- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-19
- Bylos Nr.
- e2A-1100-440/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02967-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Atsakovas
- A. S.
- Kategorijos
- 2.2.2.7Juridinio asmens organai
- 2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Olympa“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5452-965/2023 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Olympa“ ieškinį atsakovui A. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Olympa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo A. S. priteisti 1 960,00 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, išsimokėjo sau kompensaciją pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 31 straipsnio 1 dalį už darbo metu naudotas savo asmenines priemones – automobilį, kompiuterį ir telefoną, neturėdamas tam teisinio pagrindo. Įmonės akcininkas I. M. (toliau – ir ieškovės akcininkas) patvirtino, kad tarp jo ir vadovo jokio susitarimo dėl vadovo asmeninio turto naudojimo darbinėms funkcijoms atlikti nebuvo. Ieškovė atsakovo atsakomybę kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normų, todėl prievolės kreiptis į Darbo ginčų komisiją neturėjo. Nėra jokio rašytinio susitarimo, ar priimtų sprendimų dėl kompensacijos mokėjimo atsakovui.
2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, ir prašė jį palikti nenagrinėtą, tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinį ieškovė pareiškė pagrįstai, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nesilaikė privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kadangi ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, taip pat ieškovė yra praleidusi kreipimosi terminą į Darbo ginčų komisiją. Ginčai tarp juridinio asmens ir jo vadovo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Kompensacijos mokėjimas buvo sutartas ir suderintas su ieškovės akcininku, be to, tinkamai įformintas vidiniu ieškovės 2020 m. rugsėjo 30 d. direktoriaus įsakymu Nr. 20-12.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad vadovas, nepriimdamas jokio sprendimo, be pagrindo išsimokėjo lėšas. Teismas nurodė, kad ieškinys reiškiamas dėl vadovo civilinės atsakomybės, kuris nagrinėtinas teisme.
5. Teisinis pagrindas mokėti atsakovui kompensaciją už asmeninio automobilio, asmeninio kompiuterio ir asmeninio telefono aparato naudojimą darbo funkcijai atlikti pagal DK 31 straipsnio 1 dalį buvo įmonės vadovo 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 20-12 ir įmonėje patvirtintos „Darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą nustatymo taisyklės“. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad tokio įsakymo tarp bankroto administratoriui perduotų įmonės dokumentų nėra, o atsakovo teikiamas įsakymas yra nepasirašytas. Nors atsakovo pateikti dokumentai yra nepasirašyti, kaip paaiškino atsakovo atstovė, jie rasti atsakovo kompiuteryje, tačiau teismo vertinimu iš šalių paaiškinimų bei kitų nustatytų aplinkybių labiau tikėtina, kad minėti dokumentai įmonėje galėjo būti priimti.
6. Iš pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad po atsakovo, kuris vadovo pareigas ėjo iki 2021 m. balandžio 30 d., t. y. iki pat bankroto bylos iškėlimo (2022 m. gruodžio 20 d.), įmonei vadovavo kitas asmuo, kuris, tikėtina, ir buvo atsakingas už įmonės dokumentų perdavimą bankroto administratoriui. Vien ta aplinkybė, kad tarp perduotų dokumentų nebuvo įmonės vadovo įsakymo dėl kompensacijos mokėjimo už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2021 m. balandžio 2 d., nesudaro pagrindo teigti, kad tokio įsakymo iš viso nebuvo. Kad sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo buvo priimtas, patvirtina ir tas faktas, jog kompensacija buvo mokama banko pavedimais, paskirtyje aiškiai įvardijant, jog tai kompensacija pagal DK 31 straipsnio 1 dalį. Be to, nuo 2020 m. liepos 1 d. ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lengvesnė buhalterija“, kuri savo rašte patvirtino, kad buhalterinė apskaita buvo sutvarkyta iki 2021 m. liepos 31 d. Šie netiesioginiai įrodymai, vertinant juos visų įrodymų kontekste, taip pat atsakovo pateikta įsakymo elektroninė versija, jo teigimu, rasta tarp kompiuteryje esančių dokumentų, teismui leidžia daryti išvadą, kad teisinis pagrindas kompensacijai išmokėti, t. y. vadovo įsakymas, įmonėje buvo priimtas, o kompiuteris buvo naudojamas darbinėms funkcijoms atlikti.
