- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-420-856/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00894-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- D. P., S. S.
- Ieškovas
- D. K.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. P. ir S. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9-291/2023 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovams S. S. ir D. P. dėl 2019-05-09 testamento pripažinimo negaliojančiu ir 2011-03-28 testamento pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė L. V., D. K. ir L. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. K. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti S. K. 2019-05-09 sudarytą testamentą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei pripažinti galiojančiu 2011-03-28 S. K. sudarytą testamentą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini) sukelto (duomenys neskelbtini) mirė jo ir atsakovų bei trečiųjų asmenų L. K. ir D. K. mama S. K.. Ieškovui kreipusis į palikimo vietos notarę jis sužinojo, kad mama 2019-05-09 buvo sudariusi testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko atsakovams S. S. ir D. P.. Testamentų registro duomenimis, pagal pastarąjį testamentą palikimą pareiškimais priėmė atsakovai. Kol mamos sveikata buvo gera ir ji pati galėdavo pasirūpinti savo buitimi, visi vaikai lankė ją pagal galimybes, kalbėdavo telefonu, jei reikėdavo kur nuvežti, vienas ar kitas atvažiuodavo pagelbėti. T. D. užsukdavo metuose kartą, nes buvo labai susipykusi su mama, jos visai nebendravo. Metams einant ir pradėjus mamos sveikatai blogėti, labiausiai ja rūpinosi D. K.. Mama, matydama, kaip D. rūpinasi ir jai pagelbėja, išsakė norą savo butą testamentu palikti sūnui D. K.. D. atsisakius palikimo, mama 2011-03-28 sudarė testamentą, kuriuo butą paliko kitam sūnui, t. y. ieškovui. Mama buvo išsakiusi savo pageidavimą, kad nenorinti, jog po jos mirties jos turtą paveldėtų vaikai iš pirmos santuokos, jos turtas būtų dalinamas visiems ir nenorinti nieko po mirties palikti vaikams iš pirmosios santuokos. Prastėjant mamos sveikatai, kurį laiką ją prižiūrėjo ir ja rūpinosi sesuo L., tačiau po pusmečio ji išvyko pas savo dukrą į Londoną. Kadangi mamai ir toliau buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, susirinko visi vaikai spręsti mamos priežiūros klausimo. Kadangi nė vienas iš vaikų neturėjo galimybės prižiūrėti mamos, buvo nuspręsta ieškoti žmogaus, kuris galėtų mamą kasdien prižiūrėti, gaminti maistą ir pan., o visi prie priežiūros prisidės savo lėšomis lygiomis dalimis. Taip mamai buvo pasamdyta slaugė, kuri su ja būdavo ir dieną, ir naktį. Iš slaugės ieškovas sužinojęs, jog į namus buvo atvežtas gydytojas, kuris išrašė pažymą, kad mama yra visiškai veiksni, nors jau tokia nebuvo, nes gyventi viena nebegalėjo. Mama pamiršdavo maistą ant viryklės, nesugebėjo skalbtis, praustis po dušu viena, reikėjo sauskelnių. Po kelių dienų į namus buvo atvežta notarė, kad mama pasirašytų naują testamentą, kuriuo butą palieka D. ir S.. Tiksliai nežinoma, ar antrą kartą atvežta buvo ta pati notarė, ar jau kita, bet iš antro karto testamentas buvo patvirtintas. Apie tai, jog surašytas naujas testamentas ieškovui ir tretiesiems asmenims, t. y. vaikams iš antrosios mamos santuokos, niekas nepranešė. Šį faktą kiti įpėdiniai sužinojo iš slaugės. Tuo metu mamos sveikatos būklė nebeleido jai suvokti savo veiksmų teisinių pasekmių. Mama painiojo dieną su naktimi, kas įvyko ką tik ir kas vakar. Paskutinius keletą gyvenimo metų ji pamiršdavo, kad jai kas iš vaikų skambino, kad lankė ligoninėje. Mama niekada nenorėjo visko palikti D. ir S., tai kartojo ne kartą ir ne tik ieškovui, niekada nebuvo užsiminusi apie ketinimus tokią valią pakeisti.
