Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2606-861/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-15
Bylos Nr.: e2A-2606-861/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-22161-2025-1
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Renata Volodko, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
Atsakovas: ATS1

Kategorijos

3.3.1.13Apeliacijos dalykas ir ribos
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-2606-861/2026Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22161-2025-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.13; 3.3.1.19.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Eldio“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl sumokėtos kainos už parduotas netinkamos kokybės ir asortimento prekes priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydama: nutraukti 2025-11-06 prekių pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo MB ,,Eldio“ ir atsakovo dalyje dėl 4 vnt. kietųjų diskų, atsakovo skelbime bei pardavimo 2025-11-04 sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) įvardintų kaip „(duomenys neskelbtini) “, pardavimo; taikyti abipusę restituciją šalių atžvilgiu – įpareigoti atsakovą ATS1 grąžinti ieškovei MB ,,Eldio“ 750,00 Eur sumą už netinkamos kokybės ir asortimento prekes, ieškovės sumokėtą pagal atsakovo pateiktą 2025-11-04 sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , o ieškovą MB ,,Eldio“ įpareigoti grąžinti atsakovui 4 vnt. kietųjų diskų, atsakovo skelbime bei pardavimo 2025-11-04 sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) įvardintų kaip „(duomenys neskelbtini) “; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 23,00 Eur žyminio mokesčio bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti pagal pateiktus dokumentus.

Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodė, kad apie atsakovo parduodamus kietuosius diskus sužinojo iš portale „Skelbiu.lt“ paskelbto skelbimo. 2025 m. lapkričio 4 d. ieškovės atstovas telefonu susisiekė su atsakovu. Ieškovės teigimu, pokalbio metu atsakovui buvo paaiškinta, kad įmonei reikalingi nauji ir gamintojo garantiją turintys kietieji diskai, skirti įmonės vidiniams duomenims saugoti. Atsakovas rekomendavo įsigyti skelbime nurodytus diskus ir, ieškovės teigimu, patvirtino, kad jie yra visiškai nauji, „Enterprise“ klasės bei jiems taikoma penkerių metų gamintojo garantija. Ieškovė prieš įsigydama prekes internete papildomai patikrino informaciją apie nurodytą modelį ir nustatė, kad tokio modelio diskams gamintojas taiko penkerių metų garantiją. Po to ieškovė apmokėjo atsakovo pateiktą sąskaitą ir įsigijo keturis diskus, kurių būklė skelbime buvo nurodyta kaip „Naujas“.

Ieškovės teigimu, išpakavus įsigytas prekes paaiškėjo, kad ant diskų korpusų nėra gamintojo „Seagate“ prekės ženklo, logotipo, gamintoją ir „Exos X18“ modelį identifikuojančių lipdukų, o vietoje jų yra „OS 10TB“ lipdukai. Be to, diskai turėjo kosmetinių pažeidimų – įbrėžimų, nubrozdinimų ir vietomis korpuso deformacijų. Atlikus programinį patikrinimą komanda „wmic diskdrive get model“, operacinė sistema diskus identifikavo kaip „OOS10000G“, o ne kaip „Seagate Exos ST10000NM018G“, kaip buvo nurodyta atsakovo skelbime ir sąskaitoje. Ieškovė šias aplinkybes vertino kaip patvirtinančias, kad jai faktiškai perduoti OEM („white-label“) versijos diskai, kuriems netaikoma „Seagate“ gamintojo garantija ir kurie firmware lygiu yra kitaip identifikuojami nei skelbime nurodytos prekės. Nustačiusi šias aplinkybes, ieškovė jau 2025 m. lapkričio 5 d. pateikė atsakovui pretenziją, reikalaudama pasirinktinai pakeisti diskus į originalius „Seagate Exos X18 ST10000NM018G“ diskus, atitinkančius skelbime ir sąskaitoje pateiktą aprašymą, arba per septynias kalendorines dienas grąžinti už juos sumokėtus 750 Eur. Atsakovas nė vieno iš šių reikalavimų neįvykdė. Akcentavo, kad esminė aplinkybė yra ne vien atskiri diskų techniniai parametrai, o tai, kad iki sutarties sudarymo atsakovas neatskleidė, jog parduodami diskai yra OEM versijos. Ieškovės vertinimu, tai buvo reikšminga informacija, galėjusi lemti jos apsisprendimą sudaryti arba nesudaryti sandorį. Ieškovė taip pat laikė atsakovą profesionaliu pardavėju, kuris turėjo pareigą tokią informaciją atskleisti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu ir tripliku su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas iš esmės laikėsi pozicijos, kad ieškovei parduoti OEM diskai savo techninėmis savybėmis atitiko skelbime pateiktą informaciją. Jo teigimu, skelbime buvo nurodyta diskų talpa 10 TB, sukimosi greitis 7200 RPM, spartinančiosios atminties dydis 256 MB, gamintojas – „Seagate“, serija – „Exos X18“, modelis – ST10000NM018G, PN – 3CD103 ir sektorių formatas – 512e. Atsakovas akcentavo, kad ieškovė iš esmės neginčija didžiosios dalies šių techninių charakteristikų. Atsakovas taip pat nurodė, kad jo skelbime nebuvo teigiama, jog parduodami diskai yra standartinė mažmeninė („Retail“) gamintojo versija. Jo vertinimu, iš skelbimo pirkėjas negalėjo pagrįstai tikėtis būtent „Retail“ versijos. Atsakovas aiškino, kad jo skelbimuose „nauju“ disku laikomas diskas, kurio testavimo duomenys rodo, jog jis nebuvo naudotas, o visi jo parduodami HDD (angl. hard disk drive – kietasis diskas) ir SSD (angl. solid state drive – puslaidininkinis diskas) yra „Enterprise Grade“ ir prieš pardavimą testuojami. Ginčo diskų testavimo rezultatai, atsakovo teigimu, rodė 0 darbo valandų. Atsakovas ginčijo ir ieškovės nurodytas telefoninio pokalbio aplinkybes. Jo teigimu, nei telefonu užsakant prekes, nei jas atsiimant jam nebuvo pasakyta, kad ieškovei reikalinga būtent „Retail“ versija arba diskai su penkerių metų gamintojo garantija. Atsakovas pripažino, kad parduoti diskai yra „Enterprise“ klasės ir OEM versijos, tačiau neigė žadėjęs penkerių metų gamintojo garantiją. Jis taip pat nurodė, kad ieškovės atstovas prieš priimdamas prekes jas apžiūrėjo ir matė jų išorinę būklę. Atsakovo vertinimu, ieškovė tik po sandorio pakeitė savo nuomonę dėl norimų diskų, be kita ko, vėliau įsigijusi „Retail“ diskus iš UAB „Kilobaitas“. Akcentavo, kad ieškovė yra juridinis asmuo ir nėra vartotoja, todėl ginčui netaikomos specialios vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančios Civilinio kodekso nuostatos. Jo vertinimu, ieškovė taip pat neįrodė, kuri konkrečiai skelbime nurodyta techninė charakteristika buvo klaidinga.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2026 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys susitarė dėl keturių skelbime apibūdintų diskų įsigijimo už bendrą 750 Eur kainą. Teismas taip pat nustatė, kad trys iš keturių perduodamų diskų buvo supakuoti į tonuotus, riboto matomumo antistatinius maišelius ir jų perdavimo metu nebuvo išpakuoti. Vienas diskas buvo parodytas ieškovės atstovui, o atsakovas jo modelį lygino su kompiuterio ekrane pateikiamais testavimo duomenimis. Teismas taip pat nurodė ieškovės poziciją, kad atsakovas paaiškino, jog ant diskų esantys kitokie lipdukai neturi reikšmės, o paklaustas apie jų įtaką garantijai atsakė tiksliai nežinantis, tačiau „greičiausiai ne“.

