Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) IES1 apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovams ATS1 ir akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl esminių bylos aplinkybių

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę ir procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, pagal kurias įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-316/2010; Nr. 3K-3-372/2014; Nr. 3K-3-118-219/2015, kt.).

Be to, įrodinėjimas civiliniame procese, priešingai nei baudžiamajame, grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus. Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat nurodyta teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai neliktų. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, neatsižvelgė į įrodymų visetą ir dėl to padarė neteisingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo ir jų įrodytinumo.

Asmeniui, savo veiksmais (neveikimu) padariusiam kitam asmeniui žalos, kyla civilinė atsakomybė, t. y. atsiranda turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita – pareigą juos (ją) atlyginti (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Nors už žalos padarymą yra atsakingas ją padaręs asmuo, tačiau tai ne visada reiškia, kad jis pats turės žalą atlyginti. Įstatymų ar sutarties numatytais atvejais asmuo gali apdrausti savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį (CK 6.254 straipsnio 1 dalis). Viena civilinės atsakomybės draudimo sutarčių rūšių yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kurią turi sudaryti visi transporto priemonių valdytojai, naudojantys transporto priemones Lietuvoje (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalis).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam – eismo – įvykiui (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013).

Taigi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ. Šio įstatymo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir Draudimo įstatymas (toliau – DĮ) taikomi kaip lex generalis (bendrasis įstatymas) (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis, TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalis).

Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis, DĮ 2 straipsnio 10 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (DĮ 2 straipsnio 33 dalis).

TPVCAPDĮ draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip transporto priemonės, kuriai pagal šio įstatymo nuostatas nustatyta draudimo prievolė, valdytojo civilinę atsakomybę, naudojant transporto priemonę pagal šio straipsnio 18 dalį, lėmęs eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama draudimo išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudžiama draudimo sutartyje ir (ar) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) (toliau – draudimo liudijimas) nurodytą transporto priemonę naudojančių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė už žalą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį (3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį, atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu eismo įvykio metu naudojant šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytą transporto priemonę ir esant visoms sąlygoms konstatuoti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę yra padaryta žala.

Draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos (DĮ 98 straipsnio 3 dalis).

Įvykus eismo įvykiui, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, draudėjui, naudos gavėjui ir (ar) nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda pareiga pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį, o draudikas turi pareigą tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas, turi teisę gauti informaciją apie įvykio aplinkybes ir padarinius iš bet kurio asmens (DĮ 98 straipsnio 1, 2, 4 dalys).

Draudiko pareiga tirti aplinkybes dedant reikiamas pastangas reiškia, kad jis turi veikti be nepateisinamo delsimo, negali suabsoliutinti iš draudėjo, naudos gavėjo ir (ar) nukentėjusio trečiojo asmens gautos informacijos ir (arba) tik ja apsiriboti, o turi pats, elgdamasis profesionaliai, sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai bei vadovaudamasis protingumo kriterijumi, rinkti reikšmingą informaciją, ją tikrinti ir tinkamai ištirti reikšmingas aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Draudikas neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos (DĮ 96 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Aptariama draudiko pareiga nevertintina kaip nustatanti jam prievolę, kilus abejonių dėl gautos informacijos teisingumo, kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl tyrimo atlikimo pagal šių kompetenciją. Teismui nagrinėjant ginčą dėl draudimo išmokos priteisimo vertinimas, ar draudikas šią procedūrinę pareigą įvykdė tinkamai, priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių. Jos netinkamas įvykdymas gali lemti neteisėtą rezultatą – draudiko atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, kurį teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, gali paneigti ir nuspręsti dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).

