Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. (V. R.) gynėjos advokatės Anos Ustinovič apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 55 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) t. y. 2 750 Eur. dydžio bauda.

Nukentėjusiojo D. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš V. R. nukentėjusiajam D. G. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

V. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. R. gynėjos advokatės Anos Ustinovič apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. R. nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, todėl prašo jį išteisinti.

Išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė pakankamai išsamia bylos duomenų analize, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei pateikė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. R. kaltės (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs įrodymus bendrame bylos duomenų kontekste teismas motyvuotai atmetė gynybos versiją, neva nuteistasis savo veiksmais nesiekė pažeisti viešosios tvarkos ir jokių įžūlių veiksmų kitų žmonių akivaizdoje neatliko, o nukentėjusiojo sužalojimai atsirado ne dėl nuteistojo veiksmų.

Vertinant šioje byloje surinktus įrodymus pažymėtina, kad nukentėjusysis D. G. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad konfliktas su V. R. kilo po to, kai jis davė pastabų šio sūnui dėl netinkamo elgesio. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad bylai aktualiu laiku jis nuėjo į (duomenys neskelbtini) raštinę, durys buvo atidarytos, apsisukęs pamatė – paskui jį bėga V. R., kuris pribėgęs stūmė jį tiesiai į krūtinę, širdį. Nuo pastūmimo pajautė labai didelį fizinį skausmą ir atsitrenkė tiesiai į durų staktą. Nuteistasis vartojo daug necenzūrinių žodžių. Šnekėjo labai garsiai. Įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais – ir rusų, ir hebrajų kalbomis. Tik grįžęs namo pamatė poodinę kraujosruvą ant savo krūtinės, o po kelių dienų sumušimo vietoje išryškėjo didelės kraujosruvos. Nuteistasis V. R. savo kaltę pažeidus viešąją tvarką, taip pat ir aplinkybes, kad būtent jo veiksmais buvo padaryta poodinė kraujosruva D. G. krūtinės kairėje pusėje, neigė. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis pripažino, kad pastūmė nukentėjusįjį į krūtinės sritį, tačiau nurodė, kad tokį veiksmą atliko dėl to, jog D. G. netinkamai elgėsi su jo sūnumi. V. R. iki pastūmimo norėjo pasikalbėti su nukentėjusiuoju ir pareikšti pastabas dėl nukentėjusiojo elgesio su jo sūnumi, tačiau D. G. nemandagiai bendravo ir su juo.

Iš byloje esančio vaizdo įrašo pavadinimu „Camera_01_NVR_NVR_20250523123600_20250523124140_800307“ (toliau – vaizdo įrašas) užfiksuotų duomenų matyti, kad prie D. G. greitu žingsniu artėja žalsvos spalvos drabužiais vilkintis vyras, per petį persimetęs rankinę ir dėvintis kepuraitę su snapeliu (nustatyta, kad tai nuteistasis V. R.). Priėjęs prie tarp durų stovinčio D. G., jis nedelsdamas kaire ranka jį pastumia. Nuo stumtelėjimo D. G. susvirduliuoja atgal ir atsiremia į durų staktą. Taigi, tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek ir vaizdo įraše užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad V. R. ėjo link nukentėjusiojo siekdamas atlikti šioje byloje nustatytus fizinius veiksmus, o ne su juo pasikalbėti. Pažymėtina, kad vaizdo įraše nėra užfiksuota, jog nukentėjusysis D. G. pirmas būtų kokiu nors fiziniu veiksmu užkabinęs ar provokavęs nuteistąjį.