Teismas nurodė, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie egzistavo iki daikto perdavimo arba atsirado dėl iki perdavimo egzistavusių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad pirkėjas turi įrodyti daikto trūkumus bei tai, kad apie juos pirkimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti, o pardavėjas turi įrodinėti aplinkybes, mažinančias jo atsakomybę.

Vertindamas diskų modelio ir specifikacijos atitiktį, teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, kad ieškovei atsakovo perduoti diskai programinės įrangos buvo identifikuojami kaip „OOS10000G“, o ne kaip „Seagate Exos X18 ST10000NM018G“. Atsakovas aiškino, kad „OOS10000G“ nėra oficialus „Seagate“ modelio numeris, o gali būti bendrinis ar perpardavėjo naudojamas identifikatorius, slepiantis tikrąjį gamintojo modelį, tačiau teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė tokį paaiškinimą pagrindžiančių duomenų.

Šiuo aspektu teismas taip pat rėmėsi ieškovės pateiktais duomenimis apie vėliau iš UAB „Kilobaitas“ įsigytus keturis „(duomenys neskelbtini)“ diskus, kuriuos programinė įranga identifikavo kaip „Seagate ST10000NM018G-3CD103“. Palyginęs šiuos duomenis teismas sprendė, kad iš atsakovo įsigyta prekė nebuvo tai, ką ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti pagal atsakovo skelbime pateiktą ofertą (pardavimo skelbimą).

Teismas dėl diskų naujumo pažymėjo, kad ieškovė nurodė, jog diskai turi daugybę įbrėžimų, nubrozdinimų ir vietomis matomų korpuso deformacijų, nebūdingų naujai mažmeninei prekei. Atsakovas aiškino „white-label“ diskų specifiką ir pažymėjo, kad tokie diskai gali būti grąžinti originalios įrangos gamintojui, patikrinti, būti be gamintojo prekės ženklo ir turėti kosmetinių įbrėžimų ar įlenkimų, tačiau visiškai tinkamai veikti.

Teismas iš abiejų šalių pateiktų nuotraukų nustatė, kad ginčo diskai turi naudojimo požymių, tokių kaip įbrėžimų ir įlenkimų bei nėra originaliose gamintojo pakuotėse. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovo parduotos prekės nebuvo naujos. Pažymėjo, kad įstatymas savaime nedraudžia parduoti netinkamos kokybės ar trūkumų turinčio daikto, tačiau tokie trūkumai turi būti aptarti su pirkėju. Atsakovas, teismo vertinimu, neįrodė, kad šalys buvo susitarusios dėl diskų įbrėžimų, įlenkimų ar dėl to, kad prekės nėra naujos, nors skelbime jos buvo įvardytos kaip naujos.

Teismas nelaikė pakankama aplinkybe ir to, kad ieškovės atstovas prekes apžiūrėjo jų perdavimo metu. Teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodyta, kad ieškovės atstovas turėjo specialių techninių žinių, leidžiančių be papildomo tyrimo nustatyti, jog perduodamos prekės neatitinka skelbime pateiktos informacijos.

