Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-134-557/2018

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gegužės 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Taikant BK 64¹ str. 1 d., paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir nustatyta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitant laiką, būtą laikinajame sulaikyme 2017-08-14.

Nuosprendžiu tenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš R. K. priteista 63,84 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo A. N. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2017-08-13 apie 00.00 -01.00 val. gatvėje, ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), konflikto metu spyrė nukentėjusiajam A. N. į kojas, po ko A. N. nugriuvo ant žemės. Gulinčiam ant žemės A. N. R. K. spyrė bei sudavė kumščiu ne mažiau kaip 9 kartus į įvairias kūno vietas ir padarė intradermalines kraujosruvas pakaušyje, kraujosruvas dešinio užausio srityje, viršutinės lūpos kairėje, odos nubrozdinimus kaktoje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, nosies kairėje, kairėje šlaunyje bei V šonkaulio lūžį dešinėje, kas sukėlė nukentėjusiajam A. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis iš esmės sutinka, jog naudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį A. N., tačiau teigia, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo tik po paties A. N. užpuolimo, kuris neva pirmas pradėjo konfliktą, t. y. teigia, jog smurtavo gindamasis. Tokiu būdu nuteistasis teigia, jog veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė egzistuojant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinosios ginties situacijai. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausmė. Būtent šiais klausimais, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, apygardos teismas ir pasisako.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas R. K. kaltę ir surašydamas nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė teisingai, ir pagrįstai nuteisė R. K. už nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 str. 1 d.). Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir veiką kvalifikavo ne taip, kaip norėtų nuteistasis, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, ir tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Ikiteisminio tyrimo metu R. K. dėl jam pareikštų įtarimų visiškai prisipažino ir parodė, kad 2017-08-12 jis buvo pas V. B. namuose, kuri pasakė, kad atvažiuos jos mama su sugyventiniu. Paskambinus V. mamai R., ji pasakė, kad sugyventinis A. nori išsiaiškinti dėl pinigų vagystės ir liepė ateiti į V. namus vėliau. Kai jau buvo namie, paskambino R. ir pasakė ateiti išsiaiškinti. Jis kartu su sugyventine G., R. V. ir jo draugu išėjo. Paskambinus R., ji pasakė ateiti į kiemą. Atėjus į kiemą, R. jį kaltino pavogus A. pinigus. Besiaiškinant atėjo ir girtas A.. R. sakė, kad A. yra piktas ir nori išsilieti, kuris iš atėjusių galėtų eiti muštis su juo. A. pagriebė jam už kaklo ir pasakė eiti. Gatvėje A. bandė jam suduoti, bet jis spyrė jam, pataikė į veidą ir šis nugriuvo. Tada jis priėjęs prie A. pradėjo jį spardyti ir abiejų rankų kumščiais trankyti. Kiek sudavė smūgių, negali pasakyti, bet daug (t. 1, b. l. 155-156, 171). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. K. dėl kaltinimų taip pat visiškai prisipažino ir nurodė, jog jam pasakė, kad jis pavogė iš A. N. 1500 Eur. Iš darbo grįžo apie 24 val. vakaro ir jam pradėjo skambinti dėl pinigų vagystės. Jis pasakė, kad ateis išsiaiškinti. Pas A. N. ėjo jis, jo sugyventinė G. Š., R. V.. Juos pasikvietė, kad jam palaikytų kompaniją, nes ten visi buvo girti. Nuėjus paskambino ir paprašė, kad išeitų į lauką pasiaiškinti. Kalbėjosi su R. B., kuri buvo girta, ji jam pasakė, kad nesirodytų, nes jos sugyventinis A. N. yra girtas ir dėl R. K. labai piktas. Bet ji pakvietė jį į lauką, ir A. N. pradėjo prie R. K. kibti. R. B. paklausė, ar gali A. N. pasirinkti iš jų kompanijos vieną žmogų, kad išsiaiškinti akis į akį, jie tam neprieštaravo. A. N. išsirinko R. K., bandė jam trenkti, tačiau jis išsisuko, trenkė A. N., jis apvirto, R. K. spardė jį kojomis ir mušė rankomis. Juos išskyrė moterys ir jie išėjo namo, bet R. K. teko kreiptis į medikus, nes mušdamasis susilaužė du rankos pirštus. Jo manymu, nusikalstamą veiką padarė išprovokuotas A. N. ir jo sugyventinės. Jie buvo girti, o jo kompanija – blaivūs. Negali pasakyti, kiek sudavė smūgių nukentėjusiajam, apie tai negalvojo, viskas buvo seniai. Galėjo būti ir 9 smūgiai. Pats A. N. išprovokavo muštynėms. Jo sugyventinė tiesiog vertė aiškintis vienas prieš vieną. Visi galvojo, kad sumuš R. K., nes A. N. už jį stambesnis ir stipresnis, bet gavosi kitaip (t. 2, b. l. 20-21).

