- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-08
- Bylos Nr.
- e2-1592-937/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28138-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Zablockaja
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Vilniaus šilumos tinklai“
- Atsakovas
- M. S., I. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.11.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Naujas civilinės bylos Nr. e2-1592-937/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28138-2019-3
2020 m. sausio 8 d.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Vilniaus šilumos tinklai“ patikslintą ieškinį atsakovams M. S. ir I. S. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus energija“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi su patikslintu ieškiniu į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų M. S. ir I. S. 1 158,44 Eur skolą už šilumos energiją ir karštą vandenį, 119,72 Eur palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas bei lygiomis dalimis 31,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 15,78 Eur. Nurodė, kad 2002-02-01 ieškovė, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ sudarė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2002-03-29 iki 2017-03-29 licencijuotą šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdė šilumos tiekimo licenciją turėjusi UAB „Vilniaus energija“. 2017-03-29 nuomos sutartis baigė galioti, nuo 2017-03-30 šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo ieškovė. 2017-06-16 raštu Nr. 013-01-3567 UAB „Vilniaus energija“ patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą ieškovei ir 2017-06-22 perdavimo priėmimo aktu perdavė ieškovei dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises, taip pat visas reikalavimo teises į atsakovus. Ieškovė tiekia centralizuotą šilumos energiją butui, esančiam adresu („duomenys neskelbtini“), kuris priklauso atsakovams. Atsakovų skola ieškovei laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2019-03-29 tiektą šilumos energiją yra 1 158,44 Eur. Ieškovė prašo priteisti 5 proc. palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2017-05-01 iki 2019-03-29, t. y. 119,72 Eur, nes atsakovai laiku nevykdė prievolės atsiskaityti (CK 6.38 str., 6.210 str. 1 d., 6.261 str.). Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodo, jog skola už karštą vandenį atsakovams yra skaičiuojama pagal 2009-2010 m. pakeistą teisinę bazę, todėl suderinus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) bei savivaldybės taryba karšto vandens tiekėjas nuo 2010-05-01 vartotojų butuose pradėjo įrenginėti būtent karšto vandens tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius. Ieškovė savo reikalavimus grindžia 2016-11-03 Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016. Teigia, kad 2019-04-30 ieškovė pakartotinai raštu kreipėsi į atsakovus su prašymu sudaryti galimybę / sąlygas (leisti) bendrovei įrengti karšto vandens skaitiklį bute iki 2019-05-28. Šiuo tikslu prašė suderinti priimtiną tokio įrengimo datą ir laiką su bendrovės klientų aptarnavimo centro vadybininku-šilumininku, tačiau atsakovai nebendradarbiavo. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo, kad tik naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo funkcija įrengimas ir naudojimas užtikrina teisingą ataskaitiniu laikotarpiu name suvartotos šilumos energijos kiekio paskirstymą viso namo vartotojams ir tokiu būdu apsaugo jų interesus.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės „atsakovams visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad AB „Vilniaus šilumos tinklai“ iki 2017-03-29 informavo atsakovus apie ketinimą pakeisti jų bute karšto vandens skaitiklius, t. y. pati ieškovė nesilaikė įstatymo jai nustatytų pareigų dėl vartotojų tinkamo informavimo apie ketinimą pakeisti jų bute karšto vandens skaitiklius, nederino konkretaus skaitiklių pakeitimo laiko su vartotojais. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 16 punktą nesąžininga laikytina vartojimo sutarties sąlyga, įpareigojanti vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo, nes tai pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises bei interesus. Pabrėžia, kad 2016-11-03 Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016 priimtas konstatavus, kad „Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.388 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, normatyviai suvartotam energijos kiekiui nustatyti apskritai gali būti taikomi tik tada, jeigu nėra objektyvios galimybės energijos apskaitos prietaisų rodmenims nustatyti suvartotą energijos kiekį (pavyzdžiui, apskaitos prietaisas nefunkcionuoja ar netinkamai funkcionuoja, objektyviai nėra galimybės įrengti apskaitos prietaisą, prietaisas metrologiškai nepatikrintas ar pasibaigusi metrologinė patikra ir kita). Be to, toks taikymas gali būti ribotas, kaip išimtinė priemonė“. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad po minimo apeliacinės instancijos sprendimo priėmimo pasikeitė faktinės aplinkybės ir ieškovė įgijo teisę skaičiuoti suvartotą energiją ruošti karštam vandeniui pagal normatyvus. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai netinkamai vykdė pareigą atsiskaityti už faktiškai suvartotą karšto vandens kiekį, kaip ir nepateikė įrodymų, kad iki 2017-03-29 kreipėsi į atsakovus dėl naujo karšto vandens skaitiklio įvedimo. Ieškovės prašoma priteisti atsakovų skola susidarė per 2015-2016 metus. Šiai dienai atsakovai neturi skolos už AB „Vilniaus šilumos tinklams“, t. y. ieškovė šiuo ieškiniu siekia prisiteisti jai perduotas UAB „Vilniaus energija“ skolas, apie kurias detaliai buvo pasisakyta teismui pateiktame 2016-11-03 Vilniaus apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-2772-585/2016. Atsakovai, pasisakydami apie 2015-2016 metais susidariusį skolos laikotarpį UAB „Vilniaus energija“, dar kartą akcentuoja, kad UAB „Vilniaus energija“ skaičiavo suvartoto karšto vandens kiekį pagal normatyvus, nesant teisėto pagrindo, kadangi atsakovai visada sąžiningai deklaruodavo suvartotą karštą vandenį bei už jį mokėdavo, be to, tuo metu buvo atlikta skaitiklių metrologinė patikra. Teigia, kad ieškovė nepateikia jokių realių įrodymų, kad iki 2017-03-29 UAB „Vilniaus energija“ turėjo pagrindą skaičiuoti suvartojamo karšto vandens kiekį pagal normatyvus. Nurodo, kad pagrindas skaičiuoti suvartojamo karšto vandens kiekį pagal normatyvus numatytas tam, kad sureguliuoti situaciją, kai dėl kokių nors objektyvių priežasčių teikėjas neturi realių duomenų, koks yra suvartotas karšto vandens kiekis (pavyzdžiui, vartotojas nedeklaruoja suvartoto karšto vandens kiekio) arba kai tie duomenys nepatikimi (pavyzdžiui, gauti pagal metrologiškai nepatikrintą skaitiklį). Kitoks teisės aktuose numatytos galimybės suvartotą karšto vandens kiekį skaičiuoti pagal normatyvus taikymas prieštarautų pačiai šilumos (energijos) pirkimo-pardavimo sutarties esmei, t. y. kad pagal sutartį tiekėjas įsipareigoja tiekti energiją (byloje nagrinėjamu atveju karštą vandenį), o vartotojas – sumokėti už patiektą energiją (CK 6.383 straipsnio 1 dalis). Toks sutarties turinio apibrėžimas suponuoja išvadą, kad apmokama turi būti už faktiškai patiektą energiją, o nukrypimas nuo tokio apmokestinimo galimas tik esant tam teisėtam pagrindui ir laikinai, t. y., kol išnyks atitinkamos tokį skaičiavimą pateisinančios priežastys. Pagrindas nukrypti nuo principo, kad apmokama turi būti tik už faktiškai patiektą energiją, negali būti taikomas formaliai. Priešingu atveju gali būti pažeista energijos tiekėjo ir vartotojo teisių ir pareigų pusiausvyra bei vartotojo teisės ir interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1213/2014). Šiuo konkrečiu atveju, ieškovė skaičiavo suvartoto karšto vandens kiekį pagal normatyvus, nesant teisėto pagrindo, kadangi atsakovai M. S. ir I. S. visada sąžiningai deklaruodavo suvartotą karštą vandenį bei už jį mokėdavo ir iki 2017-03-29 nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad tiekėjas neturėjo realių duomenų apie suvartotą šilumos energiją karštam vandeniui tiekti, kad pavyzdžiui atsakovų bute įrengtas skaitiklis buvo metrologiškai nepatikrintas, nefunkcionavo ar netinkamai funkcionavo. Taip pat akcentuoja, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai iki 2017-03-29 netinkamai vykdė pareigą atsiskaityti už faktiškai suvartotą karšto vandens kiekį.
