Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. P. pareiškimą dėl baudos už teismo nutarties neįvykdymą skyrimo, suinteresuoti asmenys M. B. ir I. B., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

12. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

13. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Dėl naujų papildomų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

15. Suinteresuotas asmuo I. B. su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos medžiagos, nurodo, kad šiais priedais siekiama atsikirsti į skolininko atskirojo skundo pateiktus priedus: išieškotojos susirašinėjimas su sūnumi M.; 2025 m. kovo 25 d. Pagalbos planas (išieškotojai); 2025 m. gegužės 14 d. mokyklos psichologės el. laiškas; 2025 m. gegužės 15 d. el. laiškas dėl vaiko nepakankamų ugdymo rezultatų geografijos dalyko srityje; prastą vaiko M. pažangumą patvirtinančios pastabos iš e-dienyno (vaikui esant tėvo žinioje); pagyrimai už puikius ugdymosi rezultatus ir aktyvų dalyvavimą mokyklos veikloje (vaikui buvus motinos žinioje). Teigia, kad šie įrodymai paneigia skolininko skundo argumentus apie tariamą motinos vengimą rūpintis vaiko emocine gerove ir patvirtina tėvo neveikimą ir pagalbos nebuvimą sprendžiant klausimus susijusius su bendravimo tvarkos vykdymu bei vaiko emocinės būklės pablogėjimą susidariusioje situacijoje.

16. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54 ir 55 punktai). Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

18. Apeliacinės instancijos remiasi aplinkybėmis ir įrodymais, kurie egzistavo ir buvo žinomi tuo metu, kai buvo priimama skundžiama nutartis. Pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl tų bendravimo laikotarpių, kurie buvo nurodyti 2024 m. spalio mėn. antstolės surašytuose Sprendimo nevykdymo aktuose. Šioje byloje nebuvo sprendžiamos priežastys, dėl kurių skolininkas nevykdė bendravimo su vaikais tvarkos 2025 m., tai yra ateityje. Kadangi skolininko ir išieškotojos pateikti įrodymai buvo gauti jau po skundžiamos nutarties priėmimo ir nėra susiję su nagrinėjamu ginčo laikotarpiu, todėl šis suinteresuotų asmenų prašymas netenkintinas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

19. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-148-1168/2025 dėl M. B. ir I. B. santuokos nutraukimo dėl kaltės ir kitų susijusių reikalavimų. Bylos medžiaga nevieša, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės matyti šios bylos proceso eigos.

20. Antstolė A. P. vykdo vykdomąją bylą Nr. 0173/24/01341, pradėtą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-389-1168/2024 dėl M. B. laikinos bendravimo tvarkos su vaikais M. B. ir J. B.; išieškotoja – I. B., skolininkas – M. B.

Dėl bylos esmės

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nagrinėjo antstolės pareiškimą, paduotą dėl 2024 m. balandžio 29 d. nutartimi patvirtintos laikinos bendravimo tvarkos 1 punkto nevykdymo, kuriame nustatyta, kad nepilnamečiai vaikai su kiekvienu iš tėvų bendrauja kas savaitę – nelyginėmis savaitėmis vaikai būna su motina I. B., o lyginėmis savaitėmis vaikai būna su tėvu M. B.. Vaikų paėmimas – perdavimas vyksta penktadieniais. Tas iš tėvų, su kuriuo vaikai bendravo savaitę, nuveža juos sekmadienį nuo 19:00 val. iki 20:00 val. į kito iš tėvų gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą. Kitas šalių vaikas – J. B. nebuvo perduotas tik vieną kartą, dėl jo neperdavimo antstolė pažeidimų nefiksavo.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkino antstolės pareiškimą, konstatavęs, kad skolininkas nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartimi nustatytos laikinosios bendravimo tvarkos 1 punkto, neperduodamas nepilnamečio vaiko M. motinai išieškotojai I. B. 2024 m. liepos 1 d., 2024 m. liepos 14 d., 2024 m. rugsėjo 9 d., 2024m. rugsėjo 23 d., 2024 m. spalio 6 d. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamos nutarties 4 punkte pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2024 m. liepos 1 d. vaiko motina informavo antstolę apie bendravimo tvarkos pažeidimą, šias aplinkybes patvirtina ir vykdomosios bylos medžiaga, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą skundžiamoje nutartyje, kituose nutarties punktuose nurodydamas, kad pažeidimas įvyko 2024 m. birželio 30 d.

