Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Zenerga“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Zenerga“ ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Fern Production“ dėl kilnojamojo daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Sutarties bendrųjų sąlygų 8.8 punktas numato, kad „nutraukus sutartį, rangovas turi teisę iš darbų atlikimo vietos išgabenti visą įrangą, medžiagas ir įrenginius“. Šiuo atveju saulės elektrinės įrengimui naudota ieškovei nuosavybės teise priklausanti Įranga, todėl ir statomas objektas taip pat nuosavybės teise priklauso ieškovei, kol nuosavybės teisė neperduota atsakovei Sutartyje nustatyta tvarka. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.9 punktą šalys aiškiai sutarė, kad „nuosavybės teisė į saulės elektrinę pereina užsakovui tik visiškai atsiskaičius su rangovu, nepriklausomai nuo to, kada buvo pasirašytas perdavimo – priėmimo aktas.“ Atsakovė pagal Sutartį sumokėjo tik 50 proc. elektrinės kainos. Likusi suma – 26 175,28 Eur – nesumokėta, todėl nuosavybės teisė pagal Sutartį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.49 straipsnio 1 ir 3 dalį neperėjo atsakovei. Remiantis Sutarties 4.9 ir 4.8 punktais, darbų perdavimo – priėmimo akto pasirašymas reiškia darbų pabaigos įforminimą, bet ne nuosavybės teisės perleidimą.

Atsakovė trukdo ieškovei pasiimti Įrangą, nes laikosi pozicijos, kad nuosavybės teisė į Įrangą jai perėjo nuo baigiamojo įrangos ir atliktų darbų perdavimo priėmimo akto pasirašymo. Siekdama pagrįsti savo poziciją 2025 m. lapkričio 17 d. atsakovė atsiuntė jos 2025 m. rugpjūčio 26 d. pasirašyto akto kopiją. Aktą ieškovė pasirašė ranka ir elektroninio ryšio priemonėmis nusiuntė atsakovei dar 2025 m. rugpjūčio 18 d. Atsakovės elektroniniu parašu pasirašytą aktą ieškovė pirmą kartą gavo tik 2025 m. lapkričio 17 d., kilus ginčui dėl Įrangos grąžinimo ieškovei. 2025 m. lapkričio 18 d. ieškovės darbuotojai nuvyko pasiimti jai priklausančią Įrangą, tačiau atsakovė neįleido ieškovės į teritoriją, nors apie atvykimą pasiimti ieškovei priklausančią Įrangą buvo raštu informuota 2025 m. lapkričio 10 d. Atsakovės vadovė telefonu ieškovei pranešė, kad neįleis į teritoriją ir neleis pasiimti įrangos be teismo sprendimo. Taip pat nurodė, kad Įranga jų apskaitoje apskaityta kaip atsakovės turtas ir kad atsakovė ruošiasi bankrotui.

Šiuo atveju Įrangos nuosavybės teisė atsakovei nebuvo perleista, todėl Įranga gali būti išreikalaujama iš neteisėto atsakovės valdymo daiktinių teisių normų pagrindu (CK 4.95 straipsnis).