Teisme gautas trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimas į patikslintą ieškinį, kuriuo prašo patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016-11-03 sprendimu c. b. Nr. e2A-2772-585/2016 išsprendė įsiskolinimo priteisimo reikalavimą už karštą vandenį pagal normą laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-12-31, kuriuo nusprendė atmesti ieškinį. Tačiau, priešingai nei dabar nurodo atsakovai, minėtu teismo sprendimu teismas nesprendė reikalavimo už karštą vandenį pagal normą už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2017-03-29 pagrįstumo. Be to, esminis motyvas, kodėl Vilniaus apygardos teismas tada atmetė bendrovės reikalavimus buvo dėl to, jog bendrovė tariamai neįrodė, kad apeliantai atsisakė perduoti jos nuosavybėn karšto vandens skaitiklį, o ne dėl to, kad bendrovė arba šiuo atveju ieškovė neinformavo atsakovų apie ketinimą pakeisti jų bute karšto vandens skaitiklius, t. y. teismas nurodė, jog „ieškovė neįrodė, kad apeliantai atsisakė perduoti jos nuosavybėn karšto vandens skaitiklį. Todėl nebuvo pagrindo naujam karšto vandens skaitikliui įrengti. Vadinasi, ieškovės 2013-04-08 ir 2013-07-10 prašymai dėl leidimo įrengti / pakeisti karšto vandens skaitiklį yra nepagrįsti.“. Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, sutinka su ieškovės teiginiu, jog karšto vandens skaitiklio įrengimas apsaugo visų namo vartotojų interesus. Teigia, kad pagal LR energetikos ministro 2010-10-25 įsakymą Nr. 1-297 patvirtintų šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 18.2 punktą, karšto vandens tiekėjas, įsigaliojus minėtoms taisyklėms, visais atvejais, be išimčių, privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį, todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovų argumentai, jog jiems neįsileidus ir neleidus įrengti karšto vandens skaitiklio, normatyvas yra taikomas neteisėtai. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnis 2 dalis, 16 straipsnio 4 dalis, t. y. galiojantys teisės aktai nei vartotojui, nei tiekėjui nenumato galimybės atsisakyti leisti įrengti tokius skaitiklius, karšto vandens tiekėjas visais atvejais privalo įrengti jam priklausančius karšto vandens skaitiklius, vienodus visam namui. Patikslina, jog nuo 2013-10-01 ieškovė pagrįstai pradėjo taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvus, patvirtintus 2009-03-10 Komisijos nutarimu „Dėl šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikos patvirtinimo“ Nr. 03-26 (t. y. 92 litrų per parą normatyvą vienam gyventojui). Tretysis asmuo nesutinka su atsakovų nurodytas argumentas, jog atsakovai nėra gavęs atitinkamo turinio prašymo (rašto) apie ieškovės pageidavimą patekti į pareiškėjui priklausantį butą. Visi bendrovės registruotu paštu siųsti pranešimai (apie numatomą karšto vandens skaitiklių įrengimą), bendrovei atgal, kaip neįteikti negrįžo, todėl teigia, jog minėto buto savininkai, t. y. atsakovai buvo tinkamai informuoti ir turėjo pareigą įsileisti įgaliotus bendrovės atstovus. Be to, tai kad pranešimai atsakovams buvo įteikti yra užfiksuota ne tik 2016-11-03 Vilniaus apygardos teismas sprendimu c. b. Nr. e2A-2772-585/2016, bet ir 2016-07-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu c. b. Nr. e2-4769-833/2016, kuriame teismas tik dar kartą patvirtino, jog atsakovai buvo tinkamai informuoti apie bendrovės tuo pačiu ir ieškovės ketinimą įrengti karšto vandens skaitiklius, bet piktybiškai to padaryti neleido.
Teismo posėdžio metu šalys palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Patikslintas ieškinys atmestinas.
Ieškovė ieškinyje nurodo, kad 2002-02-01 ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“, UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ sudarė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2002-03-29 iki 2017-03-29 licencijuotą šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdė šilumos tiekimo licenciją turėjusi UAB „Vilniaus energija“. 2017-03-29 nuomos sutartis baigė galioti, nuo 2017-03-30 šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad 2017-06-16 raštu Nr. 013-01-3567 „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ UAB „Vilniaus energija“ patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą ieškovei ir 2017-06-22 perdavimo priėmimo aktu perdavė ieškovei dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises, taip pat visas reikalavimo teises į atsakovus. Taigi, ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį butui, esančiam („duomenys neskelbtini“). Butas, esantis („duomenys neskelbtini“), pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nuosavybės teise priklauso atsakovams. Minėto buto šilumos tiekimo vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl atsakovai turėjo prievolę mokėti už tiektą šilumos energiją (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.384 str.).
Byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės skolą už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti paskaičiuoti pagal normatyvą.
Ieškovė prašo iš atsakovų priteisti iš UAB „Vilniaus energija“ perimtą 1 178,71 Eur skolą už karštą vandenį už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2017-03-29. Skolos dydį patvirtina ieškovės pateikta 2019-09-26 mokesčių paskaičiavimo pažyma, UAB „Vilniaus energija“ mokesčių paskaičiavimo pažyma už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2017-06-15.
Atsakovai, nesutikdami su ieškiniu, nurodo, kad ginčo laikotarpiu deklaravo duomenis už karštą vandenį pagal bute įrengtą, funkcionuojantį prietaisą, mokėjo mokesčius, tad nėra jokio pagrindo skolą už energiją karštam vandeniui paruošti skaičiuoti pagal normatyvą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovai pagal deklaruotus duomenis skolą sumokėjo.
