Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-10-06 · Civilinė byla Nr. e2A-2276-880/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-06
Bylos Nr.
e2A-2276-880/2026
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-07118-2025-8
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Mikonienė, Linas Zinkevičius, Renata Beinoravičienė
Ieškovas
IES1
Atsakovas
UAB TR Transport
Kategorijos
  • 1.2.2.4.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.2.2.4.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-2276-880/2026Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07118-2025-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.5.1.1; 1.2.2.4.15; 3.3.1.19.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės, Ramunės Mikonienės ir Lino Zinkevičiaus (pranešėjo ir kolegijos pirmininko),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei TR Transport dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės, darbo užmokesčio ir delspinigių nepriemokos bei netesybų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 11 627,98 Eur (neto) neišmokėtą su darbo santykiais susijusią sumą, kurią sudaro darbo užmokesčio ir dienpinigių nepriemoka; 2) priteisti netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius bei įpareigoti atsakovę visą priteistą sumą pervesti į Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atsiskaitomąją sąskaitą. Ieškovas nurodė, kad:

Jis į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. sausio 14 d. ir jau kitą dieną prisistatė pas atsakovę, kurios nurodymu nuo 2024 m. sausio 16 d. iki 2024 m. vasario 9 d. vyko privalomi mokymai, kurių pagrindu vairuotojui buvo išduotas darbui būtinas liudijimas. Ieškovas prašo už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 16 d. iki 2024 m. vasario 6 d. priteisti 1 082,61 Eur (neto) darbo užmokesčio. Be to, remiantis tachografo duomenimis bei ieškovo paaiškinimais už 2024 m. birželio, lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2025 m. sausio–balandžio laikotarpį, apskaičiuota 1 045,36 Eur (neto) darbo užmokesčio nepriemoka, kuri, įvertinus darbdavio atliktą vienašališką ir ieškovo ginčijamą 339,75 Eur išskaitą, sudaro 705,61 Eur (neto).

Atsakovės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nesutampa su atsiskaitymo lapelių bei vairuotojo kortelės duomenimis. Ieškovas papildomai ginčija dienpinigių skaičiavimą, nurodydamas, kad atsakovės nustatytas bazinis 50 procentų dienpinigių dydis visose valstybėse be išimties nėra objektyvus mažinimo kriterijus, o veikiau vienašališkas darbdavio nustatytas dydis. Ieškovo vertinimu, darbdavio leidžiami įsakymai dėl komandiruočių, kuriuose nenurodoma nei valstybė, nei taikomas dienpinigių procentas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintai tvarkai bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio 6 daliai. Ieškovui suskaičiavus nustatyta, kad dienpinigių nepriemoka sudaro 9 850 Eur, nes darbdavys ne tik nepagrindė mažinimo kriterijų objektyvumo, bet ir neįvykdė pareigos tinkamai informuoti darbuotoją, nesupažindino jo su vietiniais norminiais aktais bei nesudarė sąlygų jų išsisaugoti. Kadangi įmonėje patvirtinta tvarka neatitinka teisės aktų reikalavimų, o informavimo ir konsultavimo procedūros nebuvo atliktos, ieškovui privalėjo būti mokami 100 procentų dydžio dienpinigiai.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad:

Nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti 1 082,61 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 16 d. iki 2024 m. vasario 6 d., nes šis laikas negali būti laikomas darbo laiku pagal DK 111 straipsnį. 95 kodo kvalifikacija, kurios įgijimu grindžiamas reikalavimas, yra pradinė vairuotojo kvalifikacija, kurią kandidatai privalo turėti dar iki įsidarbinimo atsakovės bendrovėje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 140 valandų teorijos kursą ieškovas išklausė nuotoliniu būdu dar 2023 m. rugpjūčio 23 d., t. y. gerokai prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką ir prieš faktinę darbo santykių pradžią. Be to, atsakovas nurodo, kad mokymus organizavo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB), o ne darbdavė, todėl ieškovas juose dalyvavo savo iniciatyva, siekdamas įgyti asmeninę profesinę kvalifikaciją, kuri nėra susieta išimtinai su darbu pas atsakovę. Faktiškai ieškovas darbą pradėjo tik 2024 m. vasario 7 d., tą pačią dieną, kai buvo pateiktas prašymas ir išduotas vairuotojo liudijimas, todėl teiginiai apie darbą laukiant šio dokumento yra klaidingi.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su ieškovo reikalavimu dėl 1 045,36 Eur (neto) darbo užmokesčio nepriemokos, nes už visą darbo laikotarpį ieškovui buvo priskaičiuota 15 009,05 Eur suma, o faktiškai išmokėta 14 669,30 Eur (neto). Ieškovo skaičiavimai yra klaidingi, nes į juos nepagrįstai įtrauktas laikas, praleistas dirbant grupėje, t. y. sėdint šalia kito vairuotojo transporto priemonei judant. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintu aprašu, toks buvimas transporto priemonėje laikomas ne darbo laiku, o kitu buvimo darbo vietoje laiku, todėl už jį darbo užmokestis nemokamas, tačiau yra mokami dienpinigiai.

Atsakovė, atlikusi pakartotinį buhalterinių ir tachografo duomenų sulyginimą, nustatė, kad ieškovas ne tik negavo per mažai, bet susidarė 90,64 Eur permoka. Ieškovo nurodyti neatitikimai tarp žiniaraščių ir atsiskaitymo lapelių kyla iš netinkamo interpretavimo, kadangi buhalterinėje programoje naudojama šimtinė valandos sistema, o ne šešiasdešimties minučių dalys. Pavyzdžiui, 2024 m. vasario mėnesio atsiskaitymo lapelyje nurodytos 89,03 darbo valandos, apimančios naktinį darbą bei darbą švenčių ir poilsio dienomis, paneigia ieškovo teiginius apie neva nesumokėtas sumas.

Atsakovės 339,75 Eur vienašališka išskaita už negrąžintą inventorių buvo atlikta teisėtai, vadovaujantis DK 150 straipsnio 2 dalies 3 punktu, siekiant padengti ieškovo padarytą žalą, kuri užfiksuota 2025 m. sausio 16 d. atsakovės nurodymu. Ieškovas nepateikė jokių motyvuotų prieštaravimų dėl šios išskaitos, o jo anksčiau reikštos pretenzijos dėl mokymų kainos kompensavimo neatitinka tikrovės, nes išskaita susijusi tik su dingusiu turtu.