Atsakovė BAUB „Fern Production“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad perdavimo – priėmimo akte buvo aiškiai nurodyta, kad rangovas perduoda, o užsakovas priima nuosavybės teisėn įrangos ir atliktų darbų rezultatą. Taigi pats ieškovas pasirašė tokį aktą, kuriuo saulės elektrinės įrangos nuosavybė perėjo atsakovei. Šio akto ieškovė neginčija. Ir nors sutartis tarp šalių yra nutraukta, tai nepanaikina nuosavybės fakto. Taip pat nėra sąlygų ir vindikacinio ieškinio patenkinimui, nes turtas atsakovei perduotas teisėtai net ne valdyti, o nuosavybėn. Be to, ieškovė bankroto byloje yra pareiškusi kreditorinį reikalavimą, bankroto administratorė jo neginčija, tai jis bus patvirtintas, todėl neaišku, kodėl ieškovė dar prašo ir įrangos grąžinimo šiuo ieškiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Byloje nėra ginčo, kad Įrangą valdo atsakovė. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Įrangą atsakovė valdo neteisėtai, nes būtent valdymo grąžinimas buvo pareikšto reikalavimo esmė. Neteisėtu valdytoju pripažįstamas ir asmuo, kuris iš pradžių daiktą valdė teisėtu pagrindu, tačiau vėliau tas pagrindas išnyko. Šiuo atveju išnykus sąlygoms, kurių pagrindu atsakovė teisėtai valdė Įrangą, tolimesnis daikto valdymas tapo neteisėtu. Apeliantė aiškiai parodė, jog nesutinka su tolimesniu atsakovės daikto valdymu bandydama daiktą atsiimti su policijos pagalba. Sutarties bendrųjų sąlygų 8.8 punktas aiškiai numato, jog nutraukus Sutartį rangovas turi teisę iš darbų atlikimo vietos išgabenti visą įrangą, medžiagas ir įrenginius. Ši sutarties nuostata patvirtina, kad po Sutarties nutraukimo atsakovė neturi teisės trukdyti savininkei pasiimti jai priklausantį daiktą. Taigi atsakovės valdymas ir trukdymas apeliantei pasiimti daiktą ne tik neturi teisinio pagrindo, bet ir prieštarauja pačių šalių susitarimui, todėl laikytinas neteisėtu. Byloje nėra ginčo, kad Įranga yra natūra ir pas atsakovę.

Vien ta aplinkybė, kad Įranga perduota valdyti prievolinių santykių pagrindu, savaime nepaneigia savininko teisės ginti savo nuosavybę daiktinės teisės gynimo būdais. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju negali būti taikoma mechaniškai, neatsižvelgiant į faktinių aplinkybių skirtumus. Civilinėse bylose Nr. 3K-3-44/2009, Nr. 3K-3-521/2006 ir Nr. 3K-3-439/2001 buvo sprendžiami ginčai dėl kitokių faktinių aplinkybių. Valdymo pažeidimo bylose teismas pagal CPK 422 straipsnį iš esmės vertina paskutinio valdymo bei jo pažeidimo faktą, nespręsdamas nuosavybės teisės ar prievolinių santykių klausimų. Nustačius neteisėtą valdymo pažeidimą, valdymas ginamas nepriklausomai nuo prievolinių santykių egzistavimo tarp šalių. Todėl nėra pagrindo savininko teisių gynimą aiškinti siauriau ir taikyti didesnius ribojimus nei taikomi vien faktinio valdymo gynimo atveju.

Kreditorinio reikalavimo pateikimu buvo siekiama tik procesiškai apsaugoti apeliantės galimus turtinius interesus tuo atveju, jei ginčo Įrangos susigrąžinimas nebūtų įmanomas. Pats kreditorinio reikalavimo turinys patvirtina, kad apeliantė nuosekliai laikė save ginčo daikto savininke ir siekė būtent daikto susigrąžinimo, aiškiai nurodydama, jog Įrangos grąžinimo atveju kreditorinio reikalavimo dydis bus atitinkamai perskaičiuojamas. Todėl kreditorinio reikalavimo pareiškimas atsakovės bankroto byloje negali būti vertinamas kaip apeliantės atsisakymas nuo nuosavybės teisės į ginčo daiktą, šios teisės perleidimas atsakovei ar atsisakymas ją ginti teismine tvarka. Jis negali būti vertinamas ir kaip prioritetinis, alternatyvus ar dubliuojantis pažeistų savininko nuosavybės ar valdymo teisių gynimas, kadangi kreditorinis reikalavimas nėra nukreiptas į konkretaus daikto susigrąžinimą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių egzistavo sutartiniai prievoliniai santykiai, kylantys iš Sutarties. Ieškovė ginčo įrangą atsakovei perdavė savo valia, vykdydama sutartį bei perduodama įrangą eksploatuoti. Taigi nėra vienos iš būtinųjų vindikacinio ieškinio sąlygų – daikto valdymo praradimo be savininko valios.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-44/2009, Nr. 3K-3-521/2006 ir Nr. 3K-3-439/2001 bei teisingai konstatavo, kad šalių ginčas kilo iš sutartinių teisinių santykių. Vien ta aplinkybė, kad nuosavybės teisė į įrangą neperėjo atsakovei, savaime nesudaro pagrindo taikyti vindikaciją, kadangi esminė aplinkybė – Įranga atsakovei buvo perduota teisėtu ir savanorišku pagrindu. Iš esmės bylos baigtį (ieškinio netenkinimą) nulėmė ne ginčas dėl nuosavybės teisės, o netinkamai pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas.

