- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-27
- Bylos Nr.
- 2K-421/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- R. K.
- Nukentėjusysis
- V. G.
- Civilinis atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Kategorijos
- 2.1.7.3Įrodymų patikimumas (BPK 20 str. 3-5 d. ir kt. str.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
- 2.3.4.6.2Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotų parodymų perskaitymas (BPK 276 str. 4 d.)
- 2.3.6.3.1Draudimas grįsti teismo nuosprendį teismo posėdyje neištirtais įrodymais (BPK 301 str. 1 d.)
- 2.3.6.4.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.
Nukentėjusiojo V. G. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – iš civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ nukentėjusiajam V. G. priteista draudžiamoji išmoka: 1000 (vienas tūkstantis) Lt neturtinei žalai ir 600 (šeši šimtai) Lt turtinei žalai (už advokato paslaugas) atlyginti.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d., apie 22.06 val., Kaune, A. Baranausko gatvėje, vairuodamas automobilį „Opel Omega" (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuodamas nuo Radvilėnų plento Taikos prospekto link, reguliuojamoje sankryžoje su Studentų gatve pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 207 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turto saugumui, netrukdytų eismui, esant draudžiamam šviesoforo signalui, nesustojo prieš šviesoforą, įvažiavo į sankryžą, kur susidūrė su sankryžą kirtusiu iš kairės pusės pagal jo važiavimo kryptį automobiliu „Opel Vectra" (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kurį vairavo A. G.. Eismo įvykio metu buvo sužaloti automobilio „Opel Vectra" keleiviai – V. G., kuris patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei I. V., kuri patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartį bei baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Šalies argumentai
Kasatorius neigia padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Tvirtina, kad KET 207 punktą pažeidė, t. y. degant raudonam šviesoforo signalui į sankryžą įvažiavo automobilio „Opel Vectra“ vairuotojas A. G.. R. K. kasaciniame skunde nurodo esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) normų pažeidimus, kuriuos, jo manymu, padarė šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, t. y. teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), nuosprendžių surašymo taisykles, taip pat pažeidė nekaltumo prezumpciją ir nuteistojo teisę į teisingą procesą (Konvencijos 6 straipsnis, BPK 44 straipsnis); apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, neatsakė į esminius argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Kasatorius pažymi, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, jog kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis, o visos abejotinos aplinkybės (išnaudojus visas įmanomas priemones abejonėms pašalinti) turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Nuteistasis teigia, kad jo baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nepaisė šių nuostatų, skundžiamas nuosprendis ir nutartis nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad jo bylą nagrinėję žemesnių instancijų teismai įrodymus vertino paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis. Ekspertizės aktas teismo įvertintas kaip nepaneigiantis R. K. kaltės, nors jos nepatvirtino jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Be to, pasak kasatoriaus, tokiu pasisakymu teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją – nusikaltimo padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti jo kaltę tenka valstybiniam kaltinimui. Akivaizdus prioritetas be jokių priežasčių buvo suteiktas nukentėjusiųjų (t. y. kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens, kuris galėjo padaryti KET pažeidimą, ir jo artimųjų giminaičių) parodymams, nevertinant juose esančių prieštaravimų objektyviems duomenims, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 5 dalies reikalavimus.
