Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. P. pripažinta kalta ir nuteista: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 9 mėnesių laisvės atėmimu; pagal BK 243 straipsnį – 45 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – 9 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirtos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį – 4 mėnesius laisvės atėmimo ir paskirta subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės Trakų rūmų 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pridedant dalį – 3 mėnesius laisvės atėmimo, bei Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. liepos 30 d. nuosprendžiu paskirta baudos bausme, ją visiškai pridedant ir paskirta galutinė subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 100 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, R. P. pripažinta recidyviste.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 7 metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo (arba lygtinio paleidimo) dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuota nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio „Volvo S60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkanti pinigų suma – 19 100 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

R. P. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji 2025 m. birželio 28 d. apie 20.09 val. adresu Bajorų kel. 4, Vilniuje, esančioje „IKI“ parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volvo S60“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai policijos pareigūnai 2025 m. birželio 28 d., 21.26 val. tikrinimo metu nustatė 2,28 promilių neblaivumą. Taip pat, R. P. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, t. y.: ji, žinodama, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2024 m. rugpjūčio 19 d., pripažinta kalta padariusi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones penkeriems metams, būdama 2024 m. rugsėjo 30 d. supažindinta su teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarka, sąlygomis ir atsakomybe gresiančia už vengimą ją vykdyti, piktybiškai nevykdė skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, 2025 m. birželio 28 d., apie 20.09 val. Vilniuje, Bajorų kel. 4, PC „IKI“ automobilių stovėjimo aikštelėje, neturėdama teisės vairuoti, būdama neblaivi (nustatytas 2,28 promilių neblaivumas) vairavo automobilį „Volvo S60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tuo savo veiksmais piktybiškai nevykdė jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistosios gynėjas prašo taikyti R. P. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, bei sumažinti konfiskuotino turto vertę.

Dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertinęs nusikalstamų veikų pobūdį, R. P. charakterizuojančias aplinkybes, nustatęs vieną atsakomybę lengvinančią ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, taip pat laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, R. P. elgesio nepakeitė, todėl paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, ir, jas subendrinęs, taip pat subendrinęs su dar dviem nuosprendžiais už analogiškas veikas paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, nustatė galutinę subendrintą 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal minėto straipsnio 4 dalį, bausmės vykdymas pagal 75 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-7-168/2014, 2K-273-489/2018).

Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padarytomis nusikalstamomis veikomis, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamų veikų padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamų veikų padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamų veikų padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, jog pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir panašiai. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-203-976/2023).