Darbo sutarties, pasirašytos 2023 m. rugpjūčio 28 d., 3.3 punktas numato ne mažesnį kaip 50 procentų maksimalios normos dienpinigių dydį. Ieškovas su šia nuostata susipažino pasirašydamas sutartį jam suprantama rusų kalba. Faktinę darbo pradžią 2024 m. vasario 7 d. patvirtina ieškovo supažindinimas su 2023 m. gegužės 1 d. patvirtinta Dienpinigių mokėjimo tvarka. Dienpinigių mažinimo objektyvūs kriterijai bei konkretus valstybių sąrašas (Vokietija, Prancūzija ir kt.) yra aiškiai apibrėžti minėtoje tvarkoje. Ieškovas komandiruočių metu naudojosi prie kelių esančiomis aikštelėmis, kuriose įrengtas apšvietimas, vaizdo stebėjimas ir sanitarinės patalpos bei kiti patogumai. Ieškovui buvo prieinami kavos aparatai, skalbyklės ir poilsio zonos. Vilkikai aprūpinti moderniomis saugumo priemonėmis, GPS sistema ir automatiškai planuojamais maršrutais, mažinančiais darbuotojo stresą. Įranga bei organizaciniai sprendimai užtikrino komfortą bei darbo saugumą, atitinkantį galiojančius teisės aktus bei įmonės vidaus tvarkas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. kovo 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 7 409,70 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad:

Šalies argumentai

Ieškovas teigia, kad jis 2024 m. sausio 14 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, kitą dieną apsilankė pas atsakovę ir jos nurodymu 2024 m. sausio 16 d. prasidėjo mokymai. Tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti priešinga situacija: Profesinio mokymo sutartis Nr. 2048 buvo sudaryta 2023 m. gruodžio 19 d., ieškovas pats sudarė sutartį su mokymo įstaiga bei pats atliko mokėjimą bankiniu pavedimu. Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju gali dirbti tik asmuo, turintis tam tikrą kvalifikaciją, patvirtinančią vairuotojo pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius komerciniais tikslais, ir, be kita ko, turintis Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA) išduotą vairuotojo liudijimą. 2024 m. sausio mėnesį ieškovas neatitiko realių reikalavimų atlikti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkcijas, todėl nėra pagrindo kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip sutartinius. Nors ieškovas remiasi tiek darbo sutarties nuostatomis, tiek DK 111 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata, numatančia, kad į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiamas kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas, teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai sutapatino kvalifikacijos kėlimą (pagal DK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktą) su pradinės kvalifikacijos įgijimu, būtinu atlikti minėtas darbo funkcijas. Profesinis pasirengimas, be kurio asmuo apskritai negali teisėtai užimti atitinkamų pareigų, yra laikomas asmeniniu kandidato pasirengimu darbui. Kadangi šis procesas vyko dar iki faktinių darbo santykių pradžios, atsakovas neprivalo apmokėti šio laikotarpio kaip faktinio darbo laiko, nes tai buvo būtina sąlyga pačiai darbo sutarčiai sudaryti ir vėliau sėkmingai vykdyti vairuotojo funkcijas. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas, t. y. priteisti 1 082,61 Eur (neto) už mokymosi laikotarpį nuo 2024 m. sausio 16 d. iki 2024 m. vasario 6 d., atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu liudytojos UAB TR Transport (duomenys neskelbtini) LUD1 duotų parodymų nustatyta, kad darbo laikas buvo apskaičiuotas tinkamai ir su ieškovu yra visiškai atsiskaityta. Kaip posėdžio metu nurodė ieškovo atstovės (duomenys neskelbtini) LUD2, šalių fiksuotas darbo laikas daugmaž sutampa, tačiau ieškovas nepagrįstai prideda po 8 ar 16 valandų už vykimą į komandiruotę bei grįžimą iš jos. Ieškovo atstovai nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl šios papildomos valandos turėtų būti įtrauktos į apskaitą. Liudytoja LUD1 paaiškino, kad darbdavys kelionės laiką skaičiuoja pagal faktinę trukmę – kiek realiai užtrunka grįžimas ar vykimas į komandiruotę, tiek valandų ir įtraukiama. Teismo vertinimu, ieškovo reikalavimas priteisti nepriemoką už laiką, praleistą su stažuotoju yra nepagrįstas. Kaip pripažino pats ieškovas, šiuo laikotarpiu jis neatlikdavo jokių papildomų užduočių, stažuotojas tiesiog sėdėdavo ir stebėdavo procesą kaip naujas darbuotojas. Nors naujas darbuotojas stažuotės metu taip pat vairuoja transporto priemonę (už ką jam yra apmokama), naujų darbuotojų įvedimas ar mokymas kaip atskira darbo funkcija ieškovui niekada nebuvo pavesta, byloje tokių įrodymų nėra. Kaip teisingai nurodė liudytoja LUD1, tokią instruktavimo funkciją bendrovėje atlieka kiti tam paskirti specialistai. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo traktuoti pasyvų buvimą kaip papildomai apmokamą darbo funkciją.

Iš byloje pateiktų išsamių atsakovo skaičiavimų nustatyta, kad ieškovo nurodomos smulkios, kelių ar keliasdešimties eurų siekiančios nepriemokos yra nepagrįstos. Šie neatitikimai atsirado dėl ieškovo disponuojamos nepilnos dokumentacijos bei skirtingo, teisiškai netikslaus darbo laiko normos ir viršvalandžių interpretavimo. Remiantis atsakovės pateiktais detaliais paskaičiavimais, 2026 m. kovo 2 d. teismo posėdžio metu duotais liudytojos LUD1 parodymais, matyti, kad su ieškovu yra pilnai atsiskaityta, ir pašalinti visi neaiškumai. Atliekant šiuos skaičiavimus, buvo preciziškai įvertinta kiekvieno mėnesio darbo laiko norma, teisingai įskaityti ir apmokėti faktiškai išdirbti viršvalandžiai, įvertintas faktinis kelionės laikas bei kitos susijusios aplinkybės. Visi atsakovės pateikti duomenys yra pagrįsti objektyviais įrodymais – darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, tachografo išrašais, atsiskaitymo lapeliais bei banko pavedimų kopijomis, o tai paneigia ieškovo subjektyvų įsivaizdavimą apie neva egzistuojančią skolą. Konstatuotina, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo prievolę atsiskaityti su darbuotoju pagal visus galiojančius teisės aktų reikalavimus.

Šalių Darbo sutarties 3.3 punkte numatyta, kad vykstant į tarnybinę komandiruotę užsienyje, dienpinigiai mokami ne mažiau kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos dienpinigių sumos. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526, 2023 m. gegužės 1 d. atsakovo vadovo įsakymu Nr. 23-05 pačioje įmonėje buvo patvirtinta Dienpinigių mokėjimo tvarka (anksčiau ir toliau – Tvarka, Dienpinigių mokėjimo tvarka), kuri atitinka lokaliniam teisės aktui keliamus reikalavimus. Dienpinigių mokėjimo tvarkos 1.1 papunktyje nustatyta, kad ši Tvarka yra taikoma visiems pagal darbo sutartis dirbantiems vairuotojams. Pagal Tvarkos 1.2 papunktį dienpinigiai skaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, kurie diferencijuoti pagal toliau Tvarkoje dėstomus objektyvius kriterijus, užtikrinant, kad darbuotojams apskaičiuoti dienpinigiai nebus mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.