Teismas įlenkimus, įbrėžimus, gamintojo garantijos netaikymą ir diskų specifikacijos neatitikimus pripažino reikšmingais (esminiais) trūkumais. Teismas kartu pripažino, kad įsigyti diskai „teoriškai iš esmės gali būti naudojami duomenų saugojimui“, tačiau sprendė, kad jie negali būti naudojami pagal tą paskirtį, kurios siekė ieškovė, t. y. duomenų centrams ir serveriams bei įmonės vidiniams duomenims saugoti. Teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad ieškovė, prieš sudarydama sandorį žinodama apie nustatytus trūkumus, būtų šiuos diskus įsigijusi.

Konstatavo, kad diskų specifikacija ir jų, kaip naujų prekių, statusas buvo esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Vertino, kad diskų defektai ir neatitikimai egzistavo jau jų pardavimo metu, ieškovė jų negalėjo numatyti ir nustatyti be specialių žinių bei įrangos, o atsakovui, kaip kompiuterinės įrangos pardavimu užsiimančiam asmeniui, tenka atsakomybė už parduotos prekės trūkumus. Dėl to teismas pripažino pagrįstu ieškovės pasirinktą teisių gynimo būdą, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir restitucijos taikymą.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliantas (atsakovas) ATS1 pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti arba panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nustatydamas, jog ieškovei buvo parduoti „ne tos specifikacijos“ ir „ne nauji“ kietieji diskai, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir neįvertino įrodymų visumos. Būtent šiomis, apelianto vertinimu, nepagrįstomis faktinėmis išvadomis teismas grindė sprendimą pripažinti prekės trūkumus esminiais ir nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas esminiais trūkumais laikė įbrėžimus, įlenkimus, gamintojo garantijos netaikymą ir specifikacijos neatitikimus.

Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad ieškovei buvo perduoti ne skelbime nurodyto modelio „Seagate Exos X18 ST10000NM018G“ kietieji diskai. Apelianto teigimu, byloje buvo pateiktos konkrečių parduotų diskų nuotraukos su jų serijiniais numeriais ir duomenys iš oficialios gamintojo „Seagate“ interneto svetainės, pagal kuriuos, įvedus šiuos serijinius numerius, diskai identifikuojami kaip „Exos X18 ST10000NM018G“, t. y. būtent kaip skelbime nurodyto modelio diskai. Ieškovė neginčijo, kad nurodyti serijiniai numeriai priklauso jai perduotiems diskams, taip pat neteigė, kad diskų etiketės ar serijiniai numeriai būtų suklastoti.

Teismas reikšminga laikė aplinkybę, kad ieškovei perduotus diskus operacinė sistema identifikavo kaip „OOS10000G“, o vėliau iš UAB „Kilobaitas“ įsigytus diskus – kaip „Seagate ST10000NM018G-3CD103“, ir iš šio skirtumo padarė išvadą, kad atsakovo parduota prekė nebuvo tai, ką ieškovė tikėjosi gauti. Vertina, jog teismas nepagrįstai suteikė pirmenybę programinės įrangos rodomai sisteminei eilutei, nors diską individualizuojantis serijinis numeris ir pagal jį gamintojo pateikiami duomenys patvirtino priešingą aplinkybę.

Pažymi, kad konkrečių ieškovei perduotų diskų serijiniai numeriai ir pagal juos gamintojo pateikiama informacija tiesiogiai patvirtino diskų modelį, o aplinkybė, kad kiti, vėliau iš kito pardavėjo įsigyti diskai operacinėje sistemoje buvo identifikuojami kitaip, yra tik netiesioginis įrodymas. Todėl, apelianto nuomone, teismas, nepaaiškinęs, kodėl atmeta konkrečių diskų serijiniais numeriais paremtus duomenis, nepagrįstai pirmenybę suteikė netiesioginiam palyginimui.

Nurodo, kad skirtinguose procesiniuose dokumentuose ieškovė nevienodai aiškino, ar prekių perdavimo metu matė diskų etiketes, ar jos jai sukėlė abejonių, taip pat ar atsakovas buvo patvirtinęs penkerių metų gamintojo garantiją, ar nurodė tiksliai nežinantis, ar tokia garantija taikoma. Apelianto vertinimu, teismas šių prieštaravimų tinkamai nepašalino ir pernelyg didelę reikšmę suteikė suinteresuotos šalies paaiškinimams. Sprendime taip pat užfiksuotos skirtingos versijos dėl garantijos.

Ieškovė savo reikalavimus grindė tuo, jog tik po prekių įsigijimo programinėje įrangoje pamačiusi „OOS10000G“ identifikatorių suprato gavusi tariamai kitus diskus. Tačiau, apelianto teigimu, byloje esantys testavimo rezultatai ir pačios ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas šiuos testavimo duomenis ieškovės atstovui parodė dar prieš perduodamas prekes. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad vienas diskas buvo parodytas ieškovės atstovui ir jo duomenys buvo lyginami su kompiuterio ekrane esančiais testavimo rezultatais. Vertina, kad teismas turėjo šią aplinkybę sugretinti su ieškovės teiginiu, kad apie tariamą neatitikimą ji sužinojo tik po sandorio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovės atstovas turėtų specialių žinių ir galėtų be specialaus tyrimo nustatyti prekės neatitiktį skelbimui. Apeliantas argumentuoja, kad teismas ieškovei nepagrįstai taikė itin žemą atidumo standartą, nors sandorį sudarė ne vartotojas, bet juridinis asmuo.