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, atsižvelgė į tai, kad nuteistoji turi sveikatos problemų, priklausomybę alkoholiui ir gydosi, tačiau, nenustatęs reikšmingų pastangų spręsti turimą priklausomybę alkoholiui, vertindamas šią aplinkybę kartu su kitais duomenimis, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančio 2025 m. lapkričio 5 d. medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, jog R. P. dėl priklausomybės nuo alkoholio buvo siunčiama tolimesniam gydymui į priklausomybių ligų centrą bei psichologo, narkologo konsultacijai (t. 1, b. l. 125). 2025 m. rugsėjo 9 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodyta, jog dėl priklausomybės nuo alkoholio buvo konsultuota psichiatro. Minėtame dokumente taip pat nurodyta, jog R. P. pripažįsta piktnaudžiavimą alkoholiu, lankosi Respublikiniame priklausomybės ligų centre (toliau – RPTC) pas psichiatrus ambulatoriškai bei pageidauja stacionarinio gydymo dėl priklausomybės alkoholiui. Siuntimas dėl Minesotos programos galiojo iki 2026 m. kovo 8 d. (t. 1, b. l. 126). Gynybos prašymu apeliacinės instancijos teismas apklausė R. P. gydantį gydytoją psichiatrą M. Brazį, kuris nurodė, kad R. P. pas jį pirmą kartą kreipėsi 2025 m. birželio 4 d. ambulatorinėms konsultacijoms. Ambulatorinės konsultacijos pirmus kelis mėnesius vyko kas dvi savaites, vėliau – kartą per mėnesį. <...> Tarp šio ambulatorinio gydymo R. P. dar gydėsi Minesotos programoje rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, išbuvo 10 dienų, pilnos programos nebaigė, buvo išrašyta už pažeidimus. Dėl R. P. būsenos yra galima įžvelgti dalinį pagerėjimą, tačiau buvo atvejų, kai ji atvyko neblaivi, buvo nustatytas 0,14 ir 0,89 promilių girtumas. R. P. tęsia psichologo konsultacijas, bandyta struktūruota reabilitacija Minesotos programoje, vėliau buvo siūlytos kitos struktūruotos programos, psichosocialinė reabilitacija, ambulatorinė Minesota, dienos stacionaras, bet pacientė šių programų nepageidavo (t. 1, b. l. 183-184). Iš pateiktų duomenų matyti, jog R. P. stengiasi gydytis turimą priklausomybę alkoholiui, tačiau nagrinėjamu atveju nusikalstamas veikas padarė jau po pradėto gydymosi, t. y. 2025 m. birželio 28 d. Teisėjų kolegija teigiamai vertina nuteistosios pastangas gydytis priklausomybę alkoholiui. Vis dėlto, net ir iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų duomenų matyti, kad net ir bandydama savarankiškai gydytis pripažįstamą priklausomybę alkoholiui, nesilaiko paskirto gydymo režimo. Be to, gynėjo skunde nurodoma aplinkybė apie priklausomybės nuo alkoholio gydymosi svarbą, nepaneigia fakto, kad nuteistoji nepateisino teismo jai parodyto pasitikėjimo ir galimybės pasitaisyti.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tiek dėl bausmių skyrimo, tiek dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, taip pat atsižvelgė į tai, jog nuteistoji anksčiau buvo teista už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. Po Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, ji praėjus vos kelioms dienoms, t. y. 2025 m. gegužės 2 d., vėl padarė analogišką nusikalstama veiką, t. y. vairavo automobilį, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai nustatytas 2,83 prom. neblaivumas, taip pat po to dar du kartus vairavo transporto priemonę neblaivi, praėjus pakankamai trumpam laikotarpiui, t. y. 2025 m. gegužės 7 d. – kai nustatytas 1,89 prom. neblaivumas ir šioje byloje nagrinėjamą įvykį 2025 m. birželio 28 d. – kuomet buvo nustatytas 2,28 prom. neblaivumas. Kaip matyti, nustatyti neblaivumai ženkliai viršija neblaivumo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Taigi nuteistosios nusikalstamas elgesys yra tendencingas, dėl anksčiau padarytų nusikaltimų nuteistoji jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nepakeitė, teismo paskirtos nei su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, nei laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, nei jau ankstesniais nuosprendžiais už analogiškų veikų padarymą paskirtas pakankamai didelių sumų konfiskavimas nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kurie atitinka ir formuojamą teismų praktiką, jog nors Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendis įsiteisėjo tik 2025 m. lapkričio 13 d., tačiau svarbus nuosprendžio priėmimo, o ne įsiteisėjimo aspektas. Kasacinio teismo praktikoje suformuota, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nors dar nėra įsiteisėjęs ir nėra vykdomas, yra labai svarbus procesinis dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės (BPK 29 straipsnis). Juo asmuo sužino, kad jo veiksmai yra įvertinti kaip nusikalstami ir jam paskiriama bausmė, todėl naujo nusikaltimo padarymas po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo rodo didesnį jo pavojingumą visuomenei ir jo polinkį nesilaikyti įstatymų. Nuosprendžio įsiteisėjimas yra siejamas su jo pateikimu vykdyti ir vykdymu (BPK 335 straipsnis), bet nėra siejamas su bausmių bendrinimu. Teismų praktikoje yra paaiškinta, kad BK 64 straipsnio prasme nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, yra ir tas, kuris naują nusikalstamą veiką padarė po nuosprendžio už ankstesnes veikas paskelbimo, bet iki jo įsiteisėjimo. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes subendrina, vadovaudamasis BK 64 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-233-654/2023).

Aplinkybė, jog vairavimas esant neblaiviam kelia tiesioginę grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, taip pat turtui, nereikalauja papildomo argumentavimo. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nusikaltimo priežastis yra nuteistosios priklausomybės nuo alkoholio pasekmė, o ne sąmoningas pasirinkimas, vis dėlto, priklausomybė nuo alkoholio nėra staiga atsiradusi aplinkybė – tai ilgalaikio asmens gyvenimo būdo pasekmė, kurią nuteistoji toleravo ir nesiekė koreguoti net po apkaltinamųjų nuosprendžių, kuomet buvo paskirtos baudos bausmės ir konfiskuotos pakankamai didelės automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos, priėmimo. Priešingai, nuteistosios elgesys patvirtina, jog ji negeba kontroliuoti potraukio alkoholiui, o tai kelia nuolatinę ir neprognozuojamą grėsmę eismo saugumui. Byloje nebuvo keliamas klausimas, o ir nėra duomenų, jog R. P. dėl priklausomybės nuo alkoholio negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, ar buvo riboto pakaltinamumo būsenoje. Be kita ko, vertinant apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, jog priklausomybė nuo alkoholio yra liga, niekaip nepaaiškinama kaip ši liga daro įtaką būtinybei vairuoti automobilį, esant apsvaigus nuo alkoholio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismui buvo pateiktas UAB „A“ direktorės įsakymas, pagal kurį įmonei priklausantis automobilis perduotas įmonės administratorės žinion, tad R. P. nebeturi faktinės galimybės naudotis šiuo automobiliu, tačiau tokio dokumento baudžiamosios bylos medžiagoje nėra, šią aplinkybę nuteistoji tik nurodė duodama parodymus pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju minėta aplinkybė niekaip nepatvirtina, jog R. P. nebeturi galimybės vairuoti automobilius. Pastebėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu R. P. buvo nuteista už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarymą, dėl to, jog vairavo neblaivi ne jai, ir ne UAB „A“, o trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, kurį ji pasiskolino iš pažįstamo asmens.