Ieškovas buvo tinkamai, t. y. pasirašytinai, informuotas apie dienpinigių mokėjimo politiką, galiojančią pas atsakovę. Ieškovas asmeniškai pasirašė Darbo sutartį bei savo parašu patvirtino, kad susipažino su Dienpinigių mokėjimo tvarka. Kadangi vykstant į komandiruotę į užsienį už išvykimo dieną buvo mokami dienpinigiai, apskaičiuoti pagal valstybei, į kurią vykstama, nustatytą dydį, o grįžtant iš komandiruotės už grįžimo dieną mokami dienpinigiai, apskaičiuoti pagal valstybei, iš kurios grįžtama, nustatytą dydį – konstatuotina, kad pagal priimtus atsakovės įsakymus dienpinigiai ieškovui buvo paskaičiuoti tinkamai. Tai atitinka bendruosius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus dienpinigių mokėjimo principus. Atsakovė, taikydama šią metodiką, užtikrino, kad kiekviena komandiruotės para būtų įvertinta pagal tuo metu galiojusius tarifus, priklausomai nuo kelionės krypties. Atsižvelgiant į tai, ieškovo pretenzijos dėl netinkamų tarifų taikymo išvykimo bei grįžimo dienomis yra nepagrįstos.

Bylos medžiagos visapusiškas įvertinimas teismui leidžia spręsti, kad atsakovė ieškovui mokėdama darbo užmokestį, neišskyrė dienpinigių, mokėjimo paskirtyse nurodydama „alga“, „atlyginimas“, o dienpinigiai sudarė esminę ieškovo darbo pajamų dalį. Tiek ieškovas, tiek atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iš mokėtinų dienpinigių ieškovas turėjo padengti apgyvendinimo ir kelionės išlaidas. Iš darbdavės įsakymų dėl komandiruotės aiškiai matyti, kad apgyvendinimo ir kelionės išlaidos ieškovui turėjo būti kompensuojamos atskirai nuo dienpinigių. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas neturėjo jokių komandiruotės išlaidų, išskyrus maisto, ir kitos išlaidos, kurios, pasak ieškovo sudarė apie 250 Eur per mėnesį, tai leidžia dienpinigius priskirti prie darbo pajamų. Taigi, konstatuotina, kad ieškovui dienpinigiai buvo mokami kaip papildomos su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos ir buvo įskaitomi į ieškovui komandiruotėje mokėtą minimalų darbo užmokestį. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovė, vadovaudamasi Tvarka, ieškovui pagrįstai mažino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ Nr. 526 nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti 9 850 Eur dienpinigių nepriemoką atmestinas.

Kadangi ieškovo reikalavimai priteisti neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 11 627,98 Eur sumą atmestini, netenkintinas ir ieškovo reikalavimas dėl netesybų už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti dalyje dėl: 705,61 Eur (neto) darbo užmokesčio nepriemokos už 2024 m. birželio, lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2025 m. sausio–balandžio laikotarpį, priteisimo; 9 850 Eur dienpinigių nepriemokos priteisimo ir netesybų, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neteisingai vertino darbo grupėje laiko reikšmę. Teismas iš esmės neanalizavo paties ginčijamo laiko teisinės prigimties, o apsiribojo jo vertinimu per tariamą „stažuotojo stebėjimo“ (mentorystės) funkcijų prizmę. Kitaip tariant, teismas nevertino, kuo pagal savo turinį pasižymi tachografo fiksuojamas „darbo grupėje“ laikas, kokia yra šio laiko vieta darbo ir poilsio režimo sistemoje bei ar toks laikas DK prasme yra apmokamas darbo laiku, o visą klausimą susiaurino iki to, ar ieškovui buvo pavesta atskira naujų darbuotojų mokymo funkcija. Teismas nukrypo nuo ginčo dalyko, nes byloje turėjo būti sprendžiama ne tai, ar ieškovas oficialiai vykdė mentoriaus pareigas, bet tai, kaip teisiškai turi būti vertinamas ir apmokamas laikas, kurį tachografas fiksuoja kaip darbo grupėje laiką. Pagal 2002/15/EB direktyvos 3 straipsnio (a) punktą darbo laikas mobiliesiems darbuotojams apima visą laiką, kai darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir atlieka pareigas ar yra pasirengęs jas atlikti. Šią sampratą papildo DK 111 straipsnis, pagal kurį darbo laikas yra bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį, o DK 118 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs prireikus atlikti savo funkcijas, toks pasyviojo budėjimo laikotarpis taip pat laikomas darbo laiku. Vadinasi, net ir tais atvejais, kai mobiliojo darbuotojo laikas nelaikomas aktyviu vairavimu, lemiamą reikšmę turi ne tai, ar darbuotojas tuo momentu faktiškai suka vairą, bet tai, ar jis tuo metu išlieka darbo vietoje, darbdavio dispozicijoje ir negali laisvai disponuoti savo laiku. Kai transporto priemonė juda, antrasis vairuotojas negali laisvai pasirinkti savo buvimo vietos, negali laisvai disponuoti savo laiku ir privalo būti pasirengęs prireikus perimti vairavimą ar atlikti kitas funkcijas. Todėl toks laikotarpis pagal savo turinį atitinka bent jau pasyvųjį budėjimą darbo vietoje.

Teismas nepakankamai ištyrė ir faktines aplinkybes, nes be pagrindo laikė nustatytu, kad nagrinėtu laikotarpiu ieškovas tik „pasyviai buvo“ šalia stažuotojo. Iš paties sprendimo matyti, kad ginčijamas laikotarpis siejamas ne apskritai su bet kokiu sėdėjimu šalia kito vairuotojo, bet su buvimu su mažiau patyrusiu darbuotoju, t. y. situacija, kuri savo turiniu skiriasi nuo įprasto dviejų lygiaverčių vairuotojų ekipažo darbo. Kadangi ieškovas tuo metu stebėjo kitą darbuotoją, buvo atsakingas už reisą, negalėjo atsitraukti nuo proceso ir privalėjo būti pasirengęs nedelsdamas įsitraukti, toks laikas negalėjo būti automatiškai prilygintas vien pasyviam buvimui šalia. Teismas šių aplinkybių nenustatinėjo, nevertino. Vien tai, kad specialiajame reguliavime toks laikas įvardijamas kaip „kitas buvimo darbo vietoje laikas“, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis nepatenka į DK prasme apmokėtino darbo laiko sritį. Dėl šios priežasties sprendimo išvada, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ginčijamą laiką vertinti kaip apmokamą, yra nepagrįsta ir naikintina.

Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir netinkamai vertino įrodymus, spręsdamas dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Ieškovas savo įrodinėjimo pareigą įvykdė tiek, kiek objektyviai galėjo: pateikė savo skaičiavimus, paaiškino jų logiką, grindė juos byloje esančiais objektyviais duomenimis, dokumentais, kuriais pats disponavo arba kuriuos pateikė darbdavys. Ieškovo pozicija buvo suformuluota aiškiai, argumentuotai ir paremta dokumentais bei jo paskaičiavimais. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas nepateikė išsamaus darbdavio apskaitos modelio dekonstrukcijos bei nenurodė kiekvienos pavienės darbdavio metodinės ar aritmetinės klaidos vietos, negali būti vertinama kaip įrodymų trūkumas. Darbdavio procesinė padėtis tokiose bylose yra iš esmės kitokia nei darbuotojo: jis disponuoja visa darbo laiko apskaitos, darbo užmokesčio apskaičiavimo, išmokėjimo ir vidinės metodikos informacija. Todėl teismo išvada, kad ieškovas turėjo nurodyti „tikslias aritmetines ar metodines klaidas darbdavio skaičiavimuose“, faktiškai reiškia neproporcingą ir kasacinio teismo praktikai prieštaraujantį reikalavimą darbuotojui atlikti pilnavertį darbdavio apskaitos auditą. Tokia pareiga nekyla nei iš DK 214 straipsnio 3 dalies, nei iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalies, nei iš kasacinio teismo praktikos.

Teismas selektyviai vertino įrodymus spręsdamas dėl kelionės laiko į komandiruotę ir iš jos. Byloje abi šalys pateikė skirtingus paaiškinimus dėl to, kaip turi būti apskaitomas kelionės laikas į komandiruotę ir iš jos tais atvejais, kai šis laikas nėra tiesiogiai ir pilnai užfiksuojamas tachografo. Teismas palaikė atsakovės versiją, kad kelionės laikas esą buvo skaičiuojamas „pagal faktinę trukmę“. Tačiau byloje nebuvo nustatyta, kokiais konkrečiais dokumentais ar pirminiais duomenimis remiantis buvo nustatoma tokios kelionės pradžia, pabaiga, trukmė, pertraukos ar pats apskaitos metodas. Kitaip tariant, nebuvo pateikta aiškaus dokumentinio pagrindo, leidžiančio patikrinti, kaip darbdavys konkrečiai apskaičiavo būtent tą „faktinę trukmę“, kuria rėmėsi liudytoja LUD1. Nesant tokių duomenų, teismo išvada, kad darbdavio apskaita šioje dalyje buvo teisinga, iš esmės liko paremta ne objektyviai patikrinama įrodymų visuma, o tik jo darbuotojos žodiniu paaiškinimu apie tariamai tikslią kelionės laiko apskaitą.

Teismas netinkamai aiškino dienpinigių mažinimo teisėtumo prielaidas. Teismas ne tik nepatikrino, ar dienpinigių mažinimo sąlygos buvo objektyvios ir realiai įgyvendintos, bet ir pačias šių sąlygų prielaidas suformulavo nepilnai, ne taip, kaip numato teisės aktai. Vadovaujantis Aprašo 2 punktu, mokėtini dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo nutarimu nustatytus maksimalius dydžius arba mažesnius dydžius tik tuo atveju, jei (i) mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. (ii) Tokie dydžiai negali būti mažesni kaip 50 proc. maksimalių dienpinigių. (iii) Be to, prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka, o (iv) darbuotojai su tokiu aktu turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje. Vadinasi, dienpinigių mažinimas yra ne bendroji taisyklė, o išimtis, kuriai taikyti būtinas visų teisės aktuose nustatytų sąlygų įvykdymas.

Teismas apskritai neaptarė Apraše įtvirtintos sąlygos, kad prieš nustatant mažesnius dienpinigius vietiniame akte turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nepakako vien konstatuoti, kad vidiniame akte buvo nurodyti tam tikri kriterijai ir jog darbuotojas su aktu buvo supažindintas: reikėjo tirti, ar kriterijai iš tiesų buvo objektyvūs, aiškūs, susiję su realiu darbuotojo išlaidų sumažėjimu, ar jie buvo individualizuoti konkrečiose komandiruotėse ir ar iš konkrečių įsakymų buvo galima suprasti, kokiu pagrindu ir kokiu mastu dienpinigiai mažinami. Teismas nenustatė, kad kokios paslaugos ieškovui buvo teikiamos nemokamai, nenustatė, kokias konkrečiai išlaidas jos sumažino, kokiu mastu sumažino ir kodėl tai pateisino būtent tokio dydžio dienpinigių mažinimą. Vien aplinkybė, kad darbuotojas turėjo galimybę naudotis dušu, skalbykla ar maitinimo vietomis, neleidžia daryti išvados, kad jo išlaidos dėl to tapo mažesnės. Teismas nekonstatavo, kad minėtos paslaugos ar maitinimas darbuotojui buvo prieinamos nemokamai.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad darbdavys neinformavo darbuotojo apie konkrečius dienpinigių dydžius iki komandiruotės ir jis tik vėliau gaudavo dokumentus, kuriuose būdavo nurodyta galutinė suma, bet nepaaiškinti taikyti kriterijai ir skaičiavimo metodika. Nors teismas rėmėsi aplinkybe, kad ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su Darbo sutartimi ir Dienpinigių mokėjimo tvarka, vien bendras supažindinimas su vietiniu norminiu aktu savaime nereiškia, jog ieškovas buvo iš anksto informuojamas ne tik apie konkretų prieš kiekvieną komandiruotę taikomą dienpinigių dydį, bet ir apie jo mažinimo pagrindą (kuris konkretus kriterijus lėmė mažinimą, kad darbuotojas, pvz., galėtų nurodyti, jei to patogumo kelionės metu nebuvo).

Teismas nepagrįstai suteikė teisinę reikšmę ieškovo neprieštaravimui dėl dienpinigių dydžio. Negalima tvirtinti, kad vien dėl to, kad ieškovas darbo santykių laikotarpiu nereiškė pretenzijų dėl dienpinigių dydžio ar pasirašė darbdavio teikiamus dokumentus, jis sutiko su taikoma tvarka. Dienpinigiai nėra derybų ar laisvo šalių susitarimo objektas, todėl darbuotojo tylėjimas negali būti vertinamas kaip sutikimas su galimai neteisėtu jų sumažinimu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad darbdavys galėtų remtis ne teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, o vien darbuotojo neveikimu, taip apeidamas imperatyvų reguliavimą.