Vadovaujantis teismine praktika, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal DĮ 96 straipsnio 7 dalį būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Atsisakymas mokėti draudimo išmoką gali būti pripažįstamas pagrįstu tik nustačius esant suklastotus esminius duomenis, įvykį darančius nedraudžiamuoju, priešingu atveju atsisakymas išmokėti draudimo išmoką laikytinas nepagrįstu.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatytos išimtys, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti, yra aiškiai apibrėžtos ir apima du atvejus: 1) jei įvykis yra nedraudžiamasis (TPVCAPDĮ 21 straipsnis); 2) jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Pastaruoju atveju draudimo išmokos dydis taip pat gali būti atitinkamais atvejais mažinamas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką. Įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017, 11, 12 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, atsisakymą mokėti draudimo išmoką grįsdama draudžiamojo įvykio nebuvimu, privalo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad nebuvo draudžiamojo įvykio, gali reikšti tai, jog nebuvo eismo įvykio, eismo įvykis buvo imituotas, t. y. pavaizduotas kaip neva buvęs. Taigi atsakovė privalo įrodyti, kad eismo įvykio, kurio metu neva padaryta žala ieškovei, iš tikrųjų nebuvo, jis tik pavaizduojamas kaip buvęs. Tai reikštų, kad kitomis sąlygomis ar kitoje vietoje prieš vaizduojamą įvykį sugadinta transporto priemonė (priemonės) buvo specialiai pastatyta (pastatytos) taip, jog dirbtinai būtų vaizduojama, neva sugadinimai padaryti šio įvykio, kaip draudžiamojo, metu. Paskata imituoti tokį eismo įvykį gali būti siekis gauti draudimo išmoką už žalą, kuri iš tikrųjų padaryta kitokiomis aplinkybėmis, dėl kurių žalos padarymas nebūtų pripažintas draudžiamuoju. Tai, ar eismo įvykis buvo imituotas, gali būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, kur, kokioje vietoje yra įvykęs tiriamasis eismo įvykis (ar matomoje, ar nuošalioje vietoje); kokiu paros laiku (intensyvaus, normalaus eismo ar kai jo nėra); kas jame dalyvavo (pažįstami, susiję asmenys ar atsitiktiniai dalyviai); ar transporto priemonių sugadinimų ir (ar) asmenų sužalojimo ar kitokių padarinių atsiradimo aplinkybės atitinka objektyvias įvykio sąlygas ir kitas konkretaus įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017, 26–27 punktai).

TPVCAPDĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas išsiskiria iš kitų draudimo rūšių reguliavimo tuo, kad juo užtikrinama didesnė nukentėjusio asmens teisių apsauga. Pagal TPVCAPDĮ draudikas už transporto priemonės valdytoją, esant jo civilinei atsakomybei atlyginti žalą, atlygina trečiajam asmeniui nuostolius net ir tais atvejais, kai pagal bendrąsias draudimo teisės normas tokios pareigos įprastai neturėtų (pvz., transporto priemonės valdytojo tyčios ar jai pagal padarinius prilygintais atvejais). TPVCAPDĮ reguliuojamais atvejais netaikytinos CK 6.1014 straipsnio nuostatos, pagal kurias draudikas yra atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jei draudžiamasis įvykis padarytas tyčia.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar draudikas pagrįstai atsisako ieškovei išmokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad eismo įvykis yra nedraudžiamasis, nes jis įvyko kitomis nei vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis.

Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ savo poziciją, jog draudimo išmokos ieškovei nemokės esant nedraudžiamajam įvykiui, įrodinėjo 2024 m. gruodžio 23 d. AB „Lietuvos draudimas” Žalų teisės ir procesų valdymo skyriaus Žalų tyrimo grupės eksperto H. V. ekspertine pažyma, kurioje nustatyta, kad esant nurodomoms aplinkybėms ant slidžios asfalto dangos, automobiliai negalėjo sustoti taip, kad nurodo eismo įvykio dalyviai savo paaiškinimuose; gautos padėtys modeliuojant kompiuterine programa iš esmės skiriasi nuo nurodomų, kas suteikia pagrindą teigti, jog automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusiomis, bet kitomis aplinkybėmis; sugadinimų padarymo metu - susidūrimo metu automobilis „Mercedes Benz“ nejudėjo, t. y. stovėjo; vairuotojų nurodomos (kaip natūraliai susiklosčiusios) aplinkybės apie eismo įvykio kilimą ir jo eigą, o būtent kad susidūrimo metu „Mercedes Benz“ judėjo iš kairės atžvilgiu automobilio „Peugeot 206“, yra nesuderinamos ir prieštarauja nustatytiems duomenims, kad susidūrimo metu automobilis „Mercedes Benz“ stovėjo; automobiliai „Peugeot 206“ ir „Mercedes Benz“ buvo sugadinti ne vairuotojų ATS1 bei IES1 nurodomomis natūraliai susiklosčiusiomis, bet kitomis aplinkybėmis.

