Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuspręsta priteisti iš A. M. civilinio ieškovo S. J. naudai 8 754,00 (aštuonis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus) Eur turtinės ir 3 000,00 (tris tūkstančius eurų) Eur neturtinės žalos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, jas skaičiuojant nuo priteistos 11 754,00 Eur žalos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo procesinio sprendimo įvykdymo dienos bei 900,00 (devynis šimtus eurų) Eur bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiojo S. J. naudai.

Nuspręsta priteisti iš A. M. civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 420,45 (keturis šimtus dvidešimt eurų 28 ct) Eur turtinės žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

14. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti bei pagrįsti nebūtų naikinami ar keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis – pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, bylos faktinių aplinkybių, kaltinamojo kaltės, skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais bylos įrodymais bei duomenimis.

15. Iš byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei kelia per griežtos bausmės jam skyrimo klausimą.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktinės aplinkybės, o būtent nusikalstamos veikos padarymo laiko, vertinimo klaidą, kuri taisytina, tačiau nusikalstamos veikos kvalifikavimui įtakos neturėjo. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti skundžiamą nuosprendį, neturi (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys), taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes interpretuojant kitaip (subjektyviai, palankiai nuteistajam), nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvati padarytai nusikalstamai veikai, taip pat atitinka nuteistojo asmenybę, todėl teisėjų kolegija, remdamasi nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl A. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

17. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

21. Nagrinėjamu atveju matyti, kad A. M. savo kaltę nežymiai sutrikdžius sveikatą teisminio nagrinėjimo metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

22. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino nukentėjusiojo S. J. parodymus, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra nuoseklūs bei neprieštaringi, pagrindo abejoti nukentėjusiojo patikimumu nenustatė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas. Taip pat rėmėsi liudytojų E. D., V. Č., E. S. (E. S.), G. P., D. P., iš dalies B. S. parodymais bei kitais, įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis, kas sudarė vieningą įrodymų grandinę. Nors skundžiamame nuosprendyje aptarti liudytojų parodymai yra tik išvestiniai įrodymai, t. y. nė vienas iš nurodytų liudytojų tiesiogiai nematė nuteistojo A. M. veiksmų nukentėjusiojo S. J. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas tokius parodymus pagrįstai vertino kartu su paties S. J. parodymais kaip patvirtinančius nuteistojo kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Nukentėjusysis bendrais bruožais apibūdino jį sužalojusį asmenį, kas sutampa su minėtų liudytojų parodymais apie konfliktavusį asmens, pasišalinusio iš įvykio vietos išvaizdą.

25. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra susijęs su atliktu asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesiniu veiksmu ir jo metu gautų duomenų rezultatais, kurie, pasak apelianto, nebuvo analizuojami ir įvertinti, o tai prieštarauja BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatoms. Skunde kartu pažymima, kad kaltojo asmens identifikavimo klausimas yra esminis, o tai reiškia, kad padarytas esminis BPK pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepasisakė apie atliktą minėtą procesinį veiksmą ir jo metu gautus rezultatus, tačiau juos aptarė aprašomojoje dalyje, savaime nereiškia grubaus procesinio pažeidimo. Teismo nuosprendyje nereikalaujama išdėstyti visų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų. Teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, 2K-7-304-976/2016).