Byloje esančioje 2025 m. gegužės 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) antrame punkte nurodyta, kad sužalojimui padaryti pakako vieno trauminio poveikio, neatmetama, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas smūginiu kieto buko daikto poveikiu, įvykio aplinkybėse nurodytu būdu. Šiuo atveju iš vaizdo įrašo matyti, kad V. R. kairės rankos delnu pastūmė nukentėjusįjį į krūtinės kairiąją pusę. Taigi, vaizdo įraše užfiksuoti duomenys atitinka specialisto išvadoje D. G. nustatytus sužalojimus. Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė R. G. paaiškino, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas sužalojimas krūtinės srityje, tačiau nėra galimybių nustatyti ar trauminis poveikis buvo padarytas kaire ranka (ši aplinkybė, tai yra, smūgis kaire ranka, kaip minėta, nustatyta iš vaizdo įrašo duomenų). Specialistė taip pat patvirtino, kad tokio pobūdžio ir lokalizacijos sužalojimas nėra būdingas savęs žalojimui, todėl jos išvada nesikeičia.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde keliami argumentai, jog specialisto išvados nėra kategoriškos, nesudaro pagrindo abejoti jų įrodomąja reikšme. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad baudžiamosios bylos aplinkybių nustatymas remiantis ekspertizės aktu ar specialisto išvada, kurioje pateikiamos tikėtinos išvados, savaime nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK nuostatų pažeidimo. Tokios išvados gali būti teismo daromų išvadų pagrindu, jeigu jos yra patvirtinamos kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, Nr. 2K-191-495/2020, Nr. 2K-146-976/2022, Nr. 2K-273-654/2022 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nors specialisto išvadose pateiktos išvados nėra kategoriško pobūdžio, jų teisingumą ir patikimumą patvirtina kitų byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kuri sudaro pakankamą pagrindą pripažinti nustatytomis nuteistojo V. R. padarytų veiksmų faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad specialisto išvados pobūdis eliminuoja jų įrodomąją reikšmę. Nagrinėjamu atveju specialisto išvadose pateiktos tikėtinos išvados yra pagrindžiamos kitais byloje esančiais įrodymais ir jų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei nuteistojo V. R. atliktus veiksmus, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

Apibendrinant konstatuotina, kad nukentėjusiojo D. G. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi bei atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. gegužės 26 d. specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) ir byloje esančio vaizdo įrašo užfiksuoti duomenys patvirtina nukentėjusiajam D. G. padarytą sužalojimą, o liudytojų V. A., T. G. ir M. Š. parodymai papildo nukentėjusiojo D. G. duotus parodymus apie nuteistojo V. R. atliktus veiksmus konflikte. Aptarti duomenys sudaro vieningą įrodymų visetą, kuris leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nuteistasis aktyviu veiksmu sužalojo nukentėjusįjį ir nebuvo nukentėjusiuoju asmeniu, kaip nurodoma jo gynėjo apeliaciniame skunde.

Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant asmens veiką pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį nepakanka nustatyti objektyvųjį požymį – veiką, turi būti nustatyti ir dėl tokios veikos kilę padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-19-511/2020, 2K-239-697/2022). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad nagrinėjama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-124-719/2022).

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nematė momento, kai nuteistasis pastūmė nukentėjusįjį, todėl niekam iš pašalinių toks nuteistojo elgesys negalėjo sukelti jokios neigiamos reakcijos. Pastebėtina, kad nors konflikto pradžios liudytojai V. A., T. G. ir M. Š. nematė, tačiau jie atėjo į incidento vietą, jau vykstant konfliktui. Teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į psichologės bei teismo ir proceso dalyvių klausimus nepilnametis liudytojas (2 t. b. l. 118-131) A. R., kuris posėdžio metu apklausiamas nurodė, kad sutinka duoti parodymus prieš savo tėvą, paaiškino, jog tėvas ir apsauginis susipyko mokykloje, jis nematė fizinio kontakto, bet patvirtina, kad konfliktą matė kiti žmonės, ten buvo mokytojas, pavaduotojas ir keli klasiokai. Jis taip pat matė, jog jie abu rėkė vienas ant kito, keiksmažodžių nepamena (2 t. b. l. 168-170).