23. Suinteresuotas asmuo M. B. neginčija faktinių aplinkybių, jog antstolės Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktuose ir skundžiamoje nutartyje nurodytais atvejais jis nevykdė laikinos bendravimo tvarkos 1 punkto, tai yra sūnaus M. neperdavė mamai nutartyje nurodytu metu (2024 m. liepos 1 d., 2024 m. liepos 14 d., 2024 m. rugsėjo 9 d., 2024m. rugsėjo 23 d., 2024 m. spalio 6 d.), tačiau apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo veiksmų vertinimu, atskirajame skunde teigia, kad tai įvyko dėl to, kad pats vaikas nenorėjo vykti pas motiną.

24. Kadangi skundžiamoje nutartyje teismas analizavo tik tas aplinkybes, kurios susijusios su konkrečiais bendravimo tvarkos nevykdymo atvejais, tai yra laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. spalio 6 d., ir kai suinteresuotam asmeniui – vaiko tėvui – buvo pavesta nurodyti priežastis, dėl kurių nevykdoma laikina bendravimo tvarka, todėl šiuo atveju suinteresuotų asmenų pateikti paaiškinimai ir įrodymai dėl bendravimo tvarkos vykdymo/nevykdymo kitais laikotarpiais, bylai nėra aktualūs, nes nepatvirtina bendravimo tvarkos nevykdymo konkrečiomis antstolės pareiškime nurodytomis datomis, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako, be to teismas šiuos įrodymus atsisakė prijungti prie bylos medžiagos.

Dėl laikinos vaiko bendravimo tvarkos pažeidimo ir baudos už teismo 2025 m. gegužės 2 d. nutarties nevykdymą skyrimo

25. Suinteresuoti asmenys atskirajame skunde ir atsiliepime į skundą skirtingai nurodo ir vertina susidariusią situaciją dėl antstolės pareiškime nurodytų bendravimo tvarkos pažeidimų ir juos lėmusių priežasčių. Skolininkas teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai nustatė, kad jis atliko aktyvius veiksmus, kuriais vaikas buvo nuteikinėjamas prieš mamą, arba, kad vaikui būtų kliudoma bendrauti su mama. Vaiko mama atsiliepime į atskirąjį skundą teigia priešingai, teigia, kad vaiko tėvas nesiekė įgyvendinti jos teisės bendrauti su vaiku, todėl pažeidė jos ir vaiko interesus.

26. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, jog vykdant teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartimi nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, turi būti pasiektas jų tikslas užtikrinti išieškotojos bendravimo su nepilnamečiu vaiku kontaktą ir vaiko teisę ir interesą į šeimos ryšius su artimais giminaičiais, kuris gali būti atkurtas ir palaikytas tik šalims laikantis kooperavimosi pareigos. Šios bylos kontekste tai reiškia, kad tiek išieškotoja, tiek ir skolininkas privalo imtis aktyvių veiksmų, siekiant realaus teismo nutartimi nustatytos bendravimo tvarkos įgyvendinimo (CPK 18 straipsnis). Aplinkybė, kad nepilnamečių vaikų motina ir tėvas tarpusavyje nebendrauja ar konfliktuoja, negali daryti įtakos teismo nutartimi nustatytai bendravimo tvarkai su vaikais. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi, nustatyta tvarka yra konkreti bei aiški, todėl privalo būti vykdoma.

27. Teismas, spręsdamas sprendimo (nutarties) neįvykdymo klausimą pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, be kita ko, patikrina, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių akte nurodytus konkrečius tėvo (motinos) veiksmus (neveikimą), kuriais pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016).

28. Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kurie labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas).

