Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiųjų D. S. ir R. S. įgaliotai atstovei, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei Ritai Grigienei,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), Lietuva, išsiskyręs, vidurinio išsilavinimo, (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 2009-02-05 Ukmergės r. apylinkės teismo pagal LR BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d. laisvės apribojimu 8 mėnesiams;

2) 2011-01-13 Ukmergės r. apylinkės teismo pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, laisvės atėmimu 8 mėnesiams, BK 75 str. pagrindu bausmės vykdymo terminas atidėtas 2 m 6 mėn., 2011-0415 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu 2011-01-13 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendis pakeistas, R. S., pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d., nuteistas laisvės atėmimu 6 mėn.;

3) 2012-02-21 Ukmergės r. apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 4 d. areštu 15 parų;

4) 2012-07-25 Ukmergės rajono apylinkės teismo pagal LR BK 140 str. 1 d. - 9 mėn. laisvės atėmimo, LR BK 75 str. atidedant bausmės vykdymą 2 m., teistumas išnykęs,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. smurtaudamas savo šeimos nariui - nepilnametei dukrai R. S. sukėlė fizinį skausmą, o būtent:

jis, 2017 m. birželio mėn. 27 dieną, apie 13 val., miške, esančiame Skabeikių k., Vidiškių sen., Ukmergės r., kraudamas malkas į savo sunkvežimio priekabą, tyčia, supykęs ant nepilnametės savo dukros R. S., gimusios 2000 m., metė į ją kaladę, tačiau jai pasitraukus į šoną nepataikė, po ko R. S. parkrito ant žemės ir jai gulinčiai ant žemės jis, R. S., paėmė nuo žemės lazdyno lazdą ir vieną kartą jai, tai yra nepilnametei savo dukrai R. S., sudavė į kairią koją ir tokiu būdu smurtaudamas savo nepilnametei dukrai R. S. sukėlė fizinį skausmą.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. S. parodė, kad kaltas prisipažįsta iš dalies ir sutiko duoti parodymus. Parodė, kad vaikai padeda ūkyje, o byloje tiriamų aplinkybių dieną jie, tai yra R. S., vaikai R. S., R. S., D. S., D. S., dirbo miške, krovė į sunkvežimį malkas. Kartu buvo pagalbininkas A. V., už pagalbą jam buvo pažadėta malkų. Jis yra „invalidas“, tądien buvo išgėręs, ir R. S. parodė, kad A. V. savo elgesiu išvedė jį iš pusiausvyros, jis (R. S.) „pradėjo karščiuotis“. Kai iškrito iš mašinos rąstas, užkrito ant kojos, pakėlė toną, papriekaištavo dukrai R., kad neprilaikė rąsto. Tuo metu už nugaros stovėjo sūnus D., bijojo nesumindyti, gal pakėlė toną, pasakė, kad bėgtų į šoną. Duodamas parodymus apie faktines aplinkybes, R. S. ėmė neigti kaltę, sakydamas, kad „R. netrenkiau su pagaliu, sūnui ausies netempiau, nežinau, kodėl R. tokius parodymus duoda“, „jei aš savo vaikui trenkčiau su lazdynu, tai galėjau užmušti“, tuo pačiu pareikšdamas kad „žodis po žodžio taip gavosi, aš tikrai ne iš blogos valios, kad dukrai ar sūnui suduočiau <...>, R. nepamelavo, bet viskas gavosi spontaniškai, aš neprisimenu, ar užgavau vaikus <...>, aš specialiai vaikui nesudaviau <...> jei kažkas ir buvo, tai ne iš blogos valios, gal persistengiau, spontaniškai pasielgiau, aš iš dalies pripažįstu savo kaltę, bet ne specialiai tai dariau“.

Ikiteisminio tyrimo metu R. S. parodymus duoti atsisakė (t. 1., b. l. 144, 148).

Iš medicininių dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad D. S. objektyvių sužalojimo požymių nekonstatuota (t. 1., b. l. 78).

Iš byloje esančios Ukmergės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro pažymos matyti, kad vertinant rizikos laipsnį S. šeimoje, smurto rizika nustatyta aukšta (t. 1., b. l. 82).

