Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutarties priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu. Panevėžio apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo IES1 (toliau – ir ieškovas) ieškinį atsakovui ATS1 (toliau – ir atsakovas) dėl žalos atlyginimo. Panevėžio apylinkės teisme buvo gautas ieškovo ir jo atstovės prašymas patvirtinti tarp šalių sudarytą taikos sutartį.

Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, be kita ko, nutarė priteisti iš atsakovo 2 048,85 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui, taip pat priteisti iš atsakovo 27 Eur žyminio mokesčio dalį valstybei.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo susidarė šios bylinėjimosi išlaidos: ieškovo sumokėtas žyminis mokestis už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – 57 Eur, ieškovo išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti – 2 210 Eur, ieškovo išlaidos už sąmatos parengimą – 134 Eur.

Teismas nurodė, kad ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl sudarius taikos sutartį, nutarė iš atsakovo valstybei priteisti 25 proc. mokėto žyminio mokesčio sumos, t. y. 27 Eur, pagal taikos sutartimi patenkintą ieškovo reikalavimą. Taip pat teismas nutarė ieškovui grąžinti 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – 42,75 Eur, o 25 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos, t. y. 14,25 Eur ieškovui priteisti iš atsakovo.

Teismas įvertinęs tai, kad ieškovo patirtos 134 Eur už sąmatos sudarymą pagrįstos, šias taip pat nutarė priteisti iš atsakovo.

Teismas nustatė, kad ieškovas byloje patyrė iš viso 2 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu byloje. Teismas sprendė, kad ieškovo patirtos atstovavimo išlaidos nepriklausė nuo ginčo sumos, kadangi advokatas ar advokato padėjėjas teikiamų teisinių paslaugų kainą nustato ne pagal ginčo sumą, o atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų pobūdį ir apimtį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėjamu atveju nevertino pradinės ginčo sumos, o atstovavimo išlaidas skaičiavo pagal teismo posėdžio metu ieškovo patikslintą reikalavimo sumą (5 500 Eur) ir šalių kompromiso būdu sutartą sumą (4 750 Eur). Teismas sprendė, kad toks atstovavimo išlaidų nustatymas užtikrins teisingumo, teisėtų šalių interesų apsaugos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų įgyvendinimą, taip pat tinkamą priešingų bylos šalių interesų pusiausvyrą ir socialinį teisingumą. Įvertinęs tai, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti 86 proc., teismas sprendė, jog ieškovui iš atsakovo priteistina 1 900,60 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.

Iš viso ieškovui iš atsakovo priteista 2 048,85 Eur bylinėjimosi išlaidų (14,25 Eur žyminio mokesčio + 134 Eur išlaidų už sąmatos sudarymą + 1 900,60 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti).

Atsakovas atskiruoju skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo, panaikinant jo dalį dėl priteisimo iš atsakovo 2 048,85 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui, ir nurodant, kad bylinėjimosi išlaidos šalims nepaskirstomos; likusioje dalyje apskųstą nutartį palikti nepakeistą; priteisti atsakovo naudai iš ieškovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

byloje šalys sudarė taikos sutartį, kurioje nenumatė konkrečios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, todėl, vadovaujantis CPK 94 straipsnio 2 dalies imperatyvia taisykle, bylinėjimosi išlaidos proceso šalims turėjo būti nepaskirstytos. Šalims taikos sutartyje nenumačius bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas savo nuožiūra, kaip, be kita ko, yra numatyta ir taikos sutarties 6 punkte, turėjo išspręsti tik klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei pagal CPK 96 straipsnio taisykles (specialią teisės normą), kurios nustato teismui pareigą išieškoti į valstybės biudžetą iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį), nuo kurių ieškovas yra atleistas (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad šioje byloje skundžiama teismo nutartimi bylinėjimosi išlaidos proceso šalims turėjo būti paliktos nepaskirstytos (CPK 94 straipsnio 2 dalis), o teismo nuožiūra turėjo būti paskirstytos tik valstybei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų klausimas. Dėl prieš tai nurodytų priežasčių, t. y. CPK 94 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog šalių taikos sutartimi nesulygtos ir taikos sutartyje nenumatytos bylinėjimosi išlaidos šalims nepaskirstomos, jis savo išlaidų byloje net neteikė, nes žinojo, jog jos vis tiek negali būti skirstomos ir nebus paskirstytos;