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė rašytinę bylos medžiagą, išklausė šalių paaiškinimų, institucijos teikiančios išvadą nuomonę teismo posėdžio metu, ir tokiu būdu įvertinęs tėvų elgesį, padarė pagrįstą išvadą dėl tėvo veiksmų (neveikimo), kuriais pasireiškė teismo nutarties neįvykdymas (CPK 185 straipsnis).

30. Visų pirma teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad jam nebuvo suteikta pagalba sprendžiant sūnus ir motinos bendravimo klausimą, kadangi gavusi išieškotojos pranešimus dėl bendravimo tvarkos pažeidimų, antstolė nuolat ir ne kartą ragino skolininką pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių nesilaikoma nutartimi nustatytos laikinos bendravimo tvarkos, tačiau skolininkas dėl nežinomų priežasčių nei vienu atveju antstolei atsakymo nepateikė, su ja nebendradarbiavo. Apeliaciniame skunde skolininkas dėl šių aplinkybių nepasisako, todėl toks jo elgesys vertintinas kritiškai, o argumentai dėl pagalbos nesuteikimo, kaip siekis, remtis tik tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jam naudingos.

31. Įvertinęs 2025 m. vasario 6 m. Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus atsakymą į apelianto 2025 m. sausio 16 d. pateiktą prašymą dėl išvados pateikimo, teismas atmeta kaip nepagrįstą apelianto kritiką specialistams dėl neveikimo. Nurodytame rašte Vaiko teisių apsaugos skyrius apeliantui labai išsamiai paaiškino aplinkybes dėl kurių, nustatytu laiku, jam nebuvo pateiktas atsakymas į 2024 m. spalio 1 d. elektroninį laišką dėl pagalbos sprendžiant sūnaus ir motinos bendravimo klausimą. Nurodė, kad pagal Skyriuje nustatytą tvarką sprendžiant dėl Vaiko situacijos vertinimo, sprendimą dėl Atvejo vadybos paslaugos teikimo priima Socialinių paslaugų įstaiga, o ne vaiko teisių apsaugos skyrius. Taip pat nurodė, kad apeliantas dalyvavo ir nuomonę dėl vaiko ir motinos bendravimo tvarkos išsakė Atvejo vadybos posėdyje. Pažymėjo, kad Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nėra įgaliota užtikrinti teismo sprendimų (nutarčių) vykdymą, ši funkcija yra išimtinai priskirtina antstolio kompetencijai. Taip pat nurodė, kad Skyrius pateikė teismui visą turimą informaciją apie šeimą, kuri tuo metu buvo Skyriui prieinama, įskaitant ir vaiko tėvų nuomonę. Išreiškė apgailestavimą, kad 2024 m. spalio 1 d. apelianto siųstas elektroninis laiškas nepasiekė Skyriaus dėl objektyvių priežasčių. Nurodė, kad į apelianto nuomonę bus atsižvelgta, teikiant galutinę išvadą žodžiu teismo posėdžio metu.

32. Tokiu būdu, priešingai nei nurodo apeliantas, aplinkybė, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius laiku nesureagavo į apelianto kreipimąsi, neužkirto jam galimybės aktyviai dalyvauti vaiko situacijos vertinimo procese ir neturėjo lemiamos įtakos išvadoje pateiktai skyriaus nuomonei. Taip pat nėra duomenų, kad aptarta situacija turėjo reikšmės, sprendžiant klausimą dėl antstolės pareiškimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad susiklosčiusioje situacijoje, kritiškai vertintinas ir apelianto pasyvus, neapdairus elgesys, kadangi jis, per protingą laiko tarpą, nesulaukęs atsakymo į elektroninį laišką, jokių veiksmų neatliko, nesiteiravo, ar laiškas pasiekė adresatą, kada gali tikėtis atsakymo ir panašiai. Aptarti apelianto veiksmai vertintini kaip siekis atsakomybę dėl bendravimo tvarkos nevykdymo perkelti institucijoms, išieškotojai, antstolei, tačiau kritiško savo elgesio vertinimo apelianto veiksmuose apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia.

33. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant išsamiai ir betarpiškai išnagrinėti susidariusią situaciją dėl bendravimo tvarkos pažeidimų, teismas bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, prieš tai byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti atsiliepimus į pateiktą antstolės pareiškimą, gauta Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada nagrinėjamu klausimu, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais dėl netinkamo įrodymų vertinimo ar teismo nutarties nepagrįstumo. Priešingai, visuma aptartų faktinių aplinkybių patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai vertino visus byloje esančius įrodymus, todėl padarė pagrįsta išvadą dėl bendravimo tvarkos pažeidimų iš apelianto pusės.

34. Nors apeliantas teigia, kad nedarė poveikio vaiko nuomonei, vaikas su mama bendrauti nenori dėl konfliktinių santykių su ja, o tėvas negali prievarta perduoti nepilnamečio vaiko išieškotojai, tačiau byloje surinkti įrodymai šių aplinkybių nepatvirtina. Tarnybos specialistai, bendravę su M., išdėstė priešingą nuomonę. 2024 m. spalio 10 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketoje Nr. 1PVSV-3886 pateikta informacija apie M. nuomonę. Berniuko teigimu, jis nori gyventi ir pas tėtį, ir pas mamą. Tarnybos 2024 m. spalio 16 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime nurodyta, kad vaikų tėvas piktnaudžiauja savo teisėmis vaikų ir pareiškėjos atžvilgiu, nes sūnaus M. negrąžina mėnesiais motinai pagal teismo nustatytą laikinųjų apsaugos priemonių tvarką, motinos teisės dalyvauti vaikų auklėjime ir priežiūroje yra ribojamos; tėvas neužtikrina vaikui saugios aplinkos, buvo nustatyti vaiko teisių pažeidimai.

35. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, tą aplinkybę patvirtino ir Tarnybos atstovas teismo posėdžio metu, kad vaikui lankytis pas motiną yra nesaugu ar vaikui tai gali kelti kokią nors grėsmę, šias aplinkybes be kita ko patvirtina ir vaiko nuomonė, ir emocinė būsena. Atsakingų institucijų atstovai, teikiantys atvejo vadybą ir kitas paslaugas, vaiko motinai pastabų ir priekaištų dėl vaikų priežiūros neturėjo, nustatyta, kad ji atsakingai deda visas įmanomas pastangas, kad nutartis būtų vykdoma, su vaiku bendrauja geranoriškai, lanksčiai, taip pat atsižvelgia į pasikeitusią faktinę situaciją, kai sūnus vis mažiau laiko praleidžia su ja. Kitų duomenų, patvirtinančių netinkamą motinos elgesį vaiko atžvilgiu, taip pat byloje nepateikta. Iš pateikto Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Šeimos pagalbos skyriaus 2024 m. lapkričio 7 d. pagalbos plano matyti, kad motina I. B. pagalbą priima, dalyvauja atvejo vadybos posėdžiuose.

36. Apeliantas nurodo, kad 2024 m. balandžio mėn. Vaiko nuomonės išklausymo akte apklausiamas M. B. patvirtino, jog tėtis nedraudžia, nekliudo bendrauti su mama, tačiau teismas pažymi, kad šis dokumentas taip pat nepatenka į laikotarpį, kai buvo fiksuoti skundžiamoje nutartyje nagrinėti pažeidimai (nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. spalio 6 d.), todėl nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl apelianto padarytų bendravimo tvarkos pažeidimų. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal jos priėmimo metu egzistavusias aplinkybes.

37. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. spalio 6 d., išieškotoja siekė bendrauti su sūnumi, dėjo visas įmanomas pastangas, tai yra lanksčiai ir aktyviai derino susitikimus su M. ir rasdavo būdų sūnų įkalbėti bendrauti su ja, tačiau tokio bendradarbiavimo ir kooperavimosi iš vaiko tėvo pusės teismas nenustatė. Nors bendravimo tvarka pažeidinėjama nuo 2024 m. liepos 1 d., tačiau apeliantas dėl pagalbos ją vykdant, kreipėsi tik 2024 m. spalio 1 d. Šiuo laikotarpiu bendravimo tvarka buvo pažeidinėjama nepateisinamai ilgai, kadangi kaip jau minėta, apeliantas laikėsi pozicijos, kad tik mama turi dėti pastangas atkurti, palaikyti ryšį su vaiku, tačiau savo pareigos užtikrinti tinkamą bendravimo tvarkos vykdymą, neįžvelgė.