Šalies argumentai
7. Ieškovės atstovas nurodė, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, negalėjo priimti sprendimo mokėti sau kompensaciją, nesant rašytinio susitarimo su akcininku. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus ar dalyvius (CK 2.80 straipsnis). Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai (CK 2.82 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 1 dalis nustato, jog bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (ABĮ 37 straipsnio 1 dalis). Vadovo teisės, pareigos ir kompetencija apibrėžtos ABĮ 37 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas; bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius; bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalys, 12 dalies 1 punktas). Įstatyme įtvirtinta tik akcininko teisė pasirašyti darbo sutartį su bendrovės vadovu (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis, 20 straipsnis), tačiau teisė priimti sprendimus kasdieninėje bendrovės veikloje akcininkui įstatyme nenumatyta. Todėl teismas atmetė ieškovės atstovo argumentus, kad sprendimą dėl ginčo kompensacijos atsakovui mokėjimo turėjo priimti įmonės akcininkas. Atsakovo teigimu, jis, dirbdamas ieškovės įmonėje ir būdamas jos vadovu, nuo 2020 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. balandžio mėn. naudojo savo transporto priemonę, kompiuterį ir telefoną. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas pažymėjo, kad įprastai pareiga parūpinti reikalingas darbo priemones ir įrankius tenka darbdaviui.
Žemesnės instancijos teismas
8. Tarp šalių nėra ginčo, kad darbo sutartyje, pasirašytoje 2020 m. birželio 9 d., šalys dėl naudojamo asmeninio turto ir kompensacijos mokėjimo nesusitarė. Tačiau įstatymų leidėjas nenustatė, kad toks susitarimas turi būti įtvirtintas darbo sutartyje, taip pat nenustatė darbuotojui mokėtinos kompensacijos dydžio už jam priklausančių įrankių naudojimą, jos mokėjimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad kompensacija už asmeninio turto naudojimą vadovui buvo mokama ne nuo darbo pradžios, taigi, atsiradus tokiam poreikiui, įmonės vadovas, kuriam įstatymas numato pareigą organizuoti kasdieninę bendrovės veiklą, turėjo teisę priimti sprendimą dėl kompensacijos mokėjimo, nepaisant to, kad ta kompensacija mokama jam pačiam. Ieškovės atstovas, teigdamas, kad įmonė turėjo automobilį, kompiuterį ir telefoną, todėl vadovui naudoti savo priemones nebuvo pagrindo, šių aplinkybių nepagrindė. Vien akcininko parašytas laiškas šių aplinkybių nepatvirtina, ieškovė nepateikė duomenų, kiek ir kokio turto turėjo įmonė, koks turtas buvo bankroto administratoriui perduotas. Iš viešai prieinamos informacijos apie įmonę matyti, kad įmonės veikla buvo spaustuvės paslaugos, atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonėje dirbo 8 darbuotojai, ieškovė nurodė, kad įmonė turėjo vieną automobilį. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti, kad darbinėje veikloje įmonės darbuotojams, tarp jų ir vadovui, galėjo būti reikalingas dar vienas automobilis ar kompiuteris, o įmonės vadovas turėjo teisę priimti sprendimus dėl darbo priemonių.
