- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-19
- Bylos Nr.
- 2K-178/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Vladislovas Ranonis (pran.), Albinas Sirvydis
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- I. Š., N. Š.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu šešiolikai metų, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5, 9 dalimis šios bausmės ir bausmė, paskirta 2007 m. kovo 28 d. baudžiamuoju įsakymu, subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų. Iš nuteistojo V. B. nukentėjusiajai I. Š. priteista 15 845,40 Lt turtinės ir 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo V. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Nuosprendžio ir nutarties dalis dėl V. Baltrūno nuteisimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 8 d., apie 16 val., gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), antrojoje laiptinėje, turėdamas tikslą pagrobti nukentėjusiojo N. Š. turtą, tyčia sudavė du smūgius nukentėjusiajam per galvą, padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda galvoje, kairio skruostikaulio lūžimais, įspaustiniu kairio smilkinkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais ir į smegenis, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu bei strigimu, ir N. Š. 2007 m. kovo 9 d. ligoninėje mirė. Po to V. B. pagrobė N. Š. priklausiusius 3 000 Lt ir AB „Hansabankas“ mokėjimo kortelę „Visa electron“ (duomenys neskelbtini) su ant lapelio užrašytu jos kodu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu V. B. prašo jį dėl veikos, kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė materialinės teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo normas. V. B. teigimu, Lietuvos apeliacinis teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija savo nuosprendyje nepatvirtino jo kaltės įrodymų, o tik pakartojo prielaidas, kad nusikaltimą galėjo padaryti tik V. B.
Pasak V. B., jis ne kartą minėjo, kad dalyvavo ir trečiasis asmuo – Ričardas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nei paneigė, nei patvirtino trečiojo asmens dalyvavimą darant nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad galimybė, jog nukentėjusįjį N. Š. sumušė būtent nuteistasis V. B., yra vienintelė objektyviai įmanoma, nors jokie daiktiniai įrodymai to nepatvirtino.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs teisingu apeliacinio skundo argumentą dėl plėšimo metu padaryto nužudymo kvalifikavimo pagal nusikaltimų sutaptį, turėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, tačiau to nepadarė.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Pasak V. B., priežastinis ryšys yra pagrindinis faktorius kvalifikuojant nusikaltimą kaip sunkesnį. Kasatorius pažymi, kad tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių nėra priežastinio ryšio, todėl ir veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų baudžiamajame procese
Kasatoriaus motyvai, kuriais jis grindžia savo teiginius dėl jo neįvardytų materialinės teisės ir baudžiamojo proceso normų pažeidimo yra susiję su tuo, kad šioje byloje nebuvo gauta daiktinių jo buvimo nusikaltimo vietoje įrodymų, nes, kasatoriaus nuomone, liko nepaneigta galimybė, kad nusikaltimą galėjo padaryti kitas asmuo. Tokie kasatoriaus motyvai nepagrįsti.
Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tai reiškia, kad įstatymas nesuteikia jokio prioriteto vienai įrodymų rūšiai prieš kitas. Svarbu yra tai, kad visi duomenys, kuriuos teismas laiko įrodymais, būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka. Kasatorius nepateikia jokių argumentų, kurie duotų pagrindą abejoti tuo, kad jo kaltę pagrindžiantys įrodymai yra leistini.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, kad nuteistasis V. B. nužudė nukentėjusįjį N. Š., tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su V. B. kaltės ar veikos kvalifikavimo klausimais, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.
Teismai šioje byloje savo išvadas grindė įrodymų visuma, V. B. nurodytos aplinkybės taip pat buvo tikrinamos ir vertinamos. Įrodymų vertinimą apkaltinamajame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas patikrino atlikdamas įrodymų tyrimą. Kasatoriaus tvirtinimas, esą apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs teisingu apeliacinio skundo argumentą dėl plėšimo metu padaryto nužudymo kvalifikavimo pagal nusikaltimų sutaptį, turėjo jo skundą patenkinti iš dalies, prieštarauja BPK 255 straipsniui, nustatančiam nagrinėjimo teisme ribas pagal tai, dėl kokių nusikalstamų veikų byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. V. B. BK 180 straipsnio 1 dalis nebuvo inkriminuota, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tai nekeičia jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kaip nužudymo dėl savanaudiškų paskatų.
Dėl nusikalstamos veikos sudėties
Pasak kasatoriaus, priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir jos padarinių yra pagrindinis faktorius kvalifikuojant nusikaltimą kaip sunkesnį. Jo manymu, tarp jo veikos ir padarinių nėra priežastinio ryšio, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Tokie kasacinio skundo argumentai prieštarauja baudžiamosios teisės sampratai dėl nusikalstamos veikos sudėties elementų. Priežastinis ryšys yra tarp veikos ir padarinių, tai nusikaltimo objektyvusis požymis. Byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo V. B. veiksmų ir nukentėjusiojo N. Š. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, bet tai nepadeda atsakyti į klausimą, kokią BK 129 straipsnio dalį ir punktą atitinka nuteistojo veiksmai. V. B. inkriminuotas nužudymas dėl savanaudiškų paskatų yra nusikalstamos veikos motyvas. Tai yra nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis, įstatymų leidėjo įtrauktas į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Sprendžiant, ar nuteistojo V. B. veika atitinka šį įstatymą, reikia nustatyti būtent tokį motyvą. Teismai nustatė, kad V. B. nužudė nukentėjusįjį dėl savanaudiškų paskatų, ir tokiems jo veiksmams tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Atmesti nuteistojo V. B. kasacinį skundą.