Atsakovės vertinimu, savininko valios aspektas turi būti vertinamas daikto perdavimo momentu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovė pati perdavė įrangą atsakovei pagal šalių sudarytą sutartį bei perdavimo – priėmimo dokumentus. Todėl aplinkybė, jog vėliau tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo ar sutarties vykdymo, nepaneigia fakto, kad pradinis valdymo perdavimas buvo savanoriškas ir teisėtas.

Net ir nutraukus Sutartį, tarp šalių išlieka tarpusavio teisės ir pareigos, susijusios su atsiskaitymu, galimomis pasekmėmis, nuostoliais bei bankroto procedūra. Pati ieškovė yra pareiškusi kreditorinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, tokiu būdu pripažindama prievolinio pobūdžio reikalavimų egzistavimą. Atitinkamai, jeigu apeliantė bankroto byloje reiškia piniginį reikalavimą bei tuo pačiu reikalauja natūra perduoti visą turtą, atsiranda dvigubo patenkinimo rizika. Ieškovės finansinis reikalavimas bankroto byloje buvo patvirtintas 2026 m. kovo 25 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-578-775/2026. Šiuo atveju akivaizdu, jog iš atsakovės ieškovei yra priteisti nuostoliai finansinio reikalavimo forma.

Nagrinėjamu atveju ginčas tiesiogiai kilo iš šalių sudarytos Sutarties, jos vykdymo bei nutraukimo pasekmių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė valdymo gynimo normų kaip savarankiško pagrindo ieškiniui tenkinti. Ieškovė pareiškė būtent vindikacinį ieškinį, vadinasi, pirmosios instancijos teismas neperžengė ieškinio ribų, vertino būtent pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą. Ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės siekia modifikuoti savo pirminę poziciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui įrodymus – 2026 m. sausio 27 d. ieškovės kreditorinį reikalavimą BUAB „Fern Production“; bei skundžiamą Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo kopiją.

Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė naują įrodymą – Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartį.

Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

Kadangi bylą nagrinėjantis teismas pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį gali naudotis teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis ir prireikus susipažinti su atsakovės nurodyta bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi bei įvertinti jos reikšmę nagrinėjamam ginčui išspręsti, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės pateiktą nutartį. Apeliantės pateikta skundžiamo sprendimo kopiją bei 2026 m. sausio 27 d. ieškovės kreditorinį reikalavimą BUAB „Fern Production“ atsisakytina priimti kaip perteklinius dokumentus, kadangi jie jau yra byloje (kreditorinis reikalavimas pateiktas su dokumentu Nr. DOK-7600).

Dėl vindikacinio reikalavimo tenkinimo sąlygų

CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-378/2024).

Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 19 punktą).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog Sutarties objekto – Įrangos – nuosavybės teisė šiuo atveju neperėjo atsakovei, ir dėl to ginčo byloje nėra, tačiau apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog neegzistavo vindikacinio reikalavimo sąlyga – ieškovės daikto valdymo teisė prarasta be jos valios.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika nenumato daiktinių ir prievolinių gynimo būdų konkurencijos: jeigu asmuo įgijo teisę į svetimą daiktą prievolinių santykių pagrindu, o šiems santykiams pasibaigus, daikto savininkui negrąžina, tai pastarasis ginasi prievolių teisės pagrindu reikšdamas ieškinį dėl restitucijos, dėl nepagrįsto praturtėjimo ar dėl nuostolių atlyginimo; jeigu daikto savininko prievoliniai santykiai su asmeniu, pas kurį yra daiktas, nesieja, tai reiškiamas vindikacinis ieškinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010).