Bylą nagrinėję teismai padarė esminį BPK pažeidimą, nes nuosprendį ir nutartį grindė tik liudytojo H. F. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pagal suformuotą teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo) parodymai įrodymais yra tik tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ne ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Kauno apygardos teismas nutartyje nurodė, kad byloje yra dvi liudytojų grupės, turinčios priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi, ir patikimesniais laikė liudytojų A. G., L. G., I. V. parodymus, nes juos, pasak apeliacinės instancijos teismo, patvirtino pašalinis asmuo – liudytojas H. F.. Kasatoriaus nuomone, teismai apskritai negalėjo remtis šio liudytojo parodymais ir taip buvo pažeista jo teisė į teisingą procesą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies 4 punkte kiekvienam kaltinamajam garantuojama teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, kuri yra sudėtinė teisės į teisingą procesą dalis. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) formuojamoje praktikoje) aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais, ar kai tokie parodymai akivaizdžiai lemia asmens pripažinimą kaltu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojui H. F., davusiam parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriais rėmėsi teismas, nei jis, nei jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyta pozicija dėl liudytojų parodymų patikimumo patvirtina, kad liudytojo H. F. parodymai akivaizdžiai nulėmė kasatoriaus pripažinimą kaltu. Būtent šio liudytojo parodymų pagrindu teismas atmetė nuteistojo pusę palaikančių liudytojų parodymus ir rėmėsi liudytojų A. G. ir L. G. parodymais, kurie akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Kauno apygardos teismas pažeidė BPK 320 ir 332 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme. Įstatymas reikalauja, kad apeliacinės instancijos teisme byla būtų patikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą ir pateikti motyvuotus atsakymus dėl visų esminių jo argumentų. Pasak kasatoriaus, jo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas neišsamiai. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo padarytais esminiais BPK 20 straipsnio pažeidimais vertinant įrodymus. Teismas ignoravo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl liudytojų G. R., N. R., N. P. parodymų vertinimo. Pasak kasatoriaus, teismas be jokio pagrindo kritiškai vertino liudytojos N. P., neturėjusios jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymus, vien dėl to, kad jie prieštarauja kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens – A. G. – parodymams. Tai pat neišnagrinėtas apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojo A. G. parodymai negalėjo būti laikomi patikimais, nes jie kelia abejonių dėl juose nurodytų faktų tikrumo, prieštarauja objektyviems bylos duomenims (nesutampa su 2010 m. spalio 12 d. teismo ekspertizės akte nurodytais duomenimis). Kasatorius nurodo, kad neišnagrinėtas liko ir esminis apeliacinio skundo argumentas dėl liudytojo H. F. parodymų vertinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl įvykio laiko vertino kaip jo kaltės įrodymą. Jo išdėstytos abejonės dėl eismo įvykio laiko yra susijusios su liudytojo H. F. parodymų patikimumu. Šie apeliacinio skundo argumentai buvo susiję su pirmosios instancijos teisme tirtomis aplinkybėmis, o apeliacinės instancijos teismas tendencingai, neobjektyviai ir be jokio teisėto pagrindimo įvertino juos kaip pagrindą atmesti G. R., N. R. ir N. P. parodymus.
Nuteistojo nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, rėmėsi nepatikimais, nepakankamais įrodymais, padarė kitų BPK pažeidimų, o apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėjęs Kauno apygardos teismas šių pažeidimų neištaisė. Todėl kasatorius daro išvada, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo suvaržyta jo teisė į teisingą teismą.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.
Prokuroro nuomone, nuteistojo teiginys, kad bylą nagrinėję teismai padarė esminių BPK pažeidimų, yra nepagrįstas. Atsiliepime nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog byloje esantys įrodymai buvo įvertinti neišsamiai ir šališkai, o apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Nuosprendyje nurodyti įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas dėl R. K. kaltės, taip pat nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistąjį teisinančius įrodymus.
Byloje yra priešingi liudytojų parodymai dėl esminės eismo įvykį nulėmusios aplinkybės – kokiam šviesoforo signalui degant nuteistasis įvažiavo į sankryžą. Kauno miesto apylinkės teismas išsamiai ir motyvuotai įvertino šiuos parodymus. Nukentėjusiosios I. V. ir liudytojų A. G., L. G., kurie teigė, kad nuteistasis į sankryžą įvažiavo degant raudonam šviesoforo signalui, parodymai visų apklausų metu buvo išsamūs, nuoseklūs ir vienodi. Be to, juos patvirtino liudytojo H. F. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, perskaityti teisiamojo posėdžio metu. Todėl, pasak prokuroro, teismas pagrįstai nuosprendį grindė šių liudytojų parodymais ir kritiškai vertino nuteistojo R. K. parodymus, kurie nebuvo vienodi bei nuoseklūs. Iš karto po įvykio nuteistasis nurodė tik vieną liudytoją, mačiusią įvykį, – savo draugę G. R.. Tik praėjus daugiau nei mėnesiui po eismo įvykio, R. K. nurodė kitą liudytoją N. P., kuri be aplinkybės, kad nuteistasis į sankryžą įvažiavo degant žaliam šviesoforo signalui, daugiau nieko negalėjo paaiškinti.