9. Ieškovė atsakovo lojalumo pareigos pažeidimo, taip pat ar vadovo priimti sprendimai įmonei buvo nenaudingi, šioje byloje neįrodinėjo, o vien aplinkybės, kad vadovas priėmė sprendimus mokėti kompensaciją sau, kaip vadovui, nepakanka, jog būtų pripažintas lojalumo pareigos pažeidimas ir jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, tam turi būti įvertintos kitos reikšmingos ginčo aplinkybės. Įvertinęs tai, kad ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo ieškovo ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo tenkinti, todėl jį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
10. Ieškovė BUAB „Olympa“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5452-965/2023, ir priimti naują sprendimą ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas apeliacinėje instancijoje. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Nagrinėjant kilusį ginčą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes pirmosios instancijos teismo sprendime nėra argumentų, kodėl teismas nepasirašytą įsakymą ir taisykles dėl kompensacijos vertino kaip didesnę įrodomąja galią turintį įrodymą, negu 2023 m. balandžio 7 d. UAB „Olympa“ akcininko atsakymą administratoriui, kad jokių susitarimų – nei žodinių, nei rašytinių – dėl piniginės kompensacijos mokėjimo už atsakovo naudojamą asmeninį turtą tarp ieškovės akcininko ir atsakovo nebuvo. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 15 punktu, kuriame nurodyta, jog pats vadovas galėjo priimti sprendimą mokėti sau kompensaciją, nesant rašytinio susitarimo su akcininku, nes DK 31 straipsnis numato, jog darbo sutarties šalys susitaria, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ir turtą, kuriomis aprūpinti darbuotojus privalo darbdavys. ABĮ 37 straipsnis numato, kad su bendrovės vadovu darbo sutartį pasirašo, nesant valdybos ir stebėtojų tarybos, akcininkų įgaliotas asmuo. Todėl teismo teiginys, kad dėl išmokų pagal DK 31 straipsnį galima susitarti ne darbo sutartimi, prieštarauja nurodytam teisiniam reguliavimui.
10.2. CK 2.87 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens organo narys gali sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra. Apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentuose ar įstatymuose, kuriais reglamentuojami atitinkamos teisinės formos juridiniai asmenys, aiškiai nenustatyta kita informavimo tvarka. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų pranešęs akcininkui apie mokėjimus, vykdomus DK 31 straipsnio pagrindu, priešingai, akcininkas teigia, kad tokios informacijos pateikta nebuvo. Be to, kaip priimtą sprendimą dėl kompensacijos mokėjimo patvirtina atlikti mokėjimai, kai mokėjimus atliko ir už juos buvo atsakingas kasdienei veiklai vadovavęs atsakovas, argumentų teismo skundžiamame sprendime nėra.
Atsiliepimas
10.3. Atsakovas nurodė, kad toks susitarimas buvo sudarytas su akcininku (2023 m. balandžio 4 d. atsakovo atsakymas administratoriui, taigi ne paties atsakovo įsakymai ir taisyklės kaip yra pateikta kartu su atsiliepimu). Nemokumo administratoriui kreipusis dėl tokio susitarimo į ieškovės akcininką, pastarasis atsakė, kad tokio susitarimo nebuvo sudaryta, ir visos darbo priemonės, reikalingos veiklai vykdyti, buvo atsakovo žinioje, ieškovei buvo priskirtas komercinis automobilis, kuris buvo naudojamas jos veikloje, todėl atsakovui naudoti asmeninį automobilį nebuvo jokio pagrindo. Akcininkas taip pat nurodė, kad jokių susitarimų – nei žodinių, nei rašytinių – dėl kompensacijos mokėjimo su atsakovu sudaryta nebuvo.
