- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-08
- Bylos Nr.
- e2S-2187-981/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00202-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Trumpulienė
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- SUA4, SUA3, SUA2, notaras Alvydas Andrijauskas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Trumpulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys – SUA4 , SUA3 , SUA2 ir notaras Alvydas Andrijauskas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė atnaujinti jam įstatymo nustatytą terminą palikimui, atsiradusiam po močiutės PAL1 mirties (duomenys neskelbtini), priimti.
Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo močiutė PAL1 (toliau – ir palikėja). Palikėja testamento nebuvo sudariusi, todėl jos palikimas paveldimas pagal įstatymą. Palikėja mirties dieną buvo našlė, jos sutuoktinis SUT1 mirė (duomenys neskelbtini). Po palikėjos mirties liko tris jos vaikai: SUA2 , SUA4 ir SUA3 , o pareiškėjo tėvas, taip pat palikėjos sūnus SŪN1 mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki palikėjos mirties, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.11 straipsnį pareiškėjas PRS1 gali paveldėti pagal atstovavimo teisę tą palikimo dalį, kuri būtų tekusi jo mirusiam tėvui.
Pažymėjo, kad paskutinė palikėjos gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), todėl palikimo byla buvo užvesta Kelmės rajono 2-ajame notaro biure. Palikėjos dukros SUA4 ir SUA3 2020 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į notarą ir priėmė palikimą. Nurodė, kad pareiškėjas apie palikimo atsiradimą ir jo paveldėjimo teises tinkamai informuotas nebuvo. Priešingai, suinteresuoti asmenys pareiškėjui aiškino, kad jis neturi teisės paveldėti, nes jis nėra palikėjos sūnus bei nurodė, kad jokio paveldėtino turto nėra, tačiau tokie teiginiai buvo teisiškai ir faktiškai neteisingi. Dėl šios klaidinančios informacijos pareiškėjas pagrįstai manė, kad jis neturi paveldėjimo teisių ir kad palikimas neegzistuoja, todėl per CK 5.50 straipsnyje nustatytą terminą nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo. Pareiškėjo neveikimas nebuvo jo aplaidumo ar nesąžiningumo pasekmė, jis buvo nulemtas objektyvaus suklaidinimo dėl jo paveldėjimo teisių ir palikimo sudėties. Tik vėliau pareiškėjui tapo žinoma, kad palikėjos palikimą sudaro turtas ir kad jis, kaip mirusio sūnaus SŪN1 vaikas, turi paveldėjimo teisę pagal atstovavimo teisę. Apie tai sužinojęs, pareiškėjas nedelsdamas ėmėsi veiksmų gindamas savo pažeistas paveldėjimo teises ir kreipėsi į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.
Pareiškėjo vertinimu, termino praleidimas buvo nulemtas ne jo aplaidumo ar pasyvumo, bet objektyvaus suklaidinimo dėl jo paveldėjimo teisių. Pareiškėjui buvo aiškinama, kad jis neturi teisės paveldėti, nes nėra palikėjos sūnus, taip pat buvo teigiama, kad palikimą sudarančio turto nėra. Tokia informacija buvo teisiškai klaidinga ir sudarė pagrindą pareiškėjui pagrįstai manyti, jog jis neturi jokios paveldėjimo teisės ir pareigos kreiptis į notarą. Pareiškėjas nėra teisininkas ir neturėjo pagrindo abejoti suinteresuotų asmenų pateikta informacija, juolab kad ji buvo teikiama artimų giminaičių. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo nesikreipimas į notarą laikytinas pateisinamu ir atitinkančiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią svarbia priežastimi pripažįstamos ne tik objektyvios kliūtys, bet ir tokios situacijos, kai asmuo buvo suklaidintas dėl savo teisių apimties ar jų egzistavimo. Be to, pareiškėjas, sužinojęs apie realią palikimo sudėtį ir savo paveldėjimo teises, nedelsdamas ėmėsi aktyvių veiksmų jas ginti ir kreipėsi į teismą. Tai patvirtina, kad jis veikė sąžiningai, protingai ir be nepagrįsto delsimo, o termino praleidimas buvo nulemtas išimtinai objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA3 pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo su juo nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad pareiškėjas apsiriboja deklaratyviu teiginiu, jog jis buvo „objektyviai suklaidintas“, tačiau šios aplinkybės nepagrindžia jokiais įrodymais ir nepateikia jokių konkrečių duomenų apie tai, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis jį suklaidino. Tokie abstraktūs ir neargumentuoti teiginiai savaime negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti nei patį suklaidinimo faktą, nei jo reikšmę vertinant termino palikimui priimti praleidimo priežastis. Be to, nesant konkrečių duomenų apie tariamo suklaidinimo aplinkybes, nėra galimybės įvertinti ir to, ar toks suklaidinimas galėtų būti laikomas objektyvia ir svarbia priežastimi, pateisinančia įstatyme nustatyto termino praleidimą. Todėl vien deklaratyvus pareiškėjo teiginys apie galimą suklaidinimą, nepateikiant jį pagrindžiančių faktinių duomenų ir įrodymų, vertintinas kritiškai.