jeigu apeliacinės instancijos teismas nesutiktų su prieš tai nurodytu teisės aiškinimu, tai skundžiama teismo nutartis keistina, panaikinant jos dalį dėl ginčijamų bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo, ir sekančiu pagrindu. Atsakovas niekada neginčijo ieškovo teisės gauti teisingą jam atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimą, tačiau nesutiko, kad jis turi sumokėti už visų 32-jų ieškovo dantų atkūrimą, ir visą laiką siūlė jam atlyginti turtinę žalą dėl atsakovo veiksmais ieškovui pažeistų dantų taisymą ir/ar atkūrimą. Iš atsakovo prie atsiliepimo į ieškinį pridėtų priedų matyti, kad ieškovas pradžioje reikalavo, kad atsakovas jam sumokėtų 27 120 Eur ir tai būtų mokestis už visų 32 dantų atkūrimą, neatsižvelgiant į atsakovo veiksmais pažeistus tik kelis dantis (2 ar 4, dėl kurių skaičiaus ir iki šiol nėra sutarimo, o žalos dydis šalių buvo nustatytas abiejų šalių taikytų kompromisų/nuolaidų būdu), po to reikalavo kad atsakovas jam sumokėtų 19 600 Eur ir tai vis tiek būtų mokestis už visų 32 dantų atkūrimą, neatsižvelgiant į atsakovo veiksmais pažeistus tik kelis dantis. Atsakovas nuo pat pradžių sutiko sumokėti 2 000 Eur, net ir jei ieškovas nepateiktų jokių žalos dydį pagrindžiančių dokumentų.

2024 m. kovo 13 d. (t. y. praėjus po įvykio 20 dienų) ieškovui kreipusis į Odontologijos kliniką „Edenta“ konsultacijai dėl dantų būklės po traumos planinės pagalbos buvo nustatyta, jog <...> 3.1. Anamnezė: Kreipėsi konsultacijai dėl dantų būklės po traumos 3.2. Būklės įvertinimas objektyviai: 3.3. Diagnozės: - S02.5 Danties lūžis, nustatymo data 2024-03-13, tipas „+“ (Ūminės ir pirmą kartą gyvenime nustatytos lėtinės ligos) - S03.2 Danties išnirimas, nustatymo data 2024 m. kovo 13 d., tipas „+“(Ūminės ir pirmą kartą gyvenime nustatytos lėtinės ligos). Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl jo paties netinkamai pasirinkto savo teisių įgyvendinimo būdo, o būtent, reikalavimo, kad atsakovas jam atlygintų visų 32-jų dantų atkūrimo išlaidas, o ne pagrįstas išlaidas dėl įvykio metu atsakovo veiksmais pažeistų ieškovo dantų, kai kitų dantų atkūrimas (išlikusių, tačiau dėl paradentozės/periodontito pažeistų, dantų išrovimas, protezavimas ir pan.) visiškai nėra susiję su atsakovo kaltu veikimu. Jeigu ieškovas pačioje pradžioje būtų pateikęs atsakovo visą laiką (įskaitant ir iki teismo) prašytą pateikti įvykio metu sužalotų dantų (o ne visų 32 dantų) gydymo planą ir pagal jį išlaidas dėl atsakovo veiksmais sužalotų dantų gydymo ir/ar atkūrimo, tai atsakovas būtų be jokio teismo šią žalą ieškovui atlyginęs ir ieškovas nebūtų patyręs bylinėjimosi išlaidų;