Atsiliepimas
Prokuroro nuomone, nepagrįsti ir nuteistojo teiginiai, kad grindžiant nuosprendį teisme neapklausto liudytojo H. F. parodymais buvo pažeistos jo teisės į gynybą. Atsiliepime teigiama, kad šis kasacinio skundo argumentas nėra tikslus, nes pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių teismo posėdyje apklausti minėtą liudytoją, tačiau to dėl objektyvių priežasčių (liudytojas išvykęs į užsienį) padaryti nepavyko. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Nesant galimybės H. F. apklausti kaip liudytojo teismo posėdyje, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus šio asmens parodymus, taip pat teisme apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūną R. M., atlikusį šio liudytojo apklausą. Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais, jei šie asmenys dėl objektyvių priežasčių negali būti apklausti teisme, tačiau tai daryti galima tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus. Prokuroro teigimu, šios nuostatos R. K. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos.
Atsiliepime siūloma kaip nepagrįstus atmesti R. K. teiginius, kad Kauno apygardos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas skundo ribose išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. K. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra teisingos.
Nukentėjusioji I. V. ir nukentėjusiojo V. G. atstovė advokatė S. Venslovienė pateikė atsiliepimus į nuteistojo R. K. kasacinį skundą. Abiejuose atsiliepimuose prašoma atmesti nuteistojo kasacinį skundą ir priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas I. V. ir V. G. naudai.
Atsiliepimas
Abiejuose atsiliepimuose pateikiami iš esmės analogiški argumentai. Atsileipimus pateikę asmenys su kasaciniu skundu visiškai nesutinka, jų nuomone, bylą nagrinėję teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Teismai išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes, apklaustų asmenų parodymų nuoseklumą ir neatitikimus, vadovaudamiesi ekspertizių išvadomis tiek, kiek jos nepagrindžia nuteistojo nekaltumo, ir vadovaudamiesi vidiniu savo įsitikinimu priėmė teisingus sprendimus.
I. V. ir advokatė S. Venslovienė nesutinka su kasatoriaus išvada, kad teismai padarė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir BPK 44, 301 straipsnių pažeidimus, nes nuosprendį grindė vien liudytojo, kurio neturėjo galimybės apklausti pats kaltinamasis, parodymais. Pasak jų, teismai teisėtai, įstatymo nustatyta tvarka pasinaudojo BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta galimybe teisiamajame posėdyje balsu perskaityti posėdyje negalinčio dalyvauti liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tai reiškia, kad liudytojo H. F. parodymai teismo buvo pagrįstai pripažinti įrodymais ir, kaip teisėtais būdais gauti faktiniai duomenys, galėjo būti vertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant R. K. kaltę. Atsiliepimuose pažymima, kad teismas neatsisakė tenkinti šalių reiškiamo reikalavimo iškviesti šį liudytoją į teismo posėdį ir jį apklausti. Teismas šį reikalavimą aktyviai ir nuosekliai siekė įgyvendinti iki paskutinio posėdžio, tačiau to padaryti nepavyko dėl to, kad H. F. išvykęs iš Lietuvos.
Nukentėjusioji ir advokatė sutinka, kad bendra taisyklė draudžia kaltinimą grįsti tik liudytojo, kuriam nuteistasis neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais. Vertindamas tokio liudytojo parodymus, teismas turi nustatyti, ar yra galimybė šiuos parodymus patvirtinti kitais byloje surinktais duomenimis, atitinkančiais įrodymams baudžiamajame procese keliamus reikalavimus. Atsiliepimuose teigiama, kad nagrinėjamoje byloje teismai vertino ne vien ikiteisminio tyrimo metu duotus H. F. parodymus, bet ir daugelį kitų įrodymų byloje. Teisminio nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Teismai vertino tiek nuteistąjį teisinančius, tiek kaltinančius parodymus. Pasak I. V. ir advokatės S. Venslovienės, teismai pasielgė tinkamai, kritiškai įvertinę R. K. naudai liudijusių asmenų parodymus, nes šie neatitiko faktinės situacijos, buvo išgalvoti, prieštaraujantys vieni kitiems, nenuoseklūs. Paties kaltinamojo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, iš esmės prieštarauja jo paaiškinimams, duotiems raštu iš karto po eismo įvykio.