Dėl disku naujumo nurodo, kad teismas neįvertino prieš perdavimą atliktų testų, kurie rodė, kad diskai buvo įjungti tik apie 30–60 minučių. Apelianto vertinimu, toks veikimo laikas paaiškinamas testavimu ir savaime nereiškia ankstesnio naudojimo. Taip pat nurodoma, kad OEM („white-label“) diskai gali turėti nedidelių kosmetinių įbrėžimų ar įlenkimų ir būti parduodami antistatiniuose maišeliuose, todėl vien iš šių požymių negalima daryti išvados, kad prekės buvo naudotos. Pirmosios instancijos teismas būtent iš diskų išorinės būklės ir pakuotės padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog jie nebuvo nauji.

Teismas neįvertino atsakovo pateiktų diskų testavimo rezultatų, pagal kuriuos trys diskai iki perdavimo buvo įjungti maždaug po vieną valandą, o vienas – apie 30 minučių. Akcentuoja, kad toks veikimo laikas susijęs su diskų testavimu ir savaime neleidžia jų laikyti naudotomis prekėmis. Prekės patikrinimas prieš pardavimą nepaverčia jos naudota. Byloje pateikta techninė medžiaga patvirtino, kad OEM („white-label“) diskai gali turėti nedidelių kosmetinių įbrėžimų ar įlenkimų, nors techniniu požiūriu būtų nenaudoti ir visiškai tinkami eksploatuoti.

Nesutinka su teismo argumentu, kad diskų buvimas antistatiniuose maišeliuose, o ne gamintojo mažmeninėje dėžutėje, patvirtina jų nenaujumą. Nurodo, kad OEM diskai būtent taip ir platinami – antistatiniuose maišeliuose, nes jie nėra „Retail“ versijos ir neturi mažmeniniam vartotojui skirtos dėžutės.

Nurodo, kad ieškovė turėjo įrodyti, kokia konkreti skelbime nurodyta techninė charakteristika neatitiko perduotų diskų ir kokiais objektyviais duomenimis grindžiama išvada, kad diskai buvo naudoti. Nors teismas pats nurodė, kad parduoto daikto trūkumus turi įrodyti pirkėjas, apelianto vertinimu, faktiškai teismas reikalavo iš atsakovo paneigti bendro pobūdžio ieškovės teiginius.

Jeigu teismui kilo abejonių, ar pagal serijinį numerį kaip „Exos X18 ST10000NM018G“ identifikuojamas diskas dėl firmware rodomo „OOS10000G“ identifikatoriaus iš tikrųjų yra kitas produktas, teismas galėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, spręsti ekspertizės klausimą arba bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apžiūrėti pačius ginčo diskus.

Byloje nebuvo įrodyta, jog diskai techniškai neveikia ar negali būti naudojami duomenims įrašyti ir saugoti. Teismas pripažino, kad diskai „teoriškai iš esmės gali būti naudojami duomenų saugojimui“, tačiau kartu nusprendė, kad jie negali būti naudojami pagal ieškovės siektą paskirtį. Apelianto vertinimu, gamintojo garantijos nebuvimas ir kosmetiniai defektai savaime neįrodo esminio prekės trūkumo ir nelemia jos techninio netinkamumo.

Teismas bet kokius nustatytus ar tariamus neatitikimus automatiškai prilygino esminiam sutarties pažeidimui, neįvertinęs jų realios įtakos diskų funkcionalumui ir galimybei juos naudoti pagal paskirtį.

Pažymi, kad ieškovės atstovui buvo sudarytos sąlygos diskus apžiūrėti, vienas iš jų buvo išimtas iš pakuotės, parodyti testavimo rezultatai, o ant diskų esančios „white-label“ etiketės ir kosmetiniai pažeidimai, kuriais vėliau rėmėsi ieškovė, buvo matomi plika akimi.

Teismas įpareigojo ieškovę grąžinti keturis diskus, apibūdintus tik rūšiniais požymiais. Apelianto nuomone, siekiant realiai atkurti iki sandorio buvusią padėtį, rezoliucinėje dalyje turėjo būti individualizuoti būtent atsakovo perduoti diskai pagal jų serijinius numerius.

Atsiliepimas

Ieškovė MB „Eldio“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

Nurodo, kad apeliantas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teisme jau nagrinėtus argumentus ir siekia, kad byloje esantys įrodymai būtų iš naujo įvertinti jam palankia linkme. Vien nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesudaro pagrindo sprendimui panaikinti.

Pažymi, jog nesutinka su apelianto siekiu ginčo esmę susiaurinti iki techninio klausimo, ar pagal serijinius numerius parduoti diskai gali būti identifikuojami kaip „Seagate Exos X18 ST10000NM018G“. Ieškovės teigimu, byloje reikšminga ne vien techninė diskų identifikacija, bet ir tai, kokios prekės buvo siūlomos skelbime, kokia informacija suteikta iki sandorio, kokie pagrįsti pirkėjo lūkesčiai susiformavo ir ar faktiškai perduotos prekės juos bei sutarties turinį atitiko. Ieškovė pagrindine ginčo aplinkybe laiko tai, kad iki sąskaitos apmokėjimo jai nebuvo atskleista, jog parduodami diskai yra OEM („white-label“) versijos.

