- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-14
- Bylos Nr.
- e2A-1163-803/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18033-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.)
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Bretus“
- Atsakovas
- G. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „Bretus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bretus“ ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo atsakovei G. B. ir pastarosios priešieškinį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Bretus“.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Bretus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015-04-21 sprendimą darbo ginčo byloje Nr. DGKS-1768, kuriuo nuspręsta išieškoti G. B. naudai iš UAB „Bretus“ 1140,31 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2015 m. sausio, vasario mėn. su pinigine kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, taip pat 1409,94 Eur (neatskaičius mokesčius) dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 1174,95 Eur vidutinio darbo užmokesčio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 3 dalies pagrindu; sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio išieškojimo G. B. naudai iš UAB „Bretus“, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, t.y. 704,97 Eur (neatskaičius mokesčių) vykdyti skubiai (DK 298 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnio 1 punktas); 2) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė su ieškovu 2014-08-25 sudarytos darbo sutarties pagrindu nuo 2014-09-01 ieškovo įmonėje dirbo biuro vadybininkės pareigose. Atsakovės 2015-02-23 pateikto ieškovui prašymo atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį pagrindu su atsakove darbo sutartis nutraukta nuo 2015-02-27. Ieškovas nurodo, jog pripažįsta dalies neatsiskaitymo su atsakove faktą, tačiau nesutinka su atsakovei priteistu vidutiniu darbo užmokesčiu pagal DK 141 straipsnio 3 dalį. Mano, jog atsakovei priteisiant nurodytu pagrindu vidutinį darbo užmokestį nebuvo tinkamai atsižvelgta į darbdavio turtinę padėtį, kadangi ieškovas neturi jokio turto (įskaitant pinigines lėšas banko sąskaitose) bei nevykdo veiklos. Mano, jog atsakovei priteisiant 1174,95 Eur sumą buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma apie galimybę sumažinti išmoką atsižvelgiant į laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, taip pat, jeigu išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinama su darbo teisės principais, ir proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (el. b. priedo b. l. 2-4).
Atsiliepimas
Atsakovė pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad darbo pareigas vykdė tinkamai, tačiau ieškovas nuolat vėlavo mokėti darbo užmokestį. Dėl nurodytos aplinkybės ji pateikė ieškovui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsakovės teigimu, ją atleidus iš darbo 2015-02-27 darbdavys su ja neatsiskaitė. Mano, kad ieškovo teiginiai dėl sunkios turtinės padėties yra nepagrįsti, kadangi ieškovas priklauso įmonių grupei, todėl galimai piniginės lėšos yra sąmoningai laikomos kitose grupės įmonėse. Pasak atsakovės, ieškovo įmonė priklauso vieninteliam akcininkui Impetus Aliiance B. V. – Nyderlandų Karalystėje įregistruotam juridiniam asmeniui, o 2015-05-13 ji buvo perleista Maltoje įregistruotai Ro & Ro Capital. Ltd. Mano, jog perleidimas įvyko siekiant paslėpti įmonių tarpusavio ryšius. Atsakovė pažymėjo, jog vykdė su šia įmonių grupe susijusias darbo užduotis, todėl visų įmonių finansinė padėtis turi būti vertinama bendrai. Atsakovės teigimu, dar jai dirbant ieškovo įmonėje, pastaroji turėjo du apynaujus automobilius, kadangi ji tvarkė automobilių draudimo sutartis. Nors darbo ginčų komisijos posėdyje ieškovas nurodė, kad automobilių nebeturi, tačiau tikėtina, jog ieškovas ėmėsi veiksmų, siekiant paslėpti įmonei priklausantį turtą ir tokiu būdu išvengti atsakomybės dėl sankcijų už ilgą laiką nesumokamą darbo užmokestį. Mano, kad ieškovas turi ir piniginių lėšų bei vykdo veiklą, kadangi atsiskaito su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu, priima į darbą naujus darbuotojus. Atsakovė pažymėjo, kad paskutinę atleidimo iš darbo dieną pavedimas apmokėjimui buvo paruoštas, ką patvirtino UAB „Bretus“ vadovas, tačiau ieškovas iki šiol su ja nėra atsiskaitęs (el. b. priedo b. l. 14-17).