Ieškovė savo pozicijai, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ nepagrįstai atsisakė atlyginti žalą nukentėjusiajai, pagrįsti kreipėsi į ekspertines paslaugas transporto srityje teikiančią UAB „Impulsana“. 2025 m. balandžio 15 d. UAB „Impulsana“ eksperto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog automobilių sugadinimai tarpusavyje suderinami ir nenustatyti požymiai, kad prieš pat 2024 m. gruodžio 15 d. deklaruotą eismo įvykį šie automobiliai turėjo esminių sugadinimų/pažeidimų; automobilius vairavusių asmenų parodymai suderinami su objektyviais šio eismo įvykio požymiais; tikėtini automobilių greičiai prieš pat jų susidūrimą – atsakovo vairuojamo automobilio PEUGEOT – 30±5 km/h, o ieškovės vairuojamo automobilio– 0÷10 km/h; kadangi automobilyje „Mercedes Benz“ įrengta automatinė pavarų dėžė, tai techniniu požiūriu tikėtina, jog dėl susidūrimo metu veikusio dinaminio poveikio, šio automobilio vairuotoja galėjo nustoti spausti stabdžių pedalą ir tuomet po susidūrimo šis automobilis galėjo judėti pirmyn link jo užfiksuotos po eismo įvykio padėties ir sustoti, vėl stabdomas jo vairuotojos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiriant eismo įvykio aplinkybes, tam tikra jų paklaida, pavyzdžiui, transporto priemonių išsidėstymo, apgadinimo, greičio, kuriuo transporto priemonės važiavo iki susidūrimo, visada galima. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus. Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Suprantama, kad po susidūrimo fakto vairuotojai dėl patiriamo streso negali adekvačiai perteikti visų vairavimo aplinkybių, realiai egzistavusių kelias sekundės dalis iki eismo įvykio, taip pat prieš eismo įvykį vairuotojai nefiksuoja greičio rodmenų prietaisų skydelyje.

Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir atsakovo ATS1 nurodytos aplinkybės dėl eismo įvykio mechanizmo negali būti vertinamos atsietai nuo jų paaiškinimų apie kelio sąlygas ir veiksmus, atliktus prieš pat susidūrimą. Iš byloje esančių ieškovės paaiškinimų matyti, kad ji nurodė iki eismo įvykio važiavusi iki 50 km/val. greičiu, tačiau kartu paaiškino, jog buvo labai slidu, prieš pat susidūrimą ji pastebėjo iš šalutinio kelio atvažiuojantį automobilį, kuris nestabdė ir nesustojo, todėl ji iš karto pradėjo stabdyti. Ieškovė taip pat nurodė negalinti pasakyti, kiek dėl stabdymo sumažėjo jos automobilio greitis, nes į greičio skydelį nežiūrėjo. Tokie paaiškinimai nėra nesuderinami su UAB „Impulsana“ eksperto nustatytu tikėtinu 0–10 km/val. „Mercedes Benz“ greičiu susidūrimo momentu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšminga tai, kad UAB „Impulsana“ ekspertas, atlikdamas eismo įvykio analizę ir modeliavimą ta pačia kompiuterine programa „PC-Crash 15.0“, kuria buvo atliktas ir draudiko eksperto tyrimas, nustatė, jog automobilių sugadinimai tarpusavyje yra suderinami, automobilius vairavusių asmenų paaiškinimai yra suderinami su objektyviais eismo įvykio požymiais, o tikėtinas automobilio „Peugeot 206“ greitis prieš susidūrimą buvo 30 ± 5 km/vale, o automobilio „Mercedes Benz“ – 0–10 km/val. Be to, ekspertas nurodė, kad dėl susidūrimo metu veikusio dinaminio poveikio automobilio „Mercedes Benz“ vairuotoja galėjo nustoti spausti stabdžių pedalą, todėl automobilis po susidūrimo galėjo pajudėti pirmyn iki jo užfiksuotos galutinės padėties.