Siekiant įvertinti R. P. asmenybės pokyčius po nusikalstamos veikos padarymo, dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų bei prašymų, vadovaujantis BPK 253¹ straipsniu, apeliacinės instancijos teismas pavedė Vilniaus probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriui parengti R. P. socialinio tyrimo išvadą. Vilniaus probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus pateiktoje 2026 m. balandžio 13 d. socialinio tyrimo išvadoje kaip apsauginiai kriminogeniniai veiksniai nurodomos aplinkybės, kad nuteistoji turi pastovią gyvenamąją vietą bei darbą, moka turimus įsiskolinimus, neturi didelių finansinių problemų, gerai sutaria su šeimos nariais, gydosi nuo priklausomybės alkoholiui. Šios aplinkybės vertinamos kaip nuteistąją teigiamai apibūdinančios, tačiau nenusveria aukščiau aptartų kitų aplinkybių visumos. R. P. nustatyta vidutinė nusikalstamo elgesio rizika, kuri įvertinta 59 balais. Išvadoje taip pat nurodoma, jog nesukontroliuojant alkoholio vartojimo yra didelė tikimybė, jog nuteistoji ateityje gali daryti nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 190-195). Šiuo atveju pastebėtina, jog nuteistosios nusikalstamos elgesio rizika yra 19 balų aukštesnė už žemo nusikalstamo elgesio aukščiausiąjį balą – 40.

Visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį. Tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį taip pat yra neatsiejama bausmės dalis, o teisingumo principo įgyvendinimui trukdo tiek aiškiai per griežta, tiek ir per švelni bausmė. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019, 2K-95-511/2022). R. P. suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes, tačiau tai nesulaikė jos nuo nusikalstamos veikos padarymo vėl, todėl ji turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, poreikį išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su padarytu nusikaltimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo nuteistosios atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nors apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl laisvės atėmimo bausmės trukmės, teisėjų kolegija patikrino nuosprendį ir šioje dalyje. Pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo ir jų bendrinimo taisyklių nepažeidė, bausmes subendrino nuteistajai palankesniu – dalinio sudėjimo būdu, pridėdamas tik minimalias arba labai artimas – 3 ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmių, paskirtų už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, dalis. Tokiu būdu pagrindo skirti nuteistajai trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę ar galutinę subendrintą bausmę taip pat nėra.

Dėl konfiskuotino turto vertės

Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas, taigi transporto priemonė yra BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Tokiais atvejais, pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018).

BK 72 straipsnio 5 dalis numato, kad, kai konfiskuotinas turtas priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo nuteistajai R. P. mastas nėra proporcingas ir aiškiai per didelis, nes dėl visų veikų taikomas automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimas sudaro daugiau nei 80 000 Eur. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėjo pateikto antstolės N. Lipeikienės 2026 m. kovo 24 d. nurodymo matyti, jog pagal vykdyti pateiktus vykdomuosius raštus, antstolė nurodžiusi priverstinai nurašyti pinigines lėšas – 36 545,08 Eur ir atšaukia ankstesnį nurodymą priverstinai nurašyti 64 937,46 Eur sumą (t. 1, b. l. 180-182). Taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikta 2026 m. kovo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis, iš kurios matyti, jog nuteistoji pardavė sodybą, siekdama sumokėti prieš tai nuosprendžiais konfiskuotas automobilio vertes atitinkančias sumas. Kaip matyti iš pirkimo-pardavimo sutarties, minėtas namas antstolės buvo areštuotas, siekiant išieškoti konfiskuotinas pinigines sumas (t. 1, b. l. 199-219)

