- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-01
- Bylos Nr.
- e2S-2253-562/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15127-2024-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Atsakovas
- UAB „Consilium optimum“, uždarajai akcinei bendrovei „Consilium optimum“
- Ieškovas
- AB Telia Lietuva
- Kategorijos
- 3.3.4.2.2Proceso atnaujinimas, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu
- 3.3.4.2.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Consilium optimum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Consilium optimum“ prašymą dėl proceso atnaujinimo, paduotą išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Telia Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Consilium optimum“ dėl baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimu išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-23192-905/2024 pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Telia Lietuva“ (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Consilium optimum“ (toliau – ir atsakovė, pareiškėja) dėl 23 000 Eur baudos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Minėtu sprendimu nuspręsta tenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti ieškovei iš atsakovės 23 000 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 2 819,31 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistu. Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-23192-905/2024. Pareiškėja nurodė, kad egzistuoja du proceso atnaujinimo teisiniai pagrindai: naujai paaiškėjusi aplinkybė ir teisės taikymo klaida. Pareiškėjos vertinimu, tarp bylos šalių kilęs ginčas turėjo būti iš pradžių išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų išnagrinėjimo tvarka, specialių žinių turinčioje valstybinėje institucijoje, kas nebuvo padaryta, o pasinaudojus šia tvarka, ginčas turėjo būti teismingas Vilniaus apygardos teismui, kas reiškia, kad pažeista rūšinio teismingumo taisyklė. Pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės paaiškėjo, kai analogišką ginčą tarp tų šalių nagrinėjant kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-8361-1040/2025, 2025 m. spalio 28 d. nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, konstatavus jog nebuvo laikytasi privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, o apeliacinė instancija pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Ieškovė su prašymu nesutiko. Ieškovė nurodė, kad šalių ginčą nagrinėjusių teismų kitoks faktinių aplinkybių teisinis vertinimas negali būti laikomas naujai paaiškėjusia bylos faktine aplinkybe ir nesudaro teisinio pagrindo atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Ieškovės vertinimu, pareiškėja neturi galimybės įrodinėti ir kito teisinio pagrindo dėl proceso atnaujinimo egzistavimo (tai yra padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos), nes pareiškėja juo galėtų pasinaudoti tik tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismo sprendimas nebūtų buvęs peržiūrėtas apeliacine tvarka. Visos aplinkybės, kurias pareiškėja įrodinėja kaip sudarančias pagrindą atnaujinti procesą, jai buvo žinomos dar bylos nagrinėjimo metu, todėl pareiškėja turi būti laikoma praleidusia terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 17 d. nutartimi nutarė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti bei priteisti ieškovei iš pareiškėjos 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę įrodinėjo tai, kad pastarasis ginčas turėjo būti išnagrinėtinas privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka; šį ginčą būtų nagrinėjusi valstybinė institucija, kuri turi specifinių žinių, o teismas tokios kompetencijos neturi; be to, ginčą (pasinaudojus ikiteismine tvarka) turėjo nagrinėti Vilniaus apygardos teismas, kuris turi didesnę kompetenciją nei apylinkės teismas.
Teismas nurodė, kad procesinė aplinkybė, kad nebuvo pasinaudota privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka ar/ir kad buvo pažeistas rūšinis bendrosios kompetencijos teismų teismingumas, pati savaime nenulemia neteisėto teismo sprendimo materialinės teisės aspektu (pasisakant dėl ginčo esmės). Pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad tarp šalių kilęs ginčas kitoje civilinėje byloje iš tikrųjų buvo analogiškas ir jis buvo išnagrinėtas iš pradžių privaloma ikiteismine tvarka, o vėliau – Vilniaus apygardos teisme, kur buvo priimtas visiškai kitoks sprendimas materialinės teisės aspektu (pasisakant dėl ginčo esmės) nei šioje byloje. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja tokių įrodymų net ir negali pateikti, nes jie šiai dienai neegzistuoja, tai yra kitas (atsakovo teigimu, analogiškas) ginčas nėra išnagrinėtas teismine tvarka ir nėra priimtas įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas dėl ginčo esmės.
Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjos vardinamų aplinkybių visuma neatitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių sampratos, kuriomis remiantis galima būtų konstatuoti proceso atnaujinimo teisinio pagrindo egzistavimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja siekai atnaujinti procesą, įrodinėdama aiškios teisės normos taikymo klaidos egzistavimą, kai priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėja byloje neturi teisinių prielaidų įrodinėti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo – aiškios teisės normos klaidos padarymo teismo sprendime, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
Atsiliepimas
Teismas nustatė, kad ieškovė už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo patyrė 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad nutartis priimta ieškovės naudai, yra protingo dydžio, teismas šias išlaidas priteisė ieškovei iš pareiškėjos.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-23192-905/2024 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
teismas netinkamai aiškino esminės reikšmės kriterijų pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. teismas šį kriterijų dirbtinai susiaurino iki „materialinės teisės aspekto“, t. y. reikalavimo, kad dėl paaiškėjusios aplinkybės turėtų pasikeisti tik sprendimas dėl ginčo esmės materialinės teisės pusėje, ir remdamasis šiuo susiaurintu kriterijumi konstatavo, kad privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos nesilaikymas ir rūšinio teismingumo pažeidimas esą „pats savaime nenulemia neteisėto teismo sprendimo materialinės teisės aspektu (pasisakant dėl ginčo esmės)“. Toks aiškinimas iš esmės prieštarauja tiek CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto turiniui, kasacinio teismo praktikai. Esminės reikšmės kriterijus pagal kasacinį teismą siejamas ne tik su materialinės teisės klausimų pokyčiu, o su platesne galimybe protingai abejoti priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu;
sprendimas, priimtas apeinant imperatyvią privalomą ikiteisminę specializuotos valstybės institucijos kompetenciją, pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles ir neįvertinus ginčo specifinės prigimties, pagal savo turinį negali būti laikomas teisingu, neatsižvelgiant į tai, ar jis formaliai atitinka materialinės teisės normų reikalavimus. Tokio sprendimo neteisėtumas kyla iš pačio jo priėmimo proceso pagrindų, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad procesinio pobūdžio pažeidimas „pats savaime nenulemia neteisėto teismo sprendimo materialinės teisės aspektu“, iš esmės reiškia, kad teismas pasiduoda formaliam, Konstitucinio Teismo smerkiamam „nominalaus teisingumo“ modeliui;
naujai paaiškėjusia aplinkybe proceso atnaujinimo prasme nėra „kitos analogiškos bylos sprendimas dėl ginčo esmės materialinės teisės aspektu“, o konkrečios faktinės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurios yra esminės bylos baigčiai. Šiuo atveju naujai paaiškėjusi aplinkybė yra ne hipotetinis „analogiškos bylos sprendimas materialinės teisės aspektu“, o tai, kad tarp šalių kilęs konkretus ginčas pagal savo teisinę ir faktinę prigimtį priklauso imperatyviai Ryčių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT) jurisdikcijai;
tai, kad byla buvo nagrinėta bendrosios kompetencijos teisme apeinant specializuotos institucijos kompetenciją, lėmė ne tik privalomos ikiteisminės tvarkos pažeidimą, bet ir rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimą. Pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 34 straipsnio 16 dalį, RRT sprendimai dėl ginčo esmės skundžiami tiesiogiai Vilniaus apygardos teismui, kuris ginčą nagrinėja kaip pirmosios instancijos teismas. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas tokio pobūdžio ginčams numatė specifinę teismų instancinę grandinę: RRT → Vilniaus apygardos teismas kaip pirmosios instancijos teismas → Lietuvos apeliacinis teismas kaip apeliacinės instancijos teismas. Bylos nagrinėjimas Vilniaus miesto apylinkės teisme ir vėliau Vilniaus apygardos teisme, kaip apeliacinės instancijos teisme, sukūrė visiškai kitokią procesinę grandinę, nesuderinamą su įstatymų leidėjo valia. Tokiu būdu pareiškėjai buvo užkirstas kelias į tai, kad jos bylą nagrinėtų specializuoto lygio apeliacinės instancijos teismas – Lietuvos apeliacinis teismas, kuris yra įstatymų leidėjo numatytas kaip galutinė grandis tokio pobūdžio infrastruktūros ginčuose;
teismas netinkamai aiškino CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytą sąlygą dėl apeliacinės peržiūros nebuvimo. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą (aiški teisės normos taikymo klaida). Byloje nustatytas aiškios teisės normos taikymo klaidos turinys yra ne abstrakti interpretacinio pobūdžio klaida, o imperatyvių teisės normų netaikymas. Kasacinis teismas yra aiškiai suformulavęs, kad aiški teisės normos taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą gali pasireikšti būtent kaip imperatyvios teisės normos netaikymas ar vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai. Šiuo atveju ERĮ 34 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji norma, jos formulavimas „Ryšių reguliavimo tarnyba privaloma ne teismo tvarka nagrinėja ginčus tarp ūkio subjektų“ nepalieka teismui jokios diskrecijos. Lygiai taip pat imperatyvios yra ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos, nustatančios teismo pareigą atitinkamai atsisakyti priimti ieškinį arba palikti jį nenagrinėtą, jei nesilaikoma privalomos ikiteisminės tvarkos. Bylą nagrinėję teismai šių imperatyvių normų netaikė, todėl padarė klaidą, kuri pagal kasacinio teismo praktiką tiesiogiai patenka į CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto reguliavimo sritį.