Byloje esantys ekspertų H. V. ir V. M. pateikti duomenys nėra vienareikšmiai ir nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad automobilis „Mercedes Benz“ susidūrimo metu neabejotinai stovėjo. Pažymėtina, kad AB „Lietuvos draudimo“ ekspertinėje pažymoje buvo padaryta išvada, jog automobilis „Mercedes Benz“ susidūrimo metu nejudėjo, t. y. stovėjo. Tačiau UAB „Impulsana“ eksperto išvadoje, kurią teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme palaikė ekspertas V. M., nustatyta, kad iš susidariusių automobilių apgadinimų pėdsakų yra pagrindas teigti, jog automobilio „Mercedes Benz“ greitis galėjo būti iki 10 km/val., ką patvirtino ir atliktas modeliavimas kompiuterine programa. Ekspertas nurodė, kad automobilių sugadinimai ir galutinės jų padėtys atsirado, kai automobilio „Peugeot 206“ greitis buvo apie 30 km/val., o „Mercedes Benz“ – apie 5 km/val., taikant paklaidą atitinkamai apie 30 ± 5 km/val. ir 0–10 km/val. Esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad ekspertas V. M. aiškiai nurodė, jog negalima kategoriškai teigti, kad automobilis „Mercedes Benz“ stovėjo.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovės pateiktą ekspertinę pažymą parengė H. V., kuris yra AB „Lietuvos draudimas“ Žalų teisės ir procesų valdymo skyriaus Žalų tyrimo grupės ekspertas. Todėl minėtos ekspertinės pažymos duomenys negali būti vertinami atsietai ir turi būti lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais, įskaitant ieškovės iniciatyva atlikto nepriklausomo ekspertinio tyrimo išvadomis (CPK 185 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ekspertinių tyrimų duomenys nėra tapatūs ir nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad „Mercedes Benz“ susidūrimo metu stovėjo ir jo greitis buvo lygus 0 km/val., todėl pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą.

Apeliacinio teismo teisėjų atkreipia dėmesį, kad ieškovė akcentavo, jog prieš susidūrimą stabdė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nurodytas apie 50 km/val. greitis nesuderinamas su ekspertų nustatytu greičiu ir dėl to ieškovės paaiškinimais negalima remtis, padaryta neįvertinus esminės aplinkybės – ieškovė nenurodė, kad būtent susidūrimo momentu jos automobilio greitis buvo apie 50 km/val. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad eismo įvykio dalyviai objektyviai negali tiksliai nurodyti transporto priemonės greičio susidūrimo momentu, ypač kai eismo įvykis įvyko žiemą, tamsiu paros metu, esant slidžioms kelio sąlygoms ir stresinei situacijai. Nagrinėjamu atveju ieškovė dar draudikui teiktuose paaiškinimuose aiškiai nurodė, kad tikslaus greičio negali pasakyti, nes į greičio skydelį nežiūrėjo, prieš susidūrimą stabdė ir negali pasakyti, kiek jos automobilio greitis dėl to sumažėjo. Todėl jos nurodytas apytikslis važiavimo greitis iki susidūrimo negali būti vertinamas kaip konkretus greitis būtent susidūrimo momentu. Pažymėtina, jog UAB „Impulsana“ eksperto nustatytas automobilio „Mercedes Benz“ 0–10 km/val. greičio intervalas susidūrimo momentu gali būti paaiškinamas ieškovės nurodytu stabdymu, kai ji pastebėjo iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią įvažiuojantį automobilį. Todėl vien aplinkybė, kad ieškovė buvo nurodžiusi, kad važiavo apie 50 km/val. greičiu, negali būti laikoma prieštaraujančia eksperto nustatytam galimam automobilio greičiui susidūrimo metu.