Teismas netinkamai įvertino atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą. Spręsdamas klausimą dėl išlaidų advokato pagalbai atlyginimo, teismas turėjo vertinti ne tik tai, ar šios išlaidos faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra būtinos, protingos, susijusios su byla ir nėra akivaizdžiai perteklinės. Iš atsakovės pateiktos darbų ataskaitos matyti, kad į bendrą prašomų priteisti išlaidų sumą buvo įtrauktos tokios pozicijos kaip 2026 m. vasario 25 d. nurodytas 8,50 val. „Baigiamosios kalbos parengimas“, 2026 m. vasario 19 d. nurodytas 1,00 val. „Pasirengimas teismo posėdžiui“, 2026 m. sausio 29 d. nurodytas pasirengimas teismo posėdžiui kartu su atstovavimu teismo posėdyje, taip pat 2026 m. vasario 20 d. ir 2026 m. vasario 17 d. atskirai išskirtas „Vykimas į teismo posėdį“ kartu su atstovavimu. Tačiau Rekomendacijos nenumato atskiro pasirengimo teismo posėdžiui, baigiamosios kalbos rengimo ar vykimo į teismo posėdį kaip savarankiškų atlygintinų teisinių paslaugų, o pagal 9 punktą atlyginamas būtent atstovavimo teisme laikas nuo faktinės bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos. Be to, iš pačios ataskaitos nėra aišku, kokia nurodyto laiko dalis teko faktiškam dalyvavimui teismo posėdyje, o kokia – vykimui ar pasirengimui, todėl visa deklaruota suma negalėjo būti perkelta ieškovui. Be to, nagrinėjama byla nebuvo tokio išskirtinio sudėtingumo ar naujumo, kuris pateisintų akivaizdžiai dideles laiko sąnaudas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Dalį komandiruočių laiko ieškovas dirbo kartu su kitu vairuotoju dviese viename vilkike – komandinį darbą. Darbas grupėje reiškia, kad abu vairuotojai yra transporto priemonėje, bet darbo funkciją atlieka tik vienas iš jų. Dėl žemiau nurodytų motyvų skundžiamame sprendime buvo pagrįstai atsisakyta priteisti darbo užmokestį už komandiruotėse būtą laiką, kuomet vilkiką vairavo kitas vairuotojas, o ieškovas jokių darbo funkcijų neatliko. Ieškovas nepagrįstai remiasi DK nuostatomis, reglamentuojančiomis darbo laiką, nes šiuo atveju ieškovo darbo laiką reglamentuoja specialus teisės aktas – Aprašas, kas pasisakyta ir teismų praktikoje:

„<...> darbuotojų, dirbančių transporto įstaigose, darbo laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų ir transporto srityje nustatant darbuotojams darbo laiką taikytini Darbo ir poilsio laiko ypatumai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587, todėl sprendžiant byloje iškilusį ginčą dėl atsakovo darbo apmokėjimo apimties sąlygų, taikytinas ir šis poįstatyminis aktas, kaip specialioji teisės norma DK atžvilgiu“.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad naujų darbuotojų įvedimas ar mokymas kaip atskira darbo funkcija ieškovui niekada nebuvo pavesta. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausta liudytoja LUD1, kuri nurodė, kad tokią instruktavimo funkciją bendrovėje atlieka kiti tam paskirti specialistai, o kad ieškovui tokia funkcija buvo pavesta jai nėra žinoma.

Priešingai nei tvirtina ieškovas, jis nėra atleidžiamas nuo aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus įrodinėjimo. Ieškovas sąmoningai cituoja ne pilną kasacinio teismo formuluojamą taisyklę dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo darbo bylose, nutylėdamas, kad darbuotojas nėra atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos. Atsakovei pateikus detalius darbo užmokesčio paskaičiavimus, ieškovas, tvirtindamas, kad jam buvo neišmokėtas visas darbo užmokestis ir atsakovės pateiktas darbo užmokesčio skaičiavimas yra klaidingas, turėjo pateikti aiškius argumentus dėl atsakovės atlikto darbo užmokesčio skaičiavimo ydingumo ir detalizuoti klaidas, tačiau to neatliko. Iš atsakovės buhalterijos pateiktų dokumentų, akivaizdu, kad ieškovo atlikti skaičiavimai yra klaidingi, todėl jis nepagrįstai tvirtina, kad egzistuoja darbo užmokesčio nepriemoka.

Ieškovas buvo tinkamai supažindintas su jam taikoma dienpinigių mokėjimo tvarka ir jų mažinimo kriterijais ir tinkamai apie ją informuotas. Be to, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, teisės aktų nustatyta tvarka Dienpinigių mokėjimo tvarkoje buvo nustatyti objektyvūs kriterijai dienpinigių mažinimui. Atsakovė atitiko visas keturias sąlygas, keliamas darbuotojui mokėti mažesnius dienpinigius: a) mažesni konkretūs dienpinigių dydžiai yra numatyti vietiniame norminiame akte – Dienpinigių mokėjimo tvarkoje; b) mažesni konkretūs dienpinigių dydžiai yra diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, kurie nustatyti Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.1.1 – 2.1.3 punktuose ir susieti su konkrečiomis valstybėmis nurodant tikslų dienpinigių mažinimo procentą; c) atsakovė mokėjo ieškovui ne mažesnius nei 50 proc. dydžio dienpinigius pagal valstybes į kurias jis buvo komandiruotas vadovaujantis Nutarimu; d) ieškovas su vietiniu norminiu aktu (Dienpinigių mokėjimo tvarka), kuris numato mažesnius dienpinigius, buvo supažindintas pasirašytinai, apie tai padarant įrašą žurnale. Atsakovė supažindino ieškovą su Dienpinigių mokėjimo tvarka, kuri parengta lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dienpinigių paskirtis gali būti dvejopa, o taip pat sprendime vertino, kokia būtent šiuo atveju buvo ieškovui mokama dienpinigių paskirtis, nes tai turi įtakos Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nustatytų kriterijų objektyvumui konstatuoti. Šiuo atveju ieškovui mokėtini dienpinigiai buvo darbo užmokesčio dalis. Tai patvirtina patikslintuose įsakymuose dėl komandiruočių numatyta informacija, kuriuose nurodyta, kad dienpinigiai yra mokamo darbo užmokesčio dalis, o komandiruotėje patiriamos išlaidos kompensuojamos atskirai.

Šalies argumentai

Ieškovas pats nurodė, kad per mėnesį komandiruotės metu savo piniginių lėšų išlesdavo 250 Eur ir į šią sumą patekdavo viskas, kas jam papildomai reikalinga. Tuo tarpu dienpinigių dydis buvo vidutiniškai lygus 30 Eur už dieną, taigi ieškovas per mėnesį gaudavo vidutiniškai 900-1 000 Eur dienpinigių, kas kompensuodavo ne tik visas jo patiriamas išlaidas, bet ieškovui dar didžioji dalis dienpinigių sumos likdavo. Ieškovas šių aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija ir dėl patiriamų išlaidų bei jų kompensavimo apeliaciniame skunde apskritai nepasisako.