10.4. Atsakovas ieškovės vadovo pareigas vykdė nuo 2020 m. birželio 9 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. DK 31 straipsnyje numatyta, kad turtinių ir neturtinių interesų apsauga patvirtina, kad susitarimas dėl kompensacijos mokėjimo turi būti sudarytas raštu. Darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą. Darbo sutarties šalys susitaria, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą, išskyrus asmenines apsaugos priemones, kuriomis aprūpinti darbuotojus privalo darbdavys. Tokiu atveju susitariama dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ar turto naudojimą. Todėl atsakovas nepagrįstai persivesdamas sau bendrovės lėšas padarė žalą bendrovei, žalą sudaro nepagrįstai persivesta suma, kurią sudaro 1 960,00 Eur. Žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovė remiasi bendra CK norma, įtvirtinančia žalos sąvoką (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5452-965/2023 palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. DK 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą. Darbo sutarties šalys susitaria, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą, išskyrus asmenines apsaugos priemones, kuriomis aprūpinti darbuotojus privalo darbdavys. Tokiu atveju susitariama dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ar turto naudojimą“. Ši teisės norma aiškiai nustato, kad darbo sutarties šalys turi teisę susitarti, t. y. ne būtinai darbo sutarties sudarymo metu, o bet kuriuo darbo santykių metu, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą ir tokiu atveju darbuotojui bus mokama kompensacija. Šioje byloje, ieškovė ir jos atstovai šią aiškią teisės normą bando aiškinti siaurinamai ir nurodo, kad neva toks susitarimas galimas tik darbo sutartimi. Šiuo aspektu teisingai pasisakyta ir skundžiamo sprendimo 18 punkte. Atsakovui dirbant pas ieškovę ir darbo pareigų atlikimui naudojant savo asmeninį turtą ir priemones, nuo 2020 m. spalio mėnesio buvo mokama 280,00 Eur kompensacija, apskaičiuota pagal pas ieškovę galiojusias Kompensacijos nustatymo taisykles ir patvirtinta ieškovės direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 20-12. Atsakovui buvo nustatyta ir mokama pagrįsta ir teisinga kompensacijos suma už jo asmeninio automobilio, kompiuterio ir mobilaus telefono naudojimą, kurią objektyviai sudarė viso tik 280,00 Eur per mėnesį (kaip ir nurodyta įsakymo priede).
11.2. Ieškovė apeliaciniame skunde ir vėl, t. y. taip pat kaip ir ieškinyje, pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, kad neva „visos darbo priemonės reikalingos veiklai vykdyti buvo atsakovo žinioje“. Darbdavys nesuteikė atsakovui nei telefono, nei nešiojamojo kompiuterio, kurie buvo būtini atsakovo darbo pareigų tinkamam atlikimui. Atsakovo darbo pareigų vykdymui yra reikalingas mobilusis telefonas, kadangi ieškovė tokio neskyrė, tai atsakovas naudojo savo asmeninį telefoną ir „Telia“ teikiamą ryšio paslaugą. Nešiojamasis kompiuteris taip pat buvo reikalingas, nes darbo pareigas atsakovas vykdė ne tik būdamas darbdavio buveinėje, o su ieškovės akcininko 2023 m. balandžio 7 d. nurodomu pas ieškovę esančiu stacionariu kompiuteriu tą padaryti būtų neįmanoma. Atsakovas neretai savo darbo pareigas vykdydavo dirbdamas ir pas akcininką biure adresu (duomenys neskelbtini), nes darbus tekdavo atsivežti savo kompiuteryje. Neatitinka tikrovės ir ieškovės teiginiai dėl įmonės komercinio automobilio. Įmonė turėjo automobilį, tačiau juo naudojosi konkretus darbuotojas, kuris vežiodavo pagamintus gaminius į objektus ir kuriam tas automobilis ir buvo priskirtas. Atsakovui joks įmonės automobilis nebuvo priskirtas, tą patvirtina ir tai, kad nėra jokio dokumento, kuriuo atsakovo žiniai ir darbo pareigų atlikimui būtų buvęs perduotas įmonės automobilis, už kurio naudojimą būtų buvęs atsakingas būtent atsakovas.
11.3. Kadangi DK nuostatos ir byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas turėjo teisę priimti sprendimą dėl kompensacijos mokėjimo, nepaisant to, kad ta kompensacija mokama jam pačiam, todėl nepagrįstas yra ir trečias ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl neva įmonės negalėjimo mokėti kompensacijos jos vadovui. Ieškovė byloje neteisingai aiškina ir supranta aiškius teisės aktus, t. y. DK 31 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (toliau - ABĮ) 37 straipsnio nuostatas, taip nepagrįstai plečiamai aiškindama juridinio asmens akcininko turimas teises (neatsižvelgia į tai, kad teisė priimti sprendimus kasdieninėje bendrovės veikloje akcininkui įstatyme nenumatyta), todėl ieškovės pateiktas apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
14. Iš byloje esančio valstybės įmonės (toliau -VĮ) Registrų centro 2022 m. gruodžio 21 d. išplėstinio išrašo matyti, kad ieškovė veiklą pradėjo vykdyti nuo 2013 m. liepos 29 d. Ieškovė veiklą vykdė reklamos kūrimo ir įrengimo, statybos, gamybos, paslaugų, prekybos, tarpininkavimo ir kitose srityse. Įmonėje nustatytas vienasmenis atstovavimas – juridinio asmens vardu veikia vadovas nuo 2013 m. liepos 7 d. iki 2022 m. gruodžio 21 d. (t. 1 b. l. 21). Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-774-642/2022 UAB „Olympa“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 20 d. (t. 1 b. l. 13).