Pažymėjo, kad pareiškime nurodytos aplinkybės, net jeigu jos ir būtų įrodytos, nesudaro pakankamo pagrindo praleistam terminui atnaujinti. Atkreipė dėmesį, kad įpėdinis nėra įpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir informuoti vienas kitą apie palikėjo turto sudėtį. Taip pat suinteresuotieji asmenys neturėjo pareigos konsultuoti pareiškėją dėl palikimo priėmimo ypatumų ir teisinio reguliavimo.
Suinteresuoto asmens vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo elgesys nebuvo nei atidus, nei rūpestingas. Priešingai – turėdamas pareigą būti aktyvus ir savarankiškai domėtis tiek savo teisėmis, tiek jų įgyvendinimo galimybėmis bei tvarka, jis, jo paties paaiškinimu, lengvabūdiškai pasikliovė suinteresuotų asmenų paaiškinimais ir valios dėl palikimo priėmimo nereiškė nei per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, nei dar penkerius metus po to.
Taip pat svarbu ir tai, kad palikimo sudėties nežinojimas nelaikomas svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas praleistas terminas palikimui priimti, o sprendžiant dėl pareiškimo pagrįstumo turi būti įvertinama ir termino praleidimo trukmė. Šiuo atveju pareiškėjas pareiškime nenurodo nei kada, nei kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis jis sužinojo apie savo galimą teisę į palikimą ar apskritai apie šio palikimo egzistavimą. Todėl pareiškime nesant šių duomenų nėra galimybės įvertinti, ar termino praleidimo priežastys gali būti laikomos svarbiomis ir pateisinančiomis termino atnaujinimą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA4 2026 m. kovo 9 d. el. laiške nurodė, kad pareiškimas nepagrįstas, prašė jį atmesti ir bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
Suinteresuoti asmenys SUA2 ir notaras Alvydas Andrijauskas atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atmetė, iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui SUA3 priteisė 1 000 EUR, o valstybei 18,23 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl nežinojimo apie palikimą yra akivaizdžiai prieštaringi ir nenuoseklūs. Pareiškime jis teigė nežinojęs ir net buvęs suklaidintas, kad paveldėtino turto yra, tačiau teismo posėdyje pripažino lankęsis sodyboje ir žinojęs apie močiutės turtą, o teiginys pareiškime yra „žmogiška klaida“. Pareiškėjo teiginius kitame teismo posėdyje, esą turtas galėjo priklausyti ne močiutei ir jis „nelindo į sąskaitas“, teismas pripažino kaip visiškai neatitinkančius įprastinių vidutinio asmens elgesio standartų ir vertino kaip bandymą pateisinti savo neveikimą ir išvengti teisinių pasekmių, todėl priėjo prie išvados, kad jie negali būti laikomi pagrįstais.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis buvęs suklaidintas giminaičių, jog jam palikimas nepriklauso. Teismo vertinimu, jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, o suinteresuoti asmenys jos nepatvirtino. Vien suinteresuoto bylos baigtimi asmens deklaratyvaus pobūdžio teiginiai savaime negali būti pripažinti pakankamu įrodymu šioms aplinkybėms konstatuoti.
Teismo įsitikinimu, paveldėjimo teisiniuose santykiuose pripažįstama visiems žinoma aplinkybe, jog palikimo santykius tvarko notarai, todėl kiekvienas bent minimaliai rūpestingas asmuo ir turėtų konsultuotis su jais, o ne giminaičiais, kaimynais, draugais ir pan. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pripažino į notarą nesikreipęs ir šią informaciją sužinojo išgirdęs tik per radiją, todėl jo neveikimą teismas vertino kaip akivaizdų ir objektyviai nepateisinamą nerūpestingumą. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kada pareiškėjas galimai sužinojo apie savo teisę paveldėti, tačiau šioje byloje teismas tai vertino kaip neturinčia įtakos prašymo išsprendimui aplinkybe.