Ieškovas klaidingai aiškina Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.1.1 punkte numatytą kriterijų, kuris numato geresnes sąlygas darbo funkcijų atlikimui ir poilsiui. Šiame punkte, priešingai nei nurodo ieškovas, nėra rašoma apie nakvynę ir apgyvendinimo vietai keliamus reikalavimus, todėl ieškovo argumentai, kad atsakovė ir taip pagal DK 107 straipsnio 2 dalį turėtų kompensuoti nakvynės (o apgyvendinimo vieta turėtų būti su sanitariniais mazgais) išlaidas, neatitinka Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.1.1 punkto turinio. Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.1.1 punkte yra numatytos geresnės darbo ir poilsio sąlygos mažinant darbuotojų fizinį darbą krovinių pakrovimo ir iškrovimo vietose, taip pat bendrovės klientų teritorijoje darbuotojams leidžiant nemokamai pasinaudoti poilsio zonomis su galimybe pasišildyti maistą bei pasivaišinti gėrimais ir (ar) užkandžiais. Taigi, ieškovo argumentai dėl šio dienpinigių mažinimo kriterijaus „neobjektyvumo“ neatitinka šio Dienpinigių mokėjimo tvarkos punkto turinio. Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.1.1 punkte numatytas kriterijus nepriklauso nuo darbuotojo asmeninių savybių, pagerina darbuotojo darbo ir poilsio sąlygas, todėl laikytinas objektyviu.

Priešingai nei tvirtina ieškovas, pirmosios instancijos teismas neperkėlė jam pareigos įrodinėti, kad jis negalėjo pasinaudoti Dienpinigių mokėjimo tvarkoje įtvirtintais jų mažinimo kriterijais. Atsakovė teikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad kiekvienos komandiruotės metu ieškovas turėjo galimybę pasinaudoti sąlygomis, kurios pagal Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.1.1-2.1.4 punktus sudaro pagrindą mažinti dienpinigius, tuo tarpu ieškovas jokių įrodymų, kad jomis negalėjo pasinaudoti ar komandiruotėse patirdavo esminių išlaidų, kurių atsakovė nepadengdavo, nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas motyvus dėl dienpinigių mažinimo teisėtumo ir pagrįstumo išdėstė sprendimo 46-58 ir 60-70 punktuose, juose vertino tiek teisinį reglamentavimą dėl dienpinigių mažinimo, tiek teismų praktiką šiuo klausimu, o taip pat byloje esančius įrodymus. Tai, kad ieškovas nereiškė pretenzijų dėl dienpinigių mažinimo yra tik papildomas sprendimo motyvas. Vis dėlto, pažymėtina, kad ši aplinkybė taip pat svarbi vertinant, ar dienpinigiai mažinti pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino tiek tai, kad advokatės užmokesčio dydis neviršija maksimalių Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytų rekomendacinių dydžių, taip pat atsižvelgė į šių Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės atstovės teikti procesiniai dokumentai buvo išsamūs, taigi, jiems paruošti reikėjo nemažų darbo sąnaudų, taip pat teismo posėdžiai buvo organizuojami Šiauliuose, tuo tarpu atsakovės atstovės darbo vieta yra Vilniuje. Byloje vyko net penki teismo posėdžiai, kurių metų buvo klausomi ieškovo paaiškinimai, atsakovės atstovė teikė jam klausimus, buvo apklausiami liudytojai, t. y. posėdžiai truko pakankamai ilgai, bylą sudaro penki tomai, todėl byla vertintina kaip didelės apimties. Tai, kad advokatė atstovauja atsakovei ir kituose ginčuose nesudaro pagrindo mažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidos tuo labiau, kad kiekvieno ginčo fabula nėra identiška, kiekvienoje byloje reikia rengti savarankiškus procesinius dokumentus, vertinti būtent toje byloje pateiktus įrodymus, kurie kiekvienos bylos atveju yra skirtingi. Be to, byloje reikėjo atsiliepti ne tik į ieškinį, bet ir ieškovo patikslintą ieškinį, kurį ieškovas teikė dėl to, kad pradiniame ieškinyje, kaip jis pats nurodo, neteisingai apskaičiavo priteistinas sumas. Dėl šios priežasties atsakovė vietoj vieno atsiliepimo į ieškinį, turėjo rengti du tokio pobūdžio atsiliepimus ir iš naujo vertinti ieškovo argumentus dėl priteistinų sumų dydžio ir jų paskaičiavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2024 m. birželio, lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2025 m. sausio–balandžio laikotarpį, 9 850 Eur dienpinigių nepriemokos, netesybų priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl darbo užmokesčio nepriemokos

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai nepriteisė 705,61 Eur (neto) darbo užmokesčio nepriemokos už 2024 m. birželio, lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2025 m. sausio–balandžio laikotarpį. Jis teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei nepakankamai ištyrė faktines bylos aplinkybes, kai darbo grupėje laiką automatiškai prilygino neapmokamam pasyviam buvimui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir atsakovė 2024 m. vasario 6 d. sudarė Darbo sutartį Nr. 619, kuria ieškovas (darbuotojas) įsipareigojo atlikti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigas, atliekant darbą kelionėse Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse (Darbo sutarties 1.2 punktas). Atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui darbo užmokestį – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį darbo užmokestį, padaugintą iš 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų patvirtinimo“ Nr. 99 (su visais teisės akto pakeitimais) numatyto koeficiento, mokamą kiekvieno mėnesio 15 ir 25 dienomis (Darbo sutarties 1.3 punktas).

Byloje nustatyta, kad apeliantas dirbo tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, tai yra buvo mobilusis darbuotojas. Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis). Pagal Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio d punktą mobilusis darbuotojas – tai bet kuris darbuotojas, sudarantis kelionės ekipažą, įskaitant stažuotojus ir mokinius, kuris dirba įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas samdos pagrindais arba už atlygį, arba savo sąskaita. Šios Direktyvos 3 straipsnio a punkto 1 papunktis nustato, kad darbo laikas mobiliesiems darbuotojams – tai laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, tai yra laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai.

Remiantis minėtos Direktyvos 3 straipsnio b punktu, „kitas buvimo darbo vietoje laikas“ — tai:

kitas laiko tarpas nei pertraukos ir poilsio laikas, kurio metu mobilus darbuotojas neprivalo būti savo darbo vietoje, tačiau turi būti pasiekiamas, kad iškvietus galėtų pradėti, tęsti vairavimą arba atlikti kitą darbą. Tai apima ypač tokius laiko tarpsnius, kurių metu mobilus darbuotojas lydi transporto priemonę, gabenamą keltu arba traukiniu, taip pat laiką laukiant pasienyje bei laiką, kai draudžiamas eismas. Tuos laiko tarpsnius ir jų numatomą trukmę mobilus darbuotojas turi žinoti iš anksto, t. y. prieš išvykimą arba prieš pat faktinę aptariamo laiko tarpsnio pradžią, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių ir (arba) pagal valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas,

mobiliems darbuotojams, vairuojantiems komandomis, laikas, sėdint šalia vairuotojo arba miegamojoje vietoje, kai transporto priemonė juda.