Šalies argumentai
Atsakovė G. B. pateiktu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo UAB „Bretus“ 33,57 Eur vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo darbo ginčų komisijos 2015-04-21 sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Darbo ginčų komisijos 2015-04-21 sprendimu Nr. DGKS-1768 jai DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos, t. y. už 35 darbo dienas, buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Ieškovas apskundė darbo ginčų komisijos sprendimą, jis iki šiol nėra atsiskaitęs su atsakove, todėl uždelsimo atsiskaityti laikotarpis tęsiasi iki šiol. Mano, jog vidutinis darbo užmokestis turėtų būti priteisiamas iki visiško atsiskaitymo dienos (el. b. priedo b. l. 52-54).
Ieškovas UAB „Bretus“ su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vykdydamas Darbo ginčų komisijos sprendimą yra iš dalies atsiskaitęs su atsakove, todėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už visą uždelsimo laiką akivaizdžiai reikštų neadekvačios sankcijos taikymą. Pažymėjo, kad atsakovė įmonėje išdirbo tik šešis mėnesius, įmonės finansinė padėtis yra sunki, todėl yra teisinis pagrindas mažinti prašomą priteisti sumą. Mano, kad atsakovei darbo ginčų komisijos sprendimu priteista suma yra pakankama sankcija darbdaviui, o patenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimą, iš esmės būtų pažeisti ieškovo interesai bei proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principai (el. b. priedo b. l. 113-115).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime konstatuodamas, jog bylos aplinkybės sudaro pagrindą patenkinti iš dalies ieškinį ir priešieškinį, pakeitė iš dalies Darbo ginčų komisijos 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. DGKS-1768, išieškant atsakovės naudai iš ieškovo 1500 Eur vidutinio darbo užmokesčio DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2015-02-27) iki teismo sprendimo priėmimo (2015-08-10), o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo priteisiant po 15 Eur vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė (atskaičius mokesčius).
Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 15 d. iš ieškovo buvo išieškota ir atsakovei pervesta 704,97 Eur suma (skubaus vykdymo dalis), UAB „Bretus“ vardu, vykdant atsakovės reikalavimą, į antstolio V. Č. depozitinę sąskaitą UAB SORETTO furniture EU pervedė 862 Eur dydžio piniginių lėšų sumą, ir konstatavo, jog ieškovas UAB „Bretus“ nesumokėjo sprendimo priėmimo dieną atsakovei likusių 983,28 Eur. Teismas įvertino aplinkybę, jog nėra duomenų apie susitarimą dėl kitokių mokėjimo terminų ir sprendė, kad ieškovo atžvilgiu turi būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija, numatanti vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimą už uždelstą atsiskaityti su atsakove laiką. Teismas nenustatė atsakovės kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti, laikė, jog su darbuotoja buvo uždelsta atsiskaityti dėl paties ieškovo apsisprendimo. Atsižvelgė į tai, kad darbdavio atstovas nenurodė negalėjimo atsiskaityti su darbuotoja dėl lėšų stygiaus priežasties, kad darbdavio atstovas nesiekė susitarti su darbuotoja dėl vėlesnės atsiskaitymo datos ryšium su sunkia bendrovės finansine padėtimi, įvertino įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir sprendė, jog ieškovas turėjo piniginių lėšų ir neturėdamas įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai turėjo galimybę atsiskaityti su atleista iš darbo darbuotoja. Teismas atkreipė dėmesį į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informaciją apie darbuotojų skaičiaus pokytį ir atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą apie ieškovo įmonės nevykdomą veiklą. Pažymėjo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai bei atsakovės paaiškinimai apie jos tvarkytus dokumentus pagrindė aplinkybę, jog ieškovas yra tik viena iš keleto įmonių grupės įmonių, kurių akcininkas tiek atsakovės atleidimo iš darbo dieną, tiek nagrinėjant bylą darbo ginčų komisijoje buvo tas pats, todėl sprendė, kad įmonės UAB SORETTO furniture EU, UAB „Diksena“, UAB „Bretus“ ir Maltoje įregistruota Ro & Ro Capital. Ltd. yra tarpusavyje susietos, dėl ko jų finansinė padėtis turi būti vertinama bendrai. Teismas nenustatė duomenų apie sunkią įmonių grupės finansinę padėtį ir konstatavo tyčinį ieškovo delsimą atsiskaityti su atsakove.