Ieškovas patikslintame ieškinyje teigia, kad mokesčių perskaičiavimo pagal faktą nulėmė teismo motyvas (2016-11-03 sprendimas civ. b. Nr. e2A-2772-585/2016), pacituotas ieškovės ieškinio 10 punkte („ieškovė neįrodė, kad apeliantai atsisakė perduoti jos nuosavybėn karšto vandens skaitiklį. Todėl nebuvo pagrindo naujam karšto vandens skaitikliui įrengti. Vadinasi, ieškovės 2013-04-08 ir 2013-07-10 prašymai dėl leidimo įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklį yra nepagrįsti“). Pasak ieškovės, tik naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo funkcija įrengimas ir naudojimas užtikrina teisingą ataskaitiniu laikotarpiu name suvartotos šilumos energijos kiekio paskirstymą viso namo vartotojams.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01), 26 straipsnio 1 dalies nuostatą, šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgalioti atstovai turi teisę, ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens tiekimą įsiskolinusiam savininkui.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatą, jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas arba karšto vandens tiekėjas, pagal energetikos ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką.
Įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2016-11-03 sprendimo civ. b. Nr. e2A-2772-585/2016, kuria buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos pagal normatyvą priteisimo už kitą laikotarpį, 17 punkte teismas nurodęs, kad ieškovė neįrodė, jog jos nurodomas tikslas, įformintas 2013-04-08 ir 2013-07-10 prašymais, Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies prasme buvo teisėtas patekimo į apeliantų butą tikslas, padarė išvadą, kad ieškovė neturėjo teisės taikyti Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalies numatytų pasekmių, tai yra nustatyti apeliantų suvartoto karšto vandens kiekio pagal Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjus bei šių sistemų prižiūrėtojus, metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-03-10 nutarimu Nr. O3-26.
Teismas pažymi, kad jis yra saistomas Vilniaus apygardos teismo 2016-11-03 sprendime padarytų išvadų, kurios šiuo atveju yra reikšmingos ir šioje byloje.
Įvertinus, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi privalomąją galią, nustatyta, kad ieškovė neturėjo teisės paskaičiuoti mokesčių už suvartotą karšto vandenį pagal normatyvus, kad iki ar po nurodyto sprendimo priėmimo ir sprendime minimų 2013-04-08 ir 2013-07-10 prašymų (2 t., 30, 31 b.l.) iki 2019 m. ieškovė nesikreipė į atsakovus dėl patekimo į jų butą ir skaitliukų keitimo, teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovė pagrįstai reikalauja skolos už karštą vandenį, paskaičiuotą ne pagal skaitliuko parodymus, o pagal normatyvą.
Nors patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad pagrindas perskaičiuoti mokesčius buvo teismo sprendimas ir jame padarytos išvados, tačiau, įvertinus Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja atvejus, kada suvartotas šilumos ir karšto vandens kiekis gali būti nustatytas pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką, teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovė laikėsi Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytos tvarkos, kad atsakovai pažeidė ieškovės teisę patekti į butą ir pakeisti apskaitos prietaisą, tad ieškovės reikalavimas priteisti pagal normatyvą perskaičiuotą mokestį už karštą vandenį negali būti pagrįstas, todėl atmestinas.
Teismo nuomone, kiti šalių argumentai neturi reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Ieškinį atmetus, atsakovai turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nors atsakovų atstovas įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė tik išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau iškart po teismo posėdžio, kad visos išlaidos yra patirtos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, kad jų dydis iš esmės neviršija Rekomendacijose nurodytų sumų, atsakovui I. S. priteisiamos 1 161,60 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kuris faktiškai šias išlaidas ir patyrė (CPK 98 str.).
Iš ieškovės valstybei priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, t. y. 3,72 Eur (CPK 88 str. 1 d. 3 p.), nes iš šalies pagal CPK 96 str. 6 d. į valstybės biudžetą išieškotina bendra bylinėjimosi išlaidų suma yra didesnė, negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistu 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatyta minimali valstybei iš šalies priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (3 Eur) (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285-286 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“, įm. k. 124135580, atsakovui I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 161,60 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt vieną eurą 60 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti valstybei iš ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“, įm. k. 124135580, 3,72 Eur (tris eurus 72 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Išaiškinti ieškovei, kad suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AB, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AB, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke. Įmokos kodas 5660. Sumokėjus išlaidas valstybės naudai, nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.