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiam vaikui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, tiek atskirai, tiek jų visetą, teismas išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų pagrįsti R. S. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apklausiama apylinkės teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji R. S. davė analogiškus parodymus kaip ir Ukmergės rajono policijos komisariate, bei atvykus į namus po įvykio iškviestiems policijos pareigūnams, o būtent, kad jos tėvas R. S. sudavė pagaliu jai per koją, po ko ji jautė fizinį skausmą. R. S. parodymai vertinami neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių: visų pirma, nuo kaltinamojo parodymų teisiamojo posėdžio metu, kad „aš specialiai vaikui nesudaviau <...> jei kažkas ir buvo, tai ne iš blogos valios, gal persistengiau, spontaniškai pasielgiau, aš iš dalies pripažįstu savo kaltę, bet ne specialiai tai dariau“. Teismas atkreipia dėmesį, kad prokurorui paklausus, ar dukra Raminta meluoja, kaltinamasis pasakė, kad „Raminta nepamelavo, bet viskas gavosi spontaniškai“ tardamas paskutinį žodį, kaltinamasis neprašė teismo išteisinti, pasakė, kad iš dalies pripažįsta kaltę ir prašė neskirti laivės atėmimo bausmės. Tai teismas vertina kaip kaltinamojo prisipažinimą, o teiginius, kad „R. netrenkiau su pagaliu, sūnui ausies netempiau <...> aš neprisimenu, ar užgavau vaikus“ laiko gynybine pozicija, bijant atsakomybės. Nukentėjusiosios parodymai patvirtinti ir liudytojo A. V. parodymais, nes nors jis nematė paties įvykio, be kita ir pati nukentėjusioji parodė, kad jis buvo kitoje mašinos pusėje įvykio metu, bet A. V. ir teisiamojo posėdžio, ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai parodė, kad vaikai šaukė „baik, tete, baik“. Netiesioginiais, bet reikšmingais bylai įrodymais teismas pripažįsta socialinių darbuotojų V. U. bei S. K., taip pat D. S. parodymus apie R. S. psichologinę būseną, kad R. S. verkė, buvo išsigandusi, ji sakė, o ir buvo matyti, kad jai skauda koją, ji šlubavo. Medicininių dokumentų apžiūros protokole užfiksuota, jog yra nustatytas odos paraudimas, bet kadangi patinimo ar nubrozdinimo nėra, tai nevertinama kaip sužalojimas. Visgi teismo specialisto išvada nepaneigia fakto, kad po smūgio pagaliu atsirado paraudimas ir, kad smūgis sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai, kuris buvo išreikštas šaukimu „baik, tete, baik“, ašaromis, šlubavimu. Taigi, teismas vertina, kad užtenka įrodymų pagrįsti nusikaltimo pagal BK 140 str. 2 d. objektyviajai pusei. Vertindamas subjektyviąją nusikaltimo pusę, teismas remiasi ių esmės nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymais. R. S. parodė, kad kai tėvui nepavyko užmesti kaladės ant mašinos priekabos ir ji krito atgal, R. S. šaukė, „kodėl aš stoviu ir jam nepadedu“, tuo metu duodamas su pagaliu per koją. Kaltinamasis pripažino, kad buvo piktas, kai kaladė krito atgal, užkrito ant kojos, pakėlė toną, pasakė dukrai R., kad neprilaikė rąsto, sūnus D. stovėjo už nugaros, dėl jo bijojo, kad nebūtų užgautas, pasakė, kad „gal persistengiau, spontaniškai pasielgiau“, kas rodo, jog R. S. siekė paauklėti dukrą, jo veiksmams būdinga tyčia. Nustačius, kad nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, teismas daro išvadą, kad pakanka įrodymų R. S. kaltei, padarius veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., pagrįsti.

Byloje nustatyta, kad D. S., R. S. sūnus, gimęs 2010 m., tiriamų byloje aplinkybių 2017-06-27 metu buvo mažametis.