38. Teismo konstatuoja, kad vaiko motinos kaltės dėl bendravimo tvarkos netinkamo vykdymo nėra, priešingai, ji deda didesnes ir aktyvesnes pastangas, kad išlaikyti ryšį su M., tačiau apeliantas savo neveikimu ir sau naudingu būdu, vaiko motinai kliudo bendrauti su vaiku. Pavyzdžiui jis teigia, kad leidžia bendrauti vaikui su motina, tačiau planuoja veiklas su sūnumi motinai nustatytu bendravimo metu ir kviečia vaiką grįžti atgal, leidžia žaisti kompiuterinius žaidimus, teismo posėdžio metu patvirtino, kad nei karto neperdavė vaikų, kaip nurodyta nutarties 1 punkte. Tikėtina, kad šiai situacijai įtakos turėjo ir itin konfliktiškas tėvų tarpusavio elgesys, nesusikalbėjimas ir pan.

39. Visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad tėvas aktyvių ir reikiamų pastangų nedėjo, jo nemotyvavo, neskatino, kad jis norėtų bendrauti su mama, priešingai, sūnui suteikdavo daugiau laisvės, pramogų ir panašiai, tokiu būdu labiau palenkdamas sūnų į savo pusę, todėl vaiko nenoras būti su mama, neigiamas požiūris į ją, priešiškumas, akivaizdžiai buvo paveiktas, nulemtas tėvo aktyviais veiksmais ir visišku nesikooperavimu, nebendradarbiavimu su vaiko motina. Siekiant pašalinti šias bendravimo kliūtis, skolininko požiūrį į vaiko santykį su motina buvo siūlomos institucinė, psichologo pagalba, tačiau skolininkas aktualiu bylai laikotarpiu atsisakė visų paslaugų, laikėsi pozicijos, kad nei jam, nei sūnui nereikia psichologo pagalbos, nes jų santykiai yra puikūs, tik pati motina turi kažką daryti ir keistis. Todėl nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad vien tik motinos pastangų, kurios akivaizdžiai buvo didesnės nei tėvo, siekiant laikytis nustatytos bendravimo tvarkos, nepakako ir situacija tik blogėjo.

40. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuri paremta teismų praktika, kad vaiko nenoro, atsisakymo bendrauti su vienu iš tėvų negalima tapatinti su vaiko interesais. Teismo sprendimo (nutarties) nevykdymas negali būti pateisinamas vaiko nuomone, kuri suformuota vaiko interesus pažeidžiančiu būdu. Todėl vertinant vaiko pareikštą poziciją kaip priežastį, dėl kurios teismo sprendimas (nutartis) dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nebuvo vykdomas, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar ši pozicija yra visiškai savarankiška, kategoriška, nepakeičiama net abipusėmis suinteresuotų asmenų pastangomis. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 19 punktas).

41. Iš vaiko paaiškinimų matyti, kad jam yra patogiau gyventi pas tėtį, nes yra arčiau draugų, tėtis ne toks griežtas, tačiau iš vaiko nuomonės negalima daryti išvados, kad vaikas nenori bendrauti su motina, priešingai, jam abu tėvai yra svarbūs. Be to, labiau tikėtina, kad vaiko nuomonė yra paremta ir noru įtikti tam iš tėvų, kuris jam konkrečioje situacijoje yra palankesnis. Nustatytos priežastys, dėl kurių vaikas pastaruoju meru daugiau linkęs bendrauti su tėvu, yra išimtinai nulemtos tėvo nuolaidesniu požiūriu į sūnaus elgesį, užimtumą, pareigų vykdymą, kas lėmė vaiko nenorą bendrauti su mama.