jeigu būtų laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai turėjo galimybę šią klaidą ištaisyti, atkreiptinas dėmesys, kad imperatyvios proceso normos, tiek dėl privalomos ikiteisminės tvarkos, tiek dėl rūšinio teismingumo, apeliacinės instancijos teismo taip pat turėjo būti tikrinamos ex officio. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas šios pareigos neįvykdė, reiškia, kad apeliacinės peržiūros metu šis konkretus klausimas liko neperžiūrėtas, nors turėjo būti vertinamas savaime. Toks apeliacinės instancijos teismo neveikimas negali būti traktuojamas kaip „apeliacinė peržiūra“ CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą; prijungti prie bylos teikiamą įrodymą – 2026 m. sausio 28 d. Ryšių reguliavimo tarnybos nutarimą Nr. TN-22; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Šalies argumentai
nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pareiškėjos nurodoma „naujai paaiškėjusi aplinkybė“ iš esmės yra ne faktinė bylos aplinkybė, kuri buvo įrodinėjimo dalykas arba jo dalis išnagrinėtoje civilinėje byloje, o teisinio kvalifikavimo klausimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąvoka „bylos aplinkybės“ CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme apima išimtinai faktinio pobūdžio juridinius faktus, sudarančius bylos įrodinėjimo dalyką, o teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymo apimtis, teismų praktika ir pareiškėjo subjektyvus teisinis vertinimas į šios sąvokos turinį nepatenka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015, 2017 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-415/2017). Taigi vien tas faktas, kad teismas kitoje byloje priimtoje nutartyje pritaikė kitokią ginčo teisinę kvalifikaciją (priskyrė ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka RRT kompetencijai), neatitinka „bylos aplinkybės“ sąvokos CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme;
pareiškėjos nurodoma „naujai paaiškėjusi aplinkybė“ – tai, kad ginčas dėl baudos už naudojimąsi ryšių kabelių kanalų sistema (toliau – RKKS) be leidimo priteisimo patenka į ERĮ 45 straipsnio 6 dalies reguliavimo sritį – yra išimtinai teisinio kvalifikavimo klausimas, t. y. teisės klausimas, o teisės taikymas ir aiškinimas yra teismo prerogatyva (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnis). Tokie klausimai sprendžiami apeliacine ir kasacine tvarka, o ne per proceso atnaujinimo institutą. Pareiškėja civilinėje byloje Nr. e2-23192-905/2024 viso bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, todėl ERĮ 45 straipsnio 6 dalies bei CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto reguliavimas pareiškėjos atstovui buvo žinomas (turėjo būti žinomas) jau bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu. Aplinkybė, kad pareiškėjos atstovas šiais teisiniais argumentais byloje Nr. e2-23192-905/2024 nesirėmė, o juos iškėlė tik kitoje vėliau nagrinėtoje byloje (Nr. e2-8361-1040/2025), nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui;
teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog kitoje byloje (Nr. e2-8361-1040/2025) buvo nagrinėtas analogiškas ginčas ir kad jis būtų išspręstas kitaip iš esmės pasinaudojant privaloma ikiteisminio nagrinėjimo tvarka, o vėliau būtų buvęs priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo esmės kitokiu nei šios bylos atveju turiniu;
jau po nutarties civilinėje byloje Nr. e2-8361-1040/2025 įsiteisėjimo, atsižvelgdamas į naujai teismų suformuotą praktiką dėl tokio pobūdžio ginčų priskyrimo RRT kompetencijai nagrinėti ginčus ikiteismine tvarka, ieškovė inicijavo dar vieno analogiško ginčo dėl baudos už naudojimąsi RKKS be leidimo priteisimo išnagrinėjimo tarp tų pačių šalių. RRT, išnagrinėjusi šį ginčą priėmė analogišką sprendimą kaip ir teismas šioje civilinėje byloje – 2026 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. TN-RRT ieškovės reikalavimus tenkino visiškai, priteisė ieškovės naudai iš pareiškėjos baudą už neteisėtą naudojimąsi RKKS ir ginčo nagrinėjimo išlaidas. Šis RRT nutarimas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas. Kadangi tik skundžiamoje nutartyje ir atskirajame skunde iškilo klausimas dėl to kokie sprendimai buvo priimti nagrinėjant ginčus tarp šalių analogiškose bylose, o pareiškėja atskirajame skunde nutylėjo apie RRT sprendimo priėmimo faktą ir jo turinį, ieškovė teikia apeliacinės instancijos teismui RRT sprendimą ir prašo jį prijungti prie bylos, kaip įrodymą patvirtinantį, kad ir teismas civilinėje byloje Nr. e2-23192-905/2024, ir RRT nagrinėdama ginčą ikiteismine tvarka situaciją vertino vienodai ir priėmė vienodus sprendimus materialinės teisės aspektu (pasisakant dėl ginčo esmės). Tai patvirtina, kad teismo išvada, jog procesinė aplinkybė, kad nebuvo pasinaudota privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka ar/ir kad buvo pažeistas rūšinis bendrosios kompetencijos teismų teismingumas, pati savaime nenulemia neteisėto teismo sprendimo materialinės teisės aspektu (pasisakant dėl ginčo esmės), yra teisinga;
nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Kasacinis teismas yra nedviprasmiškai išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų, kurie nebuvo peržiūrėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-378/2024 nurodyta, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte „nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka“. Toks aiškinimas yra ne formalus, o atspindi įstatymų leidėjo valią ir paties instituto paskirtį – proceso atnaujinimas pagal 9 punktą skirtas tik tiems atvejams, kai aiškią teisės normos taikymo klaidą padaro pirmos instancijos teismas ir apeliacinė kontrolė nebuvo atlikta, todėl konstatuotinos teisės normos taikymo klaidos peržiūra įprasta instancine tvarka tapo neįmanoma;
be to, dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties pareiškėja teikė ir kasacinį skundą, kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija 2025 m. birželio 18 d nutartimi atsisakė priimti. Kas patvirtina, kad pareiškėja pasinaudojo visa instancine kontrolės sistema. Vien tai, kad konkretūs argumentai, kuriais pareiškėja dabar bando grįsti proceso atnaujinimą, apeliaciniame skunde pačios pareiškėjos advokato nebuvo iškelti, nepaneigia objektyvaus fakto, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme;
pareiškėjos argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neva turėjo ex officio patikrinti rūšinio teismingumo bei privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos klausimus, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant atskirąjį skundą. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas tokį patikrinimą būtų privalėjęs atlikti, tai būtų paties apeliacinės instancijos teismo galbūt padarytos klaidos klausimas, kuris jokiu atveju nepatenka į CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto reguliavimo sritį;
dalis atskirojo skundo argumentų yra skirta įrodinėti, kad civilinėje byloje Nr. e2-23192-905/2024 neva buvo pažeista privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka pagal ERĮ 45 straipsnio 6 dalį ir 34 straipsnio 1 dalį, taip pat rūšinio teismingumo taisyklės pagal ERĮ 34 straipsnio 16 dalį. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, šie pareiškėjos argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjant prašymą, kadangi jie nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui nei pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą (tai yra teisinio kvalifikavimo, o ne faktinio pobūdžio aplinkybės), nei pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą (nes pirmos instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka). Be to, pareiškėjos argumentas, kad rūšinio teismingumo pažeidimas neva yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nesudaro savarankiško pagrindo procesui atnaujinti. Absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus įstatymų leidėjas susiejo su apeliacinės instancijos teismo pareiga juos vertinti ex officio (CPK 320 straipsnio 2 dalis), o ne su proceso atnaujinimu;
priešingai nei teigia pareiškėja, teismas pasisakė dėl visų esminių klausimų: tiek dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto, tiek dėl 9 punkto pagrindų (ne)buvimo, įvertindamas pareiškėjos nurodytas „naujai paaiškėjusias aplinkybes“ ir jų atitiktį proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos nuostatoms, taip pat išaiškino, kodėl pareiškėja šios bylos atveju neturi teisinių prielaidų remtis 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Tokia motyvacija visiškai atitinka CPK 270 ir 291 straipsnių reikalavimus. Teismas neturėjo pareigos atskirai nagrinėti RRT prigimtinės kompetencijos, ginčo techninių ar inžinerinių aspektų ar pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytos diskusijos apie elektroninių ryšių rinkos reguliavimo modelį, nes šie argumentai nėra reikšmingi sprendžiant pagrindinį klausimą – ar egzistuoja konkrečiai įstatyme įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė.
Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė pateikė naują įrodymą – 2026 m. sausio 28 d. RRT nutarimą Nr. TN-22, kuriuo siekia pagrįsti, kad iš esmės analogiškoje situacijoje RRT priėmė tokį patį sprendimą, koks buvo priimtas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Ieškovės teigimu, ši aplinkybė patvirtina, kad net ir taikius privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką bylos baigtis nebūtų buvusi kitokia.
CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Nagrinėjamu atveju naujo įrodymo data vėlesnė nei apskųstos nutarties data, todėl, įvertinęs tai, kad šio įrodymo prijungimas prie bylos neužvilkins jos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas jį priima.
Dėl proceso atnaujinimo pagrindų (ne)buvimo
Proceso atnaujinimo tikslas – pašalinti galimo neteisėto teismo sprendimo padarinius ir taip užtikrinti teisingumo įgyvendinimą, ginant tiek privatų, tiek viešąjį interesą. Teismas, taikydamas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, privalo atsižvelgti į šio instituto išimtinį pobūdį ir paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kiekvienas pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas turi būti vertinamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant nustatyti, ar tokie argumentai sudaro pagrindą pagrįstai abejoti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016; 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016; 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-381/2021; 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-701/2022).
Proceso atnaujinimas galimas tik esant konkretiems CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams. Pareiga įrodyti bent vieną iš šių pagrindų tenka pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013).
Proceso atnaujinimas laikomas išimtiniu būdu peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus ir negali būti naudojamas kaip priemonė pakartotinai nagrinėti bylą ar iš naujo vertinti įrodymus vien dėl to, kad šalis nesutinka su teismo padarytomis išvadomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).
Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir teigia, kad naujai paaiškėjusia aplinkybe yra tai, kad sprendžiant iš esmės tapatų tarp šalių ginčą paaiškėjo, jog ginčas dėl baudos už naudojimąsi RKKS be leidimo priteisimo patenka į ERĮ 45 straipsnio 6 dalies reguliavimo sritį, todėl turėjo būti pirmiau nagrinėjamas ikiteismine ginčo sprendimo tvarka RRT.
CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015). Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėja, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus požymius (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015; 2019 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-248/2019, 20 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo atnaujinti procesą pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, pareiškėjos nurodoma naujai paaiškėjusi aplinkybė iš esmės nėra faktinė aplinkybė, kuri būtų buvusi įrodinėjimo dalykas ar jo dalis išnagrinėtoje civilinėje byloje, o yra susijusi su ginčo priskirtinumo, įstatyme nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos taikymo ir jos nesilaikymo teisinių pasekmių vertinimu. Vien tai, kad kitoje byloje teismas analogišką ginčą priskyrė RRT kompetencijai ir nurodė jį nagrinėti ikiteismine tvarka, neatitinka „naujai paaiškėjusios bylos aplinkybės“ sampratos CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
Be to, civilinėje byloje Nr. e2-23192-905/2024 pareiškėjai viso bylos nagrinėjimo metu atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas, todėl ERĮ 45 straipsnio 6 dalies, CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos pareiškėjai ir jos atstovui buvo žinomos arba turėjo būti žinomos dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tai, kad pareiškėja šiomis teisės normomis ir jų taikymu grindžiamų argumentų byloje Nr. e2-23192-905/2024 nepateikė, o juos nurodė tik vėliau nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-8361-1040/2025, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Priešingai, nei teigia pareiškėja, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog kitoje civilinėje byloje Nr. e2-8361-1040/2025 buvo išnagrinėtas analogiškas ginčas ir kad, pritaikius privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką, jis būtų išspręstas kitaip, t. y. būtų priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo ginčas dėl jo esmės būtų išspręstas kitaip nei šioje byloje. Atskirajame skunde pareiškėja šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia. Priešingai, iš civilinės bylos Nr. e2-8361-1040/2025 duomenų matyti, kad ieškinys joje buvo paliktas nenagrinėtas, teismui nepasisakius dėl ginčo esmės. Todėl vien tai, kad kitoje byloje buvo priimtas kitoks procesinis sprendimas (ieškinys paliktas nenagrinėtas) savaime nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja aplinkybė, galinti pakeisti įsiteisėjusiame teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-23192-905/2024 padarytas išvadas dėl ginčo esmės.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo taip pat nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors imperatyviosios teisės normos netaikymas tam tikrais atvejais gali būti vertinamas kaip aiški teisės normos taikymo klaida, vien tokios klaidos nurodymo nepakanka proceso atnaujinimo pagrindui konstatuoti. Turi būti nustatyta ne tik pati teisės normos taikymo klaida, bet ir visos CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau pareiškėja apeliaciniame skunde nekėlė klausimo nei dėl ERĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytos privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo, nei dėl tariamo rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo, nei dėl su tuo susijusių CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo. Apeliacine tvarka pareiškėja iš esmės ginčijo tik baudos dydį.
Pareiškėjos teiginiai dėl to, kad bylą išnagrinėjus bendrosios kompetencijos teisme buvo pažeistos ERĮ nustatytos teismingumo taisyklės ir pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti įstatyme nustatyta teismų instancine sistema, taip pat negali būti vertinami atskirai nuo pareiškėjos procesinio elgesio byloje. Pareiškėja turėjo galimybę tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme kelti klausimą dėl ginčo priskirtinumo RRT kompetencijai, tačiau tokios pozicijos apeliaciniame procese nereiškė.
Be to, proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė iš naujo įvertinti teismo sprendimo teisėtumą tais aspektais, kurie galėjo būti keliami ir nagrinėjami įprasta apskundimo tvarka, tačiau paties pareiškėjos nebuvo joje iškelti.
Pareiškėjos argumentas, kad ginčo priskirtinumą RRT kompetencijai teismas turėjo patikrinti ex officio, taip pat savaime nepagrindžia proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga tinkamai taikyti ir aiškinti teisės normas nepanaikina proceso šalies pareigos byloje nurodyti aplinkybes ir argumentus, kuriais ji grindžia savo procesinę poziciją, taip pat pasinaudoti įstatyme nustatytomis teismo sprendimo apskundimo priemonėmis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo galimybę tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme kelti ginčo priskirtinumo RRT kompetencijai ir privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos klausimą, tačiau apeliaciniame skunde šių aplinkybių nenurodė ir ginčijo tik baudos dydį. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjo vertinimu teismas turėjo tam tikrą klausimą išspręsti savo iniciatyva, nesudaro pagrindo po bylos išnagrinėjimo iš naujo kelti šį klausimą proceso atnaujinimo tvarka.
Dėl bylos procesinės baigties
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti ar pakeisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 1 straipsnio 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kadangi pareiškėjos atskirasis skundas atmestas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė byloje patyrė 1 206,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidas neviršija patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų, tenkinus ieškovo atsakovo atskirąjį skundą, ieškovui iš atsakovo priteisinamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą, Priteisti ieškovės akcinės bendrovės „Telia Lietuva“, juridinio asmens kodas 121215434, naudai iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Consilium optimum , juridinio asmens kodas 300049915, 1 206,98 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešis eurus 98 ct) bylinėjimosi išlaidų. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.