Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. Z. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo B. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Iš B. Z. nukentėjusiajam V. Š. priteista 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1200 Lt proceso išlaidų. V. Š. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo B. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasatorius B. Z. nepagrįstai ginčija kaltę dėl sukčiavimo, nes byloje apklaustų liudytojų M. S., L. B. parodymai, specialisto išvados paneigia kasatoriaus nurodytą aplinkybę, kad jis su B. K. G. buvo sudaręs paskolos sutartį, pagal kurią pastarajam paskolino 45 000 Lt. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai B. Z. Kauno m. apylinkės teismui kartu su ieškiniu pateiktą paskolos sutartį pripažino kaip žinomai netikrą dokumentą, kurį kasatorius pats ir pagamino. Motyvai, kodėl teismai padarė tokią išvadą, yra išsamiai išdėstyti ir aptarti tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinėje nutartyje. Iš byloje apklaustų nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojų L. K. bei L. K. parodymų matyti, kad minėtame bute K. Š. nuo 1987 metų iki mirties gyveno su sugyventiniu A. L., su kuriuo kartu vedė bendrą ūkį. Apie jokį kitą vyrą, su kuriuo būtų gyvenusi K. Š., jie nežinojo. Be to, nukentėjusysis V. Š. po motinos mirties parašė įgaliojimą būtent A. L., su kuriuo iki mirties gyveno K. Š., dukrai L. K. įregistruoti paveldėjimo bylą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis B. Z. ir liudytoja L. B. teismo posėdžio metu parodė, kad B. K. G. buvo nuteistas už žmonos nužudymą ir iš įkalinimo įstaigos sugrįžo 2000 metais. Sugrįžęs iš įkalinimo įstaigos jis gyveno jam priklausančiame bute Savanorių prospekte. Įvertinę šias aplinkybes bei tai, kad B. Z. su B. K. G. pažįstami nuo vaikystės, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad B. Z. buvo žinoma, jog B. K. G. V. Š. bute niekada negyveno, jo neremontavo bei neturėjo jokių teisių į jį. Todėl B. Z., Kauno m. apylinkės teismui pateikdamas 2004 m. sausio 21 d. ieškinį dėl pažeistų teisių ir jame nurodydamas žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jis paskolino B. K. G. 45 000 Lt minėto buto remontui ir kad B. K. G. šiame bute gyveno bei įsipareigojo minėtą butą ir dalį ūkinio pastato perleisti kaltinamojo B. Z. nuosavybėn, jei jis iki 2003 m. lapkričio 29 d. negrąžins skolos, ir prie ieškinio pridėdamas žinomai netikrą dokumentą - paskolos sutartį, kurią pats ir pagamino, suklaidino Kauno m. apylinkės teismą ir dėl to teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3212/2004 B. Z. ieškinį patenkinti, įpareigojant atsakovą VĮ Registrų centro Kauno filialą įregistruoti butą ir 24/100 dalis ūkio pastato, esančius Kaune, V. 11-3, B. Z. vardu, apgaule įgijo didelės vertės - 400 000 Lt - turtinę teisę į svetimą K. Š. palikimą priėmusiam įpėdiniui V. Š. priklausantį turtą ir, šios apgaulės būdu įgytos didelės vertės svetimos turtinės teisės pagrindu kreipęsis į Nekilnojamojo turto registrą dėl minėto nekilnojamojo turto registracijos nuosavybės teise, 2004 m. kovo 29 d. įregistravo minėtą butą su 24/100 dalimi ūkinio pastato savo vardu. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas pagrįstai B. Z. pripažino kaltu nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu. Jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi, nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Bet kuriais pagrindais ir motyvais nuteistasis gali apskųsti tik neįsiteisėjusį nuosprendį apeliacine tvarka (BPK 312 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde nuteistasis B. Z., remdamasis BPK 20 straipsniu ir atskiromis jo dalimis, 44 straipsnio 6 dalimi, 301 straipsnio 1 dalimi, nurodo šių normų reikalavimus, nepateikdamas jokių teisinių argumentų dėl BPK 44 straipsnio 6 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo. BPK 20 straipsnio (nenurodant jo dalių) ir šio straipsnio trečiosios, ketvirtosios bei penktosios dalių pažeidimai grindžiami kasatoriaus nesutikimu su įrodymų vertinimu, todėl negali būti laikomi teisiniais argumentais BPK 368 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, kasacinio skundo argumentas, esą teismai neišnagrinėjo kaltinamajame akte jam inkriminuotos aplinkybės žinojus apie B. K. G. turtinės teisės į butą įgijimą apgaulės būdu,yra naujas, t. y. neatitinka nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltų klausimų. Tuo tarpu pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių visi pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai, kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, paliekami nenagrinėti.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ teigia, kad jo veiksmuose nėra sukčiavimo požymių, nes byloje nenustatyta, kad jis būtų panaudojęs apgaulę prieš turto savininką ar valdytoją. Tokie argumentai neatitinka 2000 m. BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų požymių.

Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas; įstatymas nenumato, kad apgaulė turi būti panaudota būtent prieš turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra paaiškinęs, kad tiesiogiai remtis Senato nutarimais nėra įstatyminio pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-575/2010). Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „...teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-301/2011).

Iš tikrųjų apgaulė sukčiaujant dažniausiai naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.).

Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ir tais atvejais, kai kaltininkas apgaulę naudoja siekdamas suklaidinti ne tik turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, bet ir asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-187/2010, 2K-474/2010). Tokiu atveju apgautasis asmuo ir nukentėjusysis nesutampa. Būtent tokias aplinkybes teismai nustatė nagrinėjamoje byloje, pripažinę, kad nuteistasis B. Z. pateikė teismui suklastotą paskolos sutartį, kurios pagrindu teismas pripažino jo nuosavybės teisę į svetimą butą.

Kasatoriaus argumentai, kad prieš tai mirusiosios K. Š. palikimą priėmusio įpėdinio nukentėjusiojo V. Š. turtinę teisę į butą apgaulės būdu jau buvo įgijęs B. K. G., jo paties sukčiavimo nepaneigia. Neturi reikšmės nuteistojo B. Z. veiksmų teisiniam vertinimui ir ta aplinkybė, žinojo ar nežinojo nuteistasis, kad B. K. G. turtinė teisė įgyta sukčiaujant. Tas pats pasakytina ir dėl skundo argumentų, kad teismo sprendimai dėl nuosavybės teisės pripažinimo B. K. G., o po to nuteistajam B. Z. Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nėra panaikinti.

Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. B. Z. buvo kaltinamas ir byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors iš kaltinimo turinio matyti, kad jis kaltintas pats pagaminęs netikrą dokumentą – paskolos sutartį tarp jo ir B. K. G..

Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje tokie atvejai, kai kaltininkas pats suklastoja dokumentą ir jį panaudoja sukčiaudamas kvalifijuojami kaip BK 300 straipsnio atitinkamos dalies ir BK 182 straipsnio atitinkamos dalies sutaptis. Kasatorius daro iš šio teiginio neišplaukiančią išvadą, esą teismas, pripažinęs, kad jis suklastojo paskolos sutartį, išėjo iš jam pareikšto kaltinimo ribų, taip suvaržydamas jo teisę į gynybą ir būdamas šališkas. Minėta, kad pagal BK 300 straipsnį jis nebuvo kaltinamas ir teismas jo kaltu pagal šį straipsnį nepripažino. Teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, tarp jų ir kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę, kad nuteistasis pagamino netikrą dokumentą, kaltinimo ribų neperžengė ir nuteistojo teisės į gynybą nesuvaržė. Faktiškai toks kaltinimas ir jo pagrindu priimtas nuosprendis nuteistajam yra palankesnis.

Sukčiavimą kvalifikuojantis požymis, kuriam esant kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, yra didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas. Turto vertė nustatoma vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu išaiškinimu, pagal kurį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl turto vertės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydžio, kurie iš esmės atkartojami kasaciniame skunde, neturi įtakos jo veiksmų kvalifikavimui, nes bet kokiu atveju buto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais argumentais.

Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, o baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo B. Z. kasacinį skundą.