip pat sąlygojo ir vėlesnį procesinio dokumento pateikimą teismui.

25. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškovės prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, atitinkamai pagrįstai buvo sprendžiama ir dėl atsakovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams dėl netinkamai nustatytos ieškovės paveldimo turto dalies.

26. Kaip jau minėta, pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, paveldėjimo pagal testamentą atveju teisę į privalomąją palikimo dalį turi palikėjo vaikai, kuriems palikimo atsiradimo dieną reikalingas išlaikymas, t. y. kurie dėl tam tikrų priežasčių neturi pajamų arba turi jų nepakankamai būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti. Įstatymų leidėjas, nustatydamas išlaikymo reikalingumą kaip vieną iš juridinę reikšmę turinčių faktų, lemiančių teisės į palikimo privalomąją dalį atsiradimą, detaliau neatskleidė šios sąvokos turinio. Tokiu atveju, kiekvienoje konkrečioje byloje taikydamas teisės normą, ją aiškina teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad palikimo privalomosios dalies dydis nepriklauso nuo asmenų, pareiškusių prašymą paveldėti pagal įstatymą, skaičiaus, t. y. privalomosios dalies dydis priklauso nuo faktiškai esančių įstatyminių įpėdinių skaičiaus, nors ne visi iš jų išreiškė valią priimti palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, byloje nustačius, kad faktiškai aptariamu atveju palikėja turėjo tris įstatyminius įpėdinius (ieškovę, atsakovę ir minėtą palikėjos anūką, paveldėjimo santykiuose dalyvaujantį savo mirusio tėvo atstovavimo teise (CK 5.12 straipsnis)), spręstina, kad ieškovei priklauso ne pirmosios instancijos teismo nurodyta 1/4, bet 1/12 pagal testamentą paveldėto buto dalis: pagal įstatymą ieškovė kartu su kitais įpėdiniais paveldėtų po 1/3 paveldimo turto; privalomoji palikimo dalis sudaro pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš įpėdinių tektų paveldint pagal įstatymą (CK 5.20 straipsnis), kas ieškovės atveju sudaro pusę nuo 1/3 dalies, t. y. 1/6; kadangi paveldimą turtą sudaro 1/2 buto, ieškovės privalomoji palikimo dalis sudaro 1/12 dalis minėto buto. Atitinkamai šioje dalyje skundžiamas sprendimas keistinas, numatant minėta dalimi panaikinti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.

Dėl procesinės bylos baigties

27. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatydamas ieškovės prašomą juridinę reikšmę turintį faktą ir nuspręsdamas panaikinti dalį atsakovei išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, tačiau neteisingai nustatė ieškovei priklausančios privalomosios paveldimo turto dalies dydį, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

28. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

30. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

31. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsirado pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys).

32. Įvertinus tai, kad iš dviejų ieškovės reikalavimų pirmasis (dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) buvo patenkintas pilnai, o antrasis (dėl dalies paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo panaikinimo) – iš dalies, laikytina, kad iš viso buvo patenkinta 75 procentai ieškovės reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu yra 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įvertinus ieškinio patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovės priteisiama 331,20 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (441,60 Eur x 75 procentai) ir 123 Eur žyminio mokesčio. Atsakovė pateikė teismui prašymą dėl 2 694,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Atsižvelgiant į ieškinio atmestų reikalavimų dalį, atsakovei iš ieškovės priteistina 673,62 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 694,46 Eur x 25 procentai).

33. Atitinkamai, atsižvelgiant į patenkintą ieškinio reikalavimų dalį, perskirstomos ir pirmosios instancijos teismo paskaičiuotos 49,72 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, valstybei iš atsakovės priteisiant 37,29 Eur (49,72 Eur x 75 procentai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

34. Apeliantė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliacinės instancijos teisme, pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 364 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 164 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 1 200 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatytų bylinėjimosi išlaidų dėl apeliacinio skundo parengimo dydžių. Įvertinus tai, kad iš esmės apeliaciniame procese buvo atsižvelgta į vieną (dėl paveldimo turto dalies nustatymo) iš keturių apeliacinio skundo pagrindinių argumentų (kiti esminiai argumentai – dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių laikymosi nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, ieškinio senaties), taigi, laikant, kad buvo patenkinta 25 procentai apeliantės reikalavimų, atitinkamai apeliantei iš ieškovės priteistina 341 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

35. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovei parengimą buvo patirta 337,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Įvertinus tai, kad buvo atmesti 75 procentai apeliacinio skundo, iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistina 253,13 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės H. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą pakeisti:

1) dalyje dėl 2022 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies panaikinimo, numatant panaikinti dalį 2022 m. rugsėjo 15 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, kuriuo H. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) paveldėjo 1/12 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

2) dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, numatant – priteisti iš atsakovės H. Z. 331,20 Eur (tris šimtus trisdešimt vieną eurą, 20 centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodant įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą; priteisti iš atsakovės H. Z. 160,29 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų ir 29 centus) bylinėjimosi (žyminio mokesčio ir pašto) išlaidų valstybei, išaiškinant, kad ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662; priteisti atsakovei H. Z. iš ieškovės D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 673,62 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt tris eurus ir 62 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei H. Z. iš ieškovės D. K. 341 Eur (tris šimtus keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės H. Z. 253,13 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Išaiškinti, kad ši suma turi būti sumokėta į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodant įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.