Ieškovė akcentuoja, kad nei atsakovo skelbime, nei 2025 m. lapkričio 4 d. sąskaitoje nebuvo nurodyta, jog diskai yra OEM („white-label“) versijos, neturi standartinio „Seagate“ ženklinimo ir nėra įprastinė mažmeninė „Seagate Exos X18“ versija. Ieškovės vertinimu, tai buvo esminė informacija, kurią profesionalus pardavėjas privalėjo atskleisti savo iniciatyva, nepriklausomai nuo to, ar pirkėjas konkrečiai klausė apie OEM statusą. Teigia, kad žinodama šias aplinkybes ginčo diskų nebūtų įsigijusi.

Pažymi, kad elektrotechnikos veikla savaime nereiškia specialių žinių apie informacines technologijas ar kietuosius diskus. Be to, pirkėjas negali reikalauti informacijos apie tokią prekės savybę, apie kurios egzistavimą nežino, todėl būtent profesionaliam pardavėjui teko pareiga atskleisti nestandartines prekės savybes.

Dėl apelianto nurodomų diskų serijinių numerių ieškovė teigia, kad ginčo diskai buvo paženklinti OEM („white-label“) etiketėmis, o ne standartiniu gamintojo ženklinimu, be to, programinė įranga juos identifikavo kaip „OOS10000G“. Ieškovės nuomone, net jeigu būtų pripažinta, kad nurodyti serijiniai numeriai gamintojo duomenų bazėje priskiriami „Exos X18 ST10000NM018G“ serijai, tai nepaneigtų aplinkybių, jog prieš sudarant sandorį nebuvo atskleista, kad bus perduoti būtent OEM („white-label“) diskai.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad „Seagate“ interneto svetainėje pateikta informacija yra oficialusis rašytinis įrodymas CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme. „Seagate“ nėra valstybės ar savivaldybės institucija ar kitas valstybės įgaliotas asmuo, todėl jos pateikiami duomenys neturi oficialiesiems rašytiniams įrodymams įstatymo suteiktos didesnės įrodomosios galios.

Pažymi, kad atskiros detalės procesiniuose dokumentuose galėjo būti formuluojamos nevienodai, tačiau pagrindinė jos pozicija viso proceso metu nekito: iki sandorio jai nebuvo atskleistas OEM („white-label“) diskų pobūdis, ji tikėjosi gauti skelbime ir sąskaitoje aprašytas prekes, o jas gavusi nustatė reikšmingus neatitikimus.

Atsakovui buvo žinoma apie diskų OEM pobūdį, nestandartinį ženklinimą ir įprasto mažmeninio ženklinimo nebuvimą, todėl būtent jis turėjo įrodyti, kad ši informacija buvo tinkamai atskleista pirkėjui iki sandorio ir sąskaitos apmokėjimo. Byloje objektyvių duomenų, t. y. susirašinėjimo, elektroninių laiškų ar kitų įrodymų nėra.

Nesutinka su apelianto teiginiu, kad diskų tinkamumą patvirtina vien jų gebėjimas techniškai veikti ir saugoti duomenis. Aiškina, kad diskai buvo perkami kaip nauji serveriniai duomenų saugojimo įrenginiai, todėl reikšmę turėjo ne tik techninis veikimas, bet ir patikimumas, aiški kilmė bei gamintojo garantija. Gamintojo garantijos nebuvimas mažina prekės komercinę vertę ir reiškia, kad tokia prekė nėra lygiavertė naujai prekei su gamintojo garantija.

Dėl diskų naujumo ieškovė nesutinka, kad jį įrodo 30–60 minučių įjungimo laikas. Vertina, kad naujos prekės statusą lemia ne vien darbo valandų skaičius, bet ir jos kilmė, komercinis statusas, ženklinimas, pakuotė bei gamintojo garantija. Ieškovė taip pat remiasi paties apelianto pirmosios instancijos teisme pateiktu paaiškinimu, kad „white-label“ diskai gali būti resertifikuoti, t. y. grąžinti, patikrinti, perženklinti ir pakartotinai pateikti į rinką. Todėl nedidelis diskų darbo valandų skaičius, ieškovės nuomone, nepaneigia teismo išvados, kad jie neatitiko skelbime deklaruoto „naujos“ prekės statuso.

Dėl esminio sutarties pažeidimo ieškovė laikosi pozicijos, kad jis egzistavo todėl, jog, žinodama tikrąsias prekių savybes, t. y. OEM („white-label“) statusą ir kitas su tuo susijusias aplinkybes, ji apskritai nebūtų sudariusi sandorio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino sutarties pažeidimą esminiu.

Iš sprendimo pakankamai aišku, kad ji turi grąžinti būtent tuos keturis diskus, kuriuos faktiškai gavo iš atsakovo, todėl aplinkybė, kad rezoliucinėje dalyje nenurodyti individualūs jų serijiniai numeriai, savaime nesudaro pagrindo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Apeliacijos objektą sudaro Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas (atsakovas) į bylą pateikė teismui Rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės išėjimo už apeliacinio skundo ribų, naujų faktinių aplinkybių nurodymo ir kaltinimo prekyba padirbiniais, taip pat naujus įrodymus – Kietojo disko nuotraukas.

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018). Vadovaudamasis CPK 180 straipsniu, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pateikti nauji įrodymai, tikrinant pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis bei vertinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, šiuo nagrinėjamu atveju yra pertekliniai, kadangi pateikti įrodymai neatskleidžia byloje nežinotų, neaptartų naujų bylos aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad prašomų priimti įrodymų pateikimo būtinybė objektyviai iškilo vėliau. Atsižvelgiant į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, pateikti nauji rašytiniai įrodymai nepriimami ir toliau nevertinami (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia apelianto dėmesį, kad jo Rašytiniai paaiškinimai dėl ieškovės išėjimo už apeliacinio skundo ribų, naujų faktinių aplinkybių nurodymo ir kaltinimo prekyba padirbiniais nepriimtini, nes apeliacinio skundo ribas apibrėžia ne ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, o paties atsakovo apeliacinis skundas.