Taigi, kaip matyti, Direktyva 2002/15/EB buvimo kabinoje laikotarpio, kuomet darbuotojas nevairuoja nepriskiria prie darbo laiko, o tai laiko kitu buvimo darbo vietoje laiku.

Pagal DK 111 straipsnį, darbo laikas – bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami šie laikotarpiai: 1) pasirengimas darbui darbo vietoje; 2) fiziologinės pertraukos ir specialios pertraukos; 3) kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas; 4) budėjimo laikas šio kodekso nustatyta tvarka; 5) kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas; 6) privalomų darbuotojų sveikatos patikrinimų laikas; 7) prastovos laikas; 8) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; 9) kiti darbo teisės normų nustatyti laikotarpiai.

Transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo ir socialinės globos įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kolektyvinės sutartys (DK 121 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“ 8 punkte nurodyta, kad mobiliojo kelių transporto darbuotojo darbo laikas yra nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis kelių transporto darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas), tai yra:

laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra: vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti;

laikas, kuriuo mobilusis kelių transporto darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, dėl kurių socialiniai partneriai susitarė, ir tai numatyta kolektyvinėje sutartyje.

Aprašo 13 punkte nustatyta, kad kitas nei Darbo ir poilsio laiko ypatumų 8 punkte nurodytas mobiliojo kelių transporto darbuotojo buvimo darbo vietoje laikas yra: 1) kitas laiko tarpas nei pertraukos ir poilsio laikas, kurį mobilusis kelių transporto darbuotojas neprivalo būti savo darbo vietoje, tačiau turi būti pasiekiamas, kad iškviestas galėtų pradėti, toliau vairuoti arba atlikti kitą darbą. Tai tokie laiko tarpsniai, kuriais mobilusis kelių transporto darbuotojas lydi transporto priemonę, gabenamą keltu arba traukiniu, taip pat laukimo pasienyje laikas ir laikas, kai draudžiamas eismas. Tuos laiko tarpsnius ir jų numatomą trukmę mobilusis kelių transporto darbuotojas turi žinoti iš anksto, t. y. arba prieš kiekvieną išvykimą, arba tik prieš faktiškai prasidėsiantį laiko tarpsnį, arba pagal bendras sąlygas, dėl kurių socialiniai partneriai susitarė, ir tai numatyta kolektyvinėje sutartyje; 2) mobiliesiems kelių transporto darbuotojams, vairuojantiems komandomis, sėdėjimo (buvimo) šalia vairuotojo arba miegamojoje vietoje laikas, kai transporto priemonė juda, laikomas kitu buvimo darbo vietoje laiku.

Šiuo atveju apeliantas siekia, kad laikotarpis, kai jis dirbo poroje, laiką sėdint šalia vairuotojo arba miegamojoje vietoje, kai transporto priemonė juda, pripažinti darbo laiku ir kad už minėtą laiką būtų priteistas darbo užmokestis.

Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui

(žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).

Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas).

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).

Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti „darbo vietoje“; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra tik dvi būtinos sąlygos, t. y. darbuotojas buvo darbo vietoje ir darbdavio žinioje, tačiau jis tuo metu kai vairavo kitas darbuotojas neatliko su darbu susijusių funkcijų. Byloje nėra jokių duomenų, kad ne vairavimo metu ieškovas būtų prižiūrėjęs krovinį, atsakinėjęs į darbdavio / klientų skambučius, navigavęs, tvarkęs dokumentus ar vykdęs kitas darbo funkcijas. Atsižvelgiant į tai, ieškovo prakleistas laikas, sėdint šalia kito vairuotojo, negali būti pripažintas darbo laiku, ir kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintame „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse apraše“ yra priskirtas „kitam buvimo darbo vietoje laikui“, kuris neapmokamas kaip darbo laikas. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Pažymėtina, kad minėtu laiku ieškovui buvo mokami dienpinigiai.

Dėl dienpinigių priteisimo

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad teismas netinkamai aiškino dienpinigių mažinimo teisėtumo prielaidas, nepatikrino, ar dienpinigių mažinimo sąlygos buvo objektyvios ir realiai įgyvendintos, pačias šių sąlygų prielaidas suformulavo nepilnai, ne taip, kaip numato teisės aktai.

DK 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (anksčiau ir toliau – Aprašas) 2 punktą dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, numatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių; prieš nustatant dienpinigių dydžius, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros DK nustatyta tvarka; jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje. Taigi išlaidų, patirtų dėl vykimo į komandiruotę, kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK, dienpinigių mokėjimo tvarka detalizuota poįstatyminiame akte. Aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas; taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje; be to, nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai.

Byloje nustatyta, kad vykstant ieškovui į tarnybinę komandiruotę užsienyje, atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui dienpinigius, ne mažesnius kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos maksimalios dienpinigių sumos. Ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios atsakovas įsipareigojo išmokėti ieškovui avansą, kuris gali būti mažesnis kaip 50 procentų numatomų dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų sumos (Darbo sutarties 3.3 punktas). Ieškovas įsipareigojo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, bendrovės vidaus darbo tvarkos taisyklių, nustatyto darbo dienos režimo, darbų saugos taisyklių, darbą atlikti kokybiškai, saugoti įmonės turtą, ekonomiškai naudoti materialines gėrybes bei atlyginti atsakovui padarytą žalą (Darbo sutarties 3.4 punktas).

Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ Nr. 526, 2 punktas numato, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, numatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių; prieš nustatant dienpinigių dydžius, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros DK nustatyta tvarka; jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje.