Be to, atsakovas ATS1 taip pat nenurodė tikslaus savo vairuoto automobilio greičio susidūrimo momentu. Jis paaiškino, kad važiavo gal 40–50 km/val. greičiu, tačiau buvo labai slidu, stabdė prieš pagrindinį kelią, slydo ir tiksliai greičio nurodyti negalintis. Šie paaiškinimai iš esmės dera su UAB „Impulsana“ eksperto nustatytu 30 ± 5 km/val. tikėtinu „Peugeot 206“ greičiu. Taigi ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti esminio prieštaravimo tarp eismo įvykio dalyvių paaiškinimų ir objektyvių duomenų.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl „Mercedes Benz“ statinio pobūdžio trasų automobilis susidūrimo metu stovėjo, o dėl to ieškovės nurodytos eismo įvykio aplinkybės yra paneigtos, yra pernelyg kategoriška ir neatitinka byloje esančių ekspertinių duomenų visumos (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas iš esmės neatsižvelgė į eksperto V. M. paaiškinimus, jo skaičiavimus ir išvadą, kad automobilių sugadinimai ir galutinės padėtys atsirado, kai automobilio „Peugeot 206“ greitis buvo apie 30±5 km/val., o „Mercedes Benz“ greitis apie 0÷10 km/val. ir negalima kategoriškai teigti, jog „Mercedes Benz“ stovėjo bei, kad nėra pagrindo teigti, jog automobiliai turėjo nesusietus esminius apgadinimus prieš susidūrimą.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių pagrįstai teigti, kad automobilių sugadinimai buvo padaryti kitu laiku, kitoje vietoje ar kitomis aplinkybėmis. Priešingai, byloje nustatyta, kad abu automobiliai faktiškai buvo susidūrę, jų sugadinimai yra tarpusavyje suderinami, automobilio „Peugeot 206“ priekinė dalis buvo apgadinta, o automobilio „Mercedes Benz“ apgadinta dešinė šoninė dalis. Šie duomenys atitinka deklaracijoje nurodytą susidūrimo schemą, pagal kurį „Peugeot 206“ įvažiavo į pagrindinį kelią ir atsitrenkė į „Mercedes Benz“ šoną.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės argumentą dėl ieškovės automobilyje buvusio nepilnamečio vaiko, pažymi, jog ieškovė apie vaiko buvimą automobilyje nurodė dar teikdama paaiškinimus draudikui, o atsakovas ATS1 šią aplinkybę taip pat patvirtino. Taigi šiuo aspektu eismo įvykio dalyvių paaiškinimai yra tarpusavyje nuoseklūs ir sutampa. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų šią aplinkybę, todėl nėra pagrindo ja abejoti vien dėl atsakovės iškelto hipotetinio teiginio, kad galbūt ši aplinkybė taip pat galėjo būti nurodyta neteisingai.