Analizuojant aptartus R. K. parodymus matyti, jog nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. akcentuoja, kad nusikalstamos veikos nepadarė, ir buvo apklaustas dėl nebūtų faktų ir veiksmų padarymo, tačiau duodamas parodymus jis nuosekliai pripažino nesunkiai sužalojęs nukentėjusįjį ir padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, nuteistajam sutinkant ir pripažįstant savo kaltę dėl kaltinimo, apylinkės teismas bylą išnagrinėjo atlikdamas sutrumpintą įrodymų tyrimą, dėl ko nuteistajam buvo taikytos BK 64¹ str. nuostatos ir paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Būtent dėl to, jog kaltinamasis pripažino savo kaltę ir buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti kiti liudytojai ir nukentėjusysis. Kita vertus nėra abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, net ir atlikdamas sutrumpintą įrodymų tyrimą, išsamiai išanalizavo ikiteisminio tyrimu metu liudytojų ir nukentėjusiojo duotus parodymus, juos sulygino su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarė teisingą byloje surinktais įrodymais pagrįstą išvadą, jog R. K. tyčiniais veiksmais nesunkiai sužalojo žmogų. Išanalizavusi byloje surinktus duomenis teisėjų kolegija ne tik sutinka su pirmosios instancijos išvada dėl R. K. kaltės, bet ir pažymi, jog bylos duomenys paneigia R. K. keliamą versiją, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms.

BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Nukentėjusysis A. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie 24 val. atėjo R. K. ir būdamas lauke, kvietė jį išeiti į lauką pasikalbėti. Iš pradžių išėjo jo sugyventinė, po to jis. Jam išėjus į lauką, R. K. paklausė jo, kodėl parašė pareiškimą į policiją dėl pinigų vagystės, po ko spyrė jam į kojas ir jis nugriuvo. Nugriuvus R. K. kumščiais sudavė ne mažiau 15 smūgių į galvą ir šonus. Kitą dieną kreipėsi į medikus ir jam buvo diagnozuoti galvos sumušimai ir šonkaulių lūžimai (t. 1, b. l. 28-29, 35). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. B. parodė, kad apie 24 val. kažkas pabeldė į duris, atidariusi ji pamatė R. K. ir jo sugyventinę G.. R. klausė, kodėl A. parašė pareiškimą dėl pinigų vagystės. Kalbėdamiesi jie išėjo iš namų teritorijos. Išėjo ir A., tačiau kadangi R. agresija didėjo, ji nuvedė A. namo. Ji toliau su jais kalbėjosi prie kelio, o R. nuėjęs prie namo laiptų šaukė A., kad išeitų išsiaiškinti. A. išėjo į lauką, jie priėjo prie jų. R. K. A. priekaištavo, po to spyrė į jo kojas, A. apvirto, gulėjo ant kelio, o R. K. spardė jį – daugiausia į galvą, šonus. Spyrė ne mažiau kaip 20 kartų. Ji pripuolusi traukė R. šalin, šiaip ne taip atitraukė, ir jie pasišalino (t. 1, b. l. 58-59). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. Š. parodė, kad R. K. pasakė, jog reikia eiti pas R. B. aiškintis su A. N. dėl pinigų vagystės. Ji, R. K. bei buvęs pas ją R. V. nuėjo pas R. B., su kuria telefonu buvo susitarę susitikti. Atėjus pas R. B., ji laukė prie garažo ir jie pradėjo aiškintis dėl pinigų vagystės. Po kiek laiko priėjo A. N., kuris buvo girtas, keikėsi. R. B. pasiūlė A. N. eiti susimušti su vienu iš atėjusių vyriškių. A. N. griebė R. K. už sprando ir nusitempė į gatvę. Trenkė R. K., tačiau nepataikė ir po to gulintį A. N. R. K. daužė rankomis ir spardė kojomis (t. 1, b. l. 72-74). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. V. parodė, kad jis kartu su R. K., P. K. ir G. Š. nuėjo į sodų bendriją. R. K. liepė jam su P. K. laukti, o jis kartu su G. Š. nuėjo aiškintis. Po kiek laiko atėjo R. K. ir pasakė, kad vyriškis nori išsirinkti iš atėjusių vieną, su kuriuo nori muštis. Jiems priėjus prie vyriškio, pastarasis pagriebė R. K. už sprando ir nusivedė į gatvę muštis. R. K. tam vyrui sudavė ir jis nugriuvo. Nugriuvusį vyrą R. K. mušė rankomis (t. 1, b. l. 82-83).

