- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-28
- Bylos Nr.
- 2K-20/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Vytautas Piesliakas, Tomas Šeškauskas (pran.)
- Kaltinamasis
- S. P.
- Nuteistasis
- R. K.
- Advokatai
- Valdas Venckūnas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą išteisintojo S. P. baudžiamojoje byloje dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio dalies, kuria nepatenkintas prokuroro apeliacinis skundas.
Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu S. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas R. K., apeliacinės instancijos nuosprendžiu šiam asmeniui apygardos teismo nuosprendis pakeistas, tačiau ši teismų sprendimų dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. P. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2007 m. gruodžio 12 d., 11 val., neteisėtai įgijo 859,780 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje labai didelį kiekį – 189,493 g – psichotropinės medžiagos metamfetamino; šią psichotropinę medžiagą, supakuotą į polietileninį maišelį, jis neteisėtai atgabeno į savo namus, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini), kur ją laikė iki 2007 m. gruodžio 12 d., maždaug 11.09 val., kai už tyrimo metu nenustatytą sumą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos neteisėtai pardavė R. K..
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas padarė išvadą, kad byloje esančiais duomenimis nenustatyta, jog kaltinamasis S. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), ir 2008 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jį išteisino.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugpjūčio 17 d. apygardos teismo nuosprendį dėl R. K. nuteisimo pakeitė, tačiau netenkino prokuroro apeliacinio skundo dalies dėl S. P. išteisinimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai, kuriais kaltinimas grindžia S. P. kaltę, yra arba nepatikimi, arba mažai informatyvūs, arba jų įrodomoji vertė dviprasmiška, todėl tokie įrodymai negali sudaryti visumos įrodymų, neabejotinai patvirtinančių S. P. kaltę.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį S. P., pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, dėl to padarė klaidingas ir nepagrįstas, neatitinkančias bylos aplinkybių išvadas. Apygardos teismas netinkamai įvertino techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose nurodytas aplinkybes, stenogramose išdėstytą pokalbių turinį, jų ryšį su kitomis bylos aplinkybėmis. Teismas nepagrįstai patikėjo niekuo nepatvirtinta R. K. teisme nurodyta versija, kad psichotropines medžiagas jis įgijo ne iš S. P., o iš tyrimo metu nenustatyto asmens. Apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė, iš esmės nepaneigė prokuroro apeliacinio skundo motyvų dėl S. P. kaltės, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, turinčias esminės įtakos teismo išvadoms, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, savo išvadų nepagrindė išsamia byloje surinktų įrodymų viseto analize, nevertino įrodymų tarpusavio susietumo aspektu ir nevisiškai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, iš esmės neatsakydamas į dalį skundo argumentų, pateikdamas bendrojo pobūdžio išvadas. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkto išaiškinimus. Teismas išsamiai neįvertino bei neatskleidė tikrojo telefoninių pokalbių tarp R. K. ir S. P. turinio bei jų sąsajos su kitomis bylos aplinkybėmis. Be to, teismas neįvertino to, kad S. P. parodymai teisme nebuvo nuoseklūs, o jo iškeltą teisme versiją apie Ž. K. laikomus seife pinigus ir dokumentus paneigia byloje esantys įrodymai (kratos, atliktos iš karto po S. P. sulaikymo, protokolas). Apeliacinis teismas taip pat iš esmės neatsakė į prokuroro skundo argumentą, paaiškinantį psichotropinės medžiagos pėdsakų atsiradimo ant S. P. drabužių aplinkybes, netikrino, ar S. P. versija neprieštarauja kitiems bylos duomenims. Iš teismo nuosprendžio neaišku, kokiu tikslu R. K. buvo atvykęs pas S. P.. Prokuroro manymu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie tai, kad S. P. nenustatytomis aplinkybėmis įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino, telefoninio pokalbio metu informavo R. K. apie psichotropinės medžiagos atvežimą ir perdavė jam šią medžiagą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu ir nurodo į pažeidimus, jo manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtent įrodymų vertinimą. Prokuroro manymu, įrodymai baudžiamojoje byloje nebuvo įvertinti kaip visuma, o atskirai vienas nuo kito. Be to, apeliacinio teismo išvados nepagrįstos, neišsamios, padarytos neįsigilinus į byloje nustatytų aplinkybių visumą.
Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.
Nagrinėjamoje byloje išteisintojo S. P. kaltė įgijus, gabenus, laikius ir pardavus nuteistajam R. K. labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino iš esmės grindžiama Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau - OVĮ) ir BPK priemonėmis įtvirtintais ir teismų patikrintais duomenimis: 1) telefoninių pokalbių tarp S. P. ir R. K. faktais ir turiniu; 2) liudytojo A. G. parodymais, kad išėjęs iš S. P. namų R. K. po pažastimi turėjo nešulį; 3) R. K. sulaikymo su labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu po to, kai jis buvo susitikęs su S. P., faktu bei aplinkybe, kad R. K. neturėjo su savimi pasiskolintos iš S. P. 200 Lt kupiūros; 4) kokaino ir metamfetamino pėdsakų radimo ant S. P. drabužių ir avalynės faktu. Remdamasis būtent šiais duomenimis ir nesutikdamas su Kauno apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo išvadomis, jog bylos duomenys patvirtina tik faktą, kad į S. P. namus buvo užėjęs S. K., tačiau nepatvirtina aplinkybių, kad būtent S. P. namuose ir būtent iš pastarojo R. K. įgijo psichotropines medžiagas, prokuroras išteisinamojo nuosprendžio išvadas skundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro prašymą ir savo iniciatyva BPK 326 straipsnio 6 dalies tvarka atlikęs įrodymų tyrimą, gavęs fonoskopinės ekspertizės išvadą ir išsiaiškinęs paskutiniojo telefoninio pokalbio tikslų turinį, pakartotinai apklausęs nuteistąjį R. K., išteisintąjį S. P., liudytojus Ž. K., S. K., pridėjęs prie bylos naujai gautus dokumentus, nuosprendyje įvertino visus prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus S. P. kaltinančius bylos duomenis.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kodėl esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo atmetami.
Byloje nesant OVĮ ar kitų įstatymų nustatyta tvarka surinktų duomenų apie tai, kad R. K. platino būtent iš S. P. gautas narkotines ar psichotropines medžiagas, o 2007 m. gruodžio 8 - 12 d. vykusių telefoninių pokalbių turiniui tarp dviejų pažįstamų asmenų esant itin neinformatyviam, esant nepaneigtiems viso proceso metu nuosekliai tvirtinamiems R. K. ir S. P. parodymams apie tarpusavio susitikimo tikslą bei nepaneigtai R. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu tvirtinamai psichotropinių medžiagų įsigijimo versijai, kitiems bylos duomenims tvirtinant S. P. parodymus, kokiame kontekste paskutiniojo telefoninio pokalbio su R. K. metu buvo pasakyta frazė „tas atvežė“, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo telefoninių pokalbių turinį vertinti kaip padedantį atskleisti kaltinime nurodytas S. P. disponavimo psichotropine medžiaga aplinkybes.
Kasaciniame skunde prokuroras kritikuoja liudytojo Ž. K. parodymus apie apsilankymą S. P. namuose telefoninio pokalbio metu, liudytojo pinigų laikymą S. P. seife ir jų pakeitimą į dokumentus, įžvelgia šio liudytojo parodymų neatitikimą kitiems bylos duomenims, nes kratos metu dokumentų radimas S. P. seife nebuvo užfiksuotas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis liudytojas apie dokumentų laikymą seife apeliacinės instancijos teisme parodymų nedavė, teigė, kad prieš S. P. sulaikymą pasiėmė laikytus pinigus, o krata S. P. namuose ir pagalbinėse patalpose buvo siekiama rasti ne liudytojo dokumentus, tačiau psichotropines ir narkotines medžiagas, jų gaminimo įrangą ir kitus su narkotikų disponavimu susijusius objektus.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat yra nurodyti argumentai, kodėl nustatant faktines bylos aplinkybes nesiremiama liudytojo A. G. parodymais teisme. Įrodymų tyrimo metu teismas tikrino bylos duomenis apie R. K. 200 Lt kupiūros pasiskolinimo iš S. P. aplinkybes ir išdėstė bylos duomenis, patvirtinančius tokių pinigų gavimą ir perdavimą S. K..
