- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- A-209-552/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00021-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Stasys Gagys, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities VPK, Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė) nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. netinkamomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad areštinės kamerose trūko inventoriaus; kameros buvo mažos, jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose; dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę; kamerose įrengti tualetai nebuvo visiškai atskirti nuo likusios kameros dalies, taip pat neuždengtas sanitarinio mazgo zonos matomumas nuo durų, nebuvo sėdimo klozeto; pareiškėjui nebuvo suteiktas dietinis maitinimas, dėl ko jam teko (duomenys neskelbtini), kad gautų vaistų; kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų, radijo taško; pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo sporto inventoriaus, todėl nebuvo sąlygų sportuoti ar mankštintis; pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis; nebuvo išduodamas kameros tvarkymui reikalingas valymo inventorius. Pareiškėjas kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas vertino kaip pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, dvasinį sukrėtimą, agresyvumą bei dirglumą.
3. Teismo posėdyje pareiškėjas patikslino, jog areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 25 d. Paklodės naudoti sanitarinio mazgo uždengimui negalėjo, nes po to ją tektų naudoti lovai užkloti; kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtų kabliukų audeklui pakabinti; kamerose buvo dvi spintelės ir dvi lovos, o stalų, taburečių ar suolų nebuvo; kamerose nebuvo vietos higienos priemonėms pasidėti, radijo taško. Pareiškėjas areštinėje dirbusiai slaugytojai žodžiu pasakė, kad jam reikalingas dietinis maitinimas. Pareiškėjas nerūko, apie tai areštinės pareigūnams pareiškė žodžiu, rašytinio prašymo laikyti su nerūkančiais neteikė. Kameros plotas, turintis tekti vienam asmeniui, apskaičiuojamas iš bendro kameros ploto atėmus baldų užimamą plotą, todėl tik kameroje Nr. 20 buvo erdviau. Labiausiai nepasitenkinimą kėlė tai, kad nebuvo suteikta higienos priemonių, kamerose nebuvo veidrodžių, langai suskilę, tualetas atviras, kiemelyje nebuvo vietos sportuoti.
Atsiliepimas
4. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 25 d. Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas su vienu asmeniu. Pripažino, kad teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, buvo nežymiai pažeistas, tačiau trumpai. Sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo kitos kameros dalies atskirtas sienele, jame įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. 2005 m. Panevėžio AVPK areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11–Nr. 26), o 2013 m. pirmame korpuse (kameros Nr. 1–Nr.10) buvo atliktas remontas, kurio metu buvo pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema. Teisės aktuose nenumatyta, jog asmenims, laikomiems teritorinių policijos įstaigų areštinėse, turi būti sudarytos sąlygos sportuoti ar pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengti mankštinimuisi skirti įrenginiai. Pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo suteikta teisės aktuose nustatytu dažnumu, t. y. vieną kartą per savaitę, o papildomų prašymų dažniau pareiškėjas nepateikė. Areštinėje laikomi asmenys aprūpinami valymo inventoriumi ir valymo priemonėmis; kamerų patalpos, įrenginiai ir baldai švarūs, langai ir durys sandarūs. Teisės aktai nenumato, jog policijos įstaigos areštinės kamerose turi būti įrengti signalizacijos mygtukai. Areštinėje paskirstant asmenis į kameras, visada yra atsižvelgiama į asmenų pageidavimą būti kartu su nerūkančiais. Areštinėje laikomi asmenys gauna dietinį maitinimą, jeigu jie raštu dėl to kreipiasi į Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnus. Pareiškėjas tokių prašymų nebuvo pateikęs. Panevėžio AVPK tvirtino, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų žalojęsis areštinėje, tačiau jam buvo suteikta medicinos pagalba – perrišta žaizda. Panevėžio AVPK neatliko veiksmų, kuriais siektų pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą, ginčo laikotarpiu skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negauta, medicininė pagalba pareiškėjui suteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Panevėžio AVPK vertino, kad pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška, be to, pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 25 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo teritorinės policijos įstaigos areštinėje sąlygas, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
7. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros, taip pat sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), o teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės).