Dėl apeliacinio skundo pagrįstumo

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pagal atsakovo skelbimą įsigijo 4 vnt. kietųjų diskų, skelbime ir sąskaitoje nurodytų kaip nauji „(duomenys neskelbtini)“. Atsiskaičiusi ieškovė prekes atsiėmė iš atsakovo. Dalis jų buvo supakuotos į riboto matomumo antistatinius maišelius, o vieną diską atsakovas parodė ir paaiškino, kad kitoks ženklinimas neturi reikšmės. Vėliau ieškovė nustatė, kad diskai neturi įprasto „Seagate“ ženklinimo, pažymėti „OS 10TB“ lipdukais, turi kosmetinių pažeidimų ir, jos vertinimu, neatitinka skelbime nurodytų savybių. Dėl to ieškovė pareikalavo prekes pakeisti į skelbimą atitinkančius diskus arba grąžinti 750 Eur, tačiau atsakovas su tokiais reikalavimais nesutiko.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus apie ginčo HDD modelį. Atsakovas nurodo, kad pagal individualius ginčo diskų serijinius numerius gamintojo „Seagate“ sistemoje šie diskai identifikuojami kaip Exos X18 ST10000NM018G. Todėl vien operacinės sistemos rodoma eilutė „OOS10000G“ negali būti laikoma pakankamu įrodymu, kad ieškovei buvo perduotas kitas HDD modelis.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog ieškovei buvo perduotas ne ST10000NM018G modelio HDD, nėra pakankamai pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, kad komanda „wmic diskdrive get model“ ginčo HDD identifikuoja kaip „OOS10000G“, o vėliau iš UAB „Kilobaitas“ įsigytus HDD kaip ST10000NM018G. Remdamasis šia aplinkybe teismas padarė išvadą, kad ginčo HDD neatitinka skelbime nurodytos specifikacijos. Tačiau byloje taip pat pateikti konkrečių ginčo HDD serijiniai numeriai ir gamintojo sistemos duomenys, pagal kuriuos šie HDD identifikuojami kaip „Exos X18 ST10000NM018G“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad privataus gamintojo interneto duomenys nėra CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta prasme oficialieji rašytiniai įrodymai. CPK 197 straipsnio 2 dalies specialią įrodomąją galią turi įstatyme nurodytų valstybės ar savivaldybių institucijų ir valstybės įgaliotų asmenų dokumentai. Vis dėlto tai nereiškia, kad jie neturi įrodomosios reikšmės. Jie vertintini pagal bendrąsias CPK 185 straipsnio taisykles kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Ieškovės argumentas, kad ant white-label etiketės galėtų būti nurodytas bet koks serijinis numeris, savaime nepaneigia konkrečių byloje esančių serijinių numerių susiejimo su gamintojo duomenų baze. Byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kad būtent ginčo HDD nurodyti serijiniai numeriai būtų suklastoti, priklausytų kitiems įrenginiams ar kitaip nebūtų susieti su ginčo HDD.

Įvertinus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškovei buvo perduoti ne ST10000NM018G modelio HDD.

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovo skelbime ginčo HDD buvo įvardyti kaip „(duomenys neskelbtini)“ ir pažymėti didžiosiomis raidėmis kaip „NAUJAS“. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad faktiškai perduoti diskai buvo OEM / white-label tipo, neturėjo standartinio „Seagate“ ženklinimo ir kad jiems nebuvo taikoma įprasta tiesioginė „Seagate“ gamintojo garantija. Nei atsakovo skelbime, nei sąskaitoje nėra nurodytų sąvokų „OEM“, „white-label“, „recertified“ ar kitokio aiškaus paaiškinimo, kad pirkėjui bus perduodami ne standartiniu „Seagate“ ženklinimu pažymėti HDD. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pozicija, kad skelbime nenurodžius žodžio „Retail“ pirkėjas savaime turėjo suprasti, jog bus parduodama OEM / white-label prekė ir negalėjo tikėtis prekės, atitinkančios skelbime nurodytą jos kaip naujos prekės statusą. Pardavėjo pareiga perduoti sutarties sąlygas atitinkantį daiktą neapsiriboja vien techniniais prekės parametrais. Vertinant atitiktį, turi būti atsižvelgiama ir į objektyviai reikšmingas prekės savybes bei informaciją, kuri buvo pateikta sudarant sutartį.

Aiškindamas bendrąsias pirkimo–pardavimo sutarčių normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y., kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas). Tuo tarpu pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-611/2019, 33 punktas).