27. Skunde keliama versija, neva nukentėjusįjį sužalojo sodybos šeimininkas G. P., nes liudytojos L. K. parodymais, jis priklaupęs prie sužaloto S. J. sakė, kad gynėsi. Teisėjų kolegija atmeta ją kaip nelogišką. Visų pirma, kaip matyti iš S. J. parodymų, jis žinojo sodybos šeimininką G. P., o pajutęs smūgį ir atsisukęs, nurodo pamatęs peilį nepažįstamo jam asmens ilgesniais plaukais su švarku rankose. Antra, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų atėjusio raminti stovyklavietėje buvusių asmenų savininko G. P. neapibūdino kaip asmens ilgesniais plaukais ir švarku ir nenurodė, kad jis būtų konfliktavęs su nukentėjusiuoju S. J.. Priešingai, G. P. nurodo sudavęs smūgį į veidą jį puolusiam asmeniui su švarku ilgesniais plaukais, po ko šis nugriuvo, o šie jo parodymai sutampa su liudytojos D. P. parodymais. Pažymėtina, kad nukentėjusysis S. J. taip pat parodė, kad matė agresyvųjį asmenį su švarku nugriuvusį, tik nematė, kas sudavė smūgį. Be kita ko, tai taip pat paaiškina G. P. S. J. pasakytus žodžius, kad jis gynėsi. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis viso proceso metu siekė įrodyti, kad jis iš sodybos pasišalino bent kelioms valandom anksčiau iki nagrinėjamo įvykio, ir jis nėra tas asmuo, kuriam G. P. sudavė smūgį, tačiau tuomet nepaaiškinama, kas matyti iš skundo, kodėl A. M. taip aktualu, kad teismas būtent G. P. veiksmus vertintų kaip nusikalstamus, nurodo, kad asmuo, kurį G. P. puolė, buvo tik tariamai agresyvus, kad šiam asmeniui G. P. suduotas smūgis galimai iššaukė tokią jo reakciją. Be kita ko, tokiais teiginiais nuteistasis pats paneigė savo iškeltą versiją, kad G. P. galėjo durti S. J. ir patvirtino nukentėjusiojo S. J. versiją, kad galimai G. P. smūgio sudavimas konfliktavusiam asmeniui iššaukė pastarojo agresiją, nes atsikėlęs po smūgio iškart puolė jį (S. J.), nes galėjo neįvertinti, kurio asmens smūgio buvo pargriautas. Nukentėjusiojo versijai neprieštarauja ir byloje esantys objektyvūs duomenys. Teisėjų kolegija, susipažinusi su vaizdo įrašais iš poilsiavietės, jų apžiūros protokolu ir juos įvertinusi, atkreipia dėmesį, kad vaizdo įraše pavadinimu „22.39.15-22.40.02[M][0@0][0]“ užfiksuota data ir laikas 2023-06-17 22:39:15, matyti, jog du asmenys susistumdo, vienas iš jų, dėvintis šortus, nukrenta, o atsistojęs susistumdo su kitu, dėvinčiu ilgas kelnes, po ko, asmuo dėvintis kelnes korpusu palinksta į priekį, o link jo nugaros užfiksuotas asmens dėvinčio šortus kairės rankos mostas, po ko asmuo, dėvintis kelnes, suklumpa (3 t., b. l. 4–6). Nors iš vaizdo įrašo negalima identifikuoti asmenų dėl prastos kokybės, tačiau byloje nėra ginčo, jog nukentėjusysis S. J. dėvėjo kelnes, o A. M. – šortus, be to vaizdo įraše, pavadinimu „22.40.18-22.41.45[M][0@0][0]“, kuriame daromas ir garso įrašas, 10 sek. vyriškas balsas sako „aš jį paštyrinau“, kas kriminaliniu žargonu, reiškia „aš jį padūriau“. Nors tai savaime nėra įrodymas, tačiau pastebėtina, kad A. M., bylos duomenimis, recidyvistas, ne kartą atlikęs terminuotą laisvės atėmimo bausmę, todėl toks žargonas jam neabejotinai žinomas. Be to, iš vaizdo įrašo pavadinimu „22.40.18-22.41.45[M][0@0][0]“ matyti, kad vyras, pasakęs aptartus žodžius, nueina link automobilio, padaro mostą ir pasišalina iš teritorijos. Byloje nustatyta, ko neneigia ir pats nuteistasis, kad jo telefonas rastas J. R. automobilyje, 2023 m. liepos 13 d. kitų objektų (A. M. naudojamo telefono numerio išklotinės) apžiūros metu nustatyta, kad 2023 m. birželio 17 d. nuo 18.27 val. iki 23.46 val. šio numerio naudotojo mobilaus ryšio įrenginys jungiasi prie mobilaus ryšio bazinių stočių, kurios įrengtos (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini), ir šių mobilaus ryšio bazinių stočių kryptis atitinką įvykio vietą adresu (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 71-73). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog A. M. neabejotinai suprato, kad po S. J. sužalojimo į įvykio vietą bus iškviesta policija, todėl skubiai palikdamas stovyklavietės teritoriją, sąmoningai paliko joje, o būtent dukterėčios J. R. automobilyje, ir savo telefoną, kad būtų apsunkintas jo pasišalinimo iš įvykio vietos laiko nustatymas ir jis galėtų kelti savo versijas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog užfiksuotos aplinkybės vertinant visumoje su anksčiau aptartais įrodymais, neleidžia abejoti, jog būtent A. M. dūrė S. J. į nugarą, suprato savo atliekamų veiksmų pavojingumą, o galimybę atsirasti veikos padariniams numatė bendrai ir jį tenkino bet kokių padarinių atsiradimo galimybė, taigi veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

28. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas neaptarė byloje esančių vaizdo įrašų iš įvykio, o juos įvertinusi daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje netiksliai nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Atkreiptinas dėmesys, jog ištyrus Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus skaitmeninį garso įrašą 2023_06_17_23-41-32_37060497298, nustatyta, jog pagalba nukentėjusiajam kviesta 2023 m. birželio 17 d. 23.41 val. (1 t., b. l. 81-84), taigi teismo išvada, kad nusikaltimas padarytas – 2023 m. birželio 17 d. apie 23.45 val. reikštų, jog po skubios pagalbos skambučio, kas nėra logiška. Stovyklavietės savininkas liudytojas G. P. parodė, jog atstumas nuo pavėsinės, prie kurios įvyko muštynės, yra 10-15 metrų iki pavėsinės, kurioje poilsiavo S. J. su draugais, o nukentėjusysis parodė, jog gavęs smūgį peiliu jis iškart ėjo į savo stovyklavietę pagalbos, ką patvirtino ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Darytina išvada, jog laikas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki skambučio Bendrajam pagalbos centrui yra ne daugiau kelių minučių. Iš vaizdo įrašų, aptartų apeliacinės instancijos teismo šios nutarties 28 punkte, matyti, kad 22.39 - 22.40 val. vyksta smurtiniai veiksmai, 22.40 val. girdimi žodžiai „aš jį paštyrinau“ (3 t., b. l. 4–6), o skambutis BPC – 23:41:32 val. (pokalbio trukmė 02 min. 57 s) (1 t., b. l. 81). Akivaizdu, jog vaizdo kamerose nustatytas žiemos laikas, lygiai viena valanda ankstesnis nei vasaros laikas, tačiau tai netrukdo nustatyti tikslų nusikalstamos veikos laiką – apie 23.39 val., todėl ši faktinė aplinkybė apeliacinės instancijos teismo tikslintina, ir šioje dalyje skundžiamas teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

29. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. M. kelia savas versijas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas matyti ir iš nenuoseklių jo parodymų. A. M. teismo posėdžio metu pradžioje parodė, jog išvyko sukonfliktavęs su dukterėčia J. R., nurodė, jog konfliktas buvo tik žodinis ir tik su minėta giminaite. Tačiau vėliau jau nurodo, jog buvo ir susistumdymas su kažkuriuo iš svečių. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2023 m. spalio 27 d. A. M. teigė vilkėjęs polo tipo marškinėlius, kuriuose vyrauja mėlyna ir bordo spalva, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo apsirengęs bordo spalvos maikutę, be to, viso baudžiamojo proceso metu neigė vilkėjęs švarką. Jo parodymus paneigia nukentėjusysis S. J., liudytojai E. D., E. S. ir D. P., nurodę, kad A. M. buvo su švarku, minėjo tamsiai mėlyną jo spalvą, languotumą, o kad konfliktavo su kitais stovyklautojais ir dalyvavo muštynėse be minėtų liudytojų patvirtina liudytojai G. P., V. Č.. Nei vienas iš stovyklautojų nenurodė kito vyriškos lyties asmens, sodyboje vilkėjusio švarką, tokio asmens nenurodė ir pats nuteistasis. Netikėti liudytojų, be kita ko, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodytomis komentuojamo įvykio aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegija liudytojų suinteresuotumo, pagrindo manyti, jog jie siekia melagingai apkalbėti A. M., neįžvelgia.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje apklausti asmenys patvirtino, kad J. R. dėdė A. M. išvyko po konflikto, kai buvo atėjęs sodybos šeimininkas, taip pat nei vienas nenurodė, kad būtų matęs peilį kažkurio iš konflikto dalyvių rankose, pasigedęs peilio ar panašiai. Nukentėjusysis S. J. parodė, jog peilis, kuriuo jam smogė asmuo su švarku, neatrodė virtuvinis, greičiausiai smurtautojas jį turėjo su savimi. Nors tai savaime nėra įrodymas, tačiau vertinant visumoje, formuoja teismo vidinį įsitikinimą, kodėl nuteistasis dar ir dėl to siekia paneigti buvęs su švarku, nes natūralu, kad peilis lengvai pasiekiamas, paslepiamas ir mažiau pastebimas aplinkiniams švarko kišenėje, nei šortų, ir taip pat paaiškina, kodėl kiti stovyklautojai nepastebėjo A. M. nešiojantis peilį.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytų ir jos nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog A. M. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Nustačius, kad A. M. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, ar išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bausmės ir civilinių ieškinių

32. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-253-699/2018, 2K-123-697/2021).