Atsiliepimas
3. Atsakovai S. S. ir D. P. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog jie bendraudavo su mama S. K. ir nebuvo pykčių ar nesutarimų tarp atsakovų ir mamos. Atsakovai, gyvendami tame pačiame mieste kaip ir S. K., dažnai mamą lankydavo, su ja bendraudavo, rūpinosi ir palaikė artimus, visiškai įprastus vaikų ir mamos santykius. S. K. sirgo (duomenys neskelbtini) liga. S. K. dėl ligos vis mažiau galėjo savimi pasirūpinti buityje. 2018 metais į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės buvo grįžusi palikėjos dukra L. K., kuri pasisiūlė apsigyventi pas mamą ir ja pasirūpinti, tačiau L. K. Lietuvoje išbuvo vos kelis mėnesius. L. K. išvykus, mama S. K. liko gyventi viena ir atsakovai, matydami, jog mamai reikalinga skirti daugiau dėmesio ir rūpesčio, suprasdami, kad vaikai privalo pasirūpinti senyva mama, sukvietė visus S. K. vaikus susitikti, kad nutarti dėl tolimesnio pasirūpinimo mama. Susitikimas įvyko pas mamą S. K. namuose, jo metu dalyvavo ieškovas, brolis D. K., abu atsakovai. Vaikų susitikime buvo kalbėta, jog mama yra surašiusi testamentą, kuriuo visą savo turtą yra palikusi ieškovui, pasidalinta nuomone, kad turto paveldėtojas turėtų prisiimti daugiau pareigų ir pasirūpinti mamos priežiūra bei su tuo susijusiomis išlaidomis, skirti tam daugiau savo laiko. Ieškovas, dalyvavęs susitikime, pareiškė, jog jis gyvena Plungėje, jis neturi galimybių mamos priimti pas save gyventi, nes būsto sąlygos to neleidžia, nėra pakankamai ploto, o dažni važinėjimai iš Plungės į Šiaulius pas mamą nėra įmanomi. Brolis D. K. taip pat paaiškino, jog jis dirba, todėl nepertraukiamai ir nuolat rūpintis mama neturi galimybės ir sąlygų. Ieškovui ir trečiajam asmeniui D. K. paaiškinus apie jų ribotas galimybes ir sąlygas skirti dėmesio, rūpesčio ir priežiūros mamai, abu atsakovai D. P. ir S. S. pasakė, kad kaip ir anksčiau, taip ir toliau, mama rūpinsis jie ir nepaliks jos vienos likimo valiai, tačiau kartu pažymėjo, jog yra reikalinga surasti asmenį, kuris nuolatos galėtų mama pasirūpinti. Susitikimo metu buvo susisiekta su A., kuri sutiko už atlygį pagelbėti buityje S. K.. Atsakovai su S. K. bendraudavo, kartu veždavosi į gamtą, šventes. Atsakovai rūpinosi S. K., mama tai vertino ir tuo džiaugėsi, todėl mama atsakovams pasakiusi, kad norėtų savo valią dėl testamento pakeisti, t. y. perrašyti testamentą ir visą savo turtą palikti atsakovams. Vėliau S. K. ne kartą atsakovams užsimindavo apie savo norą palikti visą turtą jiems, o 2019 metų balandį paprašė, kad ją nuvežtų pas notarą, nes ji nori sudaryti naują testamentą. Atsakovai, manydami, jog toks mamos sprendimas visiškai logiškas ir apgalvotas, be to, žinodami kitų brolių, t. y. ieškovo ir trečiojo asmens D. K., poziciją, priėmė tokį mamos apsisprendimą, jokių abejonių, kad jis būtų nelogiškas, keistas ar netikėtas, nekilo. Atsakovams pasitarus su S. K., buvo nuspręsta, kad gali būti reikalingas ir įgaliojimas, kurį notaras galėtų patvirtinti tuo pačiu vykimu, tai leistų kažkuriam iš atsakovų atstovauti mamą įvairiose įstaigose, disponuoti, valdyti ir naudotis mamai priklausančia banko sąskaita, į kuria mama gauna senatvės pensijos lėšas. Mama su tuo sutiko. Atsakovė D. P. 2019 m. balandžio mėnesį susisiekė su Šiaulių miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuru, notarei paaiškino, kad jos mama S. K. nori sudaryti naują testamentą ir įgaliojimą, dėl fizinės negalios ji negali atvykti į notarų biurą pati, todėl