15. Iš minėto išrašo matyti, kad atsakovas ieškovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2020 m. birželio 9 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. Byloje esantys AB „Swedbank“ mokėjimų nurodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2021 m. balandžio 2 d. ieškovė atsakovui mokėjo kiekvieną mėnesį po 280,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Kompensacija pagal CK 31 str. 1 d“ (t. 1 b. l. 26–31). Atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškovės ieškinį į bylą pateikė ieškovės direktoriaus A. S. 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 20-12 dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą. 2020 m. rugsėjo 30 d. priedą Nr. 1 prie įsakymo Nr.20-12 mokėti kompensaciją A. S. pagal DK 31 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodoma, kad nustatyta kompensacijos suma yra 280,00 Eur. Taip pat pateiktos ir UAB „Olympa“ „Darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą nustatymo taisyklės“, patvirtintos 2020 m. rugsėjo 30 įsakymu Nr.20-12 (t. 1 b. l. 4648).
Dėl vadovo civilinės atsakomybės
16. Lietuvos teismų praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo grįstos pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2013). CK 2.87 straipsnio 7 dalis įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario, nevykdančio arba netinkamai vykdančio pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, pareiga padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai. Pažymėtina, kad pagal CK 2.82 straipsnio 1 dalį juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.
17. Spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė atsakovo lojalumo pareigos pažeidimo, taip pat ar vadovo priimti sprendimai įmonei buvo nenaudingi šioje byloje neįrodinėjo, o vien aplinkybės, kad vadovas priėmė sprendimus mokėti kompensaciją sau, kaip vadovui, nepakanka, kad būtų pripažintas lojalumo pareigos pažeidimas ir jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, tam turi būti įvertintos kitos reikšmingos ginčo aplinkybės. Įvertinęs tai, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo ieškovės ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo tenkinti. Ieškovė nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir savo nesutikimą apeliaciniame skunde iš esmės grindžia tuo, kad pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes pirmosios instancijos teismo sprendime nėra argumentų, kodėl teismas nepasirašytą įsakymą ir taisykles dėl kompensacijos vertino kaip didesnę įrodomąją galią turintį įrodymą, negu 2023 m. balandžio 7 d. UAB „Olympa“ akcininko atsakymą ieškovės administratoriui, kad jokių susitarimų – nei žodinių, nei rašytinių – dėl piniginės kompensacijos mokėjimo už atsakovo naudojamą asmeninį turtą tarp ieškovės akcininko ir atsakovo nebuvo. Be to, apeliantė nesutinka ir su tuo, jog pats ieškovės vadovas galėjo priimti sprendimą mokėti sau kompensaciją, nesant rašytinio susitarimo su akcininku.
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas ieškovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2020 m. birželio 9 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. ir laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2021 m. balandžio 2 d. ieškovė atsakovui mokėjo kiekvieną mėnesį po 280,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama: „Kompensacija pagal CK 31 str. 1 d“. Ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad ieškovė buvo suteikusi visas tinkamoms darbo funkcijoms atlikti skirtas darbo priemones, t. y. stacionarų darbo kompiuterį, telefono aparatą ir automobilį. Ieškovės atstovo teigimu, visos darbo priemonės buvo ieškovės žinioje, todėl papildomų priemonių darbui nebuvo priskirta (teismo posėdžio garso įrašas 9.53). Naudoti atsakovo asmenines darbo priemones nebuvo pagrindo (teismo posėdžio garso įrašas 12.55). Byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. ieškovės direktoriaus A. S. 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 20-12 dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą ir 2020 m. rugsėjo 30 d. priedas Nr. 1 prie įsakymo Nr.20-12 mokėti kompensaciją A. S. pagal DK 31 straipsnio 1 dalį, patvirtina tai, kad minėtų dokumentų pagrindu atsakovui ieškovė mokėjo kompensaciją už atsakovo priemonių ir turto naudojimą. Iš 2020 m. rugsėjo 30 d. priedo Nr. 1 prie įsakymo Nr.20-12 matyti, kad atsakovas naudojo darbo reikmėms savo asmeninį automobilį, telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį. Be to, tai, kad atsakovui buvo mokama kompensacija, patvirtina ir į bylą pateikti AB „Swedbank“ mokėjimų nurodymai už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2021 m. balandžio 2 d. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, nesant ieškovės sprendimo dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą, ieškovės teigimu be pagrindo sau išsimokėjo lėšas už savo asmeninio turto naudojimą tinkamai darbinei veiklai atlikti ir dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė patyrė 1 960,00 Eur žalos.