Vertindamas darbdaviui taikomos sankcijos proporcingumą teismas sprendė, jog yra pagrindas sumažinti atsakovei priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką sumą, kuri, teismo apskaičiavimu, iš viso sudaro 3692,70 Eur, susidedančius iš Darbo ginčų komisijos priteistos atsakovei 1174,95 Eur sumos ir 2517,75 Eur sumos už laikotarpį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo (2015-04-21) iki teismo sprendimo priėmimo (2015-08-10). Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė po darbo sutarties nutraukimo 2015 m. kovo 23 d. įsidarbino UAB „LDV UNIO“ ir įvertinęs jos gaunamą darbo užmokestį, sprendė, kad atsakovei už laikotarpį nuo įsidarbinimo UAB „LDV UNIO“ dienos (2015-03-23) priklauso ieškovo neišmokėto ir UAB „LDV UNIO“ gaunamo darbo užmokesčio skirtumas, ir iš viso išmokėtina vidutinio darbo užmokesčio suma už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sudaro 2540,30 Eur. Įvertinęs kompensacijos dydį proporcingumo aspektu teismas atsižvelgia į atsakovės trumpą darbo laiką ieškovo įmonėje (6 mėnesius), likusią neišmokėtą atsakovei sumą bei DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, proporcingumo principą ir sumažino vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo (2015 m. rugpjūčio 10 d.) iki 1500 Eur, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo priteisė po 15 Eur vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė. Vertino, jog tokio dydžio prievolės atsakovei įvykdymas neapsunkins ieškovo finansinės padėties ir neturės įtakos ieškovo mokumui bei laikė, kad ieškovas pajėgus įvykdyti nustatyto dydžio prievolę, o sumažintos vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką išmokos priteisimas atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą (el. b. priedo b. l. 140-143).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nors teismas vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sumažino iki 1500 Eur, tačiau tokia sankcija yra neproporcinga bei prieštarauja DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo bei aiškinimo praktikai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas 2015-06-30 nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ieškovo atžvilgiu nustatė, kad atsakovės reikalauta priteisti 1 544,22 Eur suma, atsižvelgiant į jo finansinę padėtį, yra didelė. Todėl mano, kad teismo priteista 1500 Eur sankcija nustatyta neatsižvelgiant į ieškovo turtinę padėtį bei nukrypstant nuo Kasacinio teismo praktikos. Nesutinka su teismo argumentu, jog ieškovo turtinė padėtis negali būti vertinama atsietai nuo įmonių grupės UAB „Bretus“, UAB „SORETTO furniture EU“ bei UAB „Diksena“ turtinės padėties, kadangi pastarosios dvi įmonės neturi pareigos atsiskaityti su ieškovo darbuotoja, o jų turtinė padėtis neturi teisinės reikšmės. Mano, jog teismas, nustatydamas 1500 Eur sankcijos dydį nepagrįstai nevertino aplinkybės, ar sankcijos paskyrimas nepakenks naujai priimto darbuotojo interesams. Mano, jog ieškovui esant skolingam atsakovei 983,28 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, ginčijamu sprendimu priteista 1500 Eur suma yra neadekvati likusiai skolos daliai bei pažeidžia proporcingumo principus (el. b. priedo b. l. 175-178).
Atsiliepimas
Atsakovė G. B. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-10 sprendimą palikti nepakeistą, paskirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesu bei priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovo turtinės padėties negalima vertinti atsietai nuo UAB „SORETTO furniture EU“ ir UAB „Diksena“ įmonių turtinės padėties. Apeliantas neginčija įmonių UAB „Bretus“, UAB „SORETTO furniture EU“ ir UAB „Diksena“ tarpusavio sąsajumo, o įmonių priklausomybė vienam akcininkui pagrindžia išvadą, jog įmonių kapitalas sutelktas vieno bendro akcininko rankose ir gali būti lengvai perskirstomas tarp kelių susijusių įmonių. Mano, jog vertinant visų įmonių turtinę padėtį neleidžiama darbdaviui piktnaudžiauti teise ir sudaryti įspūdžio, kad vienos konkrečios įmonės, kurioje įdarbinta darbuotoja, vykdanti funkcijas visų įmonių pavedimu, finansinė padėtis yra bloga ir tokiu būdu išvengti atlyginimo darbuotojai mokėjimo. Teigia, kad apeliantas neva prastą turtinę padėtį grindžia formaliais teiginiais, kadangi ieškovo priimtas