buvo prašoma notaro atvykti į namus. Notarė išaiškino, jog atsižvelgiant į testatorės senyvą amžių, norint įsitikinti testatorės veiksnumu, visų pirmiausia yra reikalinga notarui pateikti psichiatro pažymą, patvirtinančią testatorės psichinę sveikatos būklę. Atsakovė D. P. susisiekė su VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centru ir susitarė, kad į namus atvyktų gydytojas psichiatras įvertinti S. K. psichinės būklės. Sutartu laiku į namus pas mamą atvyko gydytoja psichiatrė R. M., kuri su mama bendravo be pašalinių asmenų. 2019-04-23 gydytoja psichiatrė surašė medicininį pažymėjimą, kuriame pateikė išvadą, jog S. K. yra psichiškai sveika. Gautas medicininis pažymėjimas buvo pateiktas Šiaulių miesto (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarei L. V. ir kartu paprašyta atvykti į namus pas S. K. dėl testamento ir įgaliojimo sudarymo. 2019-05-02 atvyko notarė L. V., kuri betarpiškai bendravo su S. K. jos kambaryje, be pašalinių asmenų. Išvykus notarei, S. K. atsakovei pasakė ir patvirtino, kad ji tikrai nori savo turtą po mirties palikti atsakovams ir yra tvirtai apsisprendusi. Antrą kartą notarė atvyko po savaitės - 2019-05-09. Aplinkybės apie sudarytą naują testamentą ir įgaliojimą niekada nebuvo slepiamos nuo ieškovo ir kitų S. K. vaikų. Palikėja sudarant 2019-05-09 testamentą suprato savo atliekamų veiksmų teisines pasekmes ir palikdama savo turtą atsakovams išreiškė savo tikrąją valią, todėl ieškovo ieškinį prašo atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino S. K. 2019-05-09 sudarytą testamentą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; pripažino S. K. 2011-03-28 sudarytą testamentą, reg. (duomenys neskelbtini), galiojančiu; priteisė iš atsakovų S. S. ir D. P. po 2 598 Eur ieškovui D. K. jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas, įvertinęs visų trijų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadas, taip pat įvertinęs šalių, liudytojų parodymus, medicininius dokumentus, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog S. K., 2019-05-09 pasirašydama testamentą, nesuprato savo veiksmų reikšmės, nesuprato, kokį dokumentą pasirašo ir kokias pasekmes tai sukels, todėl 2019-05-09 sudarytą testamentą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.
6. Teismas nurodė, kad duomenų, jog 2011-03-28 S. K., pasirašydama testamentą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nesuprato savo veiksmų reikšmės, byloje nėra, todėl 2011-03-28 testamentą pripažino galiojančiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
7. Atsakovai S. S. ir D. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti į pirmąją instanciją; priteisti iš ieškovo visas atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
7.1. Teismas sprendime visiškai neatliko jokio įrodymų vertinimo, nenustatė jokių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir jų neįvertino, teismas sprendimo visiškai nemotyvavo. Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokie byloje esantys įrodymai tariamai pagrindė, jog S. K., 2019-05-09 sudarydama testamentą, nesuprato savo veiksmų reikšmės, nesuprato, kokį dokumentą pasirašo ir kokias pasekmes tai sukels. Nors sprendime teigiama, jog teismas įvertino trijų ekspertizių išvadas, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, medicininius dokumentus, tačiau iš sprendimo turinio matyti, jog joks minimų įrodymų vertinimas nebuvo atliktas, nei vienas iš aptartų įrodymų net nebuvo aptartas.