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad V. R. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, nors ir nuteistasis tikino, kad pastūmė ranka į krūtinę nestipriai, vis dėlto aplinkybę, kad būtent jis sukėlė poodinę kraujosruvą, patvirtina specialisto išvada (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 48). Nuteistojo veiksmai atkreipė su konfliktu nesusijusių asmenų dėmesį (moksleivių ir mokyklos darbuotojų), dėl jo elgesio buvo iškviesta policija ir greitosios medicinos pagalba. Liudytoja V. A. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos metu paaiškino, kad jautė baimę, nes vyras elgėsi agresyviai, ji išvedė visus vaikus iš koridoriaus ir dar vyresnį A, kuris buvo išsigandęs, ir jo brolį (2 t. b. l. 122-124). Liudytojas T. G. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad incidentą matė vaikai, kolegos bandė išprašyti vaikus, kad jie nematytų konflikto, o nuteistasis agresyviai šūkavo, nereagavo į prašymus. Liudytojas M. Š. teisiamojoje posėdžio metu parodė, kad konfliktas atrodė pavojingai, o nuteistojo elgesys buvo agresyvus, buvo išsakyti įžeidimai ir grasinimai. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matoma, kad koridoriuje buvo vaikų, kurie girdėjo ir matė konfliktą. Iš aptartų duomenų akivaizdu, kad nuteistojo veiksmai sukėlė išgąstį aplinkiniams kurie matė konfliktą, taip pat nukentėjusysis patyrė tiek fizinį smurtą, tiek įžeidinėjimus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistasis neturėjo tikslo įžeisti nukentėjusįjį ar pažeminti jo garbę ir orumą, o konfliktinės situacijos metu pavartoti necenzūriniai žodžiai buvo pavieniai, tiesiogiai nukentėjusiajam neadresuoti ir neturėjo žeminamojo pobūdžio. Įžeidimas pasireiškia nepadorių veiksmų atlikimu, žeminančių žodžių išsakymu, bendro neigiamo nukentėjusiojo asmenybės vertinimo demonstravimu, jo diskreditavimu ir moralinio prestižo menkinimu tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Taip pat teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant, ar tam tikri žodžiai buvo ištarti siekiant asmenį pažeminti ar įžeisti, vertinamas ne tik pačių pasisakymų turinys, bet ir jų pasakymo aplinkybės, situacija, kurioje jie buvo ištarti, bei bendras asmens elgesio kontekstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2007). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistojo vartoti žodžiai buvo atsitiktiniai ar neturėjo sąsajos su nukentėjusiuoju. Priešingai, nustatyta, kad konfliktinė situacija kilo ne spontaniškai. V. R. į mokyklą atvyko siekdamas aiškintis santykius su D. G., šiam atliekant darbines funkcijas. Ginčo metu nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo necenzūrinę ir menkinančią leksiką, o tokie pasisakymai buvo išsakyti viešoje įstaigoje – mokykloje, kitų asmenų akivaizdoje. Todėl akivaizdu, kad toks elgesys objektyviai galėjo sumenkinti nukentėjusiojo autoritetą bei profesinį prestižą įvykį mačiusių asmenų akyse. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad tik specialistų išvados galėtų patvirtinti, ar pavartoti žodžiai laikytini įžeidžiančiais. Tai yra teisinio vertinimo klausimas, priskirtinas teismo kompetencijai, todėl aplinkybė, kad byloje nėra specialisto išvados dėl konkrečių pasisakymų lingvistinio vertinimo, savaime nepaneigia jų įžeidžiančio pobūdžio. Vertinant žodžių reikšmę, jų vartojimo kontekstą ir konflikto aplinkybes, akivaizdu, kad nuteistojo pavartotas žodis „svolačius“ bendrinėje kalboje turi aiškiai neigiamą, menkinamąjį ir užgaulų pobūdį, yra vartojamas siekiant išreikšti panieką ar neigiamą asmens vertinimą, todėl objektyviai vertintinas kaip žeminantis ir įžeidžiantis pasakymas. Atsižvelgiant į tai, kad minėti pasisakymai buvo išsakyti konfliktinės situacijos metu būtent nukentėjusiojo atžvilgiu, jam atliekant tarnybines funkcijas viešoje vietoje, teisėjų kolegija sprendžia, jog tokio pobūdžio žodžių vartojimas negali būti vertinamas kaip neutralus emocijų proveržis ar atsitiktinis necenzūrinės leksikos pavartojimas, nes objektyviai demonstravo neigiamą nukentėjusiojo asmens vertinimą, menkino jo autoritetą ir žemino jo garbę bei orumą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama paneigti nukentėjusiojo įžeidinėjimo faktą, atmetami kaip nepagrįsti.