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. M., įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Byloje nustatyta, kad A. M. nuteistas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmes. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, už baigtos nesunkios nusikalstamos veikos padarymą A. M. paskyrė maksimalią straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nenustatyta A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, kuri priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra nustatyta dėl to, kad jis nepripažino kaltės. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad A. M. yra teistas septynis kartus, šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje , baustas administracine tvarka, nedirbantis, neįrašytas į psichiatrinę ir narkologinę įskaitą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad skirdamas bausmę, pirmos instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo padėtį nėra teisinio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino padarytos nusikalstamos veikos motyvų ir tikslų, nesudaro pagrindo spręsti ir tai, kad nuteistajam A. M. paskirta per griežta bausmė, kadangi tikslas ir motyvas nėra būtinieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai.

35. Nagrinėjamu atveju įvertinus nuteistojo kriminalinę patirtį, jį charakterizuojančius duomenis, trumpesnės laisvės atėmimo bausmės arba su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės nėra pakankamos užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį ir gali formuoti nebaudžiamumo įspūdį, taigi sudaryti formalaus teisingumo ir formalios bausmės įspūdį. Atkreiptinas dėmesys, kad viena iš bausmės paskirčių yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Akivaizdu, jog švelnesnių bausmių skyrimas nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, jis pakartotinai nusikalsdavo, t. y. sąlyginai švelnios nubaudimo priemonės nuteistojo elgesiui neturėjo jokios įtakos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo nuteistojo A. M. antivisuomenines nuostatas bei leidžia pagrįstai spręsti, kad padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o priešingai, buvo įprastas nuteistojo elgesys, rodantis pastarojo požiūrį į visuomenėje galiojančias elgesio normas.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo keisti iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos atlyginimo sumos – 8 754 Eur, kadangi ši suma yra įrodyta byloje esančiais dokumentais. Priteistos turtinės žalos sumą sudaro sugadinta apranga, negautos pajamos nedarbingumo laikotarpiu, patirtos išlaidos, susijusios su gydymusi ir medikamentais dėl patirto sužalojimo. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į S. J. patirtus fizinius sužalojimus, nukentėjusiojo emocinę būseną, patirtus išgyvenimus bei su tuo susijusius liekamuosius reiškinius, priteisė S. J. iš nuteistojo 3 000 Eur padarytos neturtinės žalos atlyginimui, su kuo visiškai sutinka ir teisėjų kolegija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Nukentėjusiojo S. J. atstovė advokatė 2024 m. lapkričio 8 d. pateikė apygardos teismui prašymą iš nuteistojo A. M. nukentėjusiojo naudai priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šis išlaidų dydis patvirtintas byloje pateiktu 2024 m. spalio 1 d. pinigų priėmimo kvitu.

38. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-128-489/2021).

39. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą, kuris, šiuo atveju, atmetamas. Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo dalyvavimas, pasitelkiant atstovą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo savo teisių gynimo procese formų, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas dalyje dėl nuteistojo išteisinimo šiam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra atmetamas, laikytina, kad nukentėjusysis turi teisę į minėtų išlaidų (ar jų dalies) atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma ? 200 Eur už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme laikytina proporcinga, todėl prašymas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. liepos 31 d. nuosprendžio atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. liepos 31 d. nuosprendį pakeisti: patikslinti nuosprendžiu nustatytą bylos faktinę aplinkybę dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko, konstatuojant, kad ji padaryta ne apie 23.45 val., o apie 23.39 val.

Nukentėjusiojo atstovės advokatės Astos Poškutės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo tenkinti visiškai ir iš nuteistojo A. M. priteisti S. J. naudai 200 Eur (du šimtus eurų) proceso išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.