8. Teismas pažymėjo, kad Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 23 d. buvo laikomas kameroje Nr. 14 (plotas 10,20 kv. m) su vienu asmeniu, o iki 2016 m. kovo 25 d. – kameroje Nr. 20 (plotas 14,80 kv. m) su vienu asmeniu. Teismas, įvertinęs nurodytus duomenis bei atsižvelgęs į Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą areštinės kamerose, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 7 paras: 5 paras – pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2016 m. kovo 18–23 d. teko 4,45 kv. m ploto), o 2 paras šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui teko 6,75 kv. m ploto).
9. Teismas nurodė, kad Higienos norma 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato, tačiau Veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, jog visose areštinės kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą; 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių asmenys, besinaudojantys sanitariniu mazgu, gali užkabinti jiems išduodamas arba savo turimas paklodes. Teismas pažymėjo, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, sukėlęs pareiškėjui neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjo subjektinė teisė į privatumą naudojantis Panevėžio AVPK areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais buvo pažeista visu ginčo laikotarpiu.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo kamerose, išanalizavo aktualų teisinį reguliavimą ir padarė išvadą, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose, nagrinėjamu atveju – teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio AVPK teisės aktų reikalavimų nurodytu aspektu nepažeidė.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl naudojimosi dušu dažnumo, rėmėsi Veiklos taisyklių 7.12 punktu, nustatančiu, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog vieną kartą per savaitę jam buvo suteikta teisė pasinaudoti dušu. Šią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjo asmens kortelės išrašo duomenys. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą papildomai nusiprausti po šiltu dušu.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl dietinio maitinimo, rėmėsi atsakovo atstovo teiginiais, kad visi Panevėžio AVPK areštinėje laikomi asmenys turi galimybę gauti dietinį maitinimą. Dietinį maitinimą pageidaujantis gauti asmuo turi raštu kreiptis į areštinės pareigūnus, kad šie tokį maitinimą užsakytų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK su rašytiniu prašymu skirti jam dietinį maitinimą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį racionalų maitinimą (pareiškėjo žodžiais – dietinį maitinimą) skiria gydytojas. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam gydytojų paskirtą racionalų maitinimą, kurio pareiškėjas turėjo laikytis ginčo laikotarpiu.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis, rėmėsi Panevėžio AVPK paaiškinimais, kad pareiškėjas nepateikė raštiško prašymo priskirti jį prie rūkančiųjų ar nerūkančiųjų, ir tvirtinimais, jog areštinėje visada atsižvelgiama į asmenų pageidavimą būti laikomiems kartu su nerūkančiais. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais. Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad jis pageidavimą būti laikomam su nerūkančiais asmenimis pareiškė žodžiu. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl jo laikymo areštinės kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas rėmėsi suformuota teismų praktika, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose.
14. Teismas pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Panevėžio departamentas 2016 m. spalio 7 d. atliko Panevėžio AVPK areštinės patikrą, kurios metu buvo nustatyta, jog kamerose yra sudaryta galimybė jas vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi, areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Be to, šio patikrinimo metu nustatyta, kad kiekvienam sulaikytajam yra skirta lova, individuali maisto spintelė, suolas, yra stalas, kabliukai drabužiams, Higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatyta.
15. Teismas nurodė, kad Higienos normos 134:2015 37 punkte įtvirtinta, jog patalpoms, kurias pagal policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Teismas įvertino, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje tik apibendrintai nurodė, jog nebuvo skirta priemonių kameros valyti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus su prašymu išduoti valymo priemones. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kamerose yra talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės valymui, kamerose esantys asmenys patys rūpinasi švaros palaikymu ir jas valo, tam jie yra aprūpinti valymo inventoriumi ir valymo priemonėmis.