Kokaino ir metamfetamino pėdsakus, rastus ant S. P. drabužių ir avalynės, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip netiesioginį įrodymą, kurio nepakanka S. P. kaltei pagrįsti, o apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į prokuroro apeliaciniame skunde esančią kritiką dėl S. P. nurodytos kvaišalų pėdsakų atsiradimo versijos, išdėstė motyvus, kodėl prokuroro argumentai laikytini neįtinamais. Kasaciniame skunde prokuroras, remdamasis kaltinamajame akte nenurodytais bylos duomenimis (specialisto išvada dėl S. P. automobilio salono tyrimo ir kokaino pėdsakų įvairiose automobilio vietose radimo), pateikia teismų neįvertintų bylos duomenų lyginamąją analizę su kitais duomenimis ir nurodo naujus motyvus, kodėl S. P. nurodytas kontaktas su kvaišalais automobilyje turėtų būti vertinamas kaip neįtikinamas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Prokuroras minimu įrodymų vertinimo aspektu nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, jo kasaciniame skunde keliami klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjami, todėl kasacine tvarka jie negali būti nagrinėjami. Pastebėtina, kad byloje nesant nustatyta jokių konkrečių aplinkybių apie S. P. kontaktą su R. K. turėtame uždarame pakete rastu metamfetaminu, šios psichotropinės medžiagos neradus ir jos pėdsakų neaptikus S. P. namuose, ant pastarojo drabužių ir avalynės aptikus net dviejų skirtingų kvaišalų pėdsakus, teismams apribotos galimybės kategoriškai paneigti išteisintojo tvirtinamas kontakto su kvaišalais ir jų vartojimo aplinkybes.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo teismuose metu patikrinus ir įvertinus S. P. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus paneigti R. K. ir S. P. parodymų apie jų tarpusavio susitikimo tikslą, R. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu tvirtinamos psichotropinių medžiagų įsigijimo versijos, S. P. parodymų apie jo kontaktą su tokiomis medžiagomis, įvykusį iki susitikimo su R. K., buvo padarytos motyvuotos išvados, kad nėra įrodytos kaltinime išdėstytos S. P. disponavimo psichotropine medžiaga aplinkybės.
Taigi darytina bendra išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus byloje nebuvo atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, o įrodymų vertinimas atliktas paviršutiniškai, ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose nesilaikė svarbios įrodymų vertinimo sąlygos, kad turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Prokuroras kasaciniame skunde nurodo BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes, kasatoriaus tvirtinimu, teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.
BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytus reikalavimus apeliacinės instancijos teismas savo sprendime privalo nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Jeigu apeliacinio skundo viena dalis tenkinama, o kita netenkinama, teismui neišnyksta pareiga motyvuoti, kodėl dalies skundo argumentai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Šių baudžiamojo proceso nuostatų apeliacinės instancijos teismas laikėsi. Kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas toks, kokio prašė prokuroras ir buvo reikalaujama jo apeliacinio skundo argumentais. Teismas nuosprendyje išdėstė, kodėl esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo atmetami, pasisakė dėl prokuroro kritikos R. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu tvirtinamai psichotropinių medžiagų įsigijimo versijai, atsakė į prokuroro skundo argumentus dėl S. P. parodymų apie šio asmens drabužių ir avalynės kontaktą su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, pakartotinai tyrė išteisintojo S. P. parodymus apie pokalbio telefonu turinį, susitikimo su R. K. tikslą, gautus naujus bylos duomenis aptarė ir įvertino. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir nenukrypo nuo nusistovėjusios teismų praktikos, kuri orientuojama į tai, kad sprendime privaloma išdėstyti motyvuotas išvadas dėl skundo esmės.
Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.