7.2. Sprendime klaidingai nurodyta, kad byloje buvo apklausta liudytoja A. K., pacituoti jos paaiškinimai, tačiau ši liudytoja byloje betarpiškai nedalyvavo, teisme apklausiama nebuvo. Ieškovas į bylą pateikė liudytojos A. K. raštu parengtus parodymus, kurie patvirtinti notaro. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai nesutiko, kad rašytiniai paaiškinimai, duoti notarui, būtų pripažinti įrodymu ir argumentavo, jog CPK 192 straipsnio 8 dalis tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų liudytojos negalėjimą apklausti teismo posėdyje, arba kad egzistavo koks nors išimtinis atvejis, kuriam esant būtų galima pateiktą dokumentą vertinti kaip liudytojos parodymus. Teismas skundžiamame sprendime dėl šių atsakovų argumentų visiškai nepasisakė.
7.3. Skundžiamame sprendime nepateikta motyvų, todėl net nėra aišku, kokiomis teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadomis priimant sprendimą buvo pasiremta ir apskritai, ar kažkuriomis iš jų buvo grindžiamas sprendimas.
7.4. Sprendime nurodoma, jog nusprendžiant ieškinį patenkinti, buvo įvertinti medicininiai dokumentai, tačiau vertinant sprendimo turinį – motyvuojamąją dalį, nematyti, jog bent vienas jų būtų aptartas.
7.5. Teismo sprendimas yra visiškai be motyvų, o tai kartu reiškia, jog teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai atliko byloje esančių įrodymų vertinimą, neatsižvelgė į aktualią ginčui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.
7.6. Atsakovai baigiamosiose kalbose, kurios buvo pateiktos ir raštu, pateikė eilę argumentų ir motyvų, kodėl ieškinys yra nepagrįstas, tačiau nei į vieną iš argumentų priimant sprendimą teismas neatsakė.
7.7. Teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino, kad iš prielaidinių ekspertizės išvadų turinio matyti, jog ekspertai remiasi taip vadinamais medicininiais dokumentais, kuriuose esantys įrašai yra paremti išimtinai subjektyviais S. K. ar jos artimųjų nurodytais nusiskundimais, o ne objektyviais duomenimis.
7.8. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis tiesioginiu įrodymu - byloje esančia kategoriška teismo ekspertizės akto išvada, kurioje konstatuota, jog S. K., pasirašydama 2019-05-09 testamentą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl psichinės sveikatos būklės galėjo išreikšti savo valią, jį suprasti ir pasirašyti. Tokia eksperto išvada laikytina tiesioginiu įrodymu.
7.9. Teismas, priimdamas sprendimą, nevertino, kad S. K. prieš pat testamento sudarymą 2019-04-18 buvo apžiūrėta psichiatro namuose. Psichiatrė R. M. po atlikto vizito medicininiame oficialiame dokumente įrašė, jog S. K. atmintis, dėmesys atitinka amžių ir pateikė išvadą, jog S. K. šiuo metu yra psichiškai sveika. Šis įrodymas (oficialus dokumentas, CPK 197 straipsnio 2 dalis) įrodo, kad S. K., sudarydama testamentą, suvokė savo atliekamų veiksmų esmę ir gebėjo juos valdyti.
7.10. Sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Teismas, priimdamas sprendimą, į teismų praktikoje nurodytą aiškinimą neatsižvelgė, nevertino sudaryto 2019-05-09 testamento turinio. Teismo neįvertintos aplinkybės vėlgi tik parodo, kad S. K., 2019-05-09 sudarydama testamentą, suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, testatorės testamente išreikšta valia atitiko jos tikrąją valią.