16. Teismas remdamasis tuo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose nėra įtvirtina nuostatų, numatančių, kad areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos sportuoti, padarė išvadą, jog Panevėžio AVPK areštinės pasivaikščiojimui skirti kiemeliai atitinka teisės aktų reikalavimus.
17. Teismas remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje pažeistą jo teisę į pasivaikščiojimus, dietinį maitinimą, dušą, būti kamerose su nerūkančiais asmenimis, būti laikomam švariose ir aprūpintose nustatytu inventoriumi policijos įstaigos areštinės kamerose yra nepagrįsti byloje nustatytas duomenimis, todėl atmetė.
18. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kameroje Nr. 14, kurioje jam teko mažiau kaip 5 kv. m ploto, buvo laikomas tik 5 paras, nustatytą pažeidimą įvertino kaip trumpalaikį, be to, atsižvelgė į tai, jog minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai – pareiškėjui teko 4,45 kv. m ploto, šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas tik su vienu asmeniu. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą taip pat buvo pažeista palyginti trumpą laiką – 7 paras, pareiškėjas kamerose buvo laikomas tik su vienu asmeniu. Teismas nenustatė, jog Panevėžio AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, spręsdamas dėl nustatytų pažeidimų įtakos pareiškėjo sveikatai, nustatė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas nurodęs, kad po 7 parų buvimo Panevėžio AVPK areštinėje jam išsivystė kankinimo fobija, dažni (duomenys neskelbtini) skausmai, agresija ir dirglumas, nemiga, buvo priverstas (duomenys neskelbtini), tokiems teiginiams pagrįsti jokių objektyvių įrodymų nepateikė.
19. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad dėl byloje nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimų patirti nepatogumai ir neigiami išgyvenimai nelaikytini ilgalaikiais bei itin intensyviais, jie neprilygsta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nurodytam draudžiamam elgesiui. Atsižvelgęs į formuojamą teisminę praktiką, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra pripažinimas, kad jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeista.
III.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir priteisti jam 1 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, išreikalauti visą medžiagą, kuri buvo nurodyta jo skunde pirmosios instancijos teismui.
21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė šių jo teisių į tinkamas laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas pažeidimo, t. y. jis negalėjo pasinaudoti dušu po įprastos mankštos, nebuvo sporto įrenginių (net pasivaikščiojimo kiemeliuose), nebuvo unitazo, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nebuvo išduodami vaistai, turėjo (duomenys neskelbtini), nebuvo išduodamas dietinis maitinimas, buitinės chemijos priemonės kamerų tvarkymui, asmens higienos priemonės, nebuvo stalų, kėdžių ir suolų, sanitarinio mazgo zona atvira, matoma personalo, ją užsidengti reikia su ta pačia paklode, ant kurios reikia miegoti, langai išmušti, dėl ko kilo pavojus jo sveikatai, nebuvo radijo taško ir pareigūnų iškvietimo mygtuko, iš sanitarinio mazgo zonos sklido nemalonūs kvapai, jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose (baldų užimamas plotas į tokį skaičiavimą negali būti įtrauktas), nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti iš atsakovo atstovo nuotraukas, tačiau teismas jų neišreikalavo.