Pagal CK 6.317 straipsnio 1 dalį, pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti ne tik nuosavybės teisę į daiktus, bet ir jų kokybę. Šios pardavėjo pareigos (patvirtinti nuosavybės teisę ir kokybę) įgyvendinimo užtikrinimo tikslu nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija pagal įstatymą – nustatyta, kad pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-381/2024 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.333 straipsnio 4 dalį, pardavėjo perduodamų pirkėjui daiktų kokybė laikoma atitinkančia įprastus reikalavimus, jeigu daiktus galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis). Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 4 dalis). Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, sprendžiant dėl pardavėjo atsakomybės, įtvirtintos CK 6.333 straipsnio nuostatose: pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis); kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pardavėjas turi pareigą ne tik perduoti techniškai veikiantį daiktą, bet ir pareigą perduoti sutarties sąlygas atitinkantį daiktą. Vertinant perduoto daikto atitiktį sutarties sąlygoms, reikšminga ir tai, ar pardavėjas iki sutarties sudarymo atskleidė jam žinomas individualias ar neįprastas prekės savybes, galinčias turėti reikšmės pirkėjo apsisprendimui sudaryti sutartį.

Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad kiekvienas OEM HDD savaime yra netinkamos kokybės prekė. OEM, white-label ar kitoks tiekimo grandinės statusas savaime nepadaro prekės techniškai netinkamos. Šiuo atveju reikšminga ne pati OEM kategorija, o tai, ar konkrečiu atveju pardavėjas pirkėjui pasiūlė vienokio statuso prekę, tačiau perdavė reikšmingai kitokio komercinio statuso prekę to neatskleidęs.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prekių neatitikties, reikšmę suteikė ir gamintojo garantijos nebuvimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei skelbime, nei sąskaitoje penkerių metų gamintojo „Seagate“ garantija nėra aiškiai įrašyta. Ieškovė aiškino, kad tokią informaciją atsakovas pateikė telefonu. Atsakovas šią aplinkybę neigė. Byloje nėra objektyvaus telefoninio pokalbio turinio įrašo ar kitų duomenų, leidžiančių neabejotinai nustatyti, kad prieš sutarties sudarymą šalys individualiai susitarė dėl būtent penkerių metų „Seagate“ gamintojo garantijos. Todėl teisėjų kolegija nelaiko įrodyta aplinkybe, kad penkerių metų gamintojo garantija buvo aiškiai ir individualiai sutarta savarankiška sutarties sąlyga. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prekių perdavimo metu, ieškovės atstovui paklausus dėl garantijos, atsakovas atsakė tiksliai nežinantis, ar ji dėl kitokio ženklinimo nesikeičia, tačiau „greičiausiai ne“. Vis dėlto gamintojo garantijos nebuvimo aplinkybė yra reikšminga vertinant, ar faktiškai perduoti white-label / OEM HDD savo komerciniu statusu atitiko skelbime kaip „NAUJAS Seagate Exos X18 ST10000NM018G“ apibūdintas prekes.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentu, kad byloje neįrodyta, jog ginčo HDD yra techniškai netinkami duomenims saugoti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo HDD iš esmės gali būti naudojami duomenims saugoti, tačiau kartu sprendė, kad jie negali būti naudojami ieškovės numatytai paskirčiai – duomenų centrams, serveriams ar vidaus duomenims saugoti. Byloje nėra specialisto išvados, ekspertizės ar kitų techninių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo HDD negalėtų būti naudojami serveriuose ar kitoms duomenų saugojimo funkcijoms. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė ginčo HDD techninio netinkamumo duomenims saugoti. Tačiau vien aplinkybė, kad daiktas yra techniškai veikiantis, savaime nereiškia, kad jis atitinka visas sutartas jo savybes.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas skelbime ginčo HDD aiškiai pažymėjo kaip „NAUJAS“. Tačiau atsakovas bylos nagrinėjimo metu white-label HDD apibūdino kaip diskus, kurie buvo grąžinti originalios įrangos gamintojui, patikrinti, gali turėti kosmetinių pažeidimų, neturi prekės ženklo, bet gali turėti nulinį darbo laiką. Atsakovas ginčo HDD naujumą iš esmės sieja su minimaliu jų darbo valandų skaičiumi. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo diskai turėjo nestandartinį white-label ženklinimą, buvo ne originalioje gamintojo pakuotėje, turėjo kosmetinių naudojimo požymių, o atsakovas white-label diskus pats apibūdino kaip gamintojui grąžintus ir patikrintus HDD. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad vien nulinis ar minimalus darbo valandų skaičius savaime įrodo prekės naujumą. Prekės naujumo samprata apima ne tik faktinį naudojimo laiką, bet ir jos komercinį statusą, ankstesnę tiekimo grandinę, ženklinimą ir pateikimo į rinką pobūdį. Sąvoka „naujas“ komerciniame sandoryje apima ne tik faktinį eksploatavimo laiką. Vertintinas ir daikto pateikimo į rinką statusas, jo ženklinimas, ankstesnis grąžinimas gamintojui, pakartotinis sertifikavimas, pakuotė bei kitos objektyvios savybės. Taigi prekė gali būti praktiškai neeksploatuota, tačiau dėl savo tiekimo ir pakartotinio pateikimo į rinką istorijos nebūti tapačios komercinės kategorijos kaip tiesiogiai pirmą kartą į rinką pateiktas naujas gaminys. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo HDD buvo parduoti kaip „NAUJAS“, tačiau turėjo white-label/OEM statusą, nestandartinį ženklinimą, nebuvo originalioje įprastoje gamintojo pakuotėje ir jiems nebuvo taikoma įprasta tiesioginė gamintojo garantija. Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad skelbime pateikta informacija nebuvo pakankamai išsami ir neatskleidė reikšmingų parduodamų prekių savybių, susijusių su jų OEM („white-label“) pobūdžiu ir komerciniu statusu.

Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovės atstovas prekes apžiūrėjo ir turėjo suprasti jų pobūdį. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu neturi pagrindo sutikti.