19. Sprendžiant dėl kilusio ginčo paminėtina tai, kad ieškovei teikiant ieškinį pirmosios instancijos teismui dėl žalos atlyginimo, nebuvo žinoma, kad atsakovas, veikdamas juridinio asmens vardu, kaip įmonės vadovas buvo priėmęs įsakymą, dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą, nes ieškovės bankroto administratorei tokie duomenys nebuvo pateikti. Todėl tarp šalių kilo ginčas ir dėl to, ar atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, galėjo priimti įsakymą dėl kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą. Todėl šiuo atveju svarbus ir dar vienas aspektas, būtent atsakovo, kaip įmonės vadovo ir akcininko, kaip įmonės dalyvio atribojimas. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi ir vykdantieji (valdymo organų nariai), ir nevykdantieji vadovai (priežiūros organų nariai). Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju nuspręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 20212 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad juridinio asmens (ieškovės) vardu veikė vadovas nuo 2013 m. liepos 7 d. iki 2022 m. gruodžio 21 d. – vienasmenis valdymas. Be to, tai, kad atsakovas atliko ieškovės administracijos vadovo pareigas, patvirtino ir ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigdamas, jog ieškovės direktoriaus funkcijas sudarė įmonės kasdieninės komercinės, ūkinės veiklos tinkama kontrolė – vadovavimas (teismo posėdžio garso įrašas 12.25). Taigi atsižvelgiant į paminėtas faktines aplinkybes šiuo atveju nekyla abejonių dėl to, kad atsakovas buvo ieškovės vadovas, kuris buvo įmonės valdymo organo narys, ir jo veikla nagrinėjamu atveju buvo susijusi su kasdienės juridinio asmens (ieškovės) veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra.
20. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas šį klausimą pagrįstai nurodė, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus ar dalyvius (CK 2.80 straipsnis). ABĮ 19 straipsnio 1 dalis nustato, jog bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (ABĮ 37 straipsnio 1 dalis). Vadovo teisės, pareigos ir kompetencija apibrėžtos ABĮ 37 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas; bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius; bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 8, 10 dalys, 12 dalies 1 punktas). Įstatyme įtvirtinta tik akcininko teisė pasirašyti darbo sutartį su bendrovės vadovu (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis, 20 straipsnis), tačiau teisė priimti sprendimus kasdieninėje bendrovės veikloje akcininkui įstatyme nenumatyta. Taigi atsižvelgdamas į pirmiau paminėtą kasacinio teismo praktiką su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais apeliacinis teismas iš esmės sutinka.
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo sutartyje, pasirašytoje 2020 m. birželio 9 d., šalys dėl naudojamo asmeninio turto ir kompensacijos mokėjimo nesusitarė, dėl to ginčo tarp šalių nebuvo. Nustatyta, kad kompensacija už asmeninio turto naudojimą vadovui buvo mokama ne nuo darbo pradžios, todėl, apeliacinio teismo vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsiradus tokiam poreikiui, įmonės vadovas, kuriam įstatymas numato pareigą organizuoti kasdieninę bendrovės veiklą, turėjo teisę priimti sprendimą dėl kompensacijos mokėjimo, nepaisant to, kad ta kompensacija mokama jam pačiam.
