Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo A. Ž. skundas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Utenos AVPK areštinėje, pagrįstumas ir teisėtumas.Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 2 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tik tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, nustatydamas neturtinės žalos dydį (atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui visiškai nėra priteistas neturtinės žalos atlyginimas). Pareiškėjo teigimu, byloje buvo nustatyta, kad jis (pareiškėjas) buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Iš pareiškėjo paduoto skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK areštinėje. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. spalio 26 d. tam tikrais (trumpais) laikotarpiais buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje, iš viso buvo 29 dienas (b. l. 11). Pareiškėjas skunde buvo nurodęs šias netinkamas kalinimo sąlygas: nuolatinė prieblanda, į akis spigino elektros lemputė nakties metu, tvyrojo drėgmės, tabako dūmų, pelėsio, prakaito ir sanitarinio mazgo nuotekų nemalonus kvapas, nes langai buvo užkalti ir neatidarinėjami, patalynė buvo „suvargusi“, čiužiniai buvo nešvarūs, lovos braškėjo; pasivaikščiojimų gryname ore metu jis buvo verčiamas ne vaikščioti, bet stovėti, nes į kiemelį būdavo vedamas su kitose kamerose buvusiais asmenimis; medinės grindys vietomis buvo išpuvusios, pareiškėjas turėjo kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad galbūt kai kurios kameros atitiko gyvenamojo ploto normas, tačiau jų netinkamos sąlygos nesiskyrė nuo kitų kamerų.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas ir byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Utenos AVPK areštinėje atitiko Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtintą reikalavimą, pagal kurį vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m.; nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemai įrengti pagal Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, o pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagrįsti; nustatė, kad kamerose įrengta po vieną skaidraus stiklo langą, tinkamai įrengtas dirbtinis apšvietimas, langai yra su vertikaliomis atsidarančiomis orlaidėmis (dėl to atmesti pareiškėjo argumentai dėl drėgmės, tabako dūmų, pelėsio, prakaito, sanitarinio mazgo nuotekų nemalonaus kvapo). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo aprūpintas minkštuoju inventoriumi, švariais lovos skalbiniais ir rankšluosčiais, kurie buvo skalbiami, o minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje. Nepripažintos pagrįstomis pareiškėjo pretenzijos dėl veidrodžio neįrengimo sanitariniame mazge, nenustatyta, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, kad teikė atsakovui prašymą patalpinti jį su nerūkančiais asmenimis, be to, nustatyta, kad pareiškėjas nesiskundė atsakovui dėl to, jog buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, todėl teisėjų kolegija pakartotinai nenagrinėja ir netikrina minėtų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių.Tačiau šioje byloje susiklostė tokia teisinė situacija, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir pareiškėjo pretenzijas, išsakytas teismo posėdyje, bei nustatė, jog Utenos AVPK areštinės kamerose Nr. 5, 6, 9–12 įrengti turkiško tipo tualetai ir nėra įrengti tualetai, pritaikyti neįgaliems asmenims. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra neįgalus asmuo (pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 23 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą Nr. NP Nr. 0912704, pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nustatytas 55 proc. darbingumo lygis). Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad tokio pobūdžio tualete jam būdavo sunku atsitūpti, paskui atsikelti, o nei vienoje kameroje nebuvo įrengtas tualetas, kuriame neįgalus asmuo galėtų atsisėsti.Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su tualeto įrengimu Utenos AVPK areštinėje ir pareiškėjo patirtu diskomfortu naudojantis tokiu tualetu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nurodyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas ir kt.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog „nesėdimo tualeto“ įrengimas (buvimas) areštinėje neatitinka teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia kalinamo asmens teises (žr. 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).Įvertinus tai, kad pareiškėjas yra neįgalus, nepaneigtos jo nurodomos aplinkybės dėl diskomforto naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais tualetais 29 dienas, konstatuotina, kad atsakovas neveikė taip, kaip nustato teisės aktai, pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjui buvo skirtas dietinis maitinimas, tačiau jis jo Utenos AVPK negavo. Pirmosios instancijos teismas tiesiog tik nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo skirtas dietinis maitinimas, tačiau detaliau šios aplinkybės nesiaiškino. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kad pareiškėjui išrašyta pažyma Nr. 56-771 dietiniam maitinimui 2015 m. birželio 2 d. (b. l. 136). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė jokių atsikirtimų dėl pareiškėjo pateikto įrodymo ir pareiškėjui neskirto dietinio maitinimo.Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą įrodymą, nėra pagrindo nepripažinti pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jam turėjo būti skirtas dietinis maitinimas, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl konstatuotina, kad tokiu būdu 19 dienų (nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. spalio 26 d.) nesuteikiant dietinio maitinimo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nes tinkamo asmens maitinimo užtikrinimas yra susijęs su pagrindiniais asmens fiziologiniais poreikiais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 d.). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str. 8 d.). Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 2.1 punkte nustatė, kad ligonių, taip pat nėščių moterų ir žindyvių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Iš esmės analogiška nuostata dėl ligonių, laikomų policijos areštinėse, maitinimo organizavimo yra įtvirtinta ir Areštinių veiklos taisyklių 65 punkte. Iš šių nuostatų matyti, kad asmenų dietinis maitinimas įkalinimo įstaigose yra organizuojamas pagal medicinos duomenis, o būtent gydytojų išvadas.Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į tai, kad pareiškėjo kalinimo Utenos AVPK areštinėje laikotarpis buvo trumpas ir su pertraukomis, byloje nepasitvirtino kiti šioje byloje pareiškėjo išsakyti nusiskundimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų šioje areštinėje ginčo laikotarpiu, tačiau kartu įvertinus tai, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, dėl ko jis galėjo jautriau reaguoti į dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusius nepatogumus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas.Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina, priima naują sprendimą, kuriuo iš dalies tenkina pareiškėjo skundą, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas neskundžiamas.