taip pat būtina atsižvelgti ne vien į formaliąją bylos baigtį – šalys sutarė dėl žalos dydžio ir sudarė taikos sutartį. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes negalima pripažinti, kad bylą laimėjo ieškovas ar ją pralaimėjo atsakovas. Ieškovui pakeitus poziciją ir nustojus reikalauti sumokėti už visų 32 jo dantų atkūrimą bei nurodžius kiek kainuotų įvykio metu pažeistų dantų (galimai 4-ių) atkūrimas, šalys sutarė dėl žalos dydžio ir tokiu būdu buvo įgyvendintas teisingumas. Ta aplinkybė, kad ieškovas iki tol reiškė nepagrįstą nurodytą reikalavimą dėl visų 32 dantų atkūrimo, o buvo sutarta, kad turi būti atkurti tik dėl atsakovo kaltės pažeisti dantys, neleidžia pripažinti, kad ieškovas šioje byloje pripažintinas laimėjusia šalimi. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neturėtų būti priteisiamas vienai šaliai iš kitos ir CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu (šioje dalyje net netaikant CPK 94 straipsnio 2 dalies imperatyvios taisyklės).

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą, palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

sudarius taikos sutartį, priešingai, nei nurodo atsakovas, šalys visgi susitarė dėl bylinėjimo išlaidų paskirstymo, o konkrečiai taikos sutarties 6 punktas numatė: „Šalys susitaria, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą palieka spręsti Gerb. Teismo nuožiūra pagal bylos aplinkybes.“ Toks susitarimas yra protokoluotas balso įraše 2026 m. balandžio 1 d. dienos posėdžio metu. Posėdžio metu buvo kalbama dėl taikos sutarties sąlygų, tačiau ne kartą paminėta, kad ieškovui yra aktualu ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, kurį pirmosios instancijos teismas pasiūlė, o šalys sutiko palikti spręsti teismo nuožiūra. Taigi, jeigu taikos sutarties 6 punkte yra nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti teismui ar kad jis sprendžiamas pagal CPK, tada atsakovo pagrindinis argumentas pagal CPK 94 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas, kadangi kasacinis teismas yra aiškiai išaiškinęs, kad toks susitarimas laikomas susitarimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, todėl klausimas sprendžiamas pagal bendrąsias taisykles, pirmiausia pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį;

pagal taikos sutarties 6 punktą, bylinėjimosi išlaidos yra nurodytos plačiai, o ne išskiriant tik valstybei atlygintinas bylinėjimosi išlaidas, kadangi ir sąlygos formuluotė nurodo konkrečiai visas bylinėjimosi išlaidas;

atmestinas atsakovo argumentas, kad jis nepateikė savo bylinėjimosi išlaidų, nes galvojo, kad jos nebus paskirstytos. Nurodome, kad prieigą prie EPP sistemos byloje turėjo tiek ieškovo atstovė, tiek ir atsakovo atstovas, bei pats atsakovas. Kai buvo įkelta taikos sutartis, kurią pasirašė abi šalys, kartu tuo pat metu buvo įkeltas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, taiga atstovas galėjo matyti, kad prašymas buvo pateiktas ir atitinkamai pateikti savo išlaidas, arba bent jau pasiaiškinti aplinkybes, kodėl neva pasak jo susitarimas taikos sutartyje buvo vienoks, tačiau išlaidos vis tiek teikiamos;

atsakovas nurodo, kad niekada nevengė atlyginti realų pažeistų dantų dėl atsakovo veiksmų gydymą. Tačiau visi pridedami įrodymai pagrindžia, kad atsakovas sutiko atlyginti tik 2 000 Eur, nors galutinai taikos sutartimi buvo susitarta dėl 4 750 Eur. Tai yra net daugiau nei dvigubai daugiau, nei siūloma atsakovo suma;

byloje buvo pagrindas priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes byla pradėta dėl atsakovo veiksmų, kuriais nukentėjusiajam buvo padaryta žala ir atsirado poreikis gydymui bei teisminiam teisių gynimui. Taigi būtent atsakovo elgesys lėmė bylinėjimosi būtinybę ir su tuo susijusių išlaidų atsiradimą, nepaisant to, kad nuo pat pradžių neginčijo padarytos žalos, tačiau sumai susitarti buvo reikalingas teisminis procesas, nes iki teismo to padaryti su atsakovu nepavyko, nors ir buvo bandyta;