22. Be to, vertinant nagrinėjamą situaciją DK aspektu būtina pažymėti, kad įstatymų leidėjo nurodytas darbdavės ir darbuotojo susitarimas negali būti vertinamas kaip išimtinė darbdavio teisė nuspręsti, mokėti ar nemokėti darbuotojui kompensaciją už jo darbo įrankių naudojimą. Jeigu darbdavys DK 43 straipsnio nustatyta tvarka raštu neįformina su darbuotoju DK 31 straipsnyje nustatyto susitarimo dėl kompensacijos už darbuotojui priklausančių darbo priemonių ar jo turto naudojimą darbo funkcijoms atlikti, tai neigiami tokios pareigos neįvykdymo padariniai tenka darbdaviui. Pažeidęs DK 43 straipsnio reikalavimus, bet privertęs darbuotoją naudoti pastarajam priklausančius darbo įrankius darbo funkcijoms atlikti, darbdavys negali išvengti DK 31 straipsnyje nustatytos pareigos kompensuoti darbuotojui už šias naudojamas darbo priemones. Priešingu atveju būtų pažeisti darbuotojo teisėtų lūkesčių, teisingo mokėjimo už darbą principai (DK 2 straipsnio 1 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-300-912/2021). Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad nors šiuo atveju nebuvo rašytinio susitarimo tarp šalių, apeliantei bet kokiu atveju kyla pareiga kompensuoti darbuotojui už jo naudojamas darbo priemones iš įstatymo. O šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kokios darbo priemonės buvo suteiktos / priskirtos naudotis atsakovui atliekant darbo funkcijas. Ieškovės atstovas iš esmės rėmėsi tik ieškovės akcininko paaiškinimais, kad įmonė buvo suteikusi atsakovui visas darbinėje veikloje naudojamas priemones, ir kitų asmeninių priemonių, kurias atsakovas naudojo įmonės veikloje, naudoti nereikėjo (teismo posėdžio garso įrašas 9.53). Tačiau šie ieškovės argumentai nepatvirtina to, kad faktiškai papildomų asmeninių priemonių atliekant vadovo veiklą atsakovui naudoti iš esmės nereikėjo. Ieškovės atstovas negalėjo detaliau paaiškinti dėl įmonės veiklos, specifikos, darbo priemonių naudojimo, poreikio ir kt.
23. Pažymėtina, kad 2023 m. balandžio 7 d. UAB „Olympa“ akcininko atsakymas ieškovės administratoriui dėl piniginės kompensacijos mokėjimo už atsakovo naudojamą asmeninį turtą šiuo atveju nėra pakankamas įrodymas, kad ieškovė nebuvo sutarusi su atsakovu dėl minėtos kompensacijos. Kadangi ieškovės akcininkas būdamas jos kapitalo teikėjas, jos dalyvis ir atlikdamas ABĮ 20 straipsnio 11 punkte pavestas funkcijas, t. y. tvirtindamas metinių finansinių ataskaitų rinkinį už laikotarpį, kai ieškovė atsakovui mokėjo kompensaciją (nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2021 m. balandžio 2 d.), žinojo, turėjo žinoti ir galimybę gauti visą informaciją apie ieškovės atsakovui mokamą kompensaciją ir jos dydį. Kadangi iš viešai prieinamų duomenų https://rekvizitai.vz.lt/imone/olima/apyvarta/ matyti, kad ieškovė minėtu laikotarpiu veiklą vykdė. Be to, ieškovei atleidžiant atsakovą iš darbo, ieškovė privalėjo atsakovui išmokėti visas darbuotojo su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 146 straipsnio 2 dalis) ir šiuo atveju esant darbo santykių pabaigai akcininkas klausimų dėl jos mokėtos kompensacijos grąžinimo nekėlė. Taigi esant minėtoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, kad ieškovė iš esmės sutiko atsakovui mokėti nustatyto dydžio kompensaciją. O tai, kad atsakovas nėra pasirašęs 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 20-12 dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą ir UAB „Olympa“ „Darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ir turto naudojimą nustatymo taisyklės“ šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes ieškovės atstovas minėtų dokumentų teisėtumo nagrinėjamu atveju neginčijo.