Atsiliepimuose sutinkama su Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyta pozicija, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų A. G., L. G., H. F. parodymai yra tikri, objektyvūs, pasižymi nuoseklumu ir neprieštarauja vieni kitiems. H. F. iš karto po įvykio A. G. paaiškinimuose buvo nurodytas kaip liudytojas. Jokių aplinkybių, keliančių abejonių jo parodymų tikrumu, byloje nenustatyta. Pasak I. V. ir advokatės S. Venslovienės, akivaizdu, kad teismų sprendimai pagrįsti ne vien liudytojo H. F. parodymais, todėl vadovautis kasaciniame skunde nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nėra jokio pagrindo.
Atsiliepimas
Kasaciniame skunde yra dėstomos prielaidos ir naujos versijos, kaip galėjo būti įvykio metu: kasatorius nurodo, kad kirtus sankryžą žalias šviesoforo signalas galbūt pasikeitė į mirksintį. Atsiliepimuose pažymima, kad tokia prielaida nepagrįsta jokiais bylos duomenimis – tai tik kasatoriaus versija, kurios kasacinės instancijos teismas apskritai neturėtų vertinti.
I. V. ir advokatė S. Venslovienė nurodo, kad jokių tikėtinų ar keliančių abejonių duomenų, kuriais būtų pagrįsta nuteistojo R. K. kaltė, kaip jis tvirtina, byloje nėra. Visi byloje nustatyti duomenys buvo teismo patikrinti ir įvertinti. Be to, būtent kasatoriaus ir jo naudai liudijusių asmenų parodymai yra nepatikimi, nelogiški, prieštarauja vieni kitiems.
V. G. atstovė taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė pakankamai motyvų dėl savo priimto sprendimo. Atstovė pažymi, kad teismas sprendime turi pateikti svarbiausius motyvus, atskleisti sprendimo esmę ir nebūtinai turi pasisakyti dėl visko, ką nurodo apeliantas ar kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Kasatorius skunde pateikia savo įrodymų vertinimą (dėl A. G. parodymų), o tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas negali žemesnės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo pakeisti savu įrodymų vertinimu.
Nukentėjusioji ir advokatė mano, kad bylą nagrinėję teismai nepadarė jokių esminių BPK pažeidimų, todėl naikinti jų sprendimus nėra jokio teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisyklių laikymosi
BPK normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo.
Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai išsamiai ištyrė visą bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų I. V., V. G. bei liudytojų L. G. ir A. G. parodymai yra patikimi, juos pagrindžia kita byloje esanti medžiaga, nėra pagrindo jais abejoti ir nesiremti. Taip pat pagrįstai teismai atmetė nuteistojo R. K., liudytojų N. R. ir G. R., N. P. parodymus, nes jie nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina kita bylos medžiaga, be to, liudytoja N. P. procese atsirado tik praėjus mėnesiui po eismo įvykio nors nuteistasis teigia jos kontaktinius duomenis gavęs iškart po eismo įvykio. Kasatoriaus teiginys, kad liudytojo A. G. parodymai negalėjo būti pripažinti patikimais, nes prieštarauja 2010 m. spalio 12 d. ekspertizės aktui, atmestinas. Iš tiesų apklausiamas A. G. teigė, kad sankryžoje važiavo apie 20 km/h greičiu, o ekspertizės akte nurodytas tikėtinas jo greitis susidūrimo momentu — apie 27–33 km/h. Pažymėtina, kad šis greičių skirtumas nėra didelis. Be to, byloje nustatyta, kad ne automobilių greičiai buvo eismo įvykio priežastis, o visiškai kitokio pobūdžio KET pažeidimas – nepriklausomai nuo to, kokiu greičiu į sankryžą įvažiavo A. G., užsidegus raudonam šviesoforo signalui, R. K. apskritai neturėjo teisės įvažiuoti į sankryžą. Kolegija konstatuoja, kad nurodytas nesutapimas liudytojo parodymuose ir ekspertizės akte nesudaro pagrindo abejoti visais liudytojo A. G. duotais parodymais.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatoriaus argumentus, kad teismai, priimdami sprendimus, neteisėtai rėmėsi liudytojo H. F. parodymais, nes šis liudytojas nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teismas įrodymus įvertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą. Šis įsitikinamas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl Baudžiamojo proceso kodeksas nustato teismui pareigą tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme neturi, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pats neištiria šių įrodymų posėdžio metu. Vien ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio.