7.11. Ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, ieškovo iškelta prielaida dėl testatorės neveiksnumo 2019-05-09 testamento sudarymo metu nėra patvirtinama jokiais byloje esančiais įrodymais, o kiti bylos duomenys apie testamento sudarymo motyvus ir aplinkybes leidžia daryti išvadą ir spręsti, jog testatorės tikrą valią atspindi būtent 2019-05-09 testamentas. Atsižvelgiant į byloje esančius ir teismo priimant sprendimą neįvertintus įrodymus bei remiantis minima kasacinio teismo formuojama praktika, nėra pagrindų naikinti 2019-05-09 testamentą, testatorės valia turi būti gerbtina ir sudarytas testamentas išsaugomas.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas D. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovui apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 1 815 Eur už šio atsiliepimo parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. Laikytina, kad A. K. buvo apklausiama teisme. 2021 metais liudytojos rašytiniai parodymai buvo pateikti į bylą todėl, kad liudytoja prieš paskirtą teismo posėdį turėjo išvykti į Vokietiją. Tačiau CPK 192 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šalių iniciatyva liudytojas gali būti kviečiamas į papildomą apklausą teisme, kai tai būtina siekiant detaliau nustatyti bylos aplinkybes. Visgi per dvejus bylinėjimosi metus atsakovai taip ir neišreiškė valios iškviesti šią liudytoją papildomai apklausai teismo posėdyje, nors, kaip patys teisingai nurodo, jokių tai trukdančių priežasčių nebuvo, bet savo neveikimu skundžiasi apeliaciniame skunde. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
8.2. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas turi pasisakyti dėl esminių argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui. Aplinkybė, kada ieškovas ar bet kuris kitas asmuo sužinojo apie testamentą, nagrinėjamu atveju neturi absoliučiai jokios teisinės reikšmės, kadangi senaties terminas ieškiniui pareikšti nebuvo praleistas, atsakovai nesigynė senatimi.
8.3. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo nepriklausomumo išraiška.
8.4. Ne ekspertas byloje sprendžia įrodymų pakankamumo, prezumpcijos klausimus, – asmens veiksnumas preziumuojamas pagal įstatymą ir būtent teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagal vidinį savo įsitikinimą sprendžia, ar konkrečiu nagrinėjamu atveju yra CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai pripažinti testamentą negaliojančiu, t. y. ar testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti testamento sudarymo metu.
8.5. Apeliantų apeliaciniame skunde gausūs samprotavimai dėl konkrečių ligų, gydytojų pareigų diagnozuojant ir įforminant ligas, ligų įtakos testatorės kognityviniams sugebėjimams ir pan., neturi prasmės, kadangi tai klausimai, reikalingi specialių žinių. 6 ekspertai tai įvertino ir tik vieno išvada (be to, ne galutinė) buvo palanki apeliantams.
8.6. Apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius procesinių teisės normų pažeidimus ar netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti, ar juo labiau, naikinti.
9. Trečiasis asmuo notarė L. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo patenkinti apeliacinio skundo reikalavimus. Atsiliepime nurodė, kad 2019-05-09 testamentas buvo sudarytas ir patvirtintas laikantis įstatymų reikalavimų bei pagal testatorės valią, kurią reikia gerbti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
argumentai ir išvados
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl rašytinių paaiškinimų
11. 2023-10-02 apeliacinės instancijos teisme gautas D. P. ir S. S. prašymas priimti teikiamus rašytinius paaiškinimus.
12. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja apeliantus apeliaciniame skunde nurodyti išsamius apeliacinio skundo teisinius ir faktinius argumentus, kurie pagal CPK 230 straipsnį apibrėžia apeliacijos ribas, o CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Šia nuostata, be kita ko, užtikrinamas šalių procesinis lygiateisiškumas, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimas, atsižvelgiant į rašytinę bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese formą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalies pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriais pateikiami nauji teisiniai ir/ar faktiniai argumentai, pagrindžiantys skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir/ar nepagrįstumą, pagal savo prigimtį yra ne kas kita, kaip apeliacinio skundo papildymas, rašytinių paaiškinimų teikimas apeliacinės instancijos teisme pagal bendrąją taisyklę yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-374-823/2016). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas apeliantų pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti.
Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
13. Apeliantai apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teismas neatliko jokio įrodymų vertinimo, nenustatė jokių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir jų neįvertino.
14. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, yra nurodęs, jog konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teisės aktui pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui. Baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo 16.5 punktas).
15. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymo pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
16. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktas); įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas); argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas); įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Taigi, CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį).
17. Kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014).
18. Dėl teismo sprendimo motyvavimo svarbos ir teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą apimties ne kartą yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pažymėdamas, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje T. prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10). Kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje H. B. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje M. J. prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 39331/09). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (žr. Van de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
19. Tuo atveju, kai teismas pažeidžia CPK 270 straipsnio 4 dalyje 4 punkte nustatytą pareigą, t. y. kai apeliacinės instancijos teismas nustato, kad sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), yra konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014; 2017 m. birželio 30 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-969/2017).
20. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, jog skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų. Kaip nustatyta iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, joje nurodyti įstatymai ir teismų praktika, kuriais teismas turi vadovautis sprendžiant ginčą, kas iš dalies atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimą, nors tai ir nėra susieta su konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Toliau teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išvardinti rašytiniai įrodymai, liudytojos A. K. paaiškinimai ir nurodytas jų turinys, kas iš dalies atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimą (teismo nustatytos bylos aplinkybės), tuo tarpu šalių pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų teismas visiškai neanalizavo ir nepateikė jų vertinimo. Galiausiai teismas sprendime nurodė, jog įvertinęs visų trijų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadas, taip pat įvertinęs šalių, liudytojų parodymus, medicininius dokumentus, daro išvadą, jog byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog S. K., 2019-05-09 pasirašydama testamentą, nesuprato savo veiksmų reikšmės, nesuprato, kokį dokumentą pasirašo ir kokias pasekmes tai sukels, todėl 2019-05-09 sudarytas testamentas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Duomenų, jog 2011-03-28 S. K., pasirašydama testamentą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nesuprato savo veiksmų reikšmės, byloje nėra, todėl 2011-03-28 testamentas pripažintinas galiojančiu. Taigi, kaip matyti, teismo sprendime nėra nurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas), kas reiškia, kad teismo sprendime nėra motyvų, iš kurių būtų galima spręsti, kodėl priimtas būtent toks sprendimas (ieškinį tenkinti). Savo išvadas pirmosios instancijos teismas turėjo argumentuoti ir jas pagrįsti bylos duomenimis, nurodyti, kokiais įrodymais remiantis konkrečios išvados daromos, o kokie bylos duomenys yra atmetami arba yra nereikšmingi, paneigti arba patvirtinti esant šalių nurodomus įrodymų, liudytojų paaiškinimų prieštaravimus, jei būtų nustatyta, kad tokie prieštaravimai egzistuoja – juos išspręsti. Tokio turinio teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje neaptarta ir neįvertinta abiejų ginčijamo teisinio santykio šalių faktinių bei teisinių argumentų įrodomoji reikšmė, aiškiai neatitinka baigiamajam teismo dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 270 straipsnio 4 dalis) ir dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisingu, teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Nesant teismo sprendime motyvų, pralaimėjusiai šaliai yra apribota apeliacija, o apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės vertinti priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
21. Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamų įrodymų vertinimo šiuo atveju nelaikytini reikšmingais, nes juose dėstomos aplinkybės susijusios su teismo sprendimo nemotyvavimu (įrodymų neįvertinimu), dėl ko pasisakyta aukščiau.
Dėl bylos procesinės baigties
22. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
23. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį procesinių normų pažeidimą, lemiantį absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
24. Teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.