į darbą naujas darbuotojas pagrindžia aplinkybę, jog ieškovas toliau vykdo savo veiklą ir turi finansines galimybes mokėti naujam darbuotojui darbo užmokestį. Atsakovės teigimu, byloje esantys įrodymai bei apelianto veiksmai (transporto priemonių pardavimas, vengimas atsiskaityti) pagrindžia aplinkybę, jog ieškovas sąmoningai siekia nuslėpti turtą ir išvengti atsakomybės dėl darbuotojai neišmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų. Mano, jog apeliantui paskirta 1500 Eur dydžio sankcija už uždelsimą atsiskaityti su darbuotoja, yra teisėto ir pagrįsto dydžio, ji jau buvo sumažinta daugiau nei per pusę, o sumažinimas atitinka proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo principus ir nėra apribojantis ieškovo teisių daugiau, nei to reikalauja šios teisės normos, įtvirtintos DK 141 straipsnio 3 dalyje, tikslai. Teismas neturi pareigos padėti ieškovui vykdyti ūkinę-komercinę veiklą bei prisiimti atsakomybės už ieškovo elgesį įdarbinant naujus darbuotojus, neatsiskaičiuos su ankstesniais, be to, skundžiamas teismo sprendimas negali pažeisti ir nepažeidžia ieškovo naujai į darbą priimtų darbuotojų interesų, kadangi jų turtiniai reikalavimai atsirado vėliau, negu atsakovės. Atsakovė nurodo, kad apeliantas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir sąmoningai skundžia teismo sprendimą apeliacine tvarka, žinodamas, kad tokiu būdu neįsiteisės teismo sprendimo dalis ir dėl tų su darbo santykiais susijusių sumų, kurių dydžio ir pagrįstumo apeliantas neginčija. Nurodo, kad ieškovas sumokėjo žyminį mokestį už visas sumas, priteistas darbo ginčų komisijos sprendimu, ieškinio rezoliucinėje dalyje prašė panaikinti visą Darbo ginčų komisijos sprendimą, nenurodydamas, kad dalies jo neginčija, apeliaciniame skunde žyminį mokestį sumokėjo taip pat už visas sumas, nors jame iš esmės ginčija tik priteistą vidutinį darbo užmokestį, todėl mano, kad tokiu būdu ieškovas užkirto kelią neskundžiamai Darbo ginčų komisijos sprendimo daliai įsiteisėti. Mano, kad tokie apelianto veiksmai aiškiai ir nesąžiningai trukdantys laiku pasinaudoti darbuotojos teise gauti neginčijamą darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos dalį, akivaizdžiai pažeidžia jos teises ir daro tiesioginę turtinę žalą, todėl pripažintini piktnaudžiavimu procesu ir ieškovui turi būti skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesu, pusę šios baudos priteisiant atsakovės naudai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „Bretus“ ir atsakovės G. B. 2014 m. rugpjūčio 25 d. sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 3 pagrindu atsakovė nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. ieškovo įmonėje UAB „Bretus“ pradėjo dirbti biuro vadybininke (el. b. priedo b. l. 19-24). Atsakovės 2015-02-23 prašymo pagrindu, nurodant sistemingai laiku neišmokamo darbo užmokesčio priežastį, darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta nuo 2015 m. vasario 27 d. DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu (el. b. priedo b. l. 24-25). Iš darbo bylos Nr. APS-36-4223 nustatyta, jog atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su 2015-03-27 prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, kuri jos reikalavimą tenkino (el. b. priedo b. l. 7-9). Ginčo dėl skolos fakto darbuotojos atleidimo iš darbo dieną tarp šalių nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Apeliantas iš esmės ginčijo Darbo ginčų komisijos DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu taikytą vidutinio darbo užmokesčio sankciją, dėl minėto reikalavimo apylinkės teismas pasisakė ir skundžiamame sprendime, apeliantas apeliaciniu skundu kelia taikytos sankcijos neproporcingumo ir prieštaravimo DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo bei aiškinimo praktikai klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl priteistos vidutinio darbo užmokesčio sankcijos (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Iš Darbo ginčų komisijos 2015-04-21 sprendimo Nr. DGKS-1768, priimto darbo byloje Nr. APS-36-4223, nustatyta, kad apeliantas neišmokėjo buvusiai darbuotojai darbo užmokesčio už 2015 m. sausio, vasario mėn. ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, taip pat dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos.