Teismas pažymėjo, kad esminę reikšmę turi ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau nei penkeriems metams po palikėjos mirties, nors apie jos mirtį žinojo. Toks ilgas neveikimo laikotarpis, ypač atsižvelgiant į kitas nustatytas aplinkybes – pareiškėjas visą laiką gyveno Lietuvoje, nebuvo ligų ir pan., gyveno nedideliu apie 60-70 km. atstumu, lankydavosi palikėjos sodyboje – akivaizdžiai paneigia bet kokių objektyvių kliūčių egzistavimą.
Teismas vertino, kad kiti įpėdiniai (dvi palikėjos dukros), priėmę palikimą, pagrįstai tikėjosi teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, ką patvirtina ir jų nesutikimas su pareiškėjo prašymu. Teismas konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjui termino palikimui priimti atnaujinimas po nepateisinamai ilgo laiko ir nesant jokių objektyvių priežasčių, reikštų nerūpestingo ir pasyvaus pareiškėjo elgesio toleravimą, o tokiu sprendimu sukeltos teisinės pasekmės būtų neproporcingos ir neadekvačios kitų sąžiningų įpėdinių – suinteresuotų asmenų SUA4 ir SUA3 – interesams.
Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog įstatymo nustatytą terminą palikimui po pareiškėjo močiutės mirties priimti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl pareiškimo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti pareiškėjui terminą palikimui priimti po PAL1 mirties. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino CK 5.57 straipsnyje įtvirtintą „svarbių priežasčių“ sampratą, ją faktiškai sutapatindamas tik su objektyviomis, nuo asmens nepriklausančiomis kliūtimis, ir ignoravo kasacinio teismo praktikoje suformuotą nuostatą, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą turi būti vertinamos visos reikšmingos aplinkybės, įskaitant ir subjektyvias priežastis, lėmusias asmens elgesį.
Pirmosios instancijos teismas neatliko individualaus situacijos vertinimo ir apsiribojo formalia išvada, kad pareiškėjas buvo pasyvus, nors pareiškėjas nuosekliai nurodė, kad nesikreipė į notarą dėl to, jog buvo suklaidintas artimo giminaičio, suinteresuoto asmens (tetos), kuri patikino, kad jam paveldėjimo teisė nepriklauso. Tokia informacija buvo gauta iš šeimos nario, kuriuo pareiškėjas pagrįstai pasitikėjo, todėl objektyviai galėjo nulemti jo sprendimą nesikreipti į notarą. Tokia situacija negali būti prilyginama paprastam įstatymo nežinojimui ar nerūpestingumui, nes pareiškėjo neveikimą lėmė ne jo paties pasyvumas, o klaidinga informacija, gauta iš patikimo šaltinio.
Teismo posėdžio metu buvo nustatyta reikšminga aplinkybė, kuri pirmosios instancijos teismo apskritai nebuvo tinkamai įvertinta. Suinteresuotas asmuo SUA3 patvirtino, kad apie pareiškėjo teisę paveldėti jo neinformavo. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas iš artimiausių giminaičių negavo jokios teisingos informacijos apie savo teises, todėl jo neveikimas buvo nulemtas informacijos nebuvimo ir klaidingo įsitikinimo dėl teisės nebuvimo.
Teismas taip pat nepagrįstai sureikšmino pareiškėjo paaiškinimų tariamą prieštaringumą. Pareiškėjas neneigė žinojęs, kad palikėja gyveno sodyboje, tačiau tai nėra tapatu žinojimui apie konkretaus turto teisinį režimą ir paveldėjimo teisės egzistavimą. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai eliminavo momento, kada pareiškėjas sužinojo apie savo teisę paveldėti, svarbą, kadangi būtent asmens suvokimas apie savo teisę ir reali galimybė ją įgyvendinti yra esminiai kriterijai vertinant termino praleidimo priežastis.