Akcentuotina, kad gynybos argumentas, jog išsireiškimas „svolačius“ esą vartotinas literatūroje ar tam tikrame lingvistiniame kontekste, vertintinas kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstas jokiais byloje esančiais duomenimis, kurie patvirtintų tokio vartojimo neutralumą ar jo eliminavimą iš įžeidžiamojo pobūdžio leksikos. Tokie teiginiai iš esmės grindžiami abstrakčiomis prielaidomis, nenurodant konkrečių šaltinių, konteksto ar situacijų, kuriose minėtas žodis būtų vartojamas be menkinamojo, paniekinamojo ar žeminamojo pobūdžio, todėl jie negali paneigti teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir pavartoto pasisakymo reikšmės nagrinėjamoje situacijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad lingvistinis ar stilistinis žodžio vartojimo tam tikruose šaltiniuose egzistavimas savaime nereiškia jo neutralumo baudžiamosios teisės požiūriu, kadangi lemiamą reikšmę turi ne teorinės vartojimo galimybės, o konkretus pasisakymo kontekstas, adresatas, situacija ir pavartojimo tikslas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenų visuma patvirtina, kad minėtas žodis buvo pavartotas konfliktinės situacijos metu, tiesiogiai nukentėjusiojo atžvilgiu, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, t. y. tokioje socialinėje aplinkoje, kurioje jis objektyviai įgyja menkinamąją ir paniekinamąją prasmę, siekiant išreikšti neigiamą asmens vertinimą ir jį diskredituoti. Be to, būtina pabrėžti, kad pavartotų žodžių įžeidžiamasis pobūdis vertinamas kompleksiškai, atsižvelgiant į visumą faktinių aplinkybių, o ne izoliuotai lingvistiniu aspektu, todėl vien hipotetinis žodžio vartojimas kitame kontekste negali paneigti jo faktinio įžeidžiamojo pobūdžio konkrečioje byloje. Atsižvelgiant į tai, gynybos argumentai šiuo aspektu laikytini deklaratyviais, nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo abejoti teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu.

Atmesdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodyta faktinę aplinkybę, jog nukentėjusiajam buvo grasinama susidoroti, BK ir BPK reikalavimų nepažeidė. Vadovaujantis BPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, ikiteisminio tyrimo metu duoti asmenų parodymai teisme vertinami ne izoliuotai, o sistemiškai, kartu su kitais byloje esančiais duomenimis; jie teisėtai ir pagrįstai naudojami teismo vidiniam įsitikinimui formuoti bei kitų įrodymų patikimumui patikrinti. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti nuoseklūs parodymai, kuriuose jis nurodė, kad nuteistasis jam pasakė: „Svolačiau, aš tave užkasiu“, ir kad šiuos žodžius suprato kaip grasinimą susidoroti, (1 t., b. l. 37–39), yra patvirtinti kitais tarpusavyje suderinamais bylos duomenimis – liudytojų parodymais apie nuteistojo agresyvų elgesį bei kilusio konflikto eigą. Tokia įrodymų visuma visiškai paneigia gynybos versiją apie neįrodytą aplinkybę dėl grasinimo susidoroti. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, jog buvo grasinama susidoroti, realumas yra vertinamas taikant kombinuotą – subjektyvųjį ir objektyvųjį – kriterijų. Tai reiškia, kad vertinama ne tik nukentėjusiojo vidinė baimė ir pavojaus suvokimas, bet ir paties grasinimo pobūdis, jo turinys, išsakymo forma bei aplinkybės, kuriomis jis buvo išreikštas. Kadangi nuteistojo išsakyti žodžiai „Svolačiau, aš tave užkasiu“ buvo tiesioginiai, nukreipti į konkretų asmenį, išreikšti viešoje vietoje, konflikto metu ir lydimi agresyvių veiksmų, ši aplinkybė peržengė paprasto emocinio konflikto ribas. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad grasinimas objektyviai buvo pakankamai intensyvus sukelti realų ir pagrįstą nukentėjusiojo baimės jausmą dėl pavojaus jo sveikatai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų duomenų visuma, išsamiai išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei aptarta šioje nutartyje, paneigia nuteistojo V. R. gynėjos deklaratyvaus pobūdžio samprotavimus ir gynybines versijas apie tai, kad jo ginamasis nagrinėjamo konflikto metu norėjo pasikalbėti su nukentėjusiuoju, o šis pirmas jį pastūmė, o byloje nepakanka įrodymų patvirtinančių nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje surinktų ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą įvertintų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistojo veiksmai dėl savo pobūdžio ir sukeltų padarinių vertintini kaip mažareikšmiai. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma paneigia apelianto teiginius, jog fizinis poveikis nukentėjusiajam buvo atsitiktinio pobūdžio, trumpalaikis ir nesukėlęs reikšmingų padarinių. Nukentėjusysis D. G. teisiamajame posėdyje nurodė, kad po įvykio krūtinės srityje susidarė didelė mėlynė, o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadose konstatuota, kad nukentėjusiajam buvo padarytos poodinės kraujosruvos kairėje krūtinės pusėje ir nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl vien aplinkybė, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas nebuvo susijęs su dideliu fizinės jėgos panaudojimu ar sunkesnių padarinių sukėlimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog veikos pavojingumas buvo nedidelis.

Vertindama nuteistojo veiksmų pobūdį, jų atlikimo aplinkybes, sukeltus padarinius bei pažeistų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių reikšmę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, jog fizinis smurtas buvo panaudotas ugdymo įstaigoje – mokykloje. Fizinis smurtas tokioje vietoje demonstruoja akivaizdų nepaisymą visuomenėje priimtų elgesio normų ir nepagarbą aplinkiniams. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad paprastai mažareikšmėmis negali būti pripažįstamos veikos, kuriomis kitam asmeniui padaroma ar siekiama padaryti fizinę žalą sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-581/2014, Nr. 2K-299-648/2015, Nr. 2K-231-976/2017). Be to, teismų praktikoje, aiškinant BK 284 straipsnio nuostatas, pažymima, kad keiksmai, įžeidinėjimai ir fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje laikytini įžūliu elgesiu, rodančiu akivaizdų viešosios tvarkos nepaisymą (pavyzdžiui Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-159-873/2024). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas viešoje vietoje, sukėlęs nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pagal savo pobūdį, padarymo aplinkybes ir sukeltus padarinius negali būti vertinamas kaip mažareikšmė veika, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde prašo išteisinti V. R., todėl apygardos teismas pasisako ir dėl jam paskirtos bausmės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. R. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), jis nėra teistas, ne vieną kartą baustas administracine tvarka, ne visos baudos sumokėtos (t. 1, b. l. 161-178), nenustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti V. R. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į V. R. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, teisingai parinko bausmės rūšį – baudą 55 MGL (2 750 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, V. R. paskirta 55 MGL bauda yra proporcinga nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, ji neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Nagrinėdamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai nustatė ir įvertino visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, įvertino nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nusikalstamos veikos pobūdį ir padarinius bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, turinčias įtakos teisingam neturtinės žalos dydžio nustatymui. Dėl to priteistos 500 Eur neturtinės žalos dydis laikytinas atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir atitinkančiu teismų praktiką analogiškose bylose. Jokių kitų aplinkybių, susijusių V. R. padaryta nusikalstama veika ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta, todėl nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. R. gynėjos advokatės Anos Ustinovič apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.