Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nubaustas:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir M. M. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė nustatyta 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams.

Bausmės vykdymo atidėjimo metu M. M. įpareigotas dirbti ar registruotis darbo biržoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti kavinėse, baruose, restoranuose, kitose viešo maitinimo įstaigose vėliau kaip 22.00 val.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. gruodžio 20 d., apie 4.40 val., viešoje vietoje – baro „F.“, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent: apsaugos darbuotojo A. J. išvestas į koridorių dėl keliamo triukšmo ir įžeidaus kibimo prie baro lankytojų, toliau tęsė chuliganiškus veiksmus, nevykdė apsaugos darbuotojo A. J. ir baro savininko O. A. (O. A.) reikalavimo išeiti iš baro, jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, demonstravo savo tariamą nebaudžiamumą, sakydamas, kad jie nežino, kas jis toks yra, kad įves čia savo tvarką, gąsdino, kad taip viskas nepraeis, kad jiems bus blogai, aktyviais veiksmais stumdydamasis priešinosi apsaugos darbuotojui ir baro savininkui, kurie stengėsi jį išstumti į lauką, suplėšė nukentėjusiojo O. A. dėvimų marškinių rankovę ir ne mažiau kaip keturis kartus rankomis sugriebė O. A. už kaklo, jį stengėsi pargriauti ir smaugė, tokiu būdu dėl gerklų lūžimo nesunkiai sutrikdė sveikatą O. A., sukėlė jam fizinį skausmą, be to, sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam A. J. į įvairiais kūno vietas, sukeldamas šiam fizinį skausmą, tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą O. A..Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio dalį, kuria jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminas nustatytas trejiems metams ir šį terminą nustatyti dvejiems metams. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai jam parinko maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą, nes nesivadovavo jokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis tiek su padaryta veika, tiek su jo asmenybe, jo veiką lengvinančiomis bei sunkinančiomis aplinkybėmis, ir teisinėmis normomis. M. M. teigimu, įvertinus jo šeiminę padėtį, nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, jo asmenybės polinkius, teigiamas ir neigiamas savybes, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, turėjo būti skirtas ne maksimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas, bet jo vidurkis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendžio turinys, kuriame kalbama apie bausmės vykdymo atidėjimo terminą, neatitinka rezoliucinėje nuosprendžio dalyje paskirto šio termino dydžio. Apylinkės teismas aprašomojoje dalyje nurodė, kad „bausmės vykdymo atidėjimui paskirtinas atitinkamai ilgesnis laiko tarpas, taip siekiant ilgiau kontroliuoti kaltinamąjį asmenį ir prevenciškai jį sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo“. Tačiau žodis „ilgesnis“ nėra tapatus žodžiui „ilgiausias“. Logiškai mąstant, ilgesnis laiko tarpas suprantamas kaip ilgesnis nei įprastai arba ilgesnis nei vidurkis, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje jis nėra įvardintas konkrečiu skaičiumi, kas įneša painiavos analizuojant nuosprendžio motyvus ir rezoliucinę dalį. Apeliantui kyla klausimas, ar teismas nepadarė rašymo apsirikimo klaidos, įrašydamas ne tą skaičių, kuris neatitinka bausmės vykdymo atidėjimo skyrimo motyvacijos.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, bausmės vykdymo atidėjimo terminą sutrumpinti iki dvejų metų, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmetamas.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo skundo turinio, jame neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei padarytos išvados dėl jo kaltės, apeliantas taip pat sutinka su jam paskirta bausmės rūšimi, tačiau nesutinka su nustatytu bausmės vykdymo atidėjimo trejiems metams terminu ir prašo šį terminą sutrumpinti.Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-132-942/2016).Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2010, 2K-157/2010). Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Pažymėtina ir tai, kad atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2010, 2K-396-746/2016).Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2012, 2K-132-942/2016).Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. M. už 2015 m. gruodžio 20 d. padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę ir kartu spręsdamas klausimą, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atsižvelgė į visas baudžiamosios bylos aplinkybes, susijusias ir su padarytomis nusikalstamomis veikomis, ir su nuteistojo asmenybe. Apylinkės teismas įvertino tai, kad M. M. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama apysunkių (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 11 straipsnio 4 dalis), o kita nesunkių nusikaltimų (BK 284 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) kategorijoms. Jo teisinę atsakomybę lengvina prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau sunkina veikimas apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), be to, M. M. yra recidyvistas.Sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino visiškai pagrįstai atsižvelgta į tai, kad šis teistumas M. M. nėra pirmasis. Anksčiau jis teistas du kartus už apysunkį (BK 227 straipsnio 2 dalis) ir nesunkų (BK 24 straipsnio 6 dalis, 300 straipsnio 1 dalis) bei labai sunkų (BK 129 straipsnio 1 dalis) (apylinkės teismas klaidingai nurodė, kad už sunkų) nusikaltimus. Iš laisvės atėmimo vietos, atlikęs bausmę, apeliantas buvo paleistas 2014 m. balandžio 30 d., o 2015 m. vasario 6 d. padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Dėl šios veikos M. M. pripažintas kaltu 2015 m. balandžio 9 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (t. 1, b. l. 153-156). Nepaisant to, vos po gero pusmečio – 2015 m. gruodžio 20 d. apeliantas padarė nusikalstamas veikas, už kurias yra nubaustas analizuojamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Taigi, M. M. nusikalstamas elgesys nekinta, jo priešingas teisei elgesys nėra koreguojamas, savo gyvenimo būdo apeliantas pozityvia linkme nekeičia, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad M. M. yra recidyvistas. Neigiamai nuteistąjį charakterizuoja ir baustumas administracine tvarka, apeliantas turi galiojančių nuobaudų (t. 1, b. l. 157-158), viena jų už šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą – automobilio vairavimą, neturint teisės vairuoti. Be to, įvertinama ir tai, kad apeliantas yra nedirbantis, Sodros duomenimis nuteistasis buvo įsidarbinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šioje įmonėje išdirbo vos tris mėnesius. Darbo biržoje M. M. paskutinį kartą registruotas 2015 m. vasario 12 d. Duomenų, kad šiuo metu apeliantas būtų susiradęs darbą, aukštesnysis teismas neturi. Nors apeliantas yra vedęs ir turi mažametę dukrą, gim. 2009 m. (t. 1, b. l. 140), tačiau šeiminis statusas bei atsakomybė prieš šeimos narius nesutrukdė jam daryti naujų nusikalstamų veikų, todėl ši aplinkybė nėra pagrindas bausmės vykdymo atidėjimo termino trumpinimui. Aukščiau aptarta nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga patvirtina, kad M. M. nustatytas maksimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistajam būtina probacijos tarnybos specialistų priežiūra bei kontrolė, kadangi pačiam savarankiškai išlaikyti pavyzdingą elgesį ilgesnį laiko tarpą M. M. nepavyksta, jis nuolat įsivelia į konfliktus, renkasi netinkamus problemų sprendimo būdus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas yra jauno amžiaus, gim. (duomenys neskelbtini), tačiau jau turi gana solidžią kriminalinę praeitį, kuri, spręstina, jog prisideda prie M. M. neapgalvoto, konfliktiško, smurtinio elgesio. Realaus laisvės atėmimo neskyrimas šiuo atveju teisėjų kolegijos vertinamas kaip nuteistajam parodytas didelis pasitikėjimas, todėl dar labiau švelninti jo atsakomybės nėra pagrindo. Apygardos teismas atmeta apelianto skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti rašymo apsirikimą, nurodydamas, jog skiria bausmės vykdymo atidėjimą trejų metų laikotarpiui, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje konkretus skaičius nėra įvardytas. Apylinkės teismas nurodė, jog „bausmės vykdymo atidėjimui paskirtinas atitinkamai ilgesnis laiko tarpas, taip siekiant ilgiau kontroliuoti kaltinamąjį asmenį ir prevenciškai jį sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo“. M. M., vadovaudamasis lingvistiniu aiškinimu, teigia, kad žodis „ilgesnis“ nėra tapatus žodžiui „ilgiausias“, o jam paskirtas bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra maksimalus galimas skirti terminas – treji metai. Šiems samprotavimams aukštesnės instancijos teismas nepritaria. Lingvistinis, t. y. kalbos mokslo (lot. lingua – kalba), metodas (teisės teorijoje taip pat vadinamas gramatiniu, filologiniu, semantiniu ir kt.) yra plačiausiai taikomas aiškinant teisę. Trumpai apibendrinant lingvistinio teisės aiškinimo metodo esmę, teisės normos prasmė šiuo metodu nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžių reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtina vadovautis kontekstinio aiškinimo taisykle. Ši taisyklė numato, kad aiškinant žodžius bei sakinius turi būti atsižvelgiama į jų vartojimo kontekstą, nes būtent jis lemia žodžio ar sakinio prasmę. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies „Dėl bausmių skyrimo“ matyti, kad nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga yra labiau neigiama nei teigiama, todėl teismas sprendė, kad M. M. būtina griežtesnė elgesio kontrolė. Pavartotas terminas „ilgesnis laiko tarpas“ galimai nėra visiškai tikslus, tačiau analizuojamu atveju jis nei lingvistiškai, nei logine prasme neužkerta kelio teismui nustatyti maksimalų galimą bausmės vykdymo atidėjimo instituto terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad jei pirmosios instancijos teismas būtų padaręs rašymo apsirikimą, jis šią klaidą, vadovaudamasis BPK 308¹ straipsnio nuostatomis, galėjo ištaisyti pats savo iniciatyva po nuosprendžio priėmimo, tačiau to nepadarė, kas rodo teismo kryptingumą M. M. realios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti būtent trejų metų laikotarpiui. Priežasčių, kodėl nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas turėtų būti mažinamas, apeliantas savo skunde aukštesnės instancijos teismui nepateikė, todėl teisėjų kolegija daugiau, nei nustatyta bylos medžiagoje, neturi apie ką pasisakyti. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad bausmės individualizavimas M. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Jaunas amžius, kaltės pripažinimas, šeimos sukūrimas yra įprastos, daugeliui bylų būdingos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atliktas bausmės individualizavimas yra proporcingas padarytiems pažeidimams bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą.Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos, bausmės vykdymo atidėjimo institutas nuteistajam M. M. individualizuotas tinkamai. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.