Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-07-02 · Civilinė byla Nr. e2A-1082-340/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-01-08Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-07-02Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-07-02
Bylos Nr.
e2A-1082-340/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28138-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“
Atsakovas
M. S., I. S.
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1082-340/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28138-2019-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.3.6; 2.6.11.5;
3.3.1.20.(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovams M. S. ir I. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – AB „Vilniaus šilumos tinklai“) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų M. S. ir I. S. 1 158,44 Eur skolą už šilumos energiją ir karštą vandenį, 119,72 Eur palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas bei lygiomis dalimis 31,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 15,78 Eur.

2. Nurodė, kad 2002 m. vasario 1 d. uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ (toliau – UAB „Vilniaus energija“), Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ sudarė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2002 m. kovo 29 d. iki 2017 m. kovo 29 d. licencijuotą šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdė šilumos tiekimo licenciją turėjusi UAB „Vilniaus energija“. 2017 m. kovo 29 d. nuomos sutartis baigė galioti, nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo ieškovė. 2017 m. birželio 16 d. raštu Nr. 013-01-3567 UAB „Vilniaus energija“ patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą ieškovei ir 2017 m. birželio 22 d. perdavimo priėmimo aktu perdavė ieškovei dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises, taip pat visas reikalavimo teises į atsakovus. Ieškovė tiekia centralizuotą šilumos energiją butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovams. Atsakovų skola ieškovei laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 29 d. tiektą šilumos energiją yra 1 158,44 Eur. Ieškovė taip pat prašė priteisti 5 proc. palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. kovo 29 d., t. y. 119,72 Eur, nes atsakovai laiku nevykdė prievolės atsiskaityti (CK 6.38 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis). Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, jog skola už karštą vandenį atsakovams yra skaičiuojama pagal 2009-2010 m. pakeistą teisinę bazę, todėl suderinus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) bei savivaldybės taryba karšto vandens tiekėjas nuo 2010 m. gegužės 1 d. vartotojų butuose pradėjo įrenginėti būtent karšto vandens tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius. Ieškovė savo reikalavimus grindė 2016 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016. Teigė, kad 2019 m. balandžio 30 d. ieškovė pakartotinai raštu kreipėsi į atsakovus su prašymu sudaryti galimybę / sąlygas (leisti) bendrovei įrengti karšto vandens skaitiklį bute iki 2019 m. gegužės 28 d. Šiuo tikslu prašė suderinti priimtiną tokio įrengimo datą ir laiką su bendrovės klientų aptarnavimo centro vadybininku-šilumininku, tačiau atsakovai nebendradarbiavo. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad tik naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo funkcija įrengimas ir naudojimas užtikrina teisingą ataskaitiniu laikotarpiu name suvartotos šilumos energijos kiekio paskirstymą viso namo vartotojams ir tokiu būdu apsaugo jų interesus.

Atsiliepimas

3. Atsakovai M. S. ir I. S. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad AB „Vilniaus šilumos tinklai“ iki 2017 m. kovo 29 d. informavo atsakovus apie ketinimą pakeisti jų bute karšto vandens skaitiklius, t. y. pati ieškovė nesilaikė įstatymo jai nustatytų pareigų dėl vartotojų tinkamo informavimo apie ketinimą pakeisti jų bute karšto vandens skaitiklius, nederino konkretaus skaitiklių pakeitimo laiko su vartotojais. Pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016 priimtas konstatavus, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.388 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu normatyvai suvartotam energijos kiekiui nustatyti apskritai gali būti taikomi tik tada, jeigu nėra objektyvios galimybės pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenims nustatyti suvartotą energijos kiekį. Pasak atsakovų, nėra jokio pagrindo teigti, kad po minimo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo pasikeitė faktinės aplinkybės ir ieškovė įgijo teisę skaičiuoti suvartotą energiją ruošti karštam vandeniui pagal normatyvus. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai netinkamai vykdė pareigą atsiskaityti už faktiškai suvartotą karšto vandens kiekį, kaip ir nepateikė įrodymų, kad iki 2017 m. kovo 29 d. kreipėsi į atsakovus dėl naujo karšto vandens skaitiklio įvedimo. Ieškovės prašoma priteisti atsakovų skola susidarė per 2015-2016 metus. Šiai dienai atsakovai neturi skolos AB „Vilniaus šilumos tinklai“, t. y. ieškovė šiuo ieškiniu siekia prisiteisti jai perduotas UAB „Vilniaus energija“ skolas, apie kurias detaliai buvo pasisakyta teismui pateiktame 2016 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016. Atsakovai akcentavo, kad UAB „Vilniaus energija“ skaičiavo suvartoto karšto vandens kiekį pagal normatyvus, nesant teisėto pagrindo, kadangi atsakovai visada sąžiningai deklaruodavo suvartotą karštą vandenį bei už jį mokėdavo, be to, tuo metu buvo atlikta skaitiklių metrologinė patikra. Ieškovė nepateikia jokių realių įrodymų, kad iki 2017 m. kovo 29 d. UAB „Vilniaus energija“ turėjo pagrindą skaičiuoti suvartojamo karšto vandens kiekį pagal normatyvus.

5. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti visiškai.

6. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu c. b. Nr. e2A-2772-585/2016 išsprendė įsiskolinimo priteisimo reikalavimą už karštą vandenį pagal normą laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., kuriuo nusprendė atmesti ieškinį. Tačiau, priešingai nei nurodo atsakovai, minėtu teismo sprendimu teismas nesprendė reikalavimo už karštą vandenį pagal normą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. pagrįstumo. Be to, esminis motyvas, kodėl Vilniaus apygardos teismas tada atmetė bendrovės reikalavimus buvo tai, kad bendrovė tariamai neįrodė, kad apeliantai atsisakė perduoti jos nuosavybėn karšto vandens skaitiklį, o ne dėl to, kad bendrovė arba šiuo atveju ieškovė neinformavo atsakovų apie ketinimą pakeisti jų bute karšto vandens skaitiklius. Trečiasis asmuo sutiko su ieškovės teiginiu, jog karšto vandens skaitiklio įrengimas apsaugo visų namo vartotojų interesus. Pažymėjo, jog pagal LR energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 18.2 punktą, karšto vandens tiekėjas, įsigaliojus minėtoms taisyklėms, visais atvejais, be išimčių, privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį, todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovų argumentai, jog jiems neįsileidus ir neleidus įrengti karšto vandens skaitiklio, normatyvas yra taikomas neteisėtai. Be to, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis, 16 straipsnio 4 dalis, t. y. galiojantys teisės aktai nei vartotojui, nei tiekėjui nenumato galimybės atsisakyti leisti įrengti tokius skaitiklius, karšto vandens tiekėjas visais atvejais privalo įrengti jam priklausančius karšto vandens skaitiklius, vienodus visam namui. Nurodė, jog nuo 2013 m. spalio 1 d. ieškovė pagrįstai pradėjo taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvus, patvirtintus 2009 m. kovo 10 d. Komisijos nutarimu „Dėl šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikos patvirtinimo“ Nr. 03-26 (t. y. 92 litrų per parą normatyvą vienam gyventojui). Trečiasis asmuo nesutiko su atsakovų nurodytu argumentu, jog atsakovai nėra gavę atitinkamo turinio prašymo (rašto) apie ieškovės pageidavimą patekti į atsakovams priklausantį butą. Visi bendrovės registruotu paštu siųsti pranešimai (apie numatomą karšto vandens skaitiklių įrengimą), bendrovei atgal, kaip neįteikti negrįžo, todėl laikytina, jog minėto buto savininkai, t. y. atsakovai, buvo tinkamai informuoti ir turėjo pareigą įsileisti įgaliotus bendrovės atstovus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsakovui I. S. 1 161,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė valstybei iš ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 3,72 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės skolą už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti paskaičiuoti pagal normatyvą; ieškovė prašo iš atsakovų priteisti iš UAB „Vilniaus energija“ perimtą 1 178,71 Eur skolą už karštą vandenį už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d.

9. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos pagal normatyvą priteisimo už kitą laikotarpį, 17 punkte teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog jos nurodomas tikslas, įformintas 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymais, Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies prasme buvo teisėtas patekimo į apeliantų butą tikslas, bei padarė išvadą, kad ieškovė neturėjo teisės taikyti Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalies numatytų pasekmių, tai yra nustatyti apeliantų suvartoto karšto vandens kiekio pagal Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjus bei šių sistemų prižiūrėtojus, metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26. Teismas pažymėjo, kad jis yra saistomas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendime padarytų išvadų, kurios šiuo atveju yra reikšmingos ir šioje byloje. Atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi privalomąją galią, nustatyta, kad ieškovė neturėjo teisės paskaičiuoti mokesčių už suvartotą karštą vandenį pagal normatyvus, taip pat į tai, kad iki ar po nurodyto sprendimo priėmimo ir sprendime minimų 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymų iki 2019 m. ieškovė nesikreipė į atsakovus dėl patekimo į jų butą ir skaitliukų keitimo, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė pagrįstai reikalauja skolos už karštą vandenį, paskaičiuotą ne pagal skaitliuko parodymus, o pagal normatyvą.

Šalies argumentai

10. Teismas pažymėjo, jog nors patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad pagrindas perskaičiuoti mokesčius buvo teismo sprendimas ir jame padarytos išvados, tačiau, įvertinęs Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja atvejus, kada suvartotas šilumos ir karšto vandens kiekis gali būti nustatytas pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką, teismas nematė pagrindo spręsti, kad ieškovė laikėsi Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytos tvarkos, kad atsakovai pažeidė ieškovės teisę patekti į butą ir pakeisti apskaitos prietaisą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimas priteisti pagal normatyvą perskaičiuotą mokestį už karštą vandenį negali būti pagrįstas, todėl atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Nagrinėjamojoje byloje egzistuoja CPK 330 straipsnyje numatytas pagrindas panaikinti sprendimą, kadangi teismas netinkamai pritaikė nebegaliojusią teisės normą šalių santykiams, reglamentuojantiems karšto vandens išpirkimą ir karšto vandens normos taikymą. Patikslinto ieškinio reikalavimus ieškovė grindė Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 182 ir 183 punktų nuostatomis: namo buto savininkui priklausantys karšto vandens skaitikliai turėjo būti perduoti (parduoti) karšto vandens tiekėjui iki Taisyklių įsigaliojimo, tai yra iki 2010 m. lapkričio 1 d. 2013 metais šilumos tiekėjas jau nebeturėjo pareigos pirkti mechaninius skaitiklius iš vartotojų. Galiojantys teisės aktai nei vartotojui, nei tiekėjui nenumato galimybės atsisakyti įrengti naujus, metrologiškai patikrintus ir teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens skaitiklius, priklausančius ieškovei.

11.2. Pagrindinis argumentas dėl ko anuomet Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškinį buvo faktas, jog karšto vandens tiekėjas neišpirko atsakovams priklausančio skaitiklio ir vien dėl to Vilniaus apygardos teismas karšto vandens tiekėjo 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymų dėl leidimo įrengti / pakeisti karšto vandens skaitiklį išvis nevertino. Tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje jau buvo nustatyta nauja aplinkybė – prievolė išpirkti karšto vandens apskaitos prietaisą iš atsakovų buvo apribota terminu: „Iki Taisyklių įsigaliojimo“. Pasisakydamas dėl prejudicinių faktų, pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ieškovės išdėstytos pozicijos, jog pagrindinis argumentas, dėl kurio Vilniaus apygardos teismas atmetė Bendrovės ieškinį, jau yra nebegaliojantis ir ne kartą paneigtas tiek Valstybinės energetikos reguliavimo Tarybos, tiek pačių teismų. 2013 metais šilumos tiekėjas jau nebeturėjo pareigos pirkti mechaninius skaitiklius iš vartotojų. Karšto vandens tiekėjas 2013 m. pažeidimo konstatavimo pagrindu teisėtai taikė ir toliau (po Apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo) karšto vandens suvartojimo normą.