Byloje nustatyta, kad ieškovė ginčo Įrangą atsakovei perdavė savo valia, vykdydama šalių sudarytą Sutartį. Taigi atsakovė Įrangos valdymą įgijo pagal šalių susitarimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad Įrangos perdavimas nebuvo prieš ieškovės valią įvykęs jos užvaldymas. Apeliantės argumentai, kad įrangos perdavimas buvo sąlyginis, o nutraukus Sutartį atsakovės valdymas tapo neteisėtas, nepaneigia pirminio valdymo perdavimo savanoriškumo. Sutarties nutraukimas nepakeičia aplinkybės, kad ieškovė pati perdavė įrangą atsakovei vykdydama sutartinius įsipareigojimus, o atsakovės atsisakymas ją grąžinti, pasibaigus sutartiniam valdymo pagrindui, turėtų būti vertintinas sprendžiant dėl iš Sutarties ir jos nutraukimo kylančių pareigų vykdymo, o ne reiškiant vindikacinį ieškinį. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pagal Sutartį atsakovei neperėjo nuosavybės teisė į Įrangą, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti vindikacinį reikalavimą, kai įranga perduota pačios ieškovės valia, tiesiogiai vykdant šalis siejusią Sutartį, bei esant patvirtintam jos skolos dydžio už Įrangą finansiniam reikalavimui atsakovės bankroto byloje.

Nustačius, kad ieškovė ginčo daikto valdymą atsakovei perdavė savo valia, vykdydama šalių sudarytą Sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra dviejų būtinųjų vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų – daikto valdymo praradimo be savininko valios ir su ginčo daiktu susijusių prievolinių santykių tarp šalių nebuvimo. Kadangi vindikaciniam ieškiniui tenkinti būtina visų jo tenkinimo sąlygų visuma, ieškinys atmestas pagrįstai.

Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog Įrangą iki perdavimo atsakovei valdė apeliantė, kad atsakovė jį valdo neteisėtai, kad Įrangos savininkė yra apeliantė, turėjo pareigą suteikti apeliantei efektyvią teisminę gynybą ir įpareigoti atsakovę grąžinti ginčo Įrangą, sudarant sąlygas apeliantei ją pasiimti. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka dėl toliau nurodomų priežasčių.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 49 punktas).

Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.).

Analogiškos taisyklės dėl draudimo peržengti bylos nagrinėjimo ribas taikytinos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas ne tik nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, bet ir apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas).

Pažymėtina, kad apeliantė pareiškė vindikacinį ieškinį ir įrodinėjo šio ieškinio tenkinimo sąlygas, o kitų pažeistų teisių gynimo būdų taikyti neprašė. Vindikacinio reikalavimo pakeitimas reikalavimu taikyti prievolinį teisių gynimo būdą šiuo atveju reikštų būtinybę spręsti platesnį šalių turtinių santykių klausimų ratą ir nustatyti aplinkybes, kuriomis ieškovė negrindė savo reikalavimo ir kurių pirmosios instancijos teismas netyrė bei nevertino. Taigi toks pakeitimas peržengtų vien ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ribas. Teismo pareiga - užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą įgyvendinama laikantis dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo principų, nesuponuoja teismui pareigos už ieškovę parinkti kitą pažeistų teisių gynimo būdą, suformuluoti atitinkamą materialųjį reikalavimą ir nustatyti jo faktinį pagrindą.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus ir teismų praktiką, susijusius su ginčo dalyku, todėl atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, iš jos priteistinas atsakovės BUAB „Fern Production“ apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 900,00 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Zenerga“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) , atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Fern Production“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 900,00 Eur (devynis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.