Teismas neįvertino proporcingumo principo. Atsisakymas atnaujinti terminą šiuo atveju lemia, kad pareiškėjas visiškai netenka įstatymo jam suteiktos teisės paveldėti, nors tokia teisė kyla tiesiogiai iš įstatymo. Tuo tarpu termino atnaujinimas nesukeltų esminių neigiamų pasekmių kitiems įpėdiniams, o tik sudarytų galimybę išspręsti paveldėjimo klausimą iš esmės teisingai ir užtikrinti visų įpėdinių interesų pusiausvyrą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA3 pateikė atsiliepimą į apelianto atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nei SUA3, nei SUA4, nei kiti palikėjos giminaičiai ar dar kokie kiti asmenys neturėjo pareigos (kaip ir specialių kompetencijų) konsultuoti pareiškėją dėl palikimo priėmimo ypatumų. Be to, teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, kad galbūt „turtas galėjo priklausyti ne močiutei“, o jis „nelindo į sąskaitas“, visiškai neatitinka įprastinių vidutinio asmens elgesio standartų, todėl teismas juos pagrįstai vertino kaip bandymą pateisinti savo neveikimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas byloje visiškai neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su sužinojimo apie teisę paveldėti, momentu ir neteikė jokių argumentų, susijusių su šio momento svarba. Jo pareiškime dėl termino atnaujinimo yra nurodyta, kad jis kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo „nedelsdamas“ po to, kai jis sužinojo apie savo teisę paveldėti. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas paaiškino, kad apie savo teisę paveldėti sužinojo „per radiją“. Taigi, daugiau kaip penkerius metus pareiškėjo pasyvumas (abejingumas savo teisėmis) tęsėsi tol, kol pareiškėjas, atsitiktinai iš per radiją išgirstos kažkokios informacijos suprato, kad teisę paveldėti jis turėjo. Todėl bylą nagrinėjęs teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina pareiškėjo nepateisinamą nerūpestingumą. Visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir rūpestingas asmuo, turėjo visas galimybes savalaikiai sužinoti apie savo paveldėjimo teisių turinį ir jas įgyvendinti.
Tai, kad pareiškėjas savo teisėmis iš esmės lengvabūdiškai nesirūpino, atsitiktinis sužinojimas apie jų buvusį egzistavimą anaiptol nesudaro pagrindo šių teisių atkūrimui, o pareiškėjo akcentuojamas sužinojimo momentas išties yra visiškai nereikšmingas, nes pagrindo palikimo priėmimo terminui atnaujinti nėra, nepriklausomai nuo to, kada pareiškėjas apie tokią savo teisę sužinojo.
Bylą nagrinėjęs teismas savo nutartyje teisingai ir pagrįstai atkreipė dėmesį į labai ilgą, daugiau negu penkerius metus trukusį pareiškėjo pasyvumą, ir tai, kad nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų pateisinti tokios trukmės pareiškėjo neveikimą, taip pat į tai, kad prioritetas teikiamas civilinių teisinių santykių stabilumui ir kitų įpėdinių teisėtiems interesams.
Atskirajame skunde pareiškėjas tik deklaratyviai teigia teismui padarius pažeidimus, dėl kurių skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta, tačiau akivaizdu, kad pareiškėjo nesutikimas su nutartimi iš esmės yra sąlygotas ne faktiškai teismo tariamai padarytų pažeidimų, o to, kad teismas išsprendė bylą priimdamas ne tokį sprendimą, kokio tikėjosi pareiškėjas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA4 pateikė atsiliepimą į apelianto atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad prisideda prie suinteresuoto asmens SUA3 atsiliepimo bei prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad suinteresuotas asmuo niekada neklaidino ir neinformavo pareiškėjo paveldėjimo klausimais, o visi asmenys, turėję teisę į palikimą, sprendimą priėmė savarankiškai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus nustatytas atskirųjų skundų nagrinėjimo išimtis (CPK 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Apeliacijos objektas – Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo močiutė PAL1.
Palikėja PAL1 testamento nebuvo sudariusi, todėl jos palikimas buvo paveldimas pagal įstatymą. Palikėja mirties dieną buvo našlė, jos sutuoktinis SUT1 mirė (duomenys neskelbtini). Palikėja turėjo šešis vaikus: SŪN1 (pareiškėjo tėvą, mirusį (duomenys neskelbtini)), DUK1 (mirusią (duomenys neskelbtini)), SŪN2 (mirusį (duomenys neskelbtini)), SUA2 , SUA4 ir SUA3 .
Po palikėjos PAL1 mirties, Kelmės rajono 2-ojo notarų biure 2020 m. lapkričio 25 d. užregistruotas palikimo priėmimo faktas. Šio biuro notaro 2021 m. birželio 22 d. liudijime nurodyta, kad palikimą priėmė palikėjos dukros SUA3 ir SUA4 , paveldimą turtą sudaro žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas bei kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini).