Iš aptartų parodymų matyti, jog nukentėjusysis ir kartu su juo buvusi R. B. kategoriškai tvirtino, jog įvykio metu smūgiavo tik R. K. ir nenurodė, jog smūgių nukentėjusiajam būtų bandęs suduoti ir A. N.. Taigi nukentėjusysis ir jo versiją palaikanti draugė nurodė, jog konfliktą inicijavo ir pirmas smūgius sudavė nuteistasis, o nukentėjusysis smurtinių veiksmų prieš R. K. neatliko ir nebandė atlikti, kad būtent R. K. kvietė išeiti į lauką ir išsiaiškinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad A. N. nesudavė nuteistajam, patvirtina paties R. K. parodymai, jog jam smūgių nebuvo suduota, o vienintelius sužalojimus jis patyrė, pats smūgiuodamas į A. N. (susilaužė du rankos pirštus). Vis dėl to, pats nuteistasis ir su juo kartu buvę liudytojai G. Š. ir R. V. pateikė kitokią įvykių versiją, jie teigia, jog muštynes inicijavo nukentėjusysis, jog tai jis pakvietė išsirinkti vieną asmenį iš jų kompanijos ir taip muštynių metu išsiaiškinti dėl dingusių pinigų, po to bandė suduoti smūgį, nuo kurio R. K. išsisuko ir pradėjo smūgiuoti atgal. Pastebėtina, jog šią įvykio versija grindžiantys liudytojų ir nuteistojo parodymai tarpusavyje yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu R. K. teigė, jog A. N. pagriebė jam už kaklo ir pasakė eiti, gatvėje A. N. bandė jam suduoti, bet R. K. spyrė jam į veidą ir šis nugriuvo, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. K. jau nenurodė, kad jis, neva išvengęs A. N. smūgio, jam smogė koja į veidą, ir pažymėjo, kad A. N. jį išsirinko muštynėms, A. N. bandė jam trenkti, tačiau jis išsisuko ir trenkė (ne spyrė) A. N. atgal. Aplinkybės, jog R. K. išvengęs smūgio būtų koja smūgiavęs aukštesniam A. N. į veidą, nepatvirtino ir nuteistojo versiją palaikantys liudytojai G. Š. ir R. V.. Be to, šie liudytojai nurodė, jog A. N. sugriebė R. K. už kaklo ir nutempė jį į gatvę, kur norėjo jį sumušti, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. K. šios aplinkybės nenurodė, ir pažymėjo, kad A. N. išsirinko jį, o R. K. siūlymui muštis neprieštaravo. Pažymėtina ir tai, jog R. V. parodė, kad su juo kartu ėjo ne tik R. K. ir G. Š., tačiau ir P. K., šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir R. K., tačiau duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, jau teigė, kad jie ėjo trise, apie ketvirtą asmenį, ėjusį aiškintis pas A. N., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu neužsiminė ir liudytoja G. Š.. Aptarti liudytojų ir nuteistojo parodymų neatitikimai dėl šiuo atveju esminių aplinkybių – pirmojo smūgio sudavimo aplinkybių, nukentėjusiojo A. N. veiksmų nuteistojo atžvilgiu, taip pat ir R. K. atliktų veiksmų, atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis ir kartu su juo į įvykio vietą atėję liudytojai G. Š. ir R. V. yra suinteresuoti duoti R. K. teisinančius parodymus (G. Š. yra nuteistojo sugyventinė, R. V. – draugas), verčia šiuos parodymus vertinti itin rezervuotai. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, tvirtinančių šių suinteresuotų asmenų parodymus, laikytina, jog jie nepatvirtina apelianto keliamos versijos, jog A. N. savo veiksmais pavojingai, realiai ir akivaizdžiai kėsinosi į R. K. sveikatą, ir dėl šių nukentėjusiojo veiksmų nuteistajam galėjo atsirasti teisė į būtinąją gintį, t. y. jog egzistavo būtinosios ginties sąlygos, ir kad šie parodymai nėra pakankami paneigti nukentėjusiojo ir jo sugyventinės duotus parodymus, kuriuos iš dalies patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys dėl A. N. patirtų sužalojimų, jog konfliktą inicijavo R. K., kuris ir pradėjo pirmas smūgiuoti.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007; 2K-428/2008 2K-392/2012, 2K-275/2013). Šiuo atveju pats nuteistasis R. K. nurodė, jog jis po apsižodžiavimo sutiko su A. N. pasiūlymu išspręsti klausimą dėl skolos jėga – mušantis, todėl akivaizdu, kad konfliktas, prasidėjęs R. K. ir A. N. necenzūrinių žodžių vartojimo vienas kito atžvilgiu forma, vėliau peraugo į fizinio smurto vartojimą, tokiu būdu pradėjus aiškintis santykius, tarp šių asmenų kilo konfliktinė muštynių situacija. Dėl to aplinkybė, kuris asmuo pirmas perėjo į aktyvų puolimą (užsimojo, bandė smūgiuoti ir pan.), nėra reikšminga, nes tokioje situacijoje nei vienam iš besimušančių asmenų teisė į būtinąją gintį nekyla, taigi net ir tuo atveju, jei iš tiesų A. N. būtų pasiūlęs žodinį konfliktą užbaigti muštynėmis, ir prasidėjus muštynėms būtų bandęs suduoti nuteistajam, teisė į būtinąją gintį R. K. nebūtų kilusi. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog ir pats R. K. nuosekliai teigė, kad jam A. N. nesudavė nei vieno smūgio, tuo tarpu byloje specialisto išvada Nr. G 1460/2017(03) objektyviai nustatyta, kad R. K. A. N. sudavė ne mažiau kaip 9 smūgius, kuriais padarė: intradermalines kraujosruvas pakaušyje, kraujosruvas dešinio užuausio srityje, viršutinės lūpos kairėje, odos nubrozdinimus kaktoje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, nosies kairėje, kairėje šlaunyje bei V šonkaulio lūžį dešinėje (t. 1, b. l. 53-54), o tokia R. K. jėgos panaudojimo apimtis, ją lyginant su A. N. veiksmų apimtimi, įvertinant susiklosčiusią situaciją (R. K. buvo su draugu ir sugyventine, A. N. – tik su sugyventine) taip pat atskleidžia, jog R. K. suduoti smūgiai nebuvo gynybinio pobūdžio – šiuos smūgius R. K. nukentėjusiajam sudavė ne dėl kilusio pavojaus jo sveikatai, bet dėl kilusio konflikto ir A. N. išsakyto kaltinimo, jog R. K. jį apvogė.

Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes byloje nagrinėjamo įvykio metu susiklostė muštynių situacija, R. K. žodinis konfliktas išsirutuliojo į fizinį, ir asmenims nusprendus išsiaiškinti santykius jėga R. K., negavęs nei vieno smūgio, be atsako sudavė nukentėjusiajam (stovinčiam ir gulinčiam ant žemės) ne mažiau kaip 9 smūgius, t. y. R. K. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie būtinąją gintį kaip aplinkybę, šalinančią nuteistojo baudžiamąją atsakomybę, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nuteisė R. K. dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. taip pat nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę.

BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės, gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

Pagal BK 138 str. 1 d. tas, kas nesunkiai sužalojo žmogų, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą R. K. skyrė griežčiausią savo rūšimi, mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę – 1 metus laisvės atėmimo. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad R. K. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str.), kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas nurodė, kad R. K. padarė nesunkų nusikaltimą, teisiamas aštuntą kartą, ankstesni teistumai neišnykę, padarė tyčinį nusikaltimą, kaltu prisipažino ir gailisi nusikaltęs, todėl teismas laikė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. K. sankcijoje numatytą bausmės rūšį - terminuotą laisvės atėmimą, artimą sankcijos vidurkiui (BK 54 str.).

Nuteistojo R. K. padaryta veika yra tyčinė ir smurtinė, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nes jis eilę kartų buvo teistas už įvairias nusikalstamas veikas (tarp jų ir smurtines) – vagystes, plėšimus, sukčiavimus (t. 1, b. l. 112-119), be to, jis baustas ir administracine tvarka (b. l. 108-111). Taigi šis nusikaltimas buvo jo pasirinkto gyvenimo ir elgesio būdo pasekmė, tokio pobūdžio nusikalstamas veikas jis daro ir toliau. Anksčiau nuteistajam R. K. skirtos bausmės, net ir pačios griežčiausios, bei teismo jam rodytas pasitikėjimas (praeityje buvo atidėtas bausmės vykdymas) nebuvo pakankami jį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, R. K. jam parodyto pasitikėjimo nevertino ir toliau elgėsi nusikalstamai. R. K. skunde nurodomos aplinkybės, kad gyvena su sugyventine, turi 1 metų berniuką, sugyventinė turi dar dvi dukras, sugyventinė sunkiai serga, turi stuburo išvaržą ir negali dirbti, todėl visa šeima turi pasirūpinti jis, iš esmės egzistavo ir prieš jo nusikalstamos veikos atlikimą, tačiau tai neatgrasė ir nesustabdė jo nuo nusikaltimo padarymo. Turėdamas rūpintis savo ir sugyventinės vaikais, sergančia sugyventine, jis vis tiek padarė tyčinę smurtinę nusikalstamą veiką, todėl ši aplinkybė niekaip nešvelnina jo padėties ir nesukuria prielaidų skirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina ir tai, jog fizinis smurtas nukentėjusiojo A. N. atžvilgiu buvo pavartotas į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą ir pilvą, po smūgių nukentėjusiajam sulaužyti šonkauliai, smūgius stovinčiam ir ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam R. K. sudavė tiek rankomis, tiek ir kojomis. Pažymėtina, jog nors R. K. prisipažįsta be atsako sudavęs ne mažiau 9 smūgius nukentėjusiajam, tačiau tokį savo elgesį bando racionalizuoti neva pavojingu paties nukentėjusiojo elgesiu, teigia, jog dėl konflikto kalta ir nukentėjusiojo sugyventinė, o tai rodo nekritišką nuteistojo požiūrį į padarytą nusikaltimą ir abejingumą savo neteisėtos veikos galimiems sunkiems padariniams. Tokie nuteistojo teiginiai nesuteikia jokio pagrindo manymui, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos rūšinis pavojingumas buvo mažesnis, atvirkščiai, matyti, jog R. K. tokiu būdu, nurodydamas mažareikšmes priežastis, bandydamas racionalizuoti ir pateisinti savo padarytą veikąs atskleidžia, jog anksčiau paskirtos bausmės jam tinkamo poveikio neturėjo, ir bausmės tikslai be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo nebus pasiekti.

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam R. K. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d. padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, bausmė nėra per griežta, atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. Pažymėtina ir tai, jog R. K. pripažįstant savo nusikalstamą veiką, teismas, vadovaudamasis BK 64¹ str., skiriamą bausmę dar sumažino vienu trečdaliu, ir tokiu būdu nustatė ir taip pakankamai švelnią galutinę laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.