11.3. Atmestinas, kaip neatitinkantis tikrovės pirmosios instancijos teismo nurodytas argumentas, jog ieškovė privalėjo dar kartą, po nurodytų, sprendime minimų, 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymų iki 2019 m. pakartotinai kreiptis į atsakovus dėl patekimo į jų butą. Nei vienas teisės aktas nenustato šilumos tiekėjai pareigos asmeniškai ir po kelis kartus siųsti pranešimus apie numatomus karšto vandens skaitiklių pakeitimus.

Atsiliepimas

2. Atsakovai M. S. ir I. S. atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:

12.1. Atsakovai niekada neatsisakė leisti jų bute įrengti skaitiklį – UAB „Vilniaus energija“ buvo įrengusi skaitiklį, kuriam buvo atlikta metrologinė patikra, ir kurio duomenų pagrindu atsakovai mokėjo už suvartotą karštą vandenį. 2013 m. atsakovai nesutiko su UAB „Vilniaus energija“ vienašališku sprendimu pakeisti skaitiklį kitu, nes pakeitus atsakovams būtų atsiradusi pareiga mokėti už naujojo skaitiklio priežiūrą, tuo tarpu 2012 m. lapkričio 20 d. atlikta skaitiklio metrologinė patikra parodė, kad karšto vandens skaitiklis yra tinkamas naudojimui ir atitinka teisės aktų reikalavimus. UAB „Vilniaus energija“ ieškinys buvo atmestas, nes ieškovė neįrodė, kad atsakovai pažeidė prievolę atsiskaityti už faktiškai suvartotą karšto vandens kiekį, nes mokėjimus atliko pagal metrologiškai patvirtintus jų bute esančius skaitiklio duomenis.

12.2. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė pati nesilaikė įstatymo jai nustatytų pareigų dėl vartotojų tinkamo informavimo apie ketinimą pakeisti atsakovų bute karšto vandens skaitiklius, nederino konkretaus skaitiklių pakeitimo laiko su vartotojais.

12.3. Galimybė skaičiuoti suvartojamo karšto vandens kiekį pagal normatyvus numatyta tam, kad sureguliuoti situaciją, kai dėl kokių nors objektyvių priežasčių teikėjas neturi realių duomenų, koks yra suvartotas karšto vandens kiekis (pavyzdžiui, vartotojas nedeklaruoja suvartoto karšto vandens kiekio) arba kai tie duomenys nepatikimi (pavyzdžiui, gauti pagal metrologiškai nepatikrintą skaitiklį). Kitoks teisės aktuose numatytos galimybės suvartotą karšto vandens kiekį skaičiuoti pagal normatyvus taikymas prieštarautų pačiai šilumos (energijos) pirkimo–pardavimo sutarties esmei. Šiuo konkrečiu atveju, apeliantė skaičiavo suvartoto karšto vandens kiekį pagal normatyvus, nesant teisėto pagrindo, kadangi atsakovai visada sąžiningai deklaruodavo suvartotą karštą vandenį bei už jį mokėdavo, be to, buvo atlikta skaitiklių metrologinė patikra.

12.4. Apeliantė neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį nuo 2013 m. spalio 1 d. pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus, kadangi mokesčiai buvo mokami pagal metrologiškai patikrintus karšto vandens skaitiklius, kurie buvo tinkami naudojimui ir atitiko teisės aktų reikalavimus.

3. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti. Nurodo šiuos argumentus:

13.1. Kaip teisingai nurodo ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto apylinkės teismas, surašydamas skundžiamą sprendimą rėmėsi tik vienu motyvu – vadovavosi suformuotu precedentu – Nutarties 17 p. „ieškovė neįrodė, jog jos nurodomas tikslas (įrengti skaitiklius), įformintas 2013-04-08 ir 2013-07-10 prašymais“. Priešingai nei dabar nurodo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismas nesprendė reikalavimo už karštą vandenį pagal normą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. pagrįstumo.