24. Be to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad vien ta aplinkybė, kad tarp perduotų administratorei dokumentų nebuvo įmonės vadovo įsakymo dėl kompensacijos mokėjimo už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2021 m. balandžio 2 d., nesudaro pagrindo teigti, kad tokio įsakymo iš viso nebuvo. Kad sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo buvo priimtas, patvirtina ir tas faktas, jog kompensacija buvo mokama banko pavedimais, paskirtyje aiškiai įvardijant paskirtyje. Nors atsakovas pateikė dokumentus nepasirašytus, tačiau jie ir negalėjo būti pasirašyti, nes iš esmės buvęs vadovas jais disponuoti negalėjo, nurodė, kad jie rasti atsakovo kompiuteryje. Teismas sprendė, kad iš šalių paaiškinimų bei kitų nustatytų aplinkybių labiau tikėtina, kad minėti dokumentai įmonėje galėjo būti priimti. Iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad atsakovas vadovo pareigas ėjo iki 2021m. balandžio 30 d., o vėliau iki pat bankroto bylos iškėlimo 2022 m. gruodžio 20 d. įmonei vadovavo kitas asmuo, kuris buvo atsakingas už įmonės dokumentų perdavimą bankroto administratorei.
25. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
26. Sprendžiant klausimą dėl ieškovės vadovo civilinės atsakomybės pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 2.246–6.249 straipsniai). Taigi pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).
27. Atsižvelgiant į tai, kas nagrinėjamu atveju nustatyta, įvertinus bylos faktines aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų tai, kad atsakovas būtų akivaizdžiai viršijęs / peržengęs protingą ūkinę komercinę riziką, pažeidęs savo pareigas dėl didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti ieškovės ir jos kreditorių interesus, ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas ar suteiktų įgaliojimų viršijimu, buvęs nesąžiningas ar nelojalus ieškovei. Be to, šių aplinkybių ieškovė šiuo nagrinėjamu atveju neįrodinėjo. Į bylą pateiktas ieškovės 2023 m. balandžio 7 d. UAB „Olympa“ akcininko atsakymas ieškovės administratoriui dėl piniginės kompensacijos mokėjimo už atsakovo naudojamą asmeninį turtą šiuo atveju neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų. Pats lėšų kas mėnesį mokėjimo faktas bei ieškovo atstovo paaiškinimai teismo posėdžio metu, pateikti įrodymai nėra pakankami, kad būtų pagrindas išvadai, kad byloje yra nustatytos visos sąlygos - neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinį ryšys ir kaltė (CK 2.246–6.249 straipsniai). Taigi ieškovei neįrodžius, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus dėl 1960,00 Eur išmokėtos sumos, kad lėšas išmokėjo be jokio pagrindo ir kt. (CPK 178 straipsnis), įvertinus tai, kas išdėstyta anksčiau, daroma išvada, jog ieškovės ieškinys pagrįstai atmestas.
28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie nebuvo aptarti šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali ir pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
Dėl bylos procesinės baigties
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Apeliaciniame skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliantės apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
31. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė jo bylinėjimosi išlaidas, kurias jis patyrė apeliacinės instancijos teisme, patvirtinančius įrodymus, t. y. PVM sąskaitą –faktūrą, serija ir Nr. ADV-2023/1347 (2023 m. spalio 31 d.), dėl 471,90 Eur sumos, teisinių paslaugų suteikimą aktą ir AB SEB banko mokėjimo išrašą.
32. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, šiuo atveju 2023 m. II ketvirčio bruto – 2 000,10 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas.
33. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju sudaro 2 600,13 Eur (1,3 × 2 000,10 Eur). Šiuo atveju prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, įvertinus išdėstytus argumentus, procesinio dokumento apimtį, yra pagrįstas, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, iš ieškovės BUAB „Olympa“ atsakovui A. S. priteistina 471,90 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kurią jis patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5452-965/2023 palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Olympa“, juridinio asmens kodas 303108596 bankroto administravimui skirtų lėšų 471,90 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 90 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.