Įstatymas imperatyviai reglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, numatydamas, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (DK 141 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Taigi DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai tenka darbdaviui tuo atveju, jei jis neįvykdė ar netinkamai įvykdė DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu; darbdavio pareiga mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009; 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 350-469/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat savo jurisprudencijoje nurodė, jog darbuotojo kaltei dėl pavėluoto atsiskaitymo taikomos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės ir pareiga įrodyti minėtą aplinkybę tenka ginčo šaliai, kuri šia aplinkybe remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, t. y. darbdaviui, o darbuotojo kaltės faktas teismo turi būti tiriamas ir nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015).
Nagrinėjamu atveju ieškovas (apeliantas) neginčija neatsiskaitymo su atsakove aplinkybės, atsakovės G. B. kaltės dėl delsimo atsiskaityti su ja nenustatyta, todėl, apeliantui neginčijant minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog apeliantui kyla dėl neatsiskaitymo su atleista darbuotoja DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija.
Pirmosios instancijos teismas paskaičiavo, jog atsakovei pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priklauso 3692,7 Eur vidutinio darbo užmokesčio, kurį sudaro 1174,95 Eur vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2015-02-27) iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo (2015-04-21) ir 2517,75 Eur vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką laikotarpiu nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo (2015-04-21) iki teismo sprendimo priėmimo (2015-08-10), apskaičiuoto taikant 33,57 Eur vienos dienos vidutinį darbo užmokestį už minėtu laikotarpiu esančias 75 darbo dienas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog apylinkės teismas išsamiai nurodė Kasacinio teismo praktiką bei joje numatytus kriterijus teisiniam DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos dydžio įvertinimui bei sumažinimui ir apelianto mokėtiną vidutinį darbo užmokestį atsakovei sumažino iki 1500 Eur sumos. Apeliantas ginčija apylinkės teismo priteistą sumažintą vidutinį darbo užmokestį vienu iš motyvų nurodydamas sunkią įmonės finansinę padėtį, t. y. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, dėl kurių konstatuotos įmonės finansinės galimybės atsiskaityti su atsakove. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su įmonės finansine padėtimi, nesudaro pagrindo vertinti apelianto įmonės finansinių galimybių atsiskaityti su buvusia darbuotoja (taip pat ir mokėti pirmosios instancijos teismo sumažintą vidutinį darbo užmokestį) priešingai negu tai buvo nustatyta skundžiamame sprendime ir konstatuoti, jog apeliantas dėl sunkios finansinės padėties nepajėgus mokėti atsakovei teismo nustatytą vidutinį darbo užmokestį. Visų pirma, apeliaciniame skunde nurodomi tik deklaratyvūs teiginiai apie sunkią apelianto finansinę padėtį, o apelianto argumentai nepagrįsti rašytiniais įrodymais (CPK 178, 185 straipsniai). Antra, apeliantas nepagrįstai įrodinėdamas turtinę padėtį remiasi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, motyvais. Iš minėtos nutarties ir skundžiamo sprendimo motyvų matyti, jog vertinant apelianto finansines galimybes skundžiamame sprendime buvo išsamiau vertinta apelianto veikla, taip pat įmonių grupės sąsajumas, kurie nebuvo vertinti taikant apelianto turtui laikinąsias apsaugos priemones, tačiau taip pat turi reikšmę apelianto finansinėms galimybėms atsiskaityti su atsakove. Trečia, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog apeliantas vykdo veiklą ir turi finansines galimybes atsiskaityti, o apelianto įmonės finansinė padėtis bei jos veikla negali būti vertinama atsietai nuo kitų įmonių, kurių akcininkas sutapo tiek atsakovės atleidimo iš darbo dieną, tiek nagrinėjant kilusį ginčą Darbo ginčų komisijoje. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantas dar 2015 m. kovo 10 d. priėmė į darbą naują darbuotoją, be to, atsiskaito su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (tam tikrais laikotarpiais įsiskolinimų neturėjo), todėl pastebėtina, kad įmonė, turėdama finansinių sunkumų, nepriimtų į darbą dar vieno darbuotojo, kuriam už darbą reikia mokėti atlyginimą bei kitus privalomus mokėjimus, o pasinaudotų įstatymuose numatyta galimybe sustabdyti (ar nutraukti) įmonės veiklą. Be to, byloje nustatytos aplinkybės, tarp jų atsakovės darbo pobūdis (administravimas ne tik apelianto įmonės, bet ir kitų įmonių dokumentų, pavestų užduočių vykdymas), apelianto ir kitų įmonių sąsajos su tuo pačiu akcininku (apelianto akcininkas pasikeitė tik 2015-05-13), ženklo SORETTO naudojimas pagrindžia aplinkybę, jog UAB SORETTO furniture EU, UAB „Diksena“, UAB „Bretus“ ir Maltoje įregistruota Ro & Ro Capital. Ltd. yra tarpusavyje susietos ir jų finansinė padėtis turi būti vertinama bendrai. Pateikdamas apeliacinį skundą ieškovas nepaneigė priklausomumo įmonių grupei bei nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų galima padaryti priešingas išvadas (CPK 178 straipsnis). Nors sutiktina su apelianto argumentu, kad minėtos įmonės neturi pareigos atsiskaityti su atsakove, tačiau jų tarpusavio sąsajumas pagrindžia aplinkybę, jog susiklosčius atitinkamai situacijai (pvz. vykdant prievoles) įmonių kapitalą galima paskirstyti tarp įmonių. Be to, pastebėtina, kad visgi UAB SORETTO furniture EU dalį darbo ginčų komisijos priteistos sumos atsakovei pervedė į antstolio V. Č. depozitinę sąskaitą, taip įvykdydama dalį prievolės už apeliantą. Ketvirta, nors apeliantas prievolę mokėti atsakovei sankciją grindžia sunkia finansine padėtimi, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas, nurodydamas sunkią finansinę padėtį, tarėsi su atsakove atsiskaityti dalimis ar sumokėti jai priklausančias išmokas vėliau (CPK 178 straipsnis), o priešingai, kaip matyti iš susirašinėjimo su atsakove, ketino su ja atsiskaityti.
Apeliantas skundžiamu teismo sprendimu priteistą sankciją ginčija ir remdamasis sankcijos neadekvatumu bei neproporcingumu. Kasacinio teismo nutartyse išaiškinta, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-82/2008 ir kt.). Teismas, kiekvienu konkrečiu nagrinėjimo atveju nustatęs pagal aptartus kriterijus reikšmingas bylai faktines aplinkybes, sprendžia, ar jos pažeidžia darbdavio padaryto pažeidimo ir darbuotojo pažeistų teisių proporcingumo principą ir ar sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką. Toks aptariamos teisės normos aiškinimas grindžiamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismo) jurisprudencija darbo santykių srityje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga), pagal kurią pirmas ir svarbiausias šio straipsnio reikalavimas yra tas, kad bet koks valdžios institucijų vykdomas teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas turi būti teisėtas (pripažinus egzistuojant Konvencijos saugomą interesą, nuosekliai vertintini kiti ribojimų pateisinamumo kriterijai - ribojimo atitiktis bendrajam interesui ir proporcingumas (teisingos interesų pusiausvyros nustatymas). Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio 1 dalis pateisina nuosavybės atėmimą tik „įstatymo nustatytomis sąlygomis”, o teisės viršenybė – vienas pagrindinių demokratinės visuomenės principų – yra neatskiriama visų Konvencijos straipsnių dalis (žr. Broniowski v. Poland [GC], no. 31443/96, § 147, ECHR 2004‑V, Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, judgment of 23 October 2007, § 45). Pavyzdžiui, byloje Cazacu prieš Moldovą dėl išeitinės kompensacijos darbuotojui nesumokėjimo Teismas pabrėžė, kad remiantis Moldovos teise visi darbdaviai privalėjo mokėti išeitines kompensacijas darbuotojams (pagal įstatymą darbdavys neturėjo diskrecijos neatsidėti lėšų atitinkamoms išmokoms). Teismas šioje byloje pripažino, kad nacionalinių teismų atsisakymas tenkinti darbuotojo reikalavimus (priteisti kompensaciją dėl neteisėto atleidimo) buvo neteisėtas, atsižvelgiant į Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio tikslus, nes vidaus teismai, grįsdami savo sprendimus, nenurodė jokios teisinės nuostatos ar kitų aplinkybių, leidžiančių taikyti bendrosios taisyklės išimtį (mažinti kompensaciją ar jos nemokėti) (Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, 23 October 2007, par. 46).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sumažino priteistiną vidutinio darbo užmokesčio išmoką už uždelsimo atsiskaityti laiką iki 1500 Lt sumos už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo priteisė po 15 Eur vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną (el. b. priedo b. l. 143). Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas Darbo ginčų komisijos nustatytą vidutinio darbo užmokesčio sumą, įvertino atsakovės darbo trukmę apelianto įmonėje, likusį neatsiskaitytą sumos dydį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais ir sumažintos iki 1500 Eur sankcijos sumos vertinti kaip neadekvačios ar neproporcingos. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad sumažino skolos dydį ar deda pastangas jį sumažinti (išskyrus skubaus vykdymo sumą), nors ir pripažįsta darbo užmokesčio nesumokėjimo faktą (CPK 178 straipsnis). Vertintina ir ta aplinkybė, jog atleista iš darbo atsakovė daugiau nei 9 mėnesius negauna jai priklausančio darbo užmokesčio. Kaip jau buvo minėta aukščiau, nenustatyta, jog apeliantas dėl sunkios finansinės padėties yra nepajėgus sumokėti atsakovei skolą bei pirmosios instancijos teismo sumažintą vidutinį darbo užmokestį. Pažymėtina, jog priteista išmoka negali būti laikoma per se neprotingai didelė, aiškiai prieštaraujanti teisingumo principui. Tai, kad apeliantas priėmė į darbą kitą darbuotoją po darbo sutarties su atsakove nutraukimo, nesudaro pagrindo mažesnės išmokos priteisimui nei priteisė pirmosios instancijos teismas arba visiško įstatymo paneigimo, t. y. jos nepriteisimo visai. Apeliantas priimdamas į darbą kitą darbuotoją turėjo pareigą įvertinti savo finansines galimybes atsiskaityti su atleista iš darbo atsakove bei aplinkybę, ar sugebės mokėti naujam darbuotojui darbo užmokestį ir su darbo užmokesčiu susijusius privalomus mokėjimus pagal teisės aktus. Taip pat apeliantas nepateikė jokių įrodymų (savo apskaičiavimų, pagrįstų buhalteriniais duomenimis ir pan.), jog 1 500 Eur dydžio sumos išmokėjimas atsakovei prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas apelianto padarytam pažeidimui arba sukeltų jam sunkių neigiamų padarinių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sumažinta vidutinio darbo užmokesčio sankcija vien dėl apelianto palyginimo su pagrindine skola, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nelaikytina neproporcinga ar neadekvati, juolab kad ji sumažinta daugiau negu per pusę.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atleidžiamam iš darbo darbuotojui (atsakovei) jos atleidimo iš darbo dieną nebuvo išmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis, dėl ko pagrįstai ir teisėtai pritaikyta DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija, įvertindama tai, jog skundžiamu sprendimu vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteista suma sumažinta daugiau nei dvigubai, t.y. nuo 3692,70 Eur iki 1 500 Eur, ir apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog 1 500 Eur dydžio sankcija pažeidžia kitų apelianto darbuotojų ir kreditorių interesus (CPK 178 straipsnis), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
Atsakovė pareiškė prašymą paskirti apeliantui CPK 96 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nurodydama, jog apeliantas savo veiksmais vengia atsiskaityti.
Proceso įstatymas numato baudos skyrimui dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis būtinas sąlygas: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 straipsnis). Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Įstatyme numatyta teisė tiek apskųsti Darbo ginčų komisijos sprendimą teismui (DK 296 straipsnis), o teismo sprendimą peržiūrėti apeliacine tvarka (CPK 301 straipsnis), todėl apeliantas pagrįstai pasinaudojo įstatymuose numatytomis teisėmis. Aplinkybė, jog apeliantas neva ginčydamas tik dalį Darbo ginčų komisijos sprendimo sumokėjo visą žyminį mokestį bei pateikdamas apeliacinį skundą sumokėjo žyminį mokestį už visus atsakovės keliamus reikalavimus, taip pat nesudaro pagrindo skirti baudą remiantis CPK 95 straipsniu, kadangi net ir atstovaujamas profesionalaus teisininko asmuo pasirinktos pozicijos argumentus turi teisę suformuluoti savo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ir yra apelianto veiksmuose vengimo požymių atsiskaityti su atsakove, tačiau šiuo atveju atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti apelianto piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, dėl to prašymas dėl baudos skyrimo apeliantui netenkintinas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama, todėl apeliantui nevykdžius teismo sprendimo jis bus vykdomas priverstine tvarka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apelianto bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos remiantis pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė prašo teismo priteisti iš apelianto jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus įrodymus, kurios sudaro 284,35 Eur. Prašomos priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos atsakovės naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Bretus“ (juridinio asmens kodas 303227383) atsakovės G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 284,35 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 35 euro ct) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.