Aplinkybė, kad ieškovės veikla susijusi su elektrotechnika, nesudaro pagrindo preziumuoti specialias žinias apie „Seagate“ OEM, white-label ar recertified tiekimo grandines. Apelianto argumentas, kad ieškovės atstovas „greičiausiai informatikas arba programuotojas“, yra prielaida, o ne įrodytas faktas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad trys iš keturių HDD buvo antistatiniuose tonuotuose maišeliuose, vienas HDD buvo parodytas ieškovės atstovui, o atsakovas paaiškino, kad kitoks lipdukas „nieko nereiškia“. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės atstovas turėjo specialių žinių apie HDD gamintojų OEM / white-label reikšmę, įskaitant garantijos nebuvimą ir jų ankstesnį grąžinimą bei pakartotinį pateikimą į rinką. Vien aplinkybė, kad prekių perdavimo metu ieškovės atstovas galėjo pastebėti kitokį HDD ženklinimą, nagrinėjamu atveju savaime nepatvirtina, kad jam buvo arba turėjo būti žinomos su OEM / white-label statusu susijusios aplinkybės, įskaitant ankstesnį diskų grąžinimą, pakartotinį sertifikavimą ir gamintojo garantijos netaikymą. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, kad vien prekių priėmimas savaime reiškia sutikimą su visomis jų savybėmis, atmestinas kaip nepagrįstas.

CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčo HDD buvo kito modelio ar techniškai netinkami duomenims saugoti, taip pat nelaiko įrodyta aplinkybės, jog penkerių metų gamintojo garantija buvo aiškiai ir individualiai sutarta kaip savarankiška sutarties sąlyga. Kita vertus, byloje nustatyta, kad atsakovo skelbime prekės buvo aiškiai nurodytos kaip „NAUJAS“, tačiau nebuvo atskleistas faktiškai perduodamų HDD OEM / white-label pobūdis ir su juo susijusios jų ankstesnio grąžinimo bei pakartotinio pateikimo į rinką aplinkybės. Ieškovė jau kitą dieną pareikalavo perduoti, jos vertinimu, sutarties sąlygas atitinkančius HDD arba grąžinti sumokėtą kainą.

Nustatytas neatitikimas nėra vien formalus ar techniniu požiūriu nereikšmingas, kadangi jis susijęs su skelbime aiškiai nurodyta prekės savybe – jos naujumu. Šio neatitikimo negalima pašalinti daiktą suremontuojant ar kitu būdu, nes ankstesnio prekės grąžinimo, pakartotinio sertifikavimo ir pateikimo į rinką aplinkybės yra objektyvios ir nekintančios. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad skelbime nurodyto prekės naujumo ir faktiškai perduotos prekės statuso neatitikimas yra reikšmingas vertinant tinkamą pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą. Įvertinus šio neatitikimo pobūdį ir aplinkybę, kad jo negalima pašalinti nepakeičiant pačios prekės, yra pagrindas pripažinti netinkamos kokybės daikto pardavimą esminiu sutarties pažeidimu.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors dalis pirmosios instancijos teismo motyvų yra tikslintina, teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistavo CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos atsisakyti pirkimo–pardavimo sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą.

Apeliantas taip pat prašo patikslinti sprendimo dalį dėl restitucijos, rezoliucinėje dalyje nurodant konkrečius grąžintinų HDD serijinius numerius. Pirmosios instancijos teismas ieškovę įpareigojo grąžinti atsakovui keturis pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį perduotus HDD, jų serijinių numerių rezoliucinėje dalyje nenurodydamas.

Teisėjų kolegija sutinka, kad grąžintinų HDD individualizavimas serijiniais numeriais galėtų palengvinti sprendimo vykdymą, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Rezoliucinėje dalyje nustatyta ieškovės pareiga grąžinti keturis pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį atsakovo perduotus HDD leidžia pakankamai aiškiai identifikuoti restitucijos objektą. Todėl apelianto prašymas šiuo aspektu netenkinamas. Apelianto prašymas nustatyti, kad grąžinamų HDD darbo laikas būtų ne didesnis kaip viena valanda, taip pat netenkintinas. Byloje nustatyta, kad HDD buvo tikrinami siekiant nustatyti jų technines charakteristikas ir ginčui reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo restituciją susieti su absoliučia vienos valandos darbo laiko riba.

Kiti šalių argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios nuostatos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. v. Netherlands, Serija A n. 288, p. 20, par. 61).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors dalis pirmosios instancijos teismo motyvų dėl ginčo HDD modelio, jų techninio tinkamumo ir gamintojo garantijos yra tikslintina, tai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo. Nustačius, kad skelbime nurodytas prekių naujumo statusas neatitiko faktiškai perduotų prekių statuso ir ši pirkėjui reikšminga aplinkybė iki sutarties sudarymo nebuvo tinkamai atskleista, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai taikė CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pirkėjo teisių gynimo būdą. Todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinį skundą atmetus, apelianto bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Ieškovė prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinėje instancijoje teiktomis teisinėmis paslaugomis iš atsakovo, pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teismas, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti 1 815,00 Eur atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, taip pat atsižvelgęs į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, sprendžia, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta, todėl atmetus apeliacinį skundą priteistina iš atsakovo ieškovės naudai (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti apelianto ATS1 apeliacinį skundą.

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ieškovei MB „Eldio“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 1 815,00 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Donata KravčenkienėKristina LysionokRenata Volodko