42. Ypatingai vaiko bendravimui su mama trukdo ir tai, kad tėvų santykiai yra itin priešiški, skolininkas sudaro tokias sąlygas, kad vaikas nuteikinėjimas priešiškai motinos atžvilgiu, realių pastangų, siekiant išlaikyti sūnaus ir motinos ryšį, bylai aktualiu laikotarpiu, iš skolininko pusės nebuvo. Aplinkybių, kad vaiko nenoras bendrauti su mama yra nulemtos dėl jos netinkamų veiksmų, apeliacinės instancijos nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių skolininko nurodytas aplinkybes, kad bylai aktualiu laikotarpiu, sūnus būtų kategoriškai atsisakęs važiuoti pas mamą, kad pas ją jaučiasi blogai, nesaugiai ar kt., todėl tokie apelianto teiginiai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

43. CK 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka (4 dalis).

44. Atmestini kaip nepagrįsti skolininko apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės nukrypo ir nuo teismų praktikos, pagal kurią bendravimo tvarkos su vaiku nustatymas neturi būti sietinas su prievartiniu mechanizmu, kadangi pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindo skirti baudą apeliantui, nėra paremta aplinkybe, kad jis vaiką motinai turėjo perduoti per prievartą. Bauda apeliantui skirta už tai, kad šis, be kita ko, nevykdė iš teismo nutarties kylančios pareigos kooperuotis su vaiko motina ir aktyviais veiksmais neskatino vaiko ir motinos bendravimo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad vaiko bendravimas su motina nevyko dėl visiškai savarankiško, kategoriško, nepakeičiamo net abipusėmis suinteresuotų asmenų pastangomis, vaiko nenoro bendrauti su motina.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Bendravimo tvarkos nustatymo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Taigi šių tikslų galima pasiekti tik tuomet, kai abu tėvai bendradarbiauja ir visus klausimus, susijusius su vaikų priežiūra, sprendžia bendru sutarimu siekdami geriausių vaiko interesų. Tinkamas teismo nutarties vykdymas šiuo atveju apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių nutarties vykdymą negalimu, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiektas sprendimu siektas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas, tai yra proceso dalyvių bendradarbiavimo pareiga (CPK 8 straipsnis).

46. Kadangi šiuo metu nustatyta laikina bendravimo tvarka nevisiškai atitinka faktiškai susiklosčiusią situaciją, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad siekiant išvengti bendravimo tvarkos pažeidimų ir nepažeisti vaiko teisės bendrauti su abiem tėvais, tėvai, veikdami vaiko interesais, turėtų inicijuoti teisminį procesą dėl bendravimo tvarkos su vaiku pakeitimo. Tačiau šiuo metu įsiteisėjusią teismo nutartį, kuria nustatyta tėvų bendravimo tvarka su vaiku, tėvai privalo vykdyti. Priešingu atveju, tėvams nerandant kompromiso, skolininkui savo veiksmų nevertinant kritiškai ir elgiantis pasyviai vaiko interesai ir toliau bus pažeidžiami. Atkreiptinas dėmesys, kad bendravimo tvarkos pažeidimai tęsiasi nepateisinamai ilgą laiko tarpą, praktiškai nuo 2024 m. balandžio 29 d. nutarties priėmimo, todėl nustačius, kad dėl bendravimo tvarkos pažeidimų atsakingas vaiko tėvas, bauda jo atžvilgiu paskirta pagrįstai, siekiant užtikrinti realų vaiko ir motinos bendravimą ir skatinti tėvą vykdyti teismo nutartį.

47. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog skolininkas teismo nutartimi nustatytų reikalavimų neįvykdė, pažeidė CK 3.170 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą nekliudyti motinai bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, todėl skolininko veiksmai ir/ar neveikimas sukelia teisines pasekmes ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui paskyrė baudą dėl nutarties neįvykdymo (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo baudos skyrimo, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakė dėl atskirojo skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad remiantis atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 2 d. nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.