D. S. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė, kad parodymų prieš tėvą neduos. Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu neigė, kad 2017-06-27 kraunant malkas miške supykęs ant mažamečio savo sūnaus D. S., suėmė jam už kairės ausies ir ją patempė ir tokiu būdu smurtaudamas savo mažamečiui sūnui D. S. sukėlė fizinį skausmą. Parodė, kad pakėlė toną, pasikarščiavo. R. S., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pasakė, kad „man sesė R. pasakė, kad tėtis buvo prie brolio priėjęs ir ausį tempė“ (t. 1., b. l. 41). Ikiteisminio tyrimo metu R. S. ir D. S. parodė, kad neduos parodymų prieš tėvą. Liudytojas A. V. parodė, kad dirbo priešingoje mašinos pusėje nei vaikai. Tiesioginių galimo nusikaltimo įrodymų teismas nenustato. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (2005 m. spalio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-597/2005; 2009 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-178/2009; 2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334/2009). Iš medicininių dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad D. S. objektyvių sužalojimo požymių nekonstatuota (t. 1., b. l. 78). Duodama parodymus Ukmergės rajono policijos komisariate, R. S. sakė, kad nueidamas nuo tėvo brolis D. verkė, kas įvyko ji nematė, seserys R. ir D. pasakojo, kad tėvas suėmė D. už ausies ar tai plaukų, ir papurtė, ar kažkas tokio. D. jai nepasakojo kas jam atsitiko (t. 1., b. l. 31-32). Po tiriamo įvykio su S. šeima bendravo socialinės darbuotojos. Teisiamojo posėdžio S. K. parodė, kad nuvykus pas S. kitą dieną po tiriamo įvykio, D. S. skundėsi, kad tėvas jam pešiojo už plaukų, ir kad jam skaudėjo. V. U. parodė, kad pokalbio su S. vaikais metu kaltinamojo sūnus D. S. parodė, kaip tėvas tempė jį už plaukų, o R. S. pasakė, kad „D. tempė už plaukų per kambarį <...> ten tokie įvykiai vyksta pastoviai“. Ištirtais įrodymais nėra neabejotinai nustatyta: pirma, ar buvo sukeltas mažamečiui fizinis skausmas, ar mažametis verkė dėl tėvo pakelto tono ir baimės būti nubaustas fizine bausme, nes liudytojų apklausų metu išaiškėjo, kad R. S. yra ūmaus būdo, pakeltą toną neretai lydi fizinė bausmė, kaltinamasis prisipažino teisme, kad sūnų D. apšaukė; antra, nėra neabejotinai nustatyta, kokius būtent veiksmus atliko kaltinamasis: tempė ausį, pešė plaukus, ar kaip teigia R. S., „kažkas tokio“, trečia, ar D. S. pasakodamas apie plaukų pešimą socialinėms darbuotojoms kalbėjo apie 2017-06-27 dieną miške, nes kaip matyti iš V. U. parodymų, R. S. pasakė, kad „D. tempė už plaukų per kambarį“, taigi pokalbis vyko apskritai apie tėvo elgesį, o ne tik apie tiriamas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (2010 m. sausio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2010; 2012 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamopjoje byloje Nr. 2K-97/2012). Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo (2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2011). Šioje byloje teismas vertina, kad netiesioginių įvykio liudytojų parodymų, kurie nėra absoliučiai nuoseklūs ir neprieštaringi nepakanka patraukti R. S. baudžiamojon atsakomybėn pagal 140 straipsnio 3 dalį. Pagal teismų praktiką tada, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad apskritai nepadaryta veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą, arba padaryta veika neatitinka baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, priimamas išteisinamasis nuosprendis, remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Įvertinęs visumą minėtų aplinkybių ir argumentų, teismas sprendžia, kad R. S. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, o remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teismas sprendžia, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Dėl bausmės skyrimo, civilinio ieškinio ir kitų klausimų

Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalis numato sankciją už joje numatytą nusikalstamą veiką – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo už padarytą nusikalstamą veiką, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, pirmiausia atsižvelgia į tai, kad R. S. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą šeimos nario (savo nepilnametės dukros) sveikatai. Tai, kad kaltinamasis parodė, jog kaltę pripažįsta iš dalies, o duodamas parodymus ėmė kaltę neigti, nepadėjo išaiškinti nusikaltimo, teismas vertina kaip gynybinę poziciją ir atsakomybės baimę. Teismas atkreipia dėmesį ir į kaltinamojo laikyseną ir elgseną teismo posėdžio metu, kuri buvo veikiau žmogaus, kuris supranta savo nusikalstamų veiksmų pasekmes ir gailisi dėl savo ūmaus poelgio, nei, kad bet kokia kaina bandančio išvengti atsakomybės, o tardamas paskutinį žodį, kaltinamasis neprašė teismo išteisinti, o pasakė: „gal persistengiau, spontaniškai pasielgiau, aš iš dalies pripažįstu savo kaltę“. Todėl visumą šių aplinkybių teismas vertina kaip kaltės pripažinimą iš dalies, bet lengvinančių aplinkybių nenustato. Be to, atsižvelgtina ir į R. S. asmenybę – išsilavinimas vidurinis, šiuo metu dirba pas ūkininkus, registruojasi darbo biržoje, išsiskyręs, bet gyvena kartu su šeima kol turtas nepadalintas, šeima daugiavaikė – 5 vaikai, rūpinasi vaikų išlaikymu, ko neneigia ir buvusi sutuoktinė D. S., vaikai gerai mokosi, yra išauklėti, ką patvirtina socialinės darbuotojos teismo posėdžio metu. Nors kaltinamasis anksčiau buvo teistas keturis kartus (t. 1, b. l. 151-157), paskutinį kartą 2012 m. liepos 25 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo pagal LR BK 140 str. 1 d. - 9 mėn. laisvės atėmimo, LR BK 75 str. atidedant bausmės vykdymą 2 m., kas leidžia vertinti, jog nagrinėjama veika nėra atsitiktinė, tačiau teistumas yra išnykęs. Laiko tarpas nuo paskutinio teistumo rodo, jog kaltinamasis turi valios ir gali kontroliuoti savo veiksmus. Be to, yra negeriantis, jam rūpi vaikų išsilavinimas. Tuo tarpu pati D. S. linkusi išgerti, palikti vaikus be priežiūros (t. 1, b. l. 24-25), ką patvirtina ir rašytiniai byloje esantys įrodymai, ir socialinių darbuotojų parodymai teismo metu. Duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas kaltinamojo R. S. atžvilgiu nėra, į psichiatro ir gydytojo narkologo įskaitas neįrašytas (t. 1., b. l. 170).