Be to, teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomos aplinkybės, kad žalos administravimo metu ieškovę atstovavo jos gyvenimo draugas S. M., kuris, atsakovės teigimu, yra pažįstamas su kitu atsakovu ATS1, todėl neatmestina tikimybė, jog ši pažintis yra susijusi su nagrinėjamu eismo įvykiu.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teisme 2025 m. gruodžio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu, šalims sakant baigiamąsias kalbas, atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovas nurodė, jog iš viešai prieinamų socialinių tinklų matyti, kad ieškovės gyvenimo draugas yra draugas su atsakovu ATS1, tačiau taip pat aiškiai pažymėjo, kad šia aplinkybe byloje nesiremia (posėdžio 32 min 56 s – 33 min 44 s). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien ši aplinkybė savaime nepatvirtina nei to, kad 2024 m. gruodžio 15 d. eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei ieškovės ir atsakovo ATS1 nesąžiningumo, nei jų pateiktų paaiškinimų neatitikties tikrovei. Pažymėtina, kad atsakovės argumentas grindžiamas tik prielaida – „neatmestina tikimybė“, kad S. M. ir ATS1 pažintis galėjo būti kaip nors susijusi su nagrinėjamu įvykiu, tačiau vien tik hipotetinė galimybė negali paneigti kitų byloje esančių įrodymų (CPK 177 – 185 straipsniai). Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių minėtų asmenų ryšį ar tokio ryšio įtaką eismo įvykio atsiradimui. Todėl ši aplinkybė, nesant ją pagrindžiančių kitų įrodymų, negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas paneigti ieškovės ir atsakovo ATS1 nuosekliai nurodytas eismo įvykio aplinkybes.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vertinant atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ veiksmus žalos administravimo metu reikšminga yra ir tai, kad draudikas, kaip profesionalus subjektas, turėjo pareigą nuo pat informacijos apie eismo įvykį gavimo momento veikti rūpestingai, apdairiai ir profesionaliai, visapusiškai ištirti visas reikšmingas eismo įvykio aplinkybes ir objektyviai įvertinti surinktus duomenis. Šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad draudikas žalos administravimo metu teikė skirtingą poziciją dėl to paties eismo įvykio ir jo draudžiamumo. Vienu atveju ieškovei buvo nurodyta, kad draudimo išmoka bus mokama, ją netgi perskaičiavo, o vėliau draudikas pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad eismo įvykis yra nedraudžiamasis. Taigi draudiko pozicijos pasikeitimas pats savaime nesudaro pagrindo pripažinti jo sprendimą neteisėtu, tačiau ši aplinkybė kartu su kitais byloje esančiais duomenimis patvirtina būtinybę vertinti, ar draudikas, priimdamas galutinį sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, tinkamai ir visapusiškai ištyrė visas reikšmingas eismo įvykio aplinkybes bei objektyviai įvertino visus jam prieinamus duomenis.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad 2024 m. gruodžio 15 d. eismo įvykis įvyko ieškovės ir atsakovo ATS1 nurodytomis aplinkybėmis, todėl nepagrįstai pripažino, kad atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ nekilo pareiga mokėti draudimo išmoką. Priešingai, byloje nustatytų aplinkybių visuma – Eismo įvykio deklaracija, kurioje ATS1 pripažino savo kaltę, įvykio vietos ir transporto priemonių sugadinimų nuotraukos, abiejų eismo įvykio dalyvių paaiškinimai, draudiko ir nepriklausomo eksperto atlikti tyrimai bei jų metu nustatytas automobilių tarpusavio kontakto mechanizmas – sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad eismo įvykis faktiškai įvyko ir kad jo metu „Peugeot 206“ susidūrė su „Mercedes Benz“ ieškovės ir atsakovo ATS1 nurodytomis aplinkybėmis. Nustatytos aplinkybės atitinka draudžiamojo įvykio sampratą, o atsakovo ATS1, kaip transporto priemonės „Peugeot 206“ valdytojo, civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio atsiradusios žalos yra susijusi su apdrausta transporto priemone. Pripažinus, kad eismo įvykis yra draudžiamasis, atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, kurios dydis nustatytinas pagal faktiškai ieškovei padarytos žalos dydį ir teisės aktuose nustatytas draudimo išmokos apskaičiavimo taisykles. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu atmestas konstatavus, kad eismo įvykis nėra draudžiamasis, negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija šiuo atveju nustatė, kad atsakovo ATS1 vairuoto automobilio „Peugeot 206“ valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ ir nėra ginčo dėl to, jog atsakovas ATS1 pripažino kaltę dėl eismo įvykio. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja atlyginti dėl eismo įvykio padarytą turtinę žalą, kurios dydis neviršija TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos maksimalios draudimo sumos dėl žalos turtui. Todėl nustačius, kad eismo įvykis yra draudžiamasis ir dėl jo atsirado žala, už kurią atsakingas transporto priemonės valdytojas, kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, būtent draudikui tenka pareiga atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytomis sąlygomis ir ribose. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas priteisti draudimo išmoką iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“. Atitinkamai nėra pagrindo priteisti solidariai žalos iš atsakovo ATS1, kadangi jo civilinė atsakomybė dėl nagrinėjamo eismo įvykio buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkintinas AB „Lietuvos draudimo“ atžvilgiu, o reikalavimas atsakovui ATS1 – atmestinas.

Žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki eismo įvykio ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turto remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinosios remonto išlaidos yra lygios ar viršija 75 procentus turto rinkos vertės iki eismo įvykio (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 14 punktas (redakcija nuo 2024 m. liepos 30 d.).

Iš ieškovės byloje pateiktos (duomenys neskelbtini) IĮ vertinimo ataskaitos bei 2025 m. sausio 21 d. remonto sąmatos Nr. 25-007 matyti, jog transporto priemonės „Mercedes Benz6 030 Eur, transporto priemonės atkuriamoji vertė, keičiant senas detales naujomis originaliomis detalėmis – 5 842 Eur, sužalