Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-200/2014

Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00078-2012-4

2014 m. vasario 17 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-13 nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir V. M. nuteista pagal BK 182 str. 2 d. 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. M., apgaule pastarosios naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. M., turėdamas tikslą apgaule V. M. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – K. J. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-08-24 apie 19 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriuje, esančiame Vilniuje, T. K. g. 1, V. M. pateikus Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarei D. A. žinomai netikrą įgaliojimą, notarinio registro Nr. ERN-1114, neva išduotą 2008-09-03 Vilniaus miesto 34-ame notarų biure, esančiame Kauno g. 12 – 1, Vilniuje, kuriuo K. J. įgalioja A. J. tvarkyti, valdyti ir savo nuožiūra disponuoti (su teise parduoti, įkeisti, nuomoti) jam nuosavybės teise priklausančiu 3 k. butu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), minėtose komisariato patalpose jis ir V. M. pasirašė 2011-08-24 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. DA-3796), kurią patvirtino notarė D. A. ir pagal kurią V. M. neva už 55000 Lt pardavė K. J. nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 187000 Lt, tokiu būdu A. J., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. M., apgaule V. M. naudai įgijo didelės vertės svetimą – K. J. nuosavybės teise priklausantį butą.

V. M. nuteista už tai, kad ji, veikdama bendrininkų grupėje kartu su A. J., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama bendrininkų grupėje kartu su A. J., turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – K. J. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2011-08-24 apie 19 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriuje, esančiame Vilniuje, T. K. g. 1, Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarei D. A. pateikusi žinomai netikrą įgaliojimą, notarinio registro Nr. ERN-1114, neva išduotą 2008-09-03 Vilniaus miesto 34-ame notarų biure, esančiame Kauno g. 12 – 1, Vilniuje, kuriuo K. J. įgalioja A. J. tvarkyti, valdyti ir savo nuožiūra disponuoti (su teise parduoti, įkeisti, nuomoti) jam nuosavybės teise priklausančiu 3 k. butu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), minėtose komisariato patalpose ji ir A. J. pasirašė 2011-08-24 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. DA-3796), kurią patvirtino notarė D. A. ir pagal kurią neva už 55000 Lt ji (V. M.) įgijo K. J. nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 187000 Lt, tokiu būdu ji, veikdama bendrininkų grupėje kartu su A. J., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą – K. J. nuosavybės teise priklausantį turtą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą kad 2008-09-03 K. J. įgaliojimas, kurio notarinis Nr. ERN-1114, yra suklastotas, o K. J. iš tiesų nėra išdavęs A. J. įgaliojimo parduoti butą, esantį Vingrių g. 17 – 5, Vilniuje. Tačiau teismas visiškai nepagrįstai šį faktą panaudojo kaip argumentą, kad apeliantės duoti parodymai neatitinka tikrovės. Skunde pabrėžiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme apeliantė nesakė, kad K. J. įgaliojimas iš tiesų yra tikras, nes to ir būti negali, kaip nustatyta padarius ekspertizę. Nesuprantamas argumentavimas, jog V. M. kaltę neva patvirtina pats dokumento suklastojimo faktas. Byloje būtina įrodyti tai, kad ji žinojo, jog dokumentas suklastotas, ir kad ji tokį suklastotą dokumentą panaudojo ir atliko sukčiavimą. Šiuo atveju gaunasi, kad dokumento suklastojimu (ar jo panaudojimu) ji nėra kaltinama, o nuteista už sukčiavimą. Negalima tokia teisinė situacija, kad asmuo tyčia sukčiauja nežinodamas, jog pats dokumentas netikras.

Skunde pažymima, kad duodama parodymus apie nusikalstamą veiką, apeliantė paaiškino, kad A. J. tiek pirmojo susitikimo 2011 metų vasarą prie restorano „McDonald's“ metu, tiek ir vėliau vykstant pas notarę tvirtinti buto pirkimo – pardavimo sandorio, jai pasakojo, kad įgaliojimą parduoti butą jis gavo kaip atlygį už jo per ilgą laikotarpį buto savininko naudai atliktus darbus. Ikiteisminio tyrimo metu sužinojusi apie tai, kad įgaliojimas buvo suklastotas, ji suprato, kad buvo apgauta ir butą (duomenys neskelbtini) nusipirko iš asmens, kuris neturėjo teisės šio buto parduoti. Pažymėtina, kad pats buto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo faktas patvirtina, kad informacijos apie tai, kad įgaliojimas suklastotas, apeliantė neturėjo. Jeigu būtų žinojusi, kad įgaliojimas suklastotas, jokiu būdu sandorio ji nebūtų sudariusi, kadangi ji turi pakankamai gyvenimiškos ir verslo patirties ir jai yra akivaizdu, jog nekilnojamasis turtas yra registruojamas viešame registre ir tikrasis buto savininkas neabejotinai anksčiau ar vėliau sužinos apie faktą, kad jam priklausęs butas yra perleistas, bei nesunkiai nustatys, kas viešame registre yra nurodytas kaip naujasis buto savininkas. V. M. negalėjo turėti jokio motyvo įsigyti (duomenys neskelbtini) esančio buto, pasinaudodama suklastotu įgaliojimu, nes suprantama, kad iš apsimetusio įgaliotinio įsigijusi butą, jį vis tiek praras, o taip pat praras ir visas į buto remontą investuotas lėšas. Dėl šios priežasties asmuo, žinantis apie tai, kad įgaliojimas yra suklastotas, nepasirinktų savo vardu įregistruoti apgaulės būdu įgyto turto, o siektų jį perduoti tretiesiems, nesusijusiems asmenims ar panaudotų kokių nors kitų apgaulės priemonių (statytinių, asmenų be gyvenamosios vietos, kalinių ir pan.). Apeliantės manymu, šiuo atveju ji tapo būtent tokio tikrųjų nusikaltimo organizatorių plano auka, t. y. trečiuoju asmeniu, kuris patikėjo apgaule ir įsigijo turtą iš apsimetusio įgaliotinio.

Teismas, grįsdamas jos kaltę dėl BK 182 str. 2 d. numatytos veikos padarymo, pasirėmė ta aplinkybe, kad ji, nors ir žinojo, kad buto savininkas yra K. J., tačiau jam nepaskambino. Skunde teigiama, kad su K. J. ji yra bendravusi telefonu žymiai seniau ir jis buvo ją informavęs, kad nors buto jai neketina parduoti, tačiau planuoja jį perleisti savo vaikams. Kaip teisme patvirtino liudytojas A. V., 2011 m. pradžioje jis buvo užėjęs į (duomenys neskelbtini) esantį butą, kuriame keturi jaunuoliai valė patalpą. Vėliau šie jaunuoliai užėjo į žemiau esantį barą ir klausė, ar A. V. nenori pirkti patalpų viršuje. Vienas iš jaunuolių prisistatė buto savininko sūnumi pasakė, kad butą jam padovanojo tėvas ir kad jis turi įgaliojimą butą parduoti. Todėl kai A. V. V. M. perdavė šią informaciją, jai nekilo jokių abejonių dėl to, kad K. J. iš tiesų buvo nusprendęs įgalioti savo sūnų ar kitą artimą asmenį butą parduoti. Vėliau pokalbių metu A. J. jai paaiškino, kad K. J. jį įgaliojo parduoti butą atsilygindamas už ilgai nemokamai atlikinėtus įvairius darbus. Kadangi, kaip patvirtino ir pats K. J., jie buvo tik keletą kartų bendravę telefonu, apeliantė nežinojo K. J. asmeninio gyvenimo detalių ir išsamios informacijos apie santykius su A. J.. Be to, kaip apeliantė paaiškino ir teisiamojo posėdžio metu, tuo metu ji neturėjo K. J. telefono numerio, kadangi buvo pametusi mobilųjį telefoną.

Sudarydama pirkimo – pardavimo sutartį V. M. visiškai pasitikėjo notarės kompetencija ir manė, kad visus buto pardavimui reikalingus formalumus ji padės sutvarkyti. Įstatymai nenumato, jog pirkdama butą iš įgalioto asmens ji privalėjo susirasti ir įgaliotoją, to padaryti notarė nenurodė. Kadangi A. J. turėtas įgaliojimas taip pat buvo patvirtintas notariškai, apeliantė turėjo pagrindo manyti, kad K. J. valia įgalioti A. J. parduoti butą tinkamai įsitikino įgaliojimą patvirtinęs notaras E. A.. V. M. neturėtų būti baudžiama už tai, kad būdama įtikinta įgaliojimo tikrumu ir sandorio teisėtumu, nesiėmė jai įstatymu nepriskirtų pareigų ir prieš sandorį nesurado K. J. bei neįsitikino jo valia.

Akivaizdu, kad A. J. parodymus, kad jis nesilankė minėtame bare, paneigia ir tas faktas, kad tarp bare paliktų ir vėliau V. M. į baudžiamąją bylą pateiktų dokumentų buvo 2011-02-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ lombardo įkeitimo bilietas, iš kurio matyti, kad pats A. J. tą dieną įkeitė telefoną „Nokia 2330c“. Kitaip apeliantė nebūtų gavusi lombardo kvito. Teismas, nurodydamas, kad nėra tikėtina, jog A. J. paliko įgaliojimą bare, nesiaiškino ir nepadarė jokios išvados dėl to, kokiu kitu būdu minėtas įgaliojimas galėjo atsirasti pas ją. Manytina, kad jokiu kitu būdu gauti įgaliojimo ji negalėjo, nes iki 2011 metų vasaros su A. J. nebuvo bendravusi, o A. B., pas kurį A. J. anksčiau buvo matęs įgaliojimą, ji apskritai nepažįsta.

Skunde pabrėžiama ir tai, kad V. M. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ne kartą yra paaiškinusi, kodėl skubėjo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį ir dėl ko ieškojo A. J. bei vyko pas jį į areštinę. Kaip minėta, įgaliojimą A. J. bare paliko 2011 metų vasario mėn., tačiau ji, tikėdamasi, kad dokumentų savininkas atsiras, keletą mėnesių apskritai nesiėmė jokių veiksmų. Tačiau 2011 metų vasarą nusprendė, kad gali įsigyti butą (duomenys neskelbtini) už pinigus, kuriuos gavo pardavusi palėpę (duomenys neskelbtini). Kadangi bare palikto įgaliojimo terminas baigėsi 2011-09-03, nusprendė iki to susirasti A. J. ir pasiteirauti dėl buto pardavimo. Pokalbio su A. J. metu iš jo sužinojo, kad buto savininkas išvykęs į užsienį, todėl suprato, kad A. J. siekiant įforminti naują įgaliojimą, tai gali labai ilgai užtrukti. Kadangi virš jai priklausančio baro buvęs butas buvo apleistas ir lyjant lietui į barą tekėdavo vanduo, be to, kildavo problemų dėl elektros instaliacijos, jai nebuvo palanku laukti ilgą laiką. Suvokdama, kad virš baro buvęs butas apleistas jau apie 20 metų, o situacija visą tą laiką nesikeitė, ji nusprendė, kad iniciatyvos turi imtis pati. Visgi jos siekis greitai sutvarkyti reikiamus dokumentus ir galų gale imtis tvarkyti minėtą butą negali būti vertinamas kaip jos kaltę įrodanti aplinkybė, kadangi aplinkybės, vertusios ją skubėti, buvo objektyvios ir niekaip nesusijusios su jos tariamu noru įvykdyti nusikalstamą veiką.

Šioje byloje priimtas nuosprendis yra paremtas prielaidomis, kadangi nei viena iš teismo nurodytų, apeliantės parodymus neva paneigiančių aplinkybių iš tiesų neleidžia daryti išvados apie jos kaltę padarant nusikalstamą veiką. Taip pat nebuvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtos įgaliojimo suklastojimo ir panaudojimo aplinkybės, o V. M. buvo nuteista, net ir nesant išsamių ir neabejotinų įrodymų dėl jos dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu apeliantė nuosekliai tvirtino, kad apie tai, jog įgaliojimas Nr. ERN-1114 buvo suklastotas, ji nežinojo ir manė, kad A. J. sąžiningai ir teisėtai atstovauja buto savininką K. J.. Net notarė D. A. ir buvęs notaras E. A., duodami parodymus, patvirtino, kad apžiūrėjus įgaliojimą neįmanoma pasakyti, kad jis yra suklastotas, kadangi jo išoriniai požymiai visiškai atitinka tikro notarinio įgaliojimo išvaizdą.

Nuteistasis A. J. pripažino, kad suprato, jog K. J. jam nebuvo suteikęs įgaliojimo parduoti (duomenys neskelbtini) esančio buto, tačiau iš pradžių pateikė versiją, kad įgaliojimą pirmą kartą pamatė tada, kai šį jam pateikė V. M. susitikimo prie „McDonald's“ metu, o vėliau papildė, kad įgaliojimą taip pat yra matęs 2011 metų pradžioje pas A. B..

Itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš byloje esančios Valstybinės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2012-02-01 pažymos, 2011-01-12 į šios įmonės Vilniaus filialą kreipęsis A. J. pateikė prašymą pateikti (duomenys neskelbtini) esančio buto kadastro duomenų bylos kopiją. Kartu su šiuo prašymu A. J. pateikė jau minėtą K. J. įgaliojimą Nr. ERN-1114 (t. 1 b. l. 150 – 153).

Kaip apeliantė paaiškino bylos nagrinėjimo metu, A. J. ji pirmą kartą pamatė 2011 metų vasarą, kai susitiko prie netoli Vilniaus miesto geležinkelio stoties esančio restorano „McDonald's“. Tai, jog šis susitikimas buvo pirmasis jos ir A. J. susitikimas, o iki tol jie nebuvo vienas kito matę, patvirtino ir pats A. J.. Todėl akivaizdu, kad įgaliojimas Nr. ERN-1114 buvo suklastotas dar iki jiems susitinkant prie „McDonald's“ restorano, o be to, akivaizdu, kad šį įgaliojimą A. J. turėjo dar ir prieš tai, kai ne anksčiau kaip 2011-02-13 jį paliko bare Vingrių g. 17. Todėl galima daryti neabejotiną išvadą, kad V. M. nedalyvavo įgaliojimo sukūrimo ar įgijimo procese ir nieko apie tai nežinojo, kadangi šis įgaliojimas buvo sukurtas ir panaudotas dar gerokai prieš pirmąjį jų susitikimą 2011 metų vasarą.

Pasak apeliantės, neįtikina ir A. J. versija, kad 2011 metų pradžioje A. B. suplėšė minėtą įgaliojimą o vėliau jis kažkokiu būdu atsidūrė pas apeliantą, kadangi nei A. B., nei ji teismo proceso metu neatpažino vienas kito, todėl ji negalėjo gauti įgaliojimo iš jai nepažįstamo A. B., o juo labiau tuo atveju, jei minėtas įgaliojimas buvo suplėšytas. Kur kas įtikinamesnė versija yra ta, kad A. B. suklastoto įgaliojimo nesuplėšė, o perdavė jį A. J., kuris atsiradus progai turėjo pasiūlyti pirkti (duomenys neskelbtini) esantį butą potencialiems pirkėjams. Iš A. V. parodymų matyti, kad toks pasiūlymas pirmiausiai buvo pateiktas minėtam liudytojui, o vėliau jis perdavė šią informaciją jai, baro, esančio po tuo butu, savininkei. Be to, išvadą, kad įgaliojimo atsiradimas ir pirmasis panaudojimas yra susijęs ne tik su A. J., bet ir su A. B., galima daryti ir iš kitų duomenų. A. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2011 metų pradžioje įgaliojimą matė pas A. B., kai jis A. J. paprašė nueiti į registrų centrą, kadangi neva žadėjo perrašyti A. J. vardu lombardą ir dėl to mokėti po 50 Lt per mėnesį. Vėliau A. B. neva paprašė atšaukti prašymą ir atsiėmęs įgaliojimą jį neva suplėšė. A. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymus pakeitė ir pasakė, kad prašymą atšaukė pats, nes pagalvojo, kad vyksta kažkas neteisėto. Tuo tarpu A. B. paaiškino, kad A. J. apskritai nebuvo nurodęs užsakyti kadastro duomenų bylos kopijos ir 2011-01-24 parašyti prašymo nevykdyti ankstesnio prašymo, apie butą (duomenys neskelbtini) nieko nežino, ir niekaip nėra su juo susijęs. Teisme A. B. papildė, kad kartu su A. J. tvarkyti reikalus Registrų centro filiale 2011 metų sausį galėjo dėl sklypo ir namo Šveicarų kaime. Tiek A. J., tiek A. B. parodymus visiškai paneigia jau minėta iš Valstybinės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo gauta 2012-02-01 pažyma, iš kurios matyti, kad A. J., pasinaudodamas suklastotu K. J. įgaliojimu Nr. ERN-1114, užsakė (duomenys neskelbtini) esančio buto kadastro duomenų bylos kopiją, o ne kokius nors dokumentus, susijusius su lombardu ar su sklypu ir namu (duomenys neskelbtini). Įvertinus tai, kad A. B. ir A. J. meluoja apie šias objektyviai nustatytas aplinkybes, būtina kritiškai vertinti ir kitus byloje duotus šių asmenų parodymus.

Skunde nurodoma, kad buvęs notaras E. A. paaiškino, kad pažįsta A. B. kaip dažną buvusios E. A. notarų kontoros klientą, kuris notarų kontoroje tvirtindavo nekilnojamojo turto sandorius. Apie tai, kad E. A. notarų kontoroje tvirtindavo sandorius, pripažino ir pats A. B.. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad A. B. disponavo E. A. pasirašytų ir antspauduotų dokumentų pavyzdžiais, kuriuos galimai galėjo panaudoti klastodamas įgaliojimą Nr. ERN-1114. A. B. dėl įgaliojimų klastojimo, turto pasisavinimo panašiais būdais jau yra kaltinamas ir kitose bylose, be to, teisiamojo posėdžio metu A. B. patvirtino, kad jo atžvilgiu yra iškelta ir kita baudžiamoji byla dėl konkrečiai E. A. tvirtintų dokumentų. Viena baudžiamoji byla dėl A. B. yra nagrinėjama ir Vilniaus apygardos teisme. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje teismas turėjo išsamiai išnagrinėti visus surinktus duomenis ir įvertinti tai, kad didelė dalis duomenų leidžia daryti išvadą ne apie V. M., o būtent apie A. B. kaltę dėl BK 182 str. 2 d. numatytos veikos padarymo kartu su A. J.. Iš A. B. prašymu prijungtų apklausos protokolų matyti, kad liudytojai kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01223-11 V. K., R. S. nurodė, kad broliai B. naudojosi A. J. priklausomybe narkotikams ir savais tikslais išnaudojo šį asmenį. Liudytojas R. S. (t. 4 b. l. 61 – 65) nurodo, kad „J. buvo priklausomas nuo narkotikų bei alkoholio ir apie tai B. žinodami pastoviai jam duodavo kažko, tik tiksliai nurodyti negaliu, nes A. J. buvo apsvaigęs ir nekontroliavo savo veiksmų. Tokiu būdu A. B. nuvedė A. J. į kontorą, kur buvo surašytas įgaliojimas. Kitą dieną A. J. atsipeikėjęs pranešė man apie įgaliojimą ir mes nuvykome į tą notarų kontorą, kur anuliavome įgaliojimą.„ <...> ,,2011 m. rugsėjo mėn., tikslios datos neatsimenu, kai man paskambino A. J. ir pareiškė, kad stotyje B. jam davė kažko išgerti ir išvežė jį į kažkokį kaimą, kur jį laikė, tačiau šiuo metu jam pavyko iš ten išeiti„. „A. J. buvo normalioje būsenoje, t. y. neapsvaigęs, tačiau akivaizdu, kad jis yra smarkiai pavargęs, nukankintas, bei parodė rankas, kur matėsi žymės nuo darytų injekcijų, kaip aiškino pats A. J., B. jam kažką leisdavo į venas“. Šiuos parodymus visai iš kitos bylos prokurorui nusiuntė pats A. B.. Ir po tokių duomenų teismui vis tiek yra neaišku, kad 9 kartus teistas narkomanas A. J. yra statytinis, o 5 kartus teistas A. B. organizatorius.

Juridinių asmenų registro centro duomenys rodo, kad lombardo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris prieš tai priklausė A. B. broliui S. B., akcijos 2011-01-03 buvo perrašytas A. J., o taip pat šią dieną A. J. tapo šio lombardo vadovu. Manytina, kad šis akcijų perleidimas ir vadovo pakeitimas tėra formalus, o ne realus, kadangi kaip matyti iš A. J. parodymų, jis, kalbėdamas apie 2011-02-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotą lombardo įkeitimo bilietą, teigia, kad šis bilietas yra iš A. B. lombardo, kuriame A. J. dažnai lankosi. Tačiau A. J. visiškai neužsimena apie tai, kad ne A. B., o jis pats yra šio lombardo savininkas ir vadovas. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad A. B. ir jo artimieji gali iš tiesų naudotis A. J. priklausomybe narkotinėms medžiagoms ir bandyti šiuo asmeniu pasinaudoti tokiu būdu, kai turtinę naudą iš juridinio asmens veiklos gauna tikrasis lombardo savininkas A. B. ir kiti susiję asmenys, o atsakomybė dėl galimus teisės pažeidimus kyla A. J..

Atkreipia dėmesį į tai, kad A. J. teismo proceso metu paaiškino, kad nežino, kaip pas A. V. bare atsidūrė lombardo įkeitimo bilietas, kuriuo A. J. įkeitė mobilųjį telefoną, nes kvitas yra iš A. B. lombardo, kuriame jis dažnai lankosi. Tačiau ten užstačius daiktą klientui yra visada duodama geltona kvito kopija, o kartu su įgaliojimu 2013-02-13 bare buvo paliktas baltos spalvos originalas, kuris visada lieka lombarde. Kadangi minėtas baltos spalvos lombardo įkeitimo bilietas turėjo likti A. B. lombarde, t. y. šiuo kvitu disponuoti galėjo A. B., o ne A. J., manytina, kad baltos spalvos lombardo įkeitimo bilietas galėjo būti gautas nebent iš A. B.. Be to, tame pačiame celofaniniame maiše, kurį A. J. paliko Vingrių g. 17 esančiame bare, buvo ir suklastotas įgaliojimas. Galima manyti, kad abu minėti dokumentai buvo gauti iš to paties asmens, t. y. A. B.. Minėta aplinkybė taip pat patvirtina iš bylos medžiagos kylančią išvadą, kad prie A. J. įvykdytos nusikalstamos veikos galimai yra prisidėjęs A. B..

Skunde teigiama, kad kai A. J. vaikų motina N. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme paaiškino, kad 2011 metų rudenį klausė A. J., iš kur šis gavo butą, A. J. jai paaiškino, kad butą jam perdavė lombardo savininkas Antanas. Manytina, kad šiuo atveju A. J. turėjo omenyje A. B., kadangi, kaip minėta anksčiau, A. J. A. B. vadino lombardo savininku. Tad net aiškindamas buto gavimo aplinkybes N. B., A. J. pirmiausiai buto užvaldymą siejo su A. B. pagalba ir įtaka.

Įvertinus šias aplinkybes galima daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos aplinkybės nėra atskleistos išsamiai, o surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad apeliantė yra nukentėjusi dėl nusikalstamos veikos padarymo, o ne kalta dėl jos.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – skundus atmesti, nukentėjusysis – skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistosios V. M. apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

A. J. veikos kvalifikacijos neskundžia, paduotu skundu prašo švelninti paskirtą bausmę.

V. M. paduotu skundu ginčija jos veiksmų kvalifikaciją, teigia nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d. nepadariusi, prašo panaikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nuosprendį, priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Jos apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami netinkamu įrodymų vertinimu baudžiamajame procese.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties

Pagal BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ir tais atvejais, kai kaltininkas apgaulę naudoja siekdamas suklaidinti ne tik turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, bet ir asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (LAT kasacinės nutartys Nr. 2K-187/2010, 2K-474/2010, 2K-343/2012). Tokiu atveju apgautasis asmuo ir nukentėjusysis nesutampa.

Nagrinėjamoje byloje apeliantei neginčijant objektyviųjų nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, esminės aplinkybės, kurios turi reikšmę šioje byloje sprendžiant ar nuteistosios V. M. padaryta veika laikytina sukčiavimu, yra tai, ar nuteistoji turėjo tyčią suklaidinti notarę ir ar žinojo (suvokė) kad įgaliojimas buvo suklastotas. BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tyčia bei šios veikos padarymo būdas – apgaulė, kaip ir kiti nusikalstamos veikos požymiai, turi būti konstatuojami jų buvimą pagrindus patikimais įrodymais, ištirtais ir įvertintais laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo K. J. butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2011-08-24 buvo parduotas panaudojus suklastotą įgaliojimą, kuriuo K. J. neva tai įgaliojęs A. J. tvarkyti, valdyti ir savo nuožiūra disponuoti, su teise parduoti, įkeisti, nuomoti jam nuosavybės teise priklausančiu 3 k. butu, unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Įgaliojimo suklastojimo faktas patvirtintas bylos dokumentais:

2012-06-22 specialisto išvada Nr. 11-1546(12), kurioje nurodyta, kad įgaliojime notarinio registro Nr.: ERN-1114, patvirtintame 2008-09-03 Vilniaus miesto 34-ame notarų biure, esančiame Kauno g.12-1, Vilniuje, kuriuo K. J. įgalioja A. J. tvarkyti, valdyti ir savo nuožiūra disponuoti, su teise parduoti, įkeisti, nuomoti jam nuosavybės teise priklausančiu 3 k. butu, unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), lapo apačioje esantis apvalus antspaudas „Lietuvos Respublika Notaras E. A.“ nėra atspaustas antspaudu, o yra išspausdintas spalviniu rašaliniu įrenginiu-spausdintuvu arba kopijavimo aparatu, nukopijavus jį nuo notaro E. A. tikro antspaudo (I tomas, b.l. 137-140);

2012-06-29 specialisto išvada Nr. 11-1665(12), kuria konstatuota, kad įgaliojime notarinio registro Nr.: ERN-1114, patvirtintame 2008-09-03 Vilniaus miesto 34-ame notarų biure, esančiame Kauno g.12-1, Vilniuje, kuriuo K. J. įgalioja A. J. tvarkyti, valdyti ir savo nuožiūra disponuoti, su teise parduoti, įkeisti, nuomoti jam nuosavybės teise priklausančiu 3 k. butu, unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), eilutėje „K. J.“ rankraštinį įrašą „K. J.“ parašė ne K. J., ne E. A., ne A. J., šalia šio įrašo pasirašė ne K. J. (I tomas,b.l. 142-145);

Lietuvos Notarų rūmų 2012-02-08 raštu, kad buvusio Vilniaus miesto 34-ojo notaro biuro notaro E. A. 2008 m. atliktų notarinių veiksmų notarinių registrų knygose notarinis veiksmas – 2008-09-03, įgaliojimas (įgaliotojas – K. J., įgaliotinis A. J., notarinio registro Nr.: ERN-11140) nėra registruotas. Prie šio rašto pridėtas Vilniaus m. 34-ojo notaro biuro notaro E. A. knygos išrašas (I tomas, b.l. 137-140).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo tiriami įrodymai, apklausti nuteistieji A. J. ir V. M., nukentėjusysis K. J., liudytojai D. A., A. B., N. B.. Jokių esminių naujų aplinkybių atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenustatyta.

Apeliaciniame skunde nuteistoji V. M. nurodo, jog byloje nėra įrodymų, kad jai prieš sutarties sudarymą buvo žinoma, jog įgaliojimas suklastotas. Apygardos teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad V. M. žinojo, jog įgaliojimas pagal kurį ji su A. J. 2011-08-24 sudarė buto pirkimo pardavimo sutartį yra suklastotas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Pirmosios instancijos teisme V. M., nepripažindama savo kaltės, davė parodymus ir nurodė, kad name adresu (duomenys neskelbtini) pirmame aukšte yra jai priklausančios patalpos, kuriose įkūrusi kavinę. Šiose patalpose dirba jau 20 metų. Antrame aukšte patalpos priklauso K. J., tačiau šios patalpos apleistos, ne vieną kartą buvo griuvusios lubos. Skambino K. J., prašė sutvarkyti patalpas. 2011 m. vasario ar kovo mėnesį į jos barą atėję keturi jaunuoliai pasiūlė pirkti K. J. priklausantį butą. Kavinėje tuo metu buvo jos buvęs darbuotojas A. V.. Pastarasis papasakojo, kad tie jaunuoliai dirbo K. J. bute, antrame aukšte. Jie tą dieną kavinėje pasigėrė, įsiskolino, nunešė telefoną į lombardą, grįžo, žadėjo kitą dieną ateiti, tačiau nepasirodė, jų turėtas įgaliojimas buvo paliktas bare A. V., kuris įgaliojimą paliko kavinėje. Vasarą pamačiusi, kad įgaliojimo terminas baigiasi, pradėjo ieškoti žmogaus, kuris buvo įgaliotas parduoti K. J. priklausantį butą. Surado įgaliotą asmenį, tai - A. J.. Ar pastarasis buvo tarp tų vaikinų, kurie buvo užsukę į barą nežino, nes jos tuo metu bare nebuvo. Žinojo, kad butas priklauso K. J.. Taip pat žinojo jo telefono numerį, tačiau sudarant sutartį, K. J. telefono numerio neturėjo, nes jos telefonas buvo pavogtas. Kartu su drauge L. S. pagal įgaliojime nurodytą A. J. adresą Šveicarų kaime ieškojo jo dėl pirkimo pardavimo sutarties. Ji asmeniškai norėjo pirkti K. J. priklausančias patalpas, kadangi pastato pirmas aukštas jai priklausė nuosavybės teise. Kaime A. J. nerado, jo giminaičių paprašė pranešti, jei jis atsiras. Po kurio laiko jai paskambino ir pasakė, kad A. J. nurodytu laiku bus prie Mc Donald‘s restorano Vilniuje prie stoties, kur ir susitiko. A. J. paklausė iš kur įgaliojimas, pastarasis paaiškino, kad už atliktą darbą jam buvo paliktas įgaliojimas ir kad jis turi teisę parduoti butą. Kartu su A. J. nuvyko į Registrų centrą, kur jis išėmė reikalingus dokumentus dėl sutarties sudarymo. Kol suruošė visus dokumentus, A. J. suėmė, apie tai ją informavo jo draugė. Kadangi įgaliojimo terminas ėjo į pabaigą, susitarusi su notare atvyko pas A. J. į areštinę, ten pasirašė patalpų pirkimo pardavimo sutartį. Notarė perskaitė sutartį. Susitarė, kad dėl atsiskaitymo baigs dokumentus tvarkyti pas notarę, kai A. J. paleis iš areštinės. A. J. paleidus iš areštinės, kartu nuvyko į Trakus pas notarę, kur jos kontoroje pasirašė dokumentus dėl atsiskaitymo. Apie minėtą sutartį su K. J. nekalbėjo, skambino jam prieš 3-4 metus teiravosi, ar parduotų butą, bet jis sakė, kad butą atidavė vaikams. Jos darbuotojai matė A. J. dirbant K. J. bute. Dėl įgaliojimo tikrumo jokių abejonių jai nebuvo, be to, pasitikėjo notare, A. J. jai įtarimų nekėlė. A. J. sumokėjo 55 000 Lt, mokėjo dalimis, du kartus pinigų davė Vilniuje, likusią sumą A. J. sumokėjo Trakuose. 2011 m. rugpjūčio mėnesį turtas buvo įvertintas 61000 Lt (T.4, b.l. 121-123).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. M. nurodė tas pačias aplinkybes, tvirtindama, kad pirkdama butą, nežinojo, kad įgaliojimas suklastotas. Šį įgaliojimą jai perdavė buvęs jos kavinės darbuotojas A. V., paaiškinęs, kad 2011 m. vasario ar kovo mėnesį jį paliko keturi jaunuoliai, kurie tvarkė K. J. butą, po to bare vartojo alkoholinius gėrimus ir A. V. siūlė pirkti tą butą. Minėti vaikinai žadėjo dar ateiti, bet daugiau kavinėje nepasirodė. A. V. padėjo įgaliojimą prie kitų kavinės dokumentų į dėžutę šalia kasos ir perdavė jai gal po savaitės. Nesulaukus žmonių, kurie siūlė pirkti butą, nutarė pati surasti asmenį nurodytą įgaliojime, tai A. J.. Įgaliojime buvo nurodytas jo adresas – Vilniaus rajonas Šveicarų kaimas. Nuvykusi tuo adresu, susitiko su A. J. giminaičiais - dėde ir jo dukra, jie parodė A. J. nuotrauką, pasakė, kad jo reikia ieškoti Vilniuje prie stoties, prie Macdonaldo. Ji paliko jiems savo telefono numerį. Po kurio laiko jai paskambino, nurodė, kada gali atvykti į minėtą vietą. Susitikime su A. J. dalyvavo jos draugė L. S. ir A. J. draugė N. B., kuri prašė informuoti ją, jeigu įvyks pardavimas. Pasiteiravus A. J. dėl įgaliojimo, jis sakė, kad šeimininkas palikęs butą jam kaip atlygį už darbą, kad šeimininkas išvykęs į užsienį. Ji asmeniškai K. J., kuriam priklauso butas, es. virš jos kavinės nepažinojo, kalbėjusi su juo tik telefonu 2009 metais dėl patalpų remonto. K. J. sakęs, kad butą perdavęs vaikams, todėl pamaniusi, kad tai vaikų inicijuotas įgaliojimas ir nepagalvojo, kad reikėtų skambinti K. J., tuo labiau, kad nei karto nebuvo su juo susitikusi. Tariantis su A. J., ji jau neturėjo K. J. telefono numerio.

Su A. J. nuvyko į Registrų centrą dėl buto dokumentų, kitą dieną nuvyko pas notarę D. A. į Trakus, užsakė reikalingus dokumentus, kad notarė viską patikrintų. Sutarė butą pirkti už 55 tūkstančius litų, tiek ir sumokėjo A. J., jis tai patvirtino pasirašęs. Mokėjo dalimis, pradžioje Vilniuje per du kartus davė apie 5500 Lt, likusią sumą sumokėjo Trakuose prieš apsilankymą pas notarę. Pirkimo pardavimo sutartį pasirašė areštinėje, nes, kai visi dokumentai buvo parengti, A. J. papuolė į areštinę, apie tai ją telefonu informavo A. J. draugė. Pasiteiravusi telefonu areštinės direktoriaus, ar gali atvykti dėl sutarties pasirašymo, sužinojo, kad reikia parašyti prašymą. Pateikusi tokį prašymą, atvyko su notare pas A. J. į areštinę, kur pasirašė buto pirkimo pardavimo sutartį. Notarė jai sakiusi, kad A. J. su K. J. sūnumi vaikystės draugai. Jei būtų žinojusi, kad įgaliojimas suklastotas, buto nebūtų pirkusi. Pasitikėjo notare, kadangi buvo mėnuo laiko viską patikrinti. Registrų centre dokumentus pildė A. J., nes įgaliojimas buvo jo vardu. Jos buvęs darbuotojas A. V. tyrimo metu iš nuotraukų atpažino, kad tarp jaunuolių, kurie buvo atvykę dirbti į K. J. butą, vėliau lankėsi jos bare ir paliko įgaliojimą, buvo A. J. ir K. J.. A. J. jai įtarimų nesukėlė, kad jis buvo teistas nežinojo, susitikimo metu buvo tvarkingai apsirengęs, neapsvaigęs. Notarė nereikalavo atsiskaityti jos akivaizdoje, patvirtino pakvitavimą, kad pinigai sumokėti (t.4, b.l.213-217).

Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme V. M. teigė klaususi A. J. dėl įgaliojimo parduoti K. J. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), išdavimo ir kad A. J. tiek pirmojo susitikimo 2011 metų vasarą prie restorano „McDonald's“ metu, tiek ir vėliau vykstant pas notarę tvirtinti buto pirkimo – pardavimo sandorio, jai tvirtino, kad įgaliojimą parduoti butą jis gavo kaip atlygį už jo per ilgą laikotarpį buto savininko naudai atliktus darbus. Kaltinamasis A. J. apeliacinės instancijos teisme šiuo klausimu kategoriškos nuomonės nepareiškė, teigė nesakęs notarei kaip jam išduotas įgaliojimas ir tuo pačiu, kad neatsimena, ar notarė apie tai klaususi (t.4, b.l. 218). Tačiau šias V. M. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta sandorį patvirtinusi notarė D. A., nurodžiusi, kad jai pasiteiravus A. J. kaip jis perduos pinigus už butą savininkui, jis atsakęs, kad pinigų nereikės perduoti, kad jis su savininku daug metų yra draugai, kad jis daug metų dirbęs pas K. J. įmonėje, atlyginimo jam nemokėjo, bet davė įgaliojimą (t.4, b.l. 233).

Kaltinamasis A. J., pripažinęs savo kaltę iš dalies, pirmosios instancijos teisme nurodęs, kad pripažįsta pasirašęs dokumentus. Paaiškino, kad jam paskambino jo žmona N. B. ir pasakė, kad su juo nori susitikti žmonės. Jis tuo metu buvo netoli prie stoties Vilniuje. Prie jo priėjo N. B. ir dar dvi moterys. Pastarosios pasakė, kad turi įgaliojimą, pagal kurį jis gali parduoti butą. Jis atsakė, kad buto neturi, tik namą, tačiau abi moterys paaiškino, kad yra įgaliojimas ir jis turi teisę parduoti butą. Pats asmeniškai jis tokio įgaliojimo neturėjo. Jam pasiūlė 5000 Lt už tai, kad sutvarkys visus pirkimo pardavimo dokumentus. Tuo metu jis su N. B. negyveno. Jam buvo reikalingi pinigai ir jis sutiko, nors suprato, kad butas ne jo ir parduoti niekas jo neįgaliojo. Tuomet nuvyko į Registrų centrą. Tenai gavo kažkokius dokumentus. Po to nuėjo į notarų biurą. Vėliau, kai jis atlikinėjo bausmę areštinėje, į areštinę kartu su notare atvažiavo V. M. ir lietuvių kalba paaiškino, kad reikia pasirašyti dokumentus, kadangi jo įgaliojimas baigiasi. Visus dokumentus jis pasirašė. Tačiau V. M. jokių dokumentų jam nedavė ir pasakė, kad pasirašytus dokumentus pasiliks pas save. 2011-08-31, kai jį paleido iš areštinės, jį pasitiko V. M. su ta pačia moterimi, su kuria buvo ir anksčiau. Tada visi kartu nuvažiavo į Trakus, kur pasirašė kažkokį galutinį dokumentą, sutartį. Kokia šio dokumento esmė, nežinojo, niekas turinio neskaitė. V. M., einant pas notarę pasakė, kad jis pasakytų notarei, jog pinigus ji jam sumokėjo ir kad pinigus jis palikęs pas draugą. Jis taip ir pasakęs notarei ir pasirašęs. Išėję iš notarės nuvažiavo į restoraną. Grįžtant V. M. jam sumokėjo 3500 Lt ir nuvežė jį į stotį. Pagal pareikštą kaltinimą kaltu prisipažįsta, tačiau neigia iš V. M. gavęs 50000 Lt. Už tai, kad pasirašytų pirkimo pardavimo sutartį kaip įgaliotinis, jam pasiūlė 5000 Lt, bet V. M. sumokėjo 3500 Lt ir iki sandorio gavo iš V. M. 250 Lt, kad išpirktų pasą. Suvokė, kad parduoda svetimą butą. Kai pirmą kartą susitiko su kaltinamąja, asmens dokumentų neturėjo, buvo įsiskolinęs už narkotines medžiagas, todėl buvo užstatęs asmens dokumentą – asmens tapatybės kortelę. V. M. davė jam 250 Lt ir jis dokumentus išpirko. Nukentėjusiojo ir jo sūnaus nepažinojo. Kas pateikė dokumentus dėl buto pardavimo notarei nežino. Numano, kad jo niekas neįgaliojo parduoti butą. Pirmą kartą įgaliojimą pamatė pas A. B.. 2010 m. ar 2011 m. sausio pradžioje A. B. paprašė jo nueiti į Registrų centrą ir užsakyti duomenis apie butą, dėl kurio buvo sudarytas įgaliojimas. Nuėjęs į Registrų centrą pateikė prašymą. Vėliau apsigalvojo ir parašė atsisakymą nuo to prašymo. Grįžęs pas A. B. atidavė įgaliojimą ir pasakė, kad nieko neužsakinės. Tuomet A. B. įgaliojimą suplėšė. Nežino, kaip atsirado antras toks pats įgaliojimas ir kaip jis atsirado pas V. M.. Pas A. B. lombarde buvo užstatęs daiktus ne vieną kartą. V. M. bare nebuvo, nežino kur jis randasi, be to, nežino kur, aplamai, randasi tas namas, prašė V. M., kad parodytų, bet ji nesutiko.

Apeliacinės instancijos teisme A. J. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, tik paneigė, kad liudytojas A. V. galėjęs jį matyti V. M. bare, nes ten niekada nebuvęs. Liudytojas negalėjo jo atpažinti, nes nieko nežinojo apie jo tatuiruotę ant rankos, nors jei būtų susitikę, turėjo pastebėti tatuiruotę (t.4, b.l. 217-220).

Liudytojas K. J. parodė, kad butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė jo tėvui K. J.. Jo, tai yra, K. J. gyvenamoji vieta šiame bute deklaruota nuo 2010 metų, tačiau šiame bute negyvena. Tėvas jam nieko nesakė, kad šį butą ruošiasi parduoti, šiame bute niekas negyveno. Jo tėvas pasakė, kad jam, nežinant parduotas minėtas butas, tačiau pastarasis jokio įgaliojimo nebuvo pasirašęs, kaltinamųjų niekada nepažinojo. Bute lankėsi su tėvu paskutinį kartą 2009 metais. Buto neremontavo, su draugais nesilankė šiame bute. Į barą buvo užėję praeidamas pro šalį, domėjosi dėl galimybės pirkti visą namą, tačiau kaimynai nesutiko parduoti.

Nukentėjusysis K. J. pirmos instancijos teisme ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė jam 15 ar 18 metų. Jį pirko kontorai, bet to padaryti nepavyko, nes kaimynas nesutiko parduoti šalia esančio buto. Šis pastatas yra trijų žmonių nuosavybė, tai yra jo, V. M. ir kito kaimyno. Nuvykęs į Registrų centrą pasidomėti dėl turto vertinimo sužinojo, kad jam priklausantis butas parduotas. Paėmęs dokumentus, nuvyko aiškintis į notarų kontorą Naugarduko g., Notarų rūmus, notarų kontorą Trakuose, po to kreipėsi į prokuratūrą. Jokio įgaliojimo parduoti nekilnojamąjį turtą niekam nebuvo davęs. Kaltinamojo A. J. nepažįsta, pastarasis jo įmonėje niekada nedirbo. Asmeniškai V. M. nebuvo matęs, tačiau apie septynis kartus per eilę metų yra kalbėjęs telefonu. Kaltinamoji turėjo jo telefono numerį, jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ji skambino jam, tačiau jis neatsakė. V. M. buvo prašiusi jo leidimo dėl kažkokio lango ar durų atidarymo, sutikimą jis buvo davęs. Apie buto pardavimą su kaltinamąja nekalbėjo, niekas jam tuo klausimu neskambino, išvykęs į užsienį nebuvo. Jei darbo reikalais išvyksta už Lietuvos ribų, tai tik kelioms dienoms. Kas pasirašė A. J. įgaliojimą – neįtaria. V. M. žinojo, kad minėtas butas nuosavybės teise priklauso jam ir yra jai sakęs, kad šio buto nesiruošia parduoti. Liudytojas A. V., jo manymu, meluoja, nes sūnus K. J. ten neatlikinėjo jokių remonto darbų ir nesilankė (t. 4, b.l. 118-119, 220-222).

Liudytojas A. V. parodė, kad 10 metų dirbo bare adresu (duomenys neskelbtini), baro savininkė V. M.. Nepamena kada tai buvo, tačiau vieną vakarą, kai bare jau nedirbo, bet buvo užėjęs aplankyti barmeną, išgirdo triukšmą bute esančiame virš baro. Kadangi ten buvo nerakinamos negyvenamos patalpos, nuėjo pasižiūrėti. Pamatė keturis jaunuolius kurie nuiminėjo stiklo vatą. Paklausė kas jie tokie. Vienas iš jų, tai yra kaltinamas A. J., pasakė, kad tai jo patalpos, kad tėvas jam padovanojo. Visi jaunuoliai valė patalpas, vėliau atėję į barą siūlė šias patalpas nebrangiai pirkti, atsakęs, kad jam nereikia, kad ne jis baro šeimininkas. Vaikinai paliko įgaliojimą ir dar kažkokius dokumentus, lombardo čekius, dokumentus paliko bare, kad nepamestų. Dokumentų neskaitė, padėjo juos prie kasos, paprašė barmeno perduoti juos šeimininkei. Vaikinai žadėjo ateiti kitą dieną tačiau neatėjo. Tą vakarą jie iš baro pavogė keturis butelius alkoholio, gal todėl ir neatėjo. Vėliau nematė, kad V. M. būtų bendravusi su tais vaikinais. Sužinojo, kad virš baro esančios patalpos, pagal įgaliojimą buvo parduotos. Kaltinamąjį A. J. atpažįsta iš tų keturių vaikinų, buvusių bute virš baro. Kitų negali atpažinti. Butą siūlė pirkti A. J.. Tyrimo metu atpažįstant asmenis iš nuotraukų, jų pavardžių nežinojo (t.4, b.l. 83-84).

Liudytojas A. B. parodė, kad iš kaltinamųjų pažįsta tik A. J., su kuriuo turėjo civilinių santykių dėl jo turimos žemės ir namo. Jo, tai yra liudytojo, brolis buvo sudaręs su A. J. sutartį ir sumokėjęs 17 000 Lt, tačiau tos sutarties negalėjo įvykdyti, nes A. J. vilkino visus reikalus. 2011 m. birželio mėnesį A. J. buvo išdavęs jam įgaliojimą tvarkyti tuos reikalus ir perrašyti broliui žemę. Po to, A. J. vėl kažkur dingo. 2011-09-14 pas jį atėjęs A. J. papasakojo, kad jam atlikus bausmę areštinėje, jį prie areštinės pasitiko dvi moterys. Teigė, kad jam, kaip našlaičiui valstybė skyrė butą kažkur Vilniaus centre, kad jam už šį butą kažkas sumokėjo ir jis važiavo į notarų kontorą esančią Trakuose, pasirašė dokumentus. Už teisės į butą perrašymą neva buvo žadėta 40 000 -50 000 Lt, bet sumokėjo3500 Lt, o kitą sumą užskaitė už skolą. Liudytojas atkreipė dėmesį, kad tuo pačiu metu tame notarų biure Trakuose A. J. vardu sandorius sudarinėjo R. S.. Įgaliojimą, kuriuo K. J. įgaliojo A. J., matė ikiteisminio tyrimo metu, parodė tyrėja (t.4, b.l. 99-100, 235-236).

Liudytoja N. B., buvusi A. J. sugyventinė, pirmos instancijos teisme parodė, kad 2011 m. jai paskambinusi A. J. pusseserė L. J. pasakė, kad yra pirkėjai, ketinantys pirkti butą ir paprašė tai perduoti A. J.. Tuo metu ji su A. J. negyveno, sutiko jį prie soc. rūpybos centro ir pasakė, kad yra pirkėja, norinti pirkti namą kaime, kurį jis buvo paveldėjęs. Paskambino jo pusseserei ir paprašė pirkėjos Virginijos telefono. A. J. jai paskambino iš jos (liudytojos) telefono ir susitarė susitikti. Buvo įsitikinusi, kad kalbama apie paveldėtą namą. V. M. su A. J. matė vieną kartą, kai buvo tartasi dėl pirkimo-pardavimo sandorio, šiame pokalbyje ir ji dalyvavo. Kartu buvo ir šviesiaplaukė moteris. Abi moterys labai skubėjo važiuoti pas notarą, nes baigėsi įgaliojimo laikas. Jos siūlė A. J. parduoti įgaliojime nurodytą butą ir važiuoti pas notarą sutvarkyti visus dokumentus. Įgaliojimas buvo išduotas A. J., kad jis turėjo teisę disponuoti turtu, jį valdyti ir parduoti butą Vingrių g. Įgaliojimą turėjo abi moterys, ne A. J.. Jis tuo metu neturėjo paso. Susitikimo metu moterys neklausė, kokiom aplinkybėm ir kokiu pagrindu jam išduotas įgaliojimas, A. J. ir gi tuo nesidomėjo, buvo sprendžiamas vienintelis klausima, kaip greičiau nuvykti pas notarą, kol nesibaigė įgaliojimo terminas. Į jos klausimą iš kur pas jį butas, A. J. atsakė, gal brolis paliko. Po susitikimo A. J. išvyko su tom moterim daryti pasą. Tų pačių metų rudenį kalbėdama su A. J. telefonu, pasiteiravo, iš kur tas įgaliojimas, jis atsakęs, kad lombardo savininkas kažkoks Antanas dėl kažkokios skolos perdavė tą įgaliojimą. Ji nelabai supratusi tą paaiškinimą. Patvirtino skambinusi V. M., klausė, ar sutvarkė pardavimo dokumentus, V. M. atsakė, kad A. J. dingo. Ji paaiškino, kad A. J. yra areštinėje Kosciuškos gatvėje, žino, kad V. M. važiavo pas jį į areštinę. 2011-08-31 jai paskambinusiam A. J., ji priekaištavo dėl skolos, minėjo, kad vaikas eina į pirmą klasę, todėl A. J. pervedė jai 500 litų, iš to suprato, kad jis sutvarkė reikalus dėl buto (t.4. b.l. 100-102).

Apklausta apeliacinės instancijos teisme N. B. nurodė, kad susitikimo metu prie Macdonald restorano, kuriame dalyvavo kaltinamieji, ji ir dar viena moteris, nebuvo kalbama iš kur atsirado įgaliojimas, A. J., jos nuomone, nelabai orientavosi, mano, kad jis vartojo narkotikus. Dėl buto jai A. J. sakė, kad gal brolis jam palikęs.

Liudytoja D. A., dirbanti Trakų raj. 2-jame notarų biure notare, pirmos instancijos teisme nurodė, kad 2011 m. liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje pas ją atvyko V. M. tikslu sudaryti buto pirkimo sutartį. Turėjo visus reikiamus dokumentus – kadastrinį pažymėjimą, įgaliojimą, pirminius dokumentus. Įgaliojimas buvo išduotas K. J. A. J. su teise parduoti butą Vingrių g., patvirtintas notaro E. A.. V. M. prisistatė kaip pirkėja ir pageidavo užsakyti pažymą sandoriui. Užsakė reikiamas pažymas. V. M. aiškino, kad butas yra virš jai priklausančios kavinės ir yra avarinės būklės, todėl ji priversta tą butą pirkti, kadangi ant jos kavinės pastoviai lijo. V. M. į notarų kontorą atvyko viena. Buvo susitarta dėl sandorio sudarymo laiko, tai yra 2011-08-05 13:00 val. Šalys nurodytu laiku neatvyko. Vėliau V. M. paskambino ir pasakė, kad pardavėjo atstovas areštinėje. Po to V. M. prašymu kartu nuvyko į areštinę, kadangi į pabaigą ėjo įgaliojimo laikas. Paklausė, kiek yra davusi A. J. pinigų. V. M. sakė, kad periodiškai duodavo po 200 Lt. Ji (liudytoja) suprato, kad A. J. V. M. pažįsta apie metus laiko, kad pastarasis ateidavo į jos kavinę pietauti. Pasiūlė V. M. paskambinti savininkui ir išspręsti problemą nevažiuojant į areštinę. Tačiau ji atsakė, kad savininkas išvykęs į užsienį ir jo surasti neįmanoma, kad ji nežino jo telefono. Programoje sekretorė nerado, kad įgaliojimas būtų panaikintas. Sutiko nuvykti į areštinę Vilniuje sudaryti sandorį. Atskirame kabinete buvo ji, A. J. bei V. M.. Sudaromai sutarčiai A. J. nelabai skyrė dėmesio, prašė maisto. V. M. skubėjo sudaryti sandorį, nes bijojo, kad A. J. neparduotų buto kitam pirkėjui. Sutartis buvo sudaryta. Atsiskaitymą atidėjo vėlesniam laikui, tai yra, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta be piniginių mokėjimų, tik tam, kad įregistruoti informaciją į programas apie tai, kad sandoris įvyko. Grįžtant namo ji V. M. pasakė, kad pati asmeniškai bijotų pirkti butą iš A. J., kadangi pamačiusi žmogų susidarė apie jį nuomonę ir pasakė, kad dėl galutinai įvykusio sandorio, atsiskaitymas vyktų jos, tai yra notarės, akivaizdoje, nes tik tokiu atveju galės paliudyti, jog pinigai buvo sumokėti. V. M. su tuo sutiko, pasakė, kad A. J. greitai išeis iš areštinės ir jie atsiskaitys notarų biure. A. J. ir V. M., praėjus kuriam laikui atvyko į notarų biurą, ji pasiūlė atsiskaityti, tačiau pastarieji pasakė, kad jie jau atsiskaitė, tuomet ji paklausė kur pinigai. V. M. pasakė, kad pinigai pas A. J. draugą. Paprašė atsiųsti draugą į notarų kontorą, tačiau abu pasakė, kad draugas Vilniuje. Tuomet ji įspėjo, kad negalės patvirtinti, kad pinigai buvo perduoti notarinėje kontoroje. Į tai A. J. pasakė, kad jie su buto savininku K. J. yra vaikystės draugai, pas pastarąjį daug metų dirbo nemokamai, dėl to K. J. davė jam tą įgaliojimą kaip atlygį už darbą. Be to, tą patį aiškino ir V. M. važiuojant pas A. J. į areštinę. Nežino, kodėl V. M. kreipėsi į šią notarinę kontorą, nors butas buvo parduodamas Vilniaus mieste. Šį sandorį buvo galima atlikti bet kokioje kitoje notarų kontoroje, tik paveldėjimo klausimai ribojami pagal teritorijas. V. M. matė pirmą kartą, ankščiau jos nepažinojo. A. J. prieš tai, kaip paaiškėjo, buvo mačiusi, nors iš kart to neprisiminė, darė pas ją kažkokį įgaliojimą, kurio nuorašo atvyko su kažkokiu vyriškiu jau po to, kai padarė sandorį su V. M.. K. J. matė pirmą kartą jau po patvirtinto sandorio. 2012 m. sausio mėnesį sužinojo, kad K. J. išduotas įgaliojimas A. J. yra niekinis. K. J. buvo atvykęs į notarų kontorą ir paaiškino, kad butas parduotas be jo žinios . Prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį buvo patikrinta ar tas įgaliojimas nėra panaikintas, kad įgaliojimas suklastotas jai nekilo įtarimo. Nekilo jokių abejonių ir dėl A. J. būsenos areštinėje ir jam atvykus į notarinę kontorą (T.4,b.l. 102-104).

Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja D. A. iš esmės nurodė tokias pačias aplinkybes, patvirtino, kad jos akivaizdoje V. M. už butą A. J. nemokėjo, bet abu patvirtino, kad pagal sutartį atsiskaityta, todėl ji patvirtino pakvitavimą, kad pinigai perduoti A. J.. Paaiškino, kad prieš vykdama į areštinę, norėjo paskambinti K. J., paieškoti jo telefono numerio informacijoje, bet V. M. teigė, kad jo neras, jis 10 metų užsienyje, kad neturi jo telefono numerio (t.4, b.l. 231-234).

Liudytojas E. A. byloje nurodęs, kad dirbo 34-ajame notarų biure nuo 2004-08-17 iki 2010-04-09 d. Dėl 2008-09-03 šiame notarų biure išduoto įgaliojimo, kuriuo K. J. įgaliojo A. J., gali paaiškinti, kad toks įgaliojimas minėtame notrų biure nebuvo patvirtintas, kaltinamųjų nepažįsta. Įgaliojami yra registruojami notaro kontoroje, minėtas įgaliojimas jo notaro knygose nebuvo įregistruotas. Ikiteisminio tyrimo metu Tokį įgaliojimą, koks jam buvo parodytas ikiteisminio tyrimo metu, yra labai paprasta padirbti. 2012 m. balandžio mėnesį jis notaru nebedirbo ir spaudas buvo sunaikintas. K. B. pažinojo, kadangi jo agentūra buvo šalia jo biuro ir jis čia tvirtindavo sandorius (t.4, b.l. 117-118).

Liudytoja L. S. (jos parodymai pagarsinti pirmos instancijos teismo posėdžio metu), ikiteisminio tyrimo metu paaiškinusi, kad jos pažįstama V. M. pasakė, kad kažkoks asmuo paliko įgaliojimą parduoti butą Vilniuje Vingrių g. 17-5, kuris yra virš V. M. kavinės. Ji minėjo, kad anksčiau kalbėjo su buto savininku, prašė sutvarkyti apleistą butą arba jai jį parduoti. Tačiau savininkas sakė, kad butą atidavė vaikams. Kadangi V. M. norėjo tą butą pirkti, paprašė jos nuvažiuoti į Vilniaus raj. Šveicarų kaimą, kur gyveno įgaliotasis asmuo A. J.. Minėtu adresu pastarojo nerado, tačiau kaimynai patarė jo ieškoti stoties rajone prie Mc Donald‘s restorano. Iš tikrųjų minėtoje vietoje sutiko A. J. ir pasakė, kad V. M. nori pirkti butą, klausinėjo pastarojo iš kur jis gavo įgaliojimą, A. J. atsakė, kad įgaliojimą gavo kaip atsiskaitymą už darbą. Pasidomėjo, kur tas asmuo pas kurį jis dirbo, tai pastarasis atsakė, kad jis išvyko į užsienį ir jam liko skolingas. Kam atiteks pinigai už buto pardavimą, jis nežino. Apie kainą jai esant Virginija nekalbėjo. A. nebuvo nei apsvaigęs, nei išgėręs, paprašė pinigų. Kiek V. M. davė jam pinigų neprisimena, po to ji buvo išvykusi, grįžo rugpjūčio pabaigoj. V. M. papasakojo, kad jau pasirašė buto, (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį. Po kelių dienų V. M. paprašė kartu su ja važiuoti į Trakus pas notarą, nes turėjo sumokėti A. J. pinigus už perkamą butą. Į Trakus važiavo trise. Pas notarą užėjo V. M. ir A. J., o ji liko laukti lauke prie mašinos. Vėliau V. M. pasakė, kad pas notarę pasirašė pakvitavimą dėl pilno atsiskaitymo. Kadangi mašina buvo pastatyta prie pat pastato, matė kaip išėjus iš kabineto laukiamajame Virginija perdavė Andrejui pluoštą pinigų įvairiom kupiūrom. Pinigus perskaičiavo abu (II tomas, b.l. 8-9).

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs šiuos įrodymus konstatuoja, kad nei vienas iš jų vertinant atskirai, nei jų visuma nepagrindžia V. M. kaltės dėl jai inkriminuotos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d.

Pirmos instancijos teismas, pagrįsdamas V. M. kaltę dėl nurodytos veikos nurodė, kad V. M. parodymus, kuriais ji nepripažįsta kaltės, vertina kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir, kad tokia kaltinamosios pozicija paneigiama byloje ištirtais įrodymais. Iš tokių įrodymų pamini šiuos : Miežutavičienė neneigia, kad įsigijo butą (duomenys neskelbtini), priklausantį K. J. iš A. J. pagal pastarajam išduotą įgaliojimą, kurį neva išdavė K. J., tačiau ši aplinkybė yra paneigta tiek A. J. paaiškinimu, tiek liudytojų, nukentėjusiojo parodymais, kuris parodė, kad tokio įgaliojimo nebuvo išdavęs, ką patvirtino ir rašysenos ekspertizės išvada. Be to, V. M. paaiškino, kad K. J. pažinojo ir žinojo, kad butas virš jai priklausančio baro priklauso pastarajam. K. J. jai buvo sakęs, kad buto neparduos, minėtą butą atidavė vaikams. V. M. buvo prašiusi parduoti butą, žinojo K. J. telefono numerį, tačiau nežiūrint į tai, apie sandorį neinformavo buto savininko, nors pastarasis niekur iš Lietuvos nebuvo išvykęs. Nors kaltinamoji aiškina, kad įgaliojimą rado savo bare, kur jį buvo palikęs A. J., tačiau neįtikėtina, kad pastarasis jį būtų palikęs, be to, šios aplinkybės nepatvirtina ir A. J., jis tik pripažįsta, kad lankėsi bare, priklausančiame V. M.. Pastaroji ieškojo A. J., kartu su notare važiavo į areštinę, kur kaltinamasis A. J. atliko arešto bausmę, po to kartu su juo, sudarius sutartį, vėl vyko į Trakus pas notarę tikslu patvirtinti atsiskaitymą dėl sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. Visi šie motyvai patvirtina, kad kaltinamieji veikė bendrininkų grupėje tikslu, kad V. M. apgaule įgytų didelės vertės svetimą turtą, tai yra butą (duomenys neskelbtini), kuris priklausė K. J.. Tai darė tyčia, žinodami, kad pastarasis jokio įgaliojimo A. J. nėra išdavęs, žinojo, kad įgaliojimas neva išduotas 2008-09-03 Vilniaus m. 34-ame notarų biure, netikras, tai patvirtinta specialisto išvada. Žinodami visas šias aplinkybes, kaltinamieji pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį ir neva V. M. A. J. sumokėjo 55 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios pirmos instancijos teismo išvados (išskyrus įgaliojimo patekimo pas V. M. jos nurodytų aplinkybių vertinimą) yra neteisingos ir nepagrįstos, o V. M. kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama tik prielaidomis.

Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Byloje neįrodyta, kad V. M., sudarydama buto, es. (duomenys neskelbtini), priklausančio K. J., pirkimo sutartį, žinojo, kad įgaliojimas, kurio pagrindu savininką atstovavo A. J., buvo suklastotas. Specialisto tyrimas, nustatęs, kad įgaliojimas suklastotas, buvo atliktas jau po sandorio ikiteisminio tyrimo metu. Tariantis dėl buto pardavimo A. J. jos neinformavo, kad įgaliojimas suklastotas, kad K. J. iš tikrųjų jo nebuvo įgaliojęs parduoti butą. Tos aplinkybės, kad V. M. skubėjo sudaryti sandorį, kad sutartį pasirašė areštinėje, kad nemokėjo pinigų notarės akivaizdoje, kad notarei sakė, jog savininkas išvykęs į užsienį ir nenurodė jo telefono numerio, kad kaltinamųjų parodymai dėl sumokėtos už butą sumos – skirtingi - niekaip nepatvirtina to fakto, kad jai buvo žinoma apie įgaliojimo suklastojimą. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek V. M., tiek K. J. siekė įsigyti visas pastato (duomenys neskelbtini) patalpas, vienas kito apie tai teiravosi, tačiau nesusitarė, todėl suprantama, kad V. M. nenorėjo, kad iki sandorio K. J. sužinotų, kad būtent ji iš jo įgalioto asmens perka jo patalpas. V. M. pagrįstai tvirtina, kad ji pasitikėjo notare, paliko jai patikrinti visus dokumentus ir tikėjosi, kad notarė, prieš tvirtindama sandorį, patikrins visas aplinkybes. Tai, kad V. M. nenurodė notarei K. J. telefono, netrukdė notarei pačiai surasti jo duomenis, tuo labiau, kad K. J. yra įmonės vadovas, jo kontaktiniai duomenys paskelbti internete. Iš bendravimo su A. J. aplinkybių V. M. neturėjo pagrindo abejoti įgaliojimo tikrumu, nes A. J. nesistebėjo dėl įgaliojimo, nurodė jai, kad gavęs įgaliojimą iš savininko kaip atsiskaitymą už darbą, be to, šį dokumentą jis jau turėjo 2011 m. pradžioje, pagal jį užsakinėjo dokumentus Registrų centre (tai įrodyta ne tik jo paaiškinimu, bet ir Valstybinės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2012-02-01 pažyma), A. J. byloje aiškinęs, kad tuo metu šį įgaliojimą gavęs iš A. B. ir jam grąžinęs, o šis suplėšęs.

Byloje nėra objektyvių duomenų, kaip pas V. M. atsidūrė suklastotas įgaliojimas. Nors ji nurodė, kad įgaliojimas buvo paliktas jos bare asmenų, kurie remontavo K. J. patalpas, ir, kad jos buvusio darbuotojo A. V. aiškinimu, tarp jų buvęs ir A. J., tai, neįrodyta. A. J. visą laiką nuosekliai tvirtino nesilankęs V. M. bare (nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad jis pripažinęs tai, bet tokių parodymų byloje nėra), nukentėjusysis K. J. ir jo sūnus nepatvirtino, kad patalpose virš V. M. baro 2011 m. būtų atliekamas remontas. Liudytojo A. V. asmenų atpažinimai iš nuotraukų yra niekiniai, nes 2012-11-07 atliekant atpažinimą jis nežinojo nei K. J., nei A. J. pavardžių (pagal jo parodymus pavardes sužinojo tik teisme), o atpažinimo protokoluose pažymėta, kad jis nurodęs šių asmenų pavardes (t.2, b.l. 21-26, t.4, b.l. 83-84), be to, atpažinimo protokoluose nėra informacijos, kokių asmenų nuotraukos pateiktos atpažinimui, toks atpažinimas neatitinka BPK 192 str. reikalavimų. Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo K. J. parodymais, kad jis tėvui priklausančių patalpų neremontavo ir ten nesilankė, ką patvirtino ir nukentėjusysis K. J.. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą atmesti V. M. pateiktą versiją dėl įgaliojimo atsiradimo jos bare. To nepatvirtina ir tas faktas, kad V. M. teigimu, krepšelyje be įgaliojimo buvo ir lombardo kvitas, išduotas A. J. vardu. Vienok, nenustačius, kaip iš tikrųjų pas V. M. atsirado A. J. vardu išduotas įgaliojimas, suteikiantis teisę parduoti K. J. priklausantį butą, ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad V. M. žinojo, jog įgaliojimas suklastotas, nes prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Byloje liko nenustatyta ir tai, kas suklastojo įgaliojimą, kuris buvo pateiktas notarei, perkant K. J. butą.

Sprendžiant V. M. kaltės klausimą, pažymėtina, kad apylinkės teismas nevertino šiuo atveju reikšmingų aplinkybių, kad V. M. butą pirko savo vardu, kad sutarties pagrindu įregistravo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys yra vieši, t.2, b.l. 138-139. Tai rodo, kad V. M., išviešindama sandorį, suprato, kad K. J. bus žinoma, kad ji įsigijo jo patalpas, o įstatymo pažeidimo atveju, sandoris gali būti užginčytas, sukeliant jai atitinkamas pasekmes.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, pripažindamas V. M. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistosios padarytos veikos kvalifikavimui, ir vertindamas įrodymus, padarė klaidingą išvadą, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 str. 3 d.) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistosios apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistoji išteisintina, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). Tuo pačiu nuteistojo A. J. atžvilgiu nuosprendis keistinas, pašalinant jo veiką kvalifikuojantį požymį – veikos padarymą organizuotoje grupėje (BPK 328 str. 1 d. 1 p., 3 p.).

Dėl A. J. paskirtos bausmės

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, nurodo, kad jis iš dalies pripažino savo kaltę, turi šeimą – žmoną ir du nepilnamečius vaikus, kuriuos jis nori auklėti ir jiems padėti. Taip pat nuteistasis prašo bausmę subendrinti su jam 2011-11-21 paskirta bausme, kurią jis jau atliko, tačiau nebuvo paleistas į laisvę, buvo suimtas.

Apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. J. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Nagrinėjamu atveju padarytas sunkus nusikaltimas (BK 182 str. 2d., 11 str. 5d.), nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. Už padarytą nusikalstamą veiką įstatymų leidėjas numato itin griežtą bausmę. Už BK 182 str. 2d. numatytos veikos padarymą skirtina tik reali laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų.

Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog A. J. praeityje devynis kartus teistas už tyčines nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė A. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60str. 1d. 1p.), tačiau išteisinus V. M., ši aplinkybė iš nuosprendžio pašalinama, vienok, tai šiuo atveju neįtakoja bausmės dydžio. Nusikaltimą A. J. padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo tvarka nepanaikintą teistumą, todėl BK 27 str. 1d. prasme jis laikytinas recidyvistu. Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, ženkliai mažesnę nei BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė, atsižvelgus į nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytina savo rūšimi ar dydžiu aiškiai per griežta.

Apelianto skunde nurodomos aplinkybės dėl šeimos nesuteikia pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrinti su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-21 nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., 326 str. 4 d., 328 str.1 d. 1p.,3 p., 329 str. 1 p., 333 str.,

nusprendė:

Nuteistosios V. M. apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-13 nuosprendį dalyje dėl V. M. nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį. V. M. dėl kaltinimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. M. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nuosprendį dalyje dėl A. J. pakeisti. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nurodytas aplinkybes, kad A. J. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. M., kad A. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.