13.2. Kaip teisingai nurodo apeliantė, bendrovė įvykdė teismo sprendimą – už karštą vandenį mokesčius laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. perskaičiavo pagal skaitiklio rodmenis ir atsakovams pateikė 2017 m. kovo 29 d. sąskaitą su perskaičiavimu, bet šis perskaičiavimas, o taip pat ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016 negali ir negalėjo būti pagrindu ir toliau skaičiuoti mokesčius atsakovams už karštą vandenį pagal mechaninį atsakovams priklausantį skaitiklį, nes pagal įstatymų leidėjo valią, tik naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo funkcija įrengimas ir naudojimas užtikrina teisingą ataskaitiniu laikotarpiu name suvartotos šilumos energijos kiekio paskirstymą viso namo vartotojams ir tokiu būdu apsaugo jų interesus.

13.3. Bendrovė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15, 16 straipsniuose numatytas pareigas, įrenginėjo name, kur yra atsakovams priklausantis butas, karšto vandens skaitiklius. Vadovaujantis Bendrosiomis sąlygomis buvo raštu ne kartą kreiptasi į atsakovus, kad būtų sudarytos sąlygos karšto vandens skaitiklių pakeitimui, tačiau sąlygos karšto vandens skaitiklio įrengimui sudarytos taip ir nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai atsakovams nuo 2013 metų spalio 1 d. mėnesio mokesčiai už karštą vandenį buvo pradėti skaičiuoti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka.

13.4. Atmestinas, kaip neatitinkantis tikrovės, atsakovų argumentas, jog atsakovai nėra gavę atitinkamo turinio prašymo (rašto) apie ieškovės pageidavimą patekti į atsakovams priklausantį butą. Visi bendrovės registruotu paštu siųsti pranešimai (apie numatomą karšto vandens skaitiklių įrengimą), bendrovei atgal, kaip neįteikti, negrįžo, todėl akivaizdu, jog buto savininkai, t. y. atsakovai buvo tinkamai informuoti ir turėjo pareigą įsileisti įgaliotus bendrovės atstovus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmetamas.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės skolą už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti paskaičiuoti pagal normatyvą; ieškovė prašė iš atsakovų priteisti iš UAB „Vilniaus energija“ perimtą 1 178,71 Eur skolą už karštą vandenį už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d.

16. Tarp bylos šalių yra susiformavę energijos pirkimo–pardavimo santykiai. Ieškovė atsakovų suvartotam karšto vandens kiekiui apskaičiuoti (nustatyti) taiko karšto vandens suvartojimo normatyvus, patvirtintus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26, nes atsakovai, pažeisdami Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 235.5 punktą, nesudarė ieškovei galimybės patekti į butą ir pakeisti karšto vandens skaitiklį. Byloje nėra ginčo, kad atsakovai ginčo laikotarpiu deklaravo duomenis už karštą vandenį pagal bute įrengtą jiems priklausantį karšto vandens skaitiklį ir pagal deklaruotus duomenis skolą sumokėjo. Nepriemoka atsirado dėl to, kad ieškovė skaičiavo suvartoto vandens kiekį pagal normatyvus.

17. Nagrinėjamojoje byloje aktualu nustatyti, ar ieškovė turėjo teisinį pagrindą taikyti atsakovams paminėtus normatyvus.

18. Apeliantė savo skundą grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes; teismas nevertino ir nepasisakė dėl karšto vandens tiekėjo 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymų dėl leidimo įrengti / pakeisti karšto vandens skaitiklį suvartotam karšto vandens kiekiui apskaičiuoti. Bylos duomenimis, šie prašymai buvo atsakovams įteikti. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. spendime civilinėje byloje e2A-2772-585/2016 karšto vandens tiekėjo ieškinį atmetė, pripažinęs, kad tiekėjas turėjo pareigą pasiūlyti vartotojams perduoti (parduoti) ieškovei karšto vandens techniškai tvarkingus, su galiojančia metrologine patikra skaitiklius; siūlyti įsileisti atstovus į butą tikslu įrengti / pakeisti skaitiklius tiekėjas neturėjo teisinio pagrindo.