Atsiliepimas
22. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes teismas nešališkai išnagrinėjo bylą, visapusiškai ir išsamiai ištyrė visus pareiškėjo argumentus ir priėmė pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 25 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo teritorinės policijos įstaigos areštinėje sąlygas. Teismas nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu 5 dienas trūko kameros ploto ir 7 dienas nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, tačiau pažeidimai buvo trumpalaikiai, ploto trūkumas buvo mažas, pareiškėjas kamerose buvo laikomas tik su dar vienu asmeniu.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė šių jo teisių į tinkamas laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas pažeidimo, t. y. jis negalėjo pasinaudoti dušu po įprastos mankštos, nebuvo sporto įrenginių (net pasivaikščiojimo kiemeliuose), nebuvo unitazo, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nebuvo išduodami vaistai, turėjo (duomenys neskelbtini), nebuvo išduodamas dietinis maitinimas, buitinės chemijos priemonės kamerų tvarkymui, asmens higienos priemonės, nebuvo stalų, kėdžių ir suolų, sanitarinio mazgo zona atvira, matoma personalo, ją užsidengti reikia su ta pačia paklode, ant kurios reikia miegoti, langai išmušti, dėl ko kilo pavojus jo sveikatai, nebuvo radijo taško ir pareigūnų iškvietimo mygtuko, iš sanitarinio mazgo zonos sklido nemalonūs kvapai, jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose (baldų užimamas plotas į tokį skaičiavimą negali būti įtrauktas), nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti iš atsakovo atstovo nuotraukas, tačiau teismas jų neišreikalavo.
26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, (b. l. 2–4) ir apeliacinio skundo (b. l. 69–72) turinį, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl sąlygų pasinaudoti dušu po įprastos mankštos nesudarymo, dėl asmens higienos priemonių ir buitinės chemijos priemonės kamerų tvarkymui neišdavimo (pirmosios instancijos teismui skundėsi tik dėl valymo inventoriaus neišdavimo), dėl nesupažindinimo su vidaus tvarkos taisyklėmis.
28. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468‑442/2017 ir kt.).
29. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.
30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu jo teisės į minimalų areštinės kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui, bei teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimu, iš atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą (b. l. 10–14) ir tarnybinio pranešimo (b. l. 18) nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 18–25 d., iš viso 8 dienas dar su vienu asmeniu (t. y. dviese). Šiuo laikotarpiu pareiškėjui 6 dienas (2016 m. kovo 18–23 d.) trūko areštinės kameros ploto (jam teko 4,46 kv. m). Nė vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo zona nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsakovo atstovas nurodė, jog sanitarinio mazgo zona nuo kitos kameros dalies atskirta 120‑130 aukščio pertvara, kamerose yra įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklą privatumui naudojantis tualetu užtikrinti, tačiau taip pat pažymėjo, jog tokio audeklo sulaikytiesiems neišduoda. Atsakovo atstovas taip pat teigė, kad sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose, todėl pareigūnas pro kameros durų stebėjimo langelį mato tik dalį (pusę) sanitarinio mazgo (b. l. 16).
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Veiklos taisyklių 80 punktu, pagrįstai skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš areštinės kamerų bendro ploto atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau neatėmė kamerose esančių baldų užimamo ploto, nes to, be kita ko, nenumato galiojantis teisinis reglamentavimas.
32. Teisėjų kolegija nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
33. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑3408‑261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų areštinės kameros plotą. Atitinkamai buvo konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės ar jos pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas.
35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, jog kamerose nebuvo sėdimo tualeto, pažymi, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nebenumato reikalavimo sanitariniuose mazguose įrengti unitazą, tačiau pripažįsta, jog kamerose nesant tinkamai izoliuotų sanitarinio mazgo zonų, dėl to kamerose galėjo tvyroti nemalonūs kvapai, taip sukeliant pareiškėjui papildomų nepatogumų, ypač nustačius, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas.
36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato sporto įrenginių areštinės patalpose ir jų kiemeliuose įrengimo, todėl pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo skundo argumentus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai yra prieštaringi, nes iš vienos pusės pareiškėjas skundžiasi, jog areštinėje nebuvo sporto inventoriaus, todėl jis negalėjo mankštintis, o iš kitos pusės – jog jam pasimankštinus nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu.
37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad kamerose nebuvo stalų, kėdžių ir suolų, pažymi, jog šie jo teiginiai buvo paneigti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis (b. l. 18), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmesti.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad kamerose nebuvo įrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko ir radijo taško, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog minėto mygtuko ir radijo taško įrengimo areštinėse teisės aktai nenumato. Be to, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ar radijo taškas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nepatvirtina, jog pareiškėjui būtų kilęs realus pavojus ar žala sveikatai, kurių jis galėjo išvengti pasinaudodamas prižiūrėtojų iškvietimo sistema, ar kad jis negalėjo pakviesti pareigūno belsdamas į duris, taip pat, kad jam dėl kažkokių konkrečių priežasčių buvo reikalingas radijo taškas. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir apeliaciniame skunde.
39. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog kamerose langai buvo išmušti, dėl ko kilo pavojus jo sveikatai. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip abstrakčius ir nesudarančius pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas nenurodė, kurioje konkrečiai kameroje langai buvo išmušti, kokį pavojų šie langai jam kėlė. Pareiškėjas jokių skundų ar prašymų dėl minėtų langų niekam neteikė. Atsakovo atstovo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte tokios aplinkybės taip pat neužfiksuotos (b. l. 39–40).
40. Pareiškėjas teigė, jog areštinės kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat jam nebuvo išduodamas dietinis maitinimas, todėl turėjo kęsti (duomenys neskelbtini) skausmus, nebuvo išduodami vaistai, turėjo (duomenys neskelbtini). Šiais aspektais pasisakytina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, jog prieš tai paminėtiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas nepateikė nei detalaus susidariusios situacijos aprašymo, nei šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų (tokių įrodymų išreikalauti neprašė ir teismo), todėl pagrįstai juos atmetė.
41. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šiuo atveju turi būti vertinama, ar ginčo metu pareiškėjas nuosekliai išreiškė valią, jog nepageidauja būti laikomas kartu su rūkančiais, ar teikė nusiskundimus komisariato administracijai dėl to, jog kameroje kartu su juo esantys asmenys rūko. Nustačius, kad nebuvo kliūčių pareiškėjui išreikšti savo valią dėl laikymo kamerose su nerūkančiais asmenims, tačiau jis tokia galimybe nesinaudojo, laikoma, jog pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017).
42. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laisvės atėmimo vietose kalintys asmenys, turintys sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į medicinines indikacijas, gali būti maitinami pagal specialius valgiaraščius, tačiau šiuo klausimu būtinos kalinimo įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos išvados (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-662/2018; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-474-261/2017 ir kt.).
43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas neteikė atsakovo atstovui jokių rašytinių prašymų jį laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų, taip pat prašymų skirti jam dietinį maitinimą, nepateikė jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių jam skirtą dietinį maitinimą. Pareiškėjas nekonkretizavo, kurioje konkrečiai kameroje buvo rūkoma, koks konkrečiai su juo laikytas asmuo rūkė ir pan. Taip pat nenurodė, kada ir dėl kokių priežasčių jam buvo skirtas dietinis maitinimas, kodėl jis apie tai nepranešė atsakovo atstovo pareigūnams, užsakantiems maitinimą, kokie konkrečiai jam išduoti valgyti produktai netiko ir sukėlė skausmus.
44. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, yra paneigti byloje esančia medžiaga (b. l. 33) apie tai, jog pareiškėjui 2018 m. kovo 24 d. buvo (duomenys neskelbtini), dėl (duomenys neskelbtini) buvo išduoti atitinkami vaistai.
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo prašė išreikalauti iš atsakovo atstovo nuotraukas, tačiau teismas jų neišreikalavo. Šiuo aspektu pasisakytina, kad pareiškėjas, teikdamas šį prašymą, nenurodė, kokias konkrečiai aplinkybes minėtos nuotraukos patvirtintų ar paneigtų, todėl šis prašymas pagrįstai nebuvo tenkintas.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių (žr. šios nutarties 30–35 punktus), sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi šiuo konkrečiu atveju vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus konstatuotų pažeidimų trukmę ir mastą, nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Atsižvelgusi į byloje esančią medžiagą, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į dėl byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjui sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo reikalaujama pinigų suma (1 000 Eur) yra akivaizdžiai per didelė, todėl ji mažintina iki 50 Eur.
47. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisiant 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo D. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.