Pagal kasacinio teismo praktiką, spręsdami dėl BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus: 1) byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir ne konfiskuoti patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą; 2) taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl konfiskuotino turto vertės atsižvelgė į tai, jog R. P. ne pirmą kartą neblaivi vairavo automobilį „Volvo S60“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) Nustatydamas konfiskuotino turto vertę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi nuteistosios gynėjo pateikta 2025 m. gegužės 14 d. transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 25-205-24, kurioje nustatyta, jog automobilio „Volvo S60“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 2025 m. gegužės 13 d. buvo 19 100 Eur. Nuteistoji R. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, nustatyta viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistoji anksčiau teista už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, administracine tvarka bausta taip pat ir už KET pažeidimus, yra darbingo amžiaus, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai nepaskirta baudos bausmė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-119-976/2018, 2K-261-489/2018). Nagrinėjamoje byloje nebuvo galimybės konfiskuoti nusikalstamų veikų padarymo priemonės, todėl buvo taikyta BK 72 straipsnio 5 dalis. Konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, tai yra kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tokiu atveju labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018). Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti atidžiai apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-489/2018, 2K-72-489/2020). Pabrėžtina ir tai, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad sprendžiant, koks konfiskuotino turto vertės dydis laikytinas proporcingu, didelę reikšmę turi tai, kiek analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų asmuo padarė, be kita ko, ir naudodamas tą pačią priemonę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė, taip pat kaip ir bausmė, yra skiriama už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai. Kaltinamoji padarė tyčinį nusikaltimą vairuodama automobilį, kuris pripažintinas nusikaltimo padarymo priemone. Taigi automobilis atitinka konfiskuotino turto (nusikalstamos veikos padarymo priemonė) požymius. R. P. nusikalstamą veiką padarė automobiliu „Volvo S60“, kurio valdytojas, remiantis „Regitra“ duomenimis yra UAB „A“, o savininkas AB SEB Bankas. Pati nuteistoji bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad ji ne pirmą kartą vairavo šį automobilį būdama neblaivi, nes naudojosi juo kaip įmonės direktorė. Šio automobilio vertė iš jos ne kartą buvo konfiskuota.

Kaip jau minėta, po Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, ji praėjus vos kelioms dienoms, t. y. 2025 m. gegužės 2 d., vėl padarė analogišką nusikalstama veiką, t. y. vairavo automobilį, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai nustatytas 2,83 prom. neblaivumas, taip pat po to dar du kartus vairavo transporto priemonę neblaivi, praėjus pakankamai trumpam laikotarpiui, t. y. 2025 m. gegužės 7 d. – kai nustatytas 1,89 prom. neblaivumas ir šioje byloje nagrinėjamą įvykį 2025 m. birželio 28 d. – kuomet buvo nustatytas 2,28 prom. neblaivumas. Taigi pagrindo daryti išvadą, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nesilaikant teismų praktikoje išskiriamo proporcingumo principo, nagrinėjamoje byloje nėra. Vien aplinkybė, jog nuteistajai ankstesniais teismų sprendimais buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimas, savaime nereiškia, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti mažinamas konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo dydis. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad iš jos turėtų būti išieškoma tik dalis konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-719/2023).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš nuteistosios konfiskuoti – 19 100 Eur automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, nei proporcingumo, nei teisingumo principų nepažeidė. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog tokia baudžiamojo poveikio priemonė būtų neproporcinga ir neadekvati, bei, kad bus sukeltos žymiai didesnės neigiamos turtinės pasekmės, negu siekiama baudžiamosios atsakomybės taikymu.

Įsiteisėjęs nuosprendis dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo perduodamas antstoliui, kuris jį vykdo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 584 straipsnio 1 dalies 2 punktu. CPK 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Tokiu būdu asmuo, kuriam skirtas turto konfiskavimas (konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas), neturėdamas galimybės iš karto sumokėti visą iš jo priteistą išieškoti konfiskuotino turto vertės atitinkančią pinigų sumą, turi galimybę kreiptis į antstolį dėl atitinkamų sprendimų priėmimo, taip pat ir dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko sudarymo vykdomojoje byloje. Kaip matyti iš minėto antstolės N. Lipeikienės nurodymo, dėl visų išieškomų sumų išieškotojas yra ir bus Valstybinė mokesčių inspekcija, į kurią nuteistoji taip pat gali kreiptis dėl susitarimų mokėti konfiskuotas sumas dalimis sudarymo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios R. P. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą atmesti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.