Dėl atskirojo skundo argumentų
Įstatymas, šalių susitarimas ir retesniais atvejais teismas apibrėžia įgytų materialiųjų subjektinių teisių įgyvendinimo terminus. Teisių įgyvendinimo terminas – tai laikotarpis, per kurį asmuo pats gali įgyvendinti jam priklausančią subjektinę teisę arba pareikalauti iš įpareigoto asmens atlikti atitinkamus veiksmus šiai teisei įgyvendinti. Per šiuos terminus subjektinės teisės turėtojas gali įgyvendinti tas galimybes, kurios ir yra subjektinės teisės esmė.
Ribotas civilinių teisių ir pareigų galiojimo laikas – labai svarbi priemonė daryti poveikį civilinių teisinių santykių dalyvių elgesiui. Terminų, taikomų civilinių teisinių santykių srityje, teisinė reikšmė yra ta, kad jie suteikia teisiniams ryšiams apibrėžtumo ir stabilumo, drausmina teisinių santykių subjektus, skatina juos įgyvendinti subjektines teises ir vykdyti šalių susitarimus, užtikrina laiku atliekamą pažeistų teisių gynybą. Terminai turi svarbią reikšmę ir paveldėjimo teisiniuose santykiuose.
Palikimas savaime nepereina įpėdiniams, pagal CK 5.50 straipsnį įpėdinis tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti. Tai reiškia, kad, atsiradus teisei paveldėti, įpėdinis turi išreikšti savo valią dėl galimybės pasinaudoti nurodyta teise. Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šio termino eigos pradžią lemia įstatyme nustatytas įvykis – palikėjo mirtis.
Įstatymo nustatytu terminu nepriėmus palikimo, nesikreipus į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, t. y. neišreiškus valios priimti palikimą, laikoma, kad įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė pasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-313/2016). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 5.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto termino tikslus ir paskirtį, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminą, per kurį asmuo, pretenduojantis į palikimą, turi jį priimti, taip pat įtvirtino teisinę garantiją įpėdiniams, kad jų įstatyme nustatyta tvarka ir terminais įgytos teisės nebus paneigtos, išskyrus atvejus, kai kiti įpėdiniai savo teisų negalėjo įgyvendinti dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017).
Praleidęs CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Terminas palikimui priimti gali būti atnaujinamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2026 m. vasario 3 d. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti jam įstatymo nustatytą terminą palikimui, atsiradusiam po močiutės PAL1 mirties (duomenys neskelbtini), priimti. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas dėl šios teismo nutarties pateikė atskirąjį skundą, kurį grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismas nepagrįstai susiaurino „svarbių priežasčių“ sampratą, ją faktiškai sutapatindamas tik su objektyviomis, nuo asmens nepriklausančiomis kliūtimis, ir ignoravo kasacinio teismo suformuotą nuostatą, kad turi būti vertinamos visos reikšmingos aplinkybės, įskaitant ir subjektyvias priežastis, lėmusias asmens elgesį; 2) teismas neatliko individualaus situacijos vertinimo ir apsiribojo formalia išvada, kad pareiškėjas buvo pasyvus, nors pareiškėjas nuosekliai nurodė, kad nesikreipė į notarą dėl to, jog buvo suklaidintas artimo giminaičio; 3) teismas neįvertino, kad suinteresuotas asmuo SUA3 pareiškėjo apie teisę paveldėti jo neinformavo; 4) teismas nepagrįstai eliminavo momento, kada pareiškėjas sužinojo apie savo teisę paveldėti, svarbą; 5) teismas neįvertino proporcingumo principo, kadangi atsisakymas atnaujinti terminą lemia, kad pareiškėjas visiškai netenka įstatymo jam suteiktos teisės paveldėti, o termino atnaujinimas nesukeltų esminių neigiamų pasekmių kitiems įpėdiniams.
