Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 36–37), asmens kortelės išraše (b. l. 61–105), asmens paskirstymo į kameras išraše (b. l. 108–111) nurodytais duomenimis, daroma išvada, kad Utenos AVPK areštinėje A. Ž. su pertraukomis buvo kalinamas nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2019 m. sausio 23 d.; pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje buvo kalinamas 34 paras.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo suimtojo statusą (b. l. 37, 60).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės, CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad Areštinės kamerose, kurių plotas 8,1–10,43 kv. m, buvo kalinama po 3–4 asmenis; pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą jis buvo kalintas 35 paras (b. l. 1–2).

Policijos areštinėje laikomam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą reglamentuoja nuo 2017 m. balandžio 4 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Areštinių vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 58 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Pareiškėjas, nurodęs Areštinės kamerų plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 1–2), nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų, kuriais remdamasis, teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 36–37), asmens paskirstymo į kameras išraše (b. l. 108–111) nurodytais duomenimis. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, kurių objektyvumu ir teisingumu neturi pagrindo abejoti.

Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 36–37), asmens paskirstymo į kameras išraše (b. l. 108–111) nurodytais duomenimis, nustatyta, kad Utenos AVPK Areštinėje ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas: 2018 m. liepos 31 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,27 kv. m, vienas, pareiškėjui teko 16,27 kv. m gyvenamojo ploto; tą pačią 2018 m. liepos 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 3 ir joje kalintas iki 2018 m. rugpjūčio 10 d., šios kameros plotas 16,06 kv. m, buvo kalintas vienas arba su 1–3 asmenimis, todėl pareiškėjui teko nuo 4,02 kv. m iki 16,06 kv. m gyvenamojo ploto (pareiškėjui teko 4,02 kv. m gyvenamojo ploto 2018 m. rugpjūčio 1 d. nuo 14.05 val. iki 17.37 val., kai jis buvo laikytas su 3 asmenimis, o nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. jam teko nuo 5,35 kv. m iki 16,06 kv. m gyvenamojo ploto); nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 15,79 kv. m, buvo kalintas vienas arba kartu su 1 asmeniu, todėl pareiškėjui teko nuo 7,90 kv. m iki 15,79 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. spalio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 15,79 kv. m, kalintas vienas, todėl pareiškėjui teko 15,79 kv. m gyvenamojo ploto; 2019 m. gruodžio 17 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 15,79 kv. m, buvo kalintas vienas arba su 1 asmeniu, todėl pareiškėjui teko nuo 7,90 kv. m iki 15,79 kv. m gyvenamojo ploto; tą pačią 2019 m. gruodžio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 3 ir joje kalintas iki 2018 m. gruodžio 21 d., kameros plotas 16,06 kv. m, šioje kamerose kalintas vienas arba su 1–2 asmenimis, todėl pareiškėjui teko nuo 5,35 kv. m iki 16,06 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. sausio 8 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 15,86 kv. m, buvo kalintas vienas arba su 1 asmeniu, todėl pareiškėjui teko nuo 7,93 kv. m iki 15,86 kv. m gyvenamojo ploto; 2018 m. sausio 18 d. kameroje Nr. 5, kurios plotas 16,14 kv. m gyvenamojo ploto, buvo kalintas vienas, todėl pareiškėjui teko 16,14 kv. m gyvenamojo ploto; tą pačią 2018 m. sausio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 2, ir joje laikytas iki 2019 m. sausio 23 d., šios kameros plotas 15,79 kv. m, pareiškėjas buvo kalintas vienas arba su 1 asmeniu, todėl pareiškėjui teko nuo 7,90 kv. m iki 15,79 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitarinių mazgų užimamas plotas yra 1,01–1,02 kv. m (b. l. 38), todėl teismas vadovaujasi didesniu nurodytu sanitarinių mazgų užimamu plotu – 1,02 kv. m. Remiantis Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punktu, apskaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas1,02 kv. m plotas.

Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad 2018 m. rugpjūčio 1 d., nuo 14.05 val. iki 17.37 val. pareiškėjui Areštinės kameroje Nr. 3 teko 4,02 kv. m ploto, t. y. nurodytu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punkte nustatyta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1666-520/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-415/2020 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, kameros Nr. 3, kurioje pažeistas minimalaus ploto reikalavimas, plotas, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą yra 16,06 kv. m, baldai užėmė 5,06 kv. m. ploto (b. l. 152). Teismo vertinimu, nurodytoje kamerose buvę baldai užėmė nemažą dalį šios kameros ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose būdavo tik 3 kėdės, maži, tik dviem asmenims skirti stalai, o kadangi kamerose būdavo kalinami 3–4 asmenys, todėl nuolat kildavo nepatogumų – kol vieni prie stalo valgydavo, kiti turėdavo laukti, dėl to maistas dažnai atšaldavo, tai papildomai kėlė įtampą ir konfliktus (b. l. 4).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – Saugos ir eksploatavimo reikalavimai) 30 punktas (2015 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-31 redakcija), be kita ko, nustato, kad atsižvelgiant į vietų skaičių, prie kiekvienos lovos turi būti suolas arba taburetė, kameroje turi būti vienas stalas (b. l. 174). Stalo, suolo (taburetės) dydžio teisės normos nenustato.

Atsižvelgus į kamerų Nr. 1-3, Nr. 5, Nr. 7, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, fotonuotraukas, (b. l. 121–126, 154–159), sprendžiama, kad kamerose Nr. 1–3 yra 1 stalas ir 3 suolai (b. l. 121–124, 154–154); kamerose Nr. 5, 7 – 1 stalas ir 2 suolai (b. l. 125–126, 158–159). Teismas vertina, kad šie duomenys patvirtina atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę, jog kiekvienoje kameroje yra stalas ir du suolai.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerose buvo tarakonų, blakių, blusų, graužikų; jam niežtėjo parazitų sukandžiotas vietas, dėl ko jis negalėdavo užmigti (b. l. 4–8).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Bylos duomenimis (b. l. 112–118), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi Utenos AVPK areštinėje patikrino 2018 m. spalio 30 d., t. y. ginčo laikotarpiu. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte Nr. (9-12 14.5.8)PA-17831 užfiksavo, kad su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Utenos deratizacija“ yra sudaryta dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, paskutinį kartą darbai vykdyti 2018 m. spalio 19 d., 2018 m. spalio 19 d. surašytas atliktų darbų aktas Nr. 10-19-002 (b. l. 112). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne pažymėjo, kad Areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir, nustačius nariuotakojų ir (arba) graužikų buvimo pėdsakų, atliekamas jų naikinimas (b. l. 115) Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte bei kontrolės klausimyne pateikė išvadą, kad Areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (b. l. 113, 118). Byloje pateikto 2018 m. spalio 19 d. atliktų darbų akto Nr. 10-19-002 (b. l. 120) duomenimis, UAB „Utenos deratizacija“ 2018 m. spalio 19 d. Utenos AVPK patalpose atliko dezinsekcijos darbus – patalpas išpurškė profilaktiškai nuo blusų.

Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais rašytiniais įrodymais, todėl jais grindžia išvadą, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK tinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus ir Areštinėje skyrė reikiamą dėmesį kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žodžiu ar raštu nepateikė skundų dėl higienos normų užtikrinimo (b. l. 38). Nagrinėjant bylą, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Utenos AVPK Areštinės darbuotojus skundais dėl kenkėjų buvimo, o atsakovės atstovas į tai nereagavo ir neiškvietė kenkėjus naikinančios UAB „Utenos deratizacija“, nebuvo nustatyta. Nors pareiškėjo medicininės kortelės kopijoje (b. l. 19, 106–107) yra ginčo laikotarpiu medicinos darbuotojo užfiksuoti pareiškėjo nusiskundimai, jog pareiškėjas skundžiasi nemiga (2018 m. spalio 10 d. įrašas), vakar jam kažkas sukando, niežulys (2018 m. spalio 12 d. įrašas), skundžiasi, kad nemiega, nemiga (2019 m. sausio 7 d. įrašai), blogai miegąs (2019 m. sausio 21 d. įrašas), tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas buvo sukandžiotas kenkėjo, kad pareiškėjui niežtėjo kūną būtent dėl kenkėjo įkandimo, pareiškėjas nemiegojo dėl kenkėjų.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala kilo ir iš to, kad visose kamerose buvo nevalomi langai, kai kuriose kamerose nebuvo reikalavimus atitinkančio dydžio langų, dėl ant langų esančių grotų išvalyti langų jis neturėjo galimybės, be to, tam nebuvo skiriama reikiamų priemonių (b. l. 4).

Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 37 punktas nustato, kad areštinės langai grotuojami apsauginėmis bei signalinėmis grotomis. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Areštinės kamerų langai grotuoti, sudėti stiklo paketai (b. l. 38). Iš kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukų (b. l. 121–126, 154–159) matyti, kad kamerų langai grotuoti.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Utenos AVPK Areštinės kamerų langų grotavimas atitinka Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 37 punkto reikalavimus.

Higienos normos HN 134:2015 35 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Šios normos nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka (34 punktas); patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės - šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai (37 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje įsteigta dezinfekuotojo pareigybe, kurią užimantis darbuotojas kasdien valo visas areštinės patalpas drėgnu būdu, naudojant plovimo ir dezinfekavimo priemones (b. l. 38), o rašte „Dėl nutarties vykdymo“ nurodė, kad langų stiklai valomi nuolat, sulaikytiems asmenims pageidaujant, išduodamos valymo priemonės (b. l. 152).

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2018 m. spalio 30 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Areštinėje, nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne nurodė, kad teritorinės policijos areštinės vadovas yra nustatęs gyvenamųjų patalpų valymo tvarką, pagal kurią gyvenamosios patalpos valomos; patalpoms, kurias pagal teritorinės policijos įstaigos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, skirtos valymo priemonės (b. l. 118). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šiame patikrinimo akte bei kontrolės klausimyne pateikė išvadą, kad Areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, įskaitant ir šios normos 34 ir 37 punktų (b. l. 113, 118).

Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė pagrindo abejoti Utenos AVPK atsiliepime, rašte, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodytais duomenimis, todėl sprendžia, kad Areštinės patalpos buvo valomos darbuotojo, sulaikytiems asmenims buvo išduodamos valymo priemonės. Atsakovės atstovas rašte „Dėl nutarties vykdymo“ paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė prašymų išduoti jam valymo priemones (b. l. 152). Be to, ir pats pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kada jis prašė išduoti jam valymo priemones, tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkintas.

Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 35.1 punktas nustato, kad kamerų langai įrengiami ne mažesni kaip 80 cm aukščio ir pločio. Atsakovės atstovas rašte „Dėl nutarties vykdymo“ nurodė, kad Areštinės kamerų langų dydis yra 85 x 85 cm, languose įrengtos orlaidės, kurių dydis 12 x 75 cm (b. l. 152–153). Teismas daro išvadą, kad Utenos AVPK Areštinės kamerų langų dydis atitiko Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 35.1 punkto nuostatas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad kamerose buvo tamsu (b. l. 7).

Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 33.1 punktas (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-31 redakcija) nustato, kad kamerų apšvietimui naudojamos ekonomiškos lempos, užtikrinančios teisės aktuose reglamentuotas apšvietimo normas.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. spalio 30 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Areštinėje, nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte nurodė, kad kamerose yra natūralus apšvietimas, o patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne pažymėjo, kad patalpose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 val. yra natūralus apšvietimas, bei pateikė išvadą, kad Areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (b. l. 113, 116, 118). Byloje nustatyti duomenys, patvirtina, kad Areštinės langų dydis atitiko teisės normos reikalavimus. Atsakovės atstovas rašte „Dėl nutarties vykdymo“ paaiškino, kad Areštinėje natūralus apšvietimas užtikrinamas per langus, be to, joje įrengtas dirbtinis elektros apšvietimas šviestuvais su kaitrinėmis ir liuminescencinėmis lempomis (b. l. 152). Šią aplinkybę patvirtina ir kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukos, kuriose matyti kamerose įrengti langai ir lempos (b. l. 121–126, 154–159).

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis buvo kalinamas kamerose, kurių dauguma buvo labai blogos būklės, kameros neremontuojamos mažiausiai 10 metų, jose sudėtos medinės grindys su išlindusiomis vinimis, į kurias vaikštant buvo galima susižaloti kojas (b. l. 6).

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2018 m. spalio 30 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Areštinėje, nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne pažymėjo, kad patalpose esantys įrenginiai (įranga) techniškai tvarkingi, nesulūžę, ir patikrinimo akte bei jo priede – kontrolės klausimyne pateikė išvadą, kad Areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (b. l. 113, 118).

Įvertinus kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukas (b. l. 121–126, 154–159), spendžiama, kad šie įrodymai neleidžia daryti išvadą, kad iš grindų yra išlindę vinys, kaip skunde teigė pareiškėjas. Be to, vertinant pareiškėjo teiginius, kad vaikštant į vinis buvo galima susižaloti kojas, atsižvelgiama, kad tokie paaiškinimai yra itin abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kad jis buvo susižalojęs kojas. Pareiškėjo medicininės kortelėje (b. l. 19, 106–107) nėra užfiksuota duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo susižalojęs kojas į grindyse esančias vinis.