Teismų praktikoje akcentuojama, kad vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai. Tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017). Nagrinėjamoje byloje atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nesvarstomas, nes kaltinamasis ne pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nėra duomenų, kad susitaikė su nukentėjusiąja. Tačiau teismas, skirdamas bausmę atsižvelgia į tokias teisiamojo posėdžio metu ištirtas aplinkybes, kaip socialinių darbuotojų parodymai, jog vaikai myli abu tėvus vienodai, nenori, kad tėvas būtų pasodintas į kalėjimą, taip pat į D. S. parodymus, kad kaltinamasis po įvykio bendrauja su ja ir vaikais, padeda finansiškai, į tai, kad sūnus D. S. verkė, kai policija sulaikė ir išvežė tėvą, bylos duomenimis nenustatyta, kad kaltinamajam R. S. būtų apribota tėvų valdžia, be to, vykdydamas jam kaip tėvui įstatymo nustatytas pareigas, neišvengiamai turi pareigą rūpintis vaikais, juos išlaikyti, taigi vertinant šias aplinkybes teismas mano, kad kaltinamajam neskirtina bausmė, susijusi su laisvės atėmimu, taip pat nėra pagrindo skirti švelniausią bausmę – baudą. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas konstatuoja, kad skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgia į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį (nesunkus nusikaltimas, dėl kurio neatsirado neigiamos pasekmės sveikatai), kaltės formą bei rūšį (tiesioginė tyčia), padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į kaltinamojo R. S. asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgia ir į bausmės paskirtį, įvertina, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ir vertina, kad kaltinamasis R. S. vertas teismo pasitikėjimo, jog laikysis įstatymų, nebenusikals ir bus pakankamai nubaustas, skyrus jam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, ir tuo bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis BK 48 str., R. S. skirtini įpareigojimai, kurie, teismo nuomone, darytų teigiamą įtaką jo elgesiui.

Vadovaujantis BK 66 str., R. S. taikytas laikinas sulaikymas ir suėmimas nuo 2017-06-27, 15 val. 25 min. iki 2017-06-29, 13 val. 33 min. (t. 1., b. l. 104-118) ir nuo 2017-10-24 d., 8 val. 30 min. iki 2017-10-24, 11 val. 56 min. (t. 1., b. l. 137), tai yra dvi dienos, įskaitytinas į paskirtą bausmę, vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis Lietuvos Respublikos BK 67, 68, 72, 72¹ ir 72² straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, tarp kurių yra numatytas ir dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 42 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į kaltinamojo R. S. asmenybę, jo padarytos veikos pobūdį, kaltinamajam, kaip smurtavusiam asmeniui, yra paskirtina aukščiau minėta įstatymo numatyta baudžiamojo poveikio priemonė (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį 29,81 eurų sumai, kadangi tokio dydžio žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondas patyrė dėl nukentėjusiosios R. S. gydymo sveikatos priežiūros įstaigoje (t. 1., b. l. 64-66).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nurodyta žala buvo patirta būtent dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos, sprendžia, kad civilinis ieškinys tenkintinas ir iš kaltinamojo R. S. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteistina 29,81 eurų turtinė žala.

R. S. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo (t. 1., b. l. 114-116, 119-120), paliktinos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – naikintinos.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti – keturi kompaktiniai diskai su vaizdo medžiaga, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307-308 straipsniais, 313 straipsniu, teismas

nusprendžia:

R. S. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

R. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę.

Remiantis BK 48 str. 4, 6 dalimis, per visą bausmės vykdymo laiką:

įpareigoti: 1) registruotis (tęsti registraciją) darbo biržoje arba pradėti dirbti;

2) per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai turtinę žalą – 29,81 eurus;

3) nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2017-06-27, 15 val. 25 min. iki 2017-06-29, 13 val. 33 min. ir nuo 2017-10-24 d., 8 val. 30 min. iki 2017-10-24, 11 val. 56 min., tai yra dvi dienas, vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 66 straipsnis).

BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 3 dalies, 72² straipsnio pagrindu kaltinamajam R. S. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose, per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šių programų kursą.

Laivės apribojimo bausmę pradėti vykdyti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje gavimo dienos (BVK 46 str. 1 d.).

R. S. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš R. S. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 29,81 Eur (dvidešimt devynis eurus ir aštuoniasdešimt vieną euro centą) turtinės žalos.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – keturis kompaktinius diskus su vaizdo medžiaga, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie bylos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.