Pažymėtina, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios termino praleidimui pateisinti; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją ir byloje pateiktus įrodymus ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja svarbios priežastys, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, įvertino apelianto pareiškime nurodytų priežasčių, dėl kurių apeliantas praleido terminą palikimui priimti, svarbą, atsižvelgė į individualias situacijos aplinkybes, pareiškėjo atidumą, rūpestingumą, suinteresuotų asmenų poziciją ir interesus bei dėl to priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Apeliantas nurodo, kad buvo suklaidintas artimos giminaitės, o suinteresuoti asmenys – palikimą priėmusios palikėjos dukros – neinformavo pareiškėjo apie jo teisę priimti palikimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų šią jo poziciją ir nurodytus teiginius, juolab kad pagal kasacinio teismo praktiką, įpėdinis neįpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir informuoti vienas kitą apie palikėjo turto sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012). Teismo įsitikinimu, apeliantas nagrinėjamu atveju nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, mirus artimam asmeniui nesidomėjo palikimo priėmimo klausimu, neturėdamas pakankamai informacijos nesikreipė į kvalifikuotus asmenis pagalbos, todėl apelianto pasyvumas, aplaidumas ar galimas suklydimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto termino.
Taip pat atmestini apelianto argumentai ir dėl to, kad jis nežinojo, ar mirusi palikėja turėjo kokio nors turto, kurį jis turėjo teisę paveldėti, kadangi palikimo sudėties nežinojimas teismų praktikoje nelaikomas svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas praleistas terminas palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011; 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017).
Tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog sprendžiant bylą neturi esminės reikšmės momentas, kada pareiškėjas subjektyviai sužinojo apie savo teisę paveldėti, nesudaro pagrindo panaikinti priimtą nutartį, kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjas apie palikėjos mirtį sužinojo nedelsiant (nes dalyvavo palikėjos laidotuvėse), tačiau su pareiškimu į teismą kreipėsi praėjus tik daugiau nei penkeriems metams nuo palikėjos mirties. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nenurodė, jog dėl palikimo priėmimo per šį laikotarpį negalėjo kreiptis dėl kokių nors objektyvių priežasčių (o ne dėl pačio apelianto aplaidumo ir pasyvumo), neegzistuoja teisinis pagrindas praleistam terminui priimti palikimą atnaujinti.
Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, paprastai yra atsižvelgiama ir į tai, kiek terminas yra praleistas, nes praleidimo trukmė tiesiogiai susijusi su būtinumu išlaikyti pareiškėjo ir palikimą priėmusių įpėdinių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012). Paveldėjimo teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros principas suponuoja būtinybę įvertinti, kaip termino palikimui priimti atnaujinimas gali paveikti asmens, priėmusio palikimą ir tokiu būdu jau tapusio paveldimo turto savininku, teises ir pareigas, taip pat tai, kokią įtaką gali turėti termino atnaujinimas (neatnaujinimas) šių santykių dalyvių turtiniams interesams. Taigi, teismas, spręsdamas įstatyme nustatyto termino tam tikriems veiksmams atlikti atnaujinimo klausimą, visais atvejais turi įvertinti, ar sprendimas atnaujinti asmens praleistą terminą nepažeis kitų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2012).
Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat atmestinas ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino proporcingumo principo. Priešingai, teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad palikimą priėmusios kitos įpėdinės pagrįstai tikėjosi teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, ką patvirtino ir jų nesutikimas su pareiškėjo prašymu, o termino atnaujinimu sukeltos teisinės pasekmės būtų neproporcingos ir neadekvačios jų interesams. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ir šiai pirmosios instancijos teismo išvadai bei pažymi, kad įstatyme yra įtvirtintas trumpas trijų mėnesių terminas palikimui priimti siekiant apsaugoti paties palikimo bei civilinės teisės subjektų interesus, o šį terminą praleidus jis gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais dėl svarbių priežasčių. Nagrinėjamu atveju esant kitiems įpėdiniams, kurie dėl palikimo priėmimo kreipėsi laiku, kurie palikimą yra priėmę bei jį valdo, juo naudojasi ir disponuoja jau daugiau nei penkerius metus, praleisto termino atnaujinimas bei pareiškėjo neveikimo pateisinimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė termino palikimui priimti atnaujinimą reglamentuojančią teismų praktiką ir teisės normas, teisingai įvertino susiklosčiusią situaciją ir apelianto nurodytų priežasčių svarbą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pasisakius dėl esminių atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kiti šiuose procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
Apelianto atskirąjį skundą atmetus bylinėjimosi išlaidos priteistinos suinteresuotam asmeniui SUA3 , kuri iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų dydžių, suinteresuotam asmeniui iš apelianto priteisiamas 968 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2YT-3563-471/2026, palikti nepakeistą. Priteisti iš pareiškėjo PRS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , suinteresuotam asmeniui SUA3 , gimusiai (duomenys neskelbtini), 968 EUR (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.