19. Apeliantės vertinimu, vartotojai turėjo perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklius iki naujų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių įsigaliojimo, iki 2010 m. lapkričio 1 d., t. y. ieškovė turėjo pagrindą prašyti įsileisti jos atstovus į atsakovų butą tikslu įrengti/pakeisti skaitiklį; atsakovų pareiga įsileisti į butą karšto vandens tiekėjo atstovus pagal 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymus tebegaliojo ir po apygardos teismo sprendimo priėmimo. Įstatymai nenumato tiekėjo pareigos pakartotinai kreiptis su prašymais dėl leidimo įrengti / pakeisti karšto vandens skaitiklį jų bute.

Žemesnės instancijos teismas

20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais. Vilniaus apygardos tesimas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016 iš esmės išsprendė analogišką šalių ginčą dėl 847,41 Eur nepriemokos už pateiktą šilumos energiją ir karštą vandenį, apskaičiuotą pagal normatyvus už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir ieškinį dėl nepriemokos priteisimo atmetė. Apygardos teismas pripažino, kad tiekėjas turėjo pareigą pasiūlyti vartotojams perduoti (parduoti) jam karšto vandens techniškai tvarkingus, su galiojančia metrologine patikra skaitiklius. Teismas nurodė, kad pagrindas naujam karšto vandens skaitikliui įrengti egzistuoja, kai vartotojas atsisako perduoti (parduoti) karšto vandens tiekėjui skaitiklį su galiojančia metrologine patikra (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 175 punktas). Ieškovė neįrodė, kad apeliantai atsisakė perduoti jos nuosavybėn karšto vandens skaitiklį. Todėl nebuvo pagrindo naujam karšto vandens skaitikliui įrengti. Teismas pripažino, kad ieškovės 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymai dėl leidimo įrengti / pakeisti karšto vandens skaitiklį yra nepagrįsti.

21. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė dėl ieškovės 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymų dėl leidimo įrengti / pakeisti karšto vandens skaitiklį pagrįstumo. Sprendimas įsiteisėjo nuo jo paskelbimo momento (CPK 331 straipsnio 6 dalis), ieškovė jį pripažino ir įvykdė, perskaičiavusi atsakovų skolą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pagal teismo sprendimo nurodymus, pagal faktiškai suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatyme nustatyta, kokios aplinkybės yra neįrodinėjamos ir viena iš tokių – prejudicinis faktas. Kad tam tikras faktas būtų pripažintas prejudiciniu faktu pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, jis turi atitikti tokias sąlygas: faktas turi būti nustatytas teismo; teismo sprendimas ar nutartis, kuriomis buvo nuspręsta dėl bylos esmės, turi būti įsiteisėję; teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti civilinėje arba administracinėje byloje; kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; aplinkybė turėjo būti įrodinėjimo dalykas kitoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2009, ir kt.)

23. Nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu nustatytas faktas, kad ieškovės 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymai yra nepagrįsti, buvo pagrįstai pripažintas prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu nustatyti faktai ir išvados, padarytos byloje tarp tų pačių šalių, iškeltoje tuo pačiu pagrindu, saisto teismų išvadas nagrinėjamoje byloje, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

24. Apeliantė iš esmės nesutinka su įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo sprendimo išvadomis; priešingai, nei nustatė teismas, apeliantė teigia, kad po 2010 m. lapkričio 1 d. ji neturėjo pareigos siūlyti vartotojui perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklius, todėl jos 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymai buvo ir yra pagrįsti bei galiojantys. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016 apeliantė tokių argumentų nepateikė.

25. Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. I-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo Taisyklių, galiojusių 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymų pateikimo vartotojams metu, 235.5 punktas numatė vartotojų teisę leisti karšto vandens tiekėjo, pastato valdytojo, prižiūrėtojo atstovams iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką ir pateikusiems atitinkamus pažymėjimus, įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis, apžiūrėti karšto vandens bendro naudojimo sistemos elementus, esančius vartotojo bute, karšto vandens skaitiklius, jų įrenginių elementus, atlikti jų priežiūros, remonto darbus, o prireikus lokalizuoti avariją ar likviduoti jos pasekmes, leisti nedelsiant vykdyti avarijos lokalizavimo darbus. Taisyklių 236 punktas nustatė, kad vartotojo padaryti Taisyklių pažeidimo faktai nustatomi valdytojo, karšto vandens tiekėjo ir (ar) prižiūrėtojo atstovams atliekant karšto vandens įrenginių apžiūras arba techninių operatyvinių duomenų registravimo priemonių ir operatyvinių žurnalų įrašais. Nustatę padarytą pažeidimą, valdytojo, karšto vandens tiekėjo bei prižiūrėtojo atstovai nurodo pašalinti nustatytus pažeidimus. Vartotojui nesutikus su valdytojo, karšto vandens tiekėjo ir (ar) prižiūrėtojo atstovų nustatytais pažeidimo faktais ir (ar) atsisakius įvykdyti jų nurodymus, pažeidimo faktą turi konstatuoti komisija, sudaryta iš valdytojo, prižiūrėtojo (jeigu toks yra) atstovų ir karšto vandens tiekėjo atstovų. Jeigu vartotojas, valdytojas, šilumos tiekėjas ar prižiūrėtojas reikalauja, į komisijos sudėtį turi būti įtraukti Inspekcijos atstovai.

26. Vertinant ieškovės 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymų turinį, pažymėtina, kad 2013 m. balandžio 8 d. prašymu atsakovams buvo pasiūlyta iki 2013 m. balandžio 25 d. sudaryti sąlygas įrengti / pakeisti karšto vandens skaitiklį atsakovų bute; 2013 m. liepos 10 d. prašymu pakartotinai buvo pasiūlyta 2013 m. liepos 23 d. 9.00 – 10.00 val. sudaryti sąlygas įrengti / pakeisti skaitiklius atsakovų bute. 2013 m. liepos 23 d. komisija, susidedanti iš karšto vandens tiekėjo UAB „Vilniaus energija“, daugiabučio namo valdytojo UAB „Žirmūnų būstas“ ir daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens prižiūrėtojo UAB „Pastatų priežiūros tarnyba“ atstovų, konstatavo, kad namo (duomenys neskelbtini) buto gyventojai (atsakovai) pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnyje numatytą pareigą sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjo atstovams, iš anksto įspėjus arba suderinus atvykimo laiką, įrengti karšto vandens skaitiklius.

27. Taisyklės nustatė, kad karšto vandens tiekėjo teisė patekti į savininkui priklausančias patalpas turi būti aiškiai apibrėžta laike – tiekėjas turi teisę patekti į savininko privačias valdas tikslu įrengti / pakeisti skaitiklius iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką. Nagrinėjamu atveju tikėjo atstovai du kartus nustatė konkretų laiką; atsakovams nesureagavus, Taisyklių nustatyta tvarka suorganizuota komisija konstatavo vartotojo pažeidimą. Ginčas dėl šio konkretaus pažeidimo teisinių pasekmių – suvartoto karšto vandens kiekio apskaičiavimo pagal metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26, buvo galutinai išspręstas Vilniaus apygardos teismo sprendimu. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, jog atsakovų pareiga sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjo atstovams patekti į jų patalpas tebegalioja neapibrėžtoje formoje ir atsakovai toliau laikomi savo pareigos, numatytos 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 10 d. prašymuose, pažeidėjais.

28. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi su ieškiniu dėl 1 178,71 Eur skolos už karštą vandenį už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. priteisimo; nepriemoka buvo apskaičiuota pagal normatyvus, tačiau, bylos duomenimis, po Vilniaus apygardos teismo sprendimo priėmimo ieškovė kreipėsi su prašymu sudaryti galimybę / sąlygas įrengti karšto vandens skaitiklį tik 2019 m. balandžio 30 d. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė neturėjo teisės taikyti Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių, tai yra nustatyti atsakovų suvartoto karšto vandens kiekio pagal Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjus bei šių sistemų prižiūrėtojus, metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26.

29. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

31. Dėl bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidos priteisiamos iš antros šalies. Atsakovai prašo priteisti 1 161,60 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, pateikė sąskaitą, mokėjimo dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nustatyto dydžio, atsakovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas, priteisiant iš ieškovės atsakovų naudai 1 161,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

32. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams M. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ (įmonės kodas 124135580) 1 161,60 Eur (vieną tūkstantį šimtą šešiasdešimt vieną eurą 60 centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Tatjana Žukauskienė