Nors apeliantas teigia, kad nebuvo supažindintas su Delspinigių mokėjimo tvarka, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas priimant į darbą buvo supažintas su šia tvarka jam suprantama kalba.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina apelianto argumentus, kuriais jis įrodinėja nebuvus pagrindo mažinti ieškovui mokėtinus dienpinigius, atkreipdamas dėmesį į Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nurodytus maksimalių dienpinigių dydžių mažinimo objektyvius kriterijus. Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nustatyti tokie dienpinigių dydžių mažinimo objektyvūs kriterijai: 1) geresnės sąlygos poilsiui; bendrovės klientų teritorijoje darbuotojams yra leidžiama nemokamai pasinaudoti poilsio zonomis, sanitariniais mazgais, virtuvėmis su galimybe pasišildyti savo maistą bei pasivaišinti gėrimais ir (ar) užkandžiais; 2) patogi ir moderni infrastruktūra sausumos transportui; atskiros valstybės turi patogesnę, modernesnę infrastruktūrą; pagal darbuotojams parengiamą maršrutą yra sudaromos sąlygos vykti naujais ir (ar) atnaujintas keliais, su galimybe kasdienį poilsį atlikti moderniose, saugiose aikštelėse su įrengtais sanitariniais mazgais ir kitais patogumais; 3) dalį maršruto keliaujama keltu; dalį maršruto vykdant keltais, darbuotojai turi papildomo laisvo laiko savo asmeniniams poreikiams bei galimybę pasinaudoti sanitariniais mazgais; 4) eismo apribojimai krovininiam sausumos transportui naktį, savaitgaliais ar švenčių dienomis; dėl atskirų valstybių taikomų apribojimų darbuotojai dirba tik įprastomis darbo dienomis, todėl nakties paros metu gali ilsėtis, o kitomis dienomis savo poilsio laiką leisti savo nuožiūra. Be to, Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.2 punkte yra nustatyta, kad dienpinigių norma yra mažinama 50 procentų šiose valstybėse: Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija. Dienpinigių mokėjimo tvarka be kita ko numatė, kad komandiruotės eigoje nustačius, kad darbuotojas negalėjo pasinaudoti nei vienu iš 2.1 punkte nurodytų kriterijų, tokios komandiruotės metu darbuotojui skaičiuojami 100 proc. Vyriausybės nutarimu patvirtintų dienpinigių.

Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad ieškovas ir buvo komandiruotas į valstybes, į kurias komandiruojant remiantis Dienpinigių mokėjimo tvarka komandiruotės metu mokamas 50 procentų dienpinigių dydis, kuris nustatytas Apraše. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis neturėjo jokių sąlygų pailsėti pas darbdavį, nesinaudojo jokiomis poilsio zonomis, sanitariniais mazgais, virtuvėmis su galimybe pasišildyti savo maistą, ir pan., nesinaudojo jokia patogia ir modernia infrastruktūra, ar, kad siekiant išvengti kelių mokesčio mokėjimo, darbdavė liepdavo darbuotojui vykti neapmokamais, kaimo keliais, kurie nepatogūs, ir pan., t. y. ieškovas nepateikė įrodymų, kad negalėjo pasinaudoti nei vienu ar bent keliais Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.1 punkte nurodytais kriterijais byloje nepateikė. Tuo tarpu atsakovė, priešingai, ką ir įvertino pirmosios instancijos teismas, pateikė įrodymus, kad ieškovas komandiruočių metu vairavo apynaujus vilkikus, naudojosi gera infrastruktūra, mokamais keliais, aikštelėmis, tame tarpe ir su pagerinta infrastruktūra ir pan.,

Be to, svarbu pažymėti, kad ir pats ieškovas, susiklosčius tokiai situacijai, kai negali pasinaudoti minėtais kriterijais, pagal Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.6 punktą pirmiausia pats turėjo pareigą apie tai pranešti jo darbą koordinuojančiam vadybininkui, kad tokią informaciją atsakingi įmonės darbuotojai galėtų įvertinti, tačiau jokių duomenų apie ieškovo nusiskundimus dėl komandiruočių sąlygų, darbo užmokesčio, tame tarpe ir neteisingai skaičiuojamų dienpinigių, byloje nėra. Tokiu atveju, kaip numato minėtas Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.6 punktas, darbuotojui nepateikus informacijos apie tai, kad jis negali pasinaudoti 2.1 punkte nurodytais kriterijais, yra laikoma, kad jis nurodytais kriterijais pasinaudoti galėjo.

Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovė Apraše nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius mažino pagrįstai, todėl teismas teisingai nusprendė netenkinti ieškovo reikalavimo dėl prašomos priteisti dienpinigių nepriemokos. Atmetus ieškinio reikalavimus dėl iš darbo santykių kylančių išmokų ieškovui priteisimo, atitinkamai ir ieškovo reikalavimas dėl netesybų priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, neatsižvelgdamas, kad ieškovas yra darbuotojas.

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Tuo pačiu, be civiliniame procese galiojančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), kai įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, atkreiptinas dėmesys ir į darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingus tam tikrus ypatumus. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, tinkamai vertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas iš ieškovo per didelę 7 409,70 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 48 punktą).

Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.). Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad yra tikrai patirti nuostoliai bylinėjimosi išlaidų forma. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 28 punktą; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktą; ir kt.). Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą).

Dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr. minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017 24 punktą, kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 7 409,70 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurias patvirtina 2026 m. vasario 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. OMA0244, suteiktų paslaugų aprašymas ir 2026 m. vasario 26 d. mokėjimo nurodymas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovės atstovė teismui pateikė du atsiliepimus į ieškinį ir patikslintą ieškinį, teikti procesiniai dokumentai buvo labai išsamūs, pakankamai didelės apimties todėl, jiems paruošti reikėjo nemažų darbo sąnaudų, taip pat teismo posėdžiai buvo organizuojami Šiauliuose, tuo tarpu atsakovės atstovės darbo vieta yra Vilniuje. Byloje vyko net penki teismo posėdžiai, kurie truko pakankamai ilgai, bylą sudaro penki tomai, todėl byla nėra mažos apimties.

Atsakovės pateiktos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, nustatytų dydžių, todėl pirmosios instancijos teismas jas pagrįstai priteisė.

Pažymėtina, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas po 120 Eur už valandą. Rekomendacijų 8.19 punkte nurodoma, kad „už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą“ taikomas 0,1 koeficientas. Kaip matyti, iš atsakovės atstovės ataskaitos 1 val. pasirengimui teismo posėdžiui buvo įvertinta 120 Eur, kas neviršija maksimalaus Rekomendacijų 8.19 punkte nurodyto dydžio (2 427,60 Eur x 0,1). Analogiškai ir atsakovės atstovės ataskaitoje 1 val. rengiant baigiamąją kalbą buvo įvertinta 120 Eur, kas neviršija maksimalaus Rekomendacijų 8.20 punkte nurodyto dydžio (2 427,60 Eur x 0,1).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovė pateikė prašymą dėl 3 283,94 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo priteisimo, kartu su 2026 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra bei atliktų darbų ataskaita ir 2026 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas yra atmestas, minėtos atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 8.19 punkte nurodytų maksimalių dydžių už teisines konsultacijas, o atsiliepimo apimtis yra gana didelė, atsakovei iš apelianto priteistina jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo IES1 apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei TR Transport, juridinio asmens kodas 175832752, iš ieškovo IES1, gimusio (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 283,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Renata BeinoravičienėRamunė MikonienėLinas Zinkevičius