Tačiau tai nereiškia, kad, priimdamas nuosprendį, teismas apskritai neturi teisės atsižvelgti į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus parodymus ir kitus bylos duomenis. Tokią galimybę numato BPK 276 straipsnio 4 dalis. Bylos medžiaga patvirtina, kad bylą nagrinėję teismai dėjo visas pastangas surasti liudytoją H. F. ir apklausti jį teismo posėdyje, tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių (liudytojas nebegyvena Lietuvoje). Esant tokiai situacijai, teismai tinkamai pasinaudojo BPK 276 straipsnyje numatyta galimybe – pagarsinant liudytojo H. F. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, buvo patikrinti teismo posėdyje apklaustų liudytojų (L. G., A. G., N. R., G. R., N. P.) bei nukentėjusiųjų (I. V., V. G.) parodymai. Be to, liudytojo H. F. parodymų turinį patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas pareigūnas R. M., kuris ikiteisminio tyrimo metu užfiksavo minėto liudytojo parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
Kolegija konstatuoja, kad šiuo požiūriu R. K. bylą nagrinėję teismai BPK normų nepažeidė, nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos. Teismų sprendimai pagrįsti ne konkrečiai liudytojo H. F. parodymais, o visų byloje surinktų įrodymų visuma. Teismų sprendimai tinkamai motyvuoti, pagrįsti ne prielaidomis, o įrodomąją vertę turinčiais duomenimis, neabejotinai pagrindžiančiais nuteistojo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų — bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimai surašyti tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, – teismų nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia jokių bent kiek pagrįstų abejonių, padarytos išvados pagrįstos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y. kuo remiantis vieni duomenys buvo pripažinti turintys įrodomąją vertę, o kiti atmesti. Procesinių pažeidimų nagrinėjant ir vertinant įrodymus nenustatyta, nuosprendyje veika, pripažinta įrodyta, aprašyta tinkamai, įvardijus visas būtinas jos padarymo aplinkybes bei jas pagrindus byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
Dėl BPK 320 straipsnio nuostatų laikymosi
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Tai reiškia, kad nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, ypač tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo išvados išsamiai motyvuotos. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliacinio skundo turinys: nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai — jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. ginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą, neigė savo kaltę.
Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, vertino tiek pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, tiek naujai apklausto liudytojo R. M. parodymus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiama nuteistojo kaltė, ir motyvus, dėl kurių atmetė kitus įrodymus. Kasatoriaus teiginiai, kad jo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas neišsamiai prieštarauja bylos medžiagai – Kauno apygardos teismo posėdžio protokolas, skundžiamos nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, jų pagrindu faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nuteistojo kaltės buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Teismas padarė pagrįstas išvadas dėl R. K. kaltės. Taigi į nuteistojo apeliaciniame skunde keltas abejones dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo argumentuotai atsakyta. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Ta aplinkybė, kad, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindas pripažinti, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Todėl kasacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad skundžiami sprendimai neperžengiant kasacinio skundo ribų yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.
Dėl proceso išlaidų
Nukentėjusiosios I. V. ir nukentėjusiojo V. G. atstovės advokatės S. Venslovienės pateiktuose atsiliepimuose į kasacinį skundą prašoma iš nuteistojo R. K. priteisti bylinėjimosi išlaidas nukentėjusiųjų naudai. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas (šios išlaidos nurodytos BPK 103 straipsnyje). Taip pat teismas gali nuspręsti išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas atstovavimo išlaidas (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad atsiliepimuose nėra nurodoma, kokios konkrečiai bylinėjimosi išlaidos turėtų būti atlygintos, taip pat kasacinės instancijos teismui nebuvo pateikti jokie dokumentai, pagrindžiantys nukentėjusiųjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl to šie nukentėjusiųjų prašymai negali būti patenkinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.