Be to, sprendžiama, kad byloje pateiktos kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukos (b. l. 121–126, 154–159) nepatvirtina, jog šių kamerų grindys, sienos, lubos yra labai blogos būklės. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje įsteigta dezinfekuotojo pareigybe, kurią užimantis darbuotojas kasdien valo visas areštinės patalpas drėgnu būdu, naudojant plovimo ir dezinfekavimo priemones (b. l. 38). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2018 m. spalio 30 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Areštinėje, nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne pažymėjo, kad bendrojo naudojimo Areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius yra švarūs, akivaizdžiai matomų nešvarumų nėra. Atsakovės atstovo nurodė, kad Areštinėje ginčo laikotarpiu remonto darbai nebuvo atlikti, duomenų, kada šie darbai buvo atlikti, nepateikė (b. l. 153). Teismo vertinimu, vien tas faktas, kad kamerose remontas galimai tam tikrą laiką nebuvo darytas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog dėl to pareiškėjui galėjo kilti neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo ir dėl kamerose nebuvusios ir neveikiančios ventiliacijos, neatsidarančių langų, dėl ko kamerose buvo drėgna, į kamerą nepatekdavo grynas oras, veisėsi pelėsis, čiužiniai ir antklodės puvo, lovos ir kiti metaliniai daiktai rūdijo (b. l. 5–7).

Higienos norma HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc.( 16 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Higienos norma HN 134:2015 reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą nenustato.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir rašte „Dėl nutarties vykdymo“ nurodė, kad Areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji-teikiamoji ventiliacija; kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo zonoje atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema nėra įrengta; ginčo laikotarpiu kamerų vėdinimo sistema veikė; kiekvienoje kameroje įrengti langai turi orlaides, kurių dydis 12 x 75 cm, orlaidės atsidarė (b. l. 38). Be to, Utenos AVPK patvirtino, kad ginčo laikotarpiu kamerose santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 38, 152–153). Be to, byloje nustatyta, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2018 m. spalio 30 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Areštinėje, nustatė, ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte užfiksavo, kad Areštinėje laikomi asmenys apgyvendinti gyvenamosiose patalpose (kamerose), kuriose įrengta mechaninė ištraukiamoji-teikiamoji ventiliacija patikrinimo metu veikė, patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne pažymėjo, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per įrengtus atidaromus langus arba mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą, ir patikrinimo akte bei jo priede – kontrolės klausimyne pateikė išvadą, kad Areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (b. l. 113, 118). Šiame patikrinimo akte nėra užfiksuota, kad kamerose buvo pelėsio. Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 languose yra įrengtos orlaidės (b. l. 121–126, 154–159).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, tupykla; durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta, kamerose sanitarinio mazgo zonoje atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema nėra įrengta (b. l. 38). Byloje pateiktos kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukos (b. l. 121–126, 154–159) leidžia spręsti, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto neaukšta pertvara, viena jo pusė visiškai neatskirta – be pertvaros, durelių.

Vertinant pareiškėjas teiginius, kad pareigūnai pro kameros duryse esantį langelį matydavo jį, besinaudojantį tualetu (b. l. 5), atsižvelgiama, kad A. Ž. neaprašė konkrečių atvejų, kada jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, ir kurioje kameroje matė pareigūnai pro langelį, be to, netvirtino, kad jis specialiai jų buvo stebimas sanitariniame mazge. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad duomenų ar skundų apie tai, kad kamerose esantys asmenys skųstųsi dėl to, kad galimai yra stebimi besinaudojant tualetu nebuvo gauta (b. l. 38). Be to, iš kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukų (b. l. 121–126, 154–159) matyti, kad kamerų durys yra ne prieš sanitarinį mazgą, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas sanitariniame mazge pro duryse esantį stebėjimo langelį negalėjo būti matomas.

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pripažįstama, kad kamerose, nesant tinkamai izoliuotų sanitarinio mazgo zonų, galėjo tvyroti nemalonūs kvapai, taip sukeliant pareiškėjui papildomų nepatogumų, ypač tais atvejais, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-209-552/2020).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra neįgalus asmuo, todėl tualetas turėtų būti sėdimas arba bent jau turėtų būti rankena, kad lengviau galima būtų atsikelti, Utenos AVPK pareigūnams ir slaugytojai buvo žinoma, kad jis turi stuburo problemą, bet į tai nebuvo reaguojama ir nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis tualetu (b. l. 8).

Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, neįgalusis yra asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis.

Pareiškėjas į bylą pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus neįgaliojo pažymėjimo NP Nr. (duomenys neskelbtini), kopiją, kurioje nurodyta, kad šio pažymėjimo išdavimo data – 2013 m. rugpjūčio 23 d., o galiojimo pabaigos data yra neaiški, nes metai yra neįskaitomi, matyti tik kovo 23 d. (b. l. 20). Pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjas iš dalies darbingas, jo darbingumo lygis – 55 procentai.

Marijampolės pataisos namai, kuriose bylos nagrinėjimo metu kalinamas pareiškėjas, vykdydami teismo įpareigojimą, pateikė to paties neįgaliojo pažymėjimo kopiją, tačiau joje pažymėjimo išdavimo metai taip pat yra neįskaitomi (b. l. 146).

Atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas Areštinės bendruomenės slaugytojai nebuvo pateikęs informacijos apie turimą neįgalumą (b. l. 39). Asmens kortelės išrašo duomenimis, 2018 m. liepos 31 d., t. y. pareiškėjui atvykus į Areštinę, kratos metu iš pareiškėjo paimtas neįgaliojo pažymėjimas (b. l. 104). Be to, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja Areštinėje medicinos darbuotojai skundėsi dėl nugaros, stuburo skausmų (b. l. 106–107).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam per dieną jam buvo suteikiama teisė tik 1 val. pasivaikščioti kiemelyje (b. l. 6).

Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo Antrosios bendrosios ataskaitos 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr. Ištrauką iš Antrosios bendrosios ataskaitos, paskelbta 1992 m. Pataisos įstaigos (CPT/Inf (92)3-part2). ). Taigi, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose; šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, jie nėra teisiškai privalomi (žr., pvz., 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017). T

Nagrinėjamo ginčo atveju teismas, nustatydamas, į kokios trukmės pasivaikščiojimą turėjo teisę pareiškėjas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais.

Minėta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo suimtojo statusą (b. l. 37, 60). Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 38 punktas nustato, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas) privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas pagal gydytojo išvadą turėjo teisę į du ne trumpesnius kaip vienos valandos pasivaikščiojimus per dieną. Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo teisę kasdien pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Areštinėje laikomi asmenys buvo išvedami pasivaikščioti vienai valandai. Pareiškėjo asmens kortelės išrašo duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Areštinės pasivaikščiojimo kiemą buvo išvestas 2018 m. rugpjūčio 1 d. (18.31–19.30 val.), 2018 m. rugpjūčio 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 d., 2018 m. spalio 8, 9, 10, 11, 30, 31 d., 2018 m. lapkričio 1 d., 2018 m. gruodžio 17, 19, 20 d., 2019 m. sausio 18, 19, 20, 22 d. (b. l. 62–63, 66–68, 74–75, 78–82, 84–88, 90–91, 94, 96–98, 101–102), kai kuriomis iš šių dienų pasivaikščiojimas truko mažiau nei vieną valandą. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį pasivaikščiojimo trukmė gali būti sutrumpinama dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis, be to, pats pareiškėjas turėjo teisę sutrumpinti savo pasivaikščiojimą. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad per lietų areštantai nebuvo vedami pasivaikščioti (b. l. 38), tačiau pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, pasivaikščiojimo gali nebūti dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Be to, iš atsakovės atstovo paaiškinimų atsiliepime (b. l. 39) ir asmens kortelės išrašo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atsisakė pasivaikščioti 2018 m. rugpjūčio 1 d. (9.47 val.), 2018 m. spalio 29 d., 2019 m. sausio 21 d. (b. l. 105).

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad pasivaikščiojimai vykdavo avarinės būklės kiemeliuose, kuriuose byrėjo sienos, grindinys ir prieigos buvo duobėtos, stipriai palijus susidarydavo balos, dėl to nebuvo galimybės pabėgioti ir normaliai pasivaikščioti; be to, kiemelyje nebuvo įrengti suoliukai, kuriais jis, kaip negalią turintis asmuo, galėtų atsisėsti (b. l. 7).

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 38–39) ir rašte „Dėl nutarties vykdymo“ (b. l. 153) neneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nėra suoliukų, rašte „Dėl nutarties vykdymo“ paaiškino, kad Areštinės pasivaikščiojimo kiemelyje sienos yra plytų mūro, tinkuotos, grindys betoninės, lietaus nubėgimo sistema įrengta šalia pasivaikščiojimo kiemelio (b. l. 153).

Saugos ir eksploatavimo reikalavimų VI skyrius, reglamentuojantis pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, reikalavimo įrengti pasivaikščiojimo kiemelyje suoliukus nenustato. Higienos normoje HN 134:2015 nėra įtvirtinta reikalavimų, taikomų policijos areštinės pasivaikščiojimo kiemui. Šio teisės akto 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 40 punktas, be kita ko, nustato, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengti vandens nutekėjimo latakai.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog į pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedami suimtieji iš dviejų kamerų, vienu metu kiemelyje būdavo po 6–8 asmenis, todėl jis neturėjo galimybės pasivaikščioti (b. l. 7).

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 40 punktas nustato, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys areštantai. Bylos duomenimis (b. l. 36–37, 108–111) nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas vienas buvo kalinamas 9 paras, kartu su 1–3 asmenimis – 25 paras. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 153) ir rašte „Dėl nutarties vykdymo“ (b. l. 153) paaiškino, kad dažniausiai pasivaikščioti išvedami 1–2 kamerų asmenys. Atsakovės atstovas nenurodė, kuriomis dienomis pasivaikščioti buvo išvesti asmenys iš vienos kameros, o kuriomis – iš dviejų kamerų, nenurodė, kiek asmenų kartu su pareiškėju būdavo pasivaikščiojimo kiemelyje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad visose kamerose buvo pažeidžiamos higienos normos (b. l. 4).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą patyrė, kai jis, turintis sveikatos problemų dėl stuburo buvo konvojuojamas iš Utenos AVPK areštinės į Utenos apylinkės teismą ir į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (b. l. 8).

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2018 m. lapkričio 21 d. į Areštinę nebuvo pristatytas (b. l. 36, 78–79, 109), kitos pareiškėjo nurodytos dienos – 2019 m. kovo 12 d., 2019 m. balandžio 5 d. nepatenka į ginčo laikotarpį. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas iš Areštinės į Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus (toliau – Utenos teismas) ir atgal į Areštinę 2018 m. rugpjūčio 1 d., 2018 m. spalio 30 d., 2018 m. gruodžio 18 d., 2019 m. sausio 8 d., 2019 m. sausio 22 d., 2019 m. sausio 23 d. (b. l. 37), t. y. kitomis dienomis, nei skunde nurodė pareiškėjas. Teismas vertina, kad pareiškėjas galimai netiksliai nurodė datas, kada buvo konvojuojamas, todėl sprendžia, dėl pareiškėjo konvojavimo atsakovės atstovo nurodytomis dienomis.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo konvojavimas minėtomis dienomis (2018 m. rugpjūčio 1 d., 2018 m. spalio 30 d., 2018 m. gruodžio 18 d., 2019 m. sausio 8 d., 2019 m. sausio 22 d., 2019 m. sausio 23 d.) iš Areštinės į Utenos teismą ir atgal trukdavo apie 15–25 min. (b. l. 37). Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 37), asmens kortelės išraše (b. l. 61–63, 70–71, 76, 82, 102–103) esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo išvestas (konvojuotas) į Utenos teismą 15.55 val., grąžintas atgal į Areštinę 17.36 val., t. y. išvykimas į Utenos teismą, buvimas jame ir parvykimas atgal į Areštinę truko 1.41 val.; 2018 m. spalio 30 d. konvojuotas 13.56 val., grąžintas 14.57 val., t. y. išvykimas truko 1.01 val.; 2018 m. gruodžio 18 d. konvojuotas 14.32 val., grąžintas 15.17 val., t. y. išvykimas į Utenos teismą truko 45 min.;, 2019 m. sausio 8 d. konvojuotas 8.50 val., grąžintas 12.26 val., t. y. išvykimas truko 3.36 val.; 2019 m. sausio 8 d. konvojuotas 13.24 val., grąžintas 14.35 val., t. y. išvykimas truko 1.11 val.; 2019 m. sausio 22 d. konvojuotas 13.17 val., grąžintas 13.43 val., t. y. išvykimas truko 26 min.; 2019 m. sausio 23 d. konvojuotas 11.27 val., grąžintas 12.21 val., t. y. išvykimas truko 54 min.