nors pradinis ieškinyje nurodytas reikalavimo dydis buvo didesnis, bylos nagrinėjimo metu, gavus tikslias odontologinio gydymo sąmatas, ieškovų reikalavimas faktiškai buvo sukonkretintas iki 5 500 Eur. Ši aplinkybė buvo žodžiu nurodyta teismo posėdyje, ji atsakovui buvo žinoma ir nebuvo netikėta. Rašytinis ieškinio patikslinimas nebuvo pateiktas ne dėl ieškovo aplaidumo, o todėl, kad tuo metu jau vyko realios taikos derybos ir šalys netrukus susitarė. Taikos sutartimi sutarta dėl 4 750 Eur sumos, t. y. dėl sumos, kuri yra artima faktiškai patikslintam reikalavimui. Tai rodo, kad taika ne paneigė ieškinio pagrįstumą, o patvirtino, kad reikalavimas didele dalimi buvo pagrįstas, tik ieškovas padarė nuolaidą atsakovo naudai;

atsakovas neįrodė, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai ar piktnaudžiavo procesu. Atsakovas nurodo, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidos atsirado vien dėl ieškovo „netinkamai pasirinkto teisių gynimo būdo“. Tačiau vien aplinkybė, kad tarp šalių buvo ginčas dėl žalos apimties ir kad ieškovas bylos eigoje tikslino reikalavimą, savaime neįrodo nesąžiningo procesinio elgesio. Pats atsakovas skunde pripažįsta, kad jis neginčijo žalos atlyginimo principo, o ginčas vyko dėl žalos dydžio ir apimties. Tokia situacija savaime reiškia, kad teismui ar bent procesui buvo reikalingas žalos pagrindimo ir jos dydžio patikslinimo etapas. Tai nėra piktnaudžiavimas procesu;

134 Eur išlaidos už sąmatos / gydymo plano parengimą pagrįstai priteistos pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Atsakovo prašymas išlaidas skaičiuoti tik 24 proc. taip pat nepagrįstas. Atsakovo siūlomas 24 proc. skaičiavimas grindžiamas vien formaliu pirminio ieškinio ir vėliau šalių sutartos sumos santykiu. Tačiau, kai byla baigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės, vien mechaninio proporcingumo nepakanka; turi būti vertinamos priežastys, dėl kurių išlaidos susidarė, šalių procesinis elgesys ir teisingo išlaidų paskirstymo tikslas. Dėl to pirmosios instancijos teismo pasirinktas vertinimas pagal patikslintą reikalavimą ir faktiškai sutartą sumą, įvertinus bylos baigtį bei tai, kad atstovavimo išlaidos nepriklausė vien nuo pirminės sumos, buvo labiau atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, negu atsakovo siūlomas formalus aritmetinis perskaičiavimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Panevėžio apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo.

Byloje ieškovas prašė atlyginti viso 2 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu byloje. Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, be kita ko, nutarė priteisti iš atsakovo 2 048,85 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui, taip pat priteisti iš atsakovo 27 Eur žyminio mokesčio dalį valstybei.

Dėl bylinėjimo išlaidų paskirstymo

Atsakovas atskirajame skunde, visų pirma, teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi negalėjo paskirstyti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi šalys dėl jų paskirstymo nebuvo susitarusios. Atsakovo teigimu, taikos sutarties 6 punktu šalys susitarė tik dėl išlaidų, mokėtinų valstybei, paskirstymo, todėl, vadovaujantis CPK 94 straipsnio 2 dalimi, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti paskirstytos. Ieškovas su šiais atsakovo argumentais nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Ieškovo teigimu, būtent taikos sutarties 6 punktu šalys susitarė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, aiškiai numatydamos, kad šį klausimą išspręs teismas, įvertinęs bylos aplinkybes.

Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį bei priežastis, dėl kurių susidarė šios išlaidos. CPK 94 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenustato bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas jų nepaskirsto.

Nagrinėjamu atveju byla buvo baigta nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį.

Šalys taikos sutarties 6 punktu susitarė, kad „Šalys susitaria, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą palieka spręsti Gerb. Teismo nuožiūra pagal bylos aplinkybes“. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, šalys susitarė ne tik dėl išlaidų, mokėtinų valstybei, paskirstymo, bet ir aiškiai susitarė, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą spręs teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Toks taikos sutarties 6 punkto aiškinimas atitinka ir faktines bylos aplinkybes. Tą pačią dieną, kai teismui buvo pateikta tvirtinti taikos sutartis, teismui taip pat buvo pateiktas ieškovo prašymas dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Be to, nei teismo posėdžio metu, nei pačioje taikos sutartyje, nei kituose bylos procesiniuose dokumentuose nėra užfiksuota, kad šalys taikos sutarties 6 punktu būtų susitarusios išimtinai dėl išlaidų, mokėtinų valstybei, paskirstymo. Todėl atsakovo pateikiamas taikos sutarties 6 punkto aiškinimas, kuriuo siekiama apriboti šio susitarimo taikymą tik išlaidoms, mokėtinoms valstybei, nėra pagrįstas nei šio taikos sutaties tekstu, nei kitomis bylos aplinkybėmis.

Tokį aiškinimą atitinka ir kasacinio teismo formuojama praktika civilinėse bylose, kuriose byla baigiama nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės, šalims sudarius taikos sutartį ir joje nustačius sąlygą, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti teismui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šalių taikos sutartyje nustatyta sąlyga, jog bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti teismui, reiškia susitarimą, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas būtų sprendžiamas CPK nustatyta tvarka. Nors tokia taikos sutarties nuostata nesusitarta dėl konkrečių atlygintinų šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų sumų, tačiau ja taip pat neatsisakyta teisės gauti patirtų išlaidų atlyginimą CPK 94 straipsnio 2 dalies prasme. Nurodydamos, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti teismui, šalys išreiškia valią, kad jų turėtos bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstytos teismo CPK nustatyta tvarka. Toks susitarimas CPK 94 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste aiškintinas kaip susitarimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos. Aiškinimas, kad šalių susitarimas dėl bylinėjimosi išlaidų klausimo sprendimo CPK nustatyta tvarka reiškia susitarimą taikyti ir CPK 94 straipsnio 2 dalį, reikštų šalių atsisakymą nuo teisės gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o tai padarytų tokią sutarties nuostatą beprasmę. Tokiais atvejais šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti sprendžiamas pagal bendrąsias šių išlaidų paskirstymo taisykles, visų pirma pagal taisykles, kurios nustato bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, t. y. pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010; 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019).

Be to, proceso metu atsakovas naudojosi profesionalia teisine pagalba ir buvo atstovaujamas advokato, todėl turėjo realias galimybes taikos sutarties sąlygas išsiaiškinti ir įvertinti jų turinį prieš ją pasirašydamas. Atsakovas, manydamas, kad taikos sutarties 6 punktas reglamentuoja tik valstybei atlygintinas išlaidas, turėjo galimybę atitinkamai suformuluoti šią sąlygą arba iki taikos sutarties pasirašymo išsiaiškinti jos turinį.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pagrįstai netaikė CPK 94 straipsnio 2 dalies.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos ar jos dalies nutraukimas vertinamas kaip bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiu atveju, sprendžiant dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies, 94 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. turi būti atsižvelgiama tiek į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tiek ir į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015; 2021 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-212-469/2021).

Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas atsižvelgia į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertina priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, taip pat nurodoma, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinio elgesio tinkamumą ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas sprendė, kad ieškovo patirtos atstovavimo išlaidos nepriklausė nuo ginčo sumos, kadangi advokatas ar advokato padėjėjas teisines paslaugas įvertina pagal bylos sudėtingumą, atliktus procesinius veiksmus ir kitas konkrečios bylos aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas nevertino pradinės ginčo sumos, o atstovavimo išlaidas apskaičiavo pagal teismo posėdžio metu patikslintą 5 500 Eur reikalavimo dydį ir šalių kompromiso būdu sutartą 4 750 Eur sumą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovo reikalavimas buvo patenkintas 86 procentais, ieškovui iš atsakovo priteisė 1 900,60 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Iš viso ieškovui iš atsakovo pirmosios instancijos teismas priteisė 2 048,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 14,25 Eur žyminis mokestis, 134 Eur išlaidos už sąmatos sudarymą ir 1 900,60 Eur išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, vien formalus ieškovo reikalavimo ir taikos sutartimi sutartos sumos santykis savaime nelemia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šiuo atveju būtina įvertinti ne tik taikos sutartimi sutartos sumos ir ieškovo proceso metu nurodyto reikalavimo santykį, bet ir priežastis, dėl kurių šalys nepasiekė susitarimo iki kreipimosi į teismą, šalių procesinį elgesį bei aplinkybes, lėmusias bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismas nepriėmė sprendimo dėl ginčo esmės. Šalys ginčą užbaigė taikos sutartimi, kurios pagrindu, darydamos tarpusavio nuolaidas, susitarė dėl 4 750 Eur sumos. Taikos sutarties esmė yra šalių kompromisas, pasiekiamas abipusėmis nuolaidomis. Todėl vien aplinkybė, kad galutinė šalių sutarta 4 750 Eur suma sudaro apie 86 procentus ieškovo teismo posėdžio metu patikslinto 5 500 Eur reikalavimo, savaime nereiškia, kad ieškovas bylą laimėjo 86 procentais, o atsakovas atitinkamai bylą pralaimėjo. Tokia aritmetinė proporcija šiuo atveju neatskleidžia tikrojo šalių ginčo rezultato ir negali būti vieninteliu pagrindu sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo procesinė pozicija proceso metu reikšmingai keitėsi. Iš pradžių ieškovas reikalavo, kad atsakovas jam sumokėtų 27 120 Eur, vėliau nurodė 19 600 Eur sumą, o bylos nagrinėjimo metu jo reikalavimas buvo sumažintas iki 5 500 Eur. Taigi pradinė ieškovo reikalavimo apimtis buvo gerokai didesnė už tiek vėliau nurodytą 5 500 Eur sumą, tiek galutinę taikos sutartimi sutartą 4 750 Eur sumą. Atsakovas nurodo, kad nuo pat pradžių neginčijo ieškovo teisės į žalos atlyginimą, tačiau nesutiko su ieškovo reikalaujama žalos apimtimi ir dydžiu, visų pirma su reikalavimu atlyginti visų 32 dantų atkūrimo išlaidas. Atsakovas teigia, kad siūlė atlyginti dėl įvykio pažeistų dantų gydymo ir (ar) atkūrimo išlaidas ir buvo pasirengęs sumokėti 2 000 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vien dėl šių atsakovo nurodytų aplinkybių konstatuoti, kad ieškovo kreipimasis į teismą buvo nepagrįstas. Pats atsakovas pripažįsta, kad tarp šalių egzistavo realus ginčas dėl žalos apimties ir dydžio, o jo siūlyta 2 000 Eur suma buvo mažesnė už galutinę taikos sutartimi sutartą 4 750 Eur sumą. Taigi negalima daryti išvados, kad atsakovas iki teisminio proceso pradžios buvo pasirengęs atlyginti visą vėliau taikos sutartimi sutartą žalos sumą.

Kita vertus, aplinkybė, kad atsakovas neginčijo pačios pareigos atlyginti ieškovui dėl įvykio padarytą žalą, taip pat savaime nereiškia, kad visos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti perkeltos atsakovui. Kaip ir minėta, ginčas tarp šalių kilo dėl žalos apimties ir dydžio, o ieškovo reikalavimas proceso metu buvo reikšmingai sumažintas. Todėl, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, reikšminga yra ne vien tai, kad atsakovo veiksmai buvo pirminė ginčo prielaida, bet ir tai, kokią įtaką kiekvienos šalies procesinė pozicija turėjo bylinėjimosi išlaidų susidarymui.

Ieškovas taip pat nurodo, kad bylinėjimosi išlaidų neatlygintinumas jam būtų ekonomiškai nepalankus ir iš esmės neatitiktų taikos sutarties sudarymo tikslingumo, nes iš pagal taikos sutartį gautinos 4 750 Eur sumos turėtų būti dengiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, todėl faktiškai ieškovui tektų mažesnė lėšų suma.

Pažymėtina, kad aplinkybė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovui būtų finansiškai naudingas ir galėtų turėti reikšmės jo apsisprendimui sudaryti taikos sutartį, savaime nereiškia, kad šias išlaidas turi atlyginti atsakovas. Šalys, sudarydamos taikos sutartį, susitarė dėl konkrečios 4 750 Eur žalos atlyginimo sumos, o bylinėjimosi išlaidų klausimą atskirai paliko spręsti pirmosios instancijos teismui. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nėra taikos sutartimi ieškovui garantuota papildoma kompensacija. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas sprendžiamas pagal CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, įvertinus šalių procesinį elgesį ir konkrečias išlaidų susidarymo priežastis.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo argumentu, kad vien tai, jog atsakovas neginčijo žalos atlyginimo, reiškia, kad būtent atsakovas turi prisiimti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia išvada būtų pernelyg plati ir neatitiktų CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo vertinti konkrečias išlaidų susidarymo priežastis bei abiejų šalių procesinį elgesį. Taip pat nėra pagrindo laikyti lemiama aplinkybe ieškovo nurodyto intereso sudaryti taikos sutartį.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Vien aplinkybė, kad ieškovas proceso metu sumažino savo reikalavimą arba kad jo pradinė pozicija dėl žalos apimties ir dydžio nesutapo su galutine taikos sutartimi, savaime nepatvirtina ieškovo nesąžiningo procesinio elgesio.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, yra reikšmingas abiejų šalių procesinis elgesys. Kaip ir minėta, ieškovas proceso metu reikšmingai sumažino savo reikalavimą, o atsakovas, nors ir nepripažino ieškovo reikalaujamos sumos, nepripažino ir visos vėliau nurodytos 5 500 Eur sumos. Galiausiai šalys, darydamos tarpusavio nuolaidas, susitarė dėl 4 750 Eur žalos atlyginimo sumos. Šios aplinkybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad viena iš šalių bylą laimėjo, o kita ją pralaimėjo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepakankamai įvertino šalių procesinį elgesį ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, o 86 procentų ieškovo reikalavimo patenkinimo proporciją nustatė remdamasis vien taikos sutartimi sutartos sumos ir teismo posėdžio metu nurodyto 5 500 Eur reikalavimo santykiu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad prie bylinėjimosi išlaidų susidarymo prisidėjo abi šalys. Ieškovo procesinė pozicija dėl žalos apimties ir dydžio proceso metu reikšmingai keitėsi, o atsakovas, nors ir neginčijo pareigos atlyginti žalą, nesutiko su ieškovo reikalaujama žalos apimtimi ir dydžiu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo visą ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų naštą perkelti atsakovui. Kartu nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apskritai atsirado be objektyvaus pagrindo. Tarp šalių egzistavo realus ginčas dėl žalos atlyginimo dydžio ir apimties, kurio iki taikos sutarties sudarymo nepavyko išspręsti taikiai. Taigi tiek ieškovo, tiek atsakovo procesinis elgesys turėjo reikšmės bylinėjimosi išlaidų susidarymui.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas nustatyti, jog kiekviena šalis pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pasilieka sau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas iš esmės atitinka CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pirmiau nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką.

Dėl bylos procesinės baigties

Kiti atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 2 048,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, naikintina ir pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paliktinos kiekvienai šaliai (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kadangi atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą surašant atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidas neviršija patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų, tenkinus ieškovo atsakovo atskirąjį skundą, ieškovui iš atsakovo priteisinamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutarties dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista viso 2 048,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir nustatyti, kad kiekvienai šaliai paliekamos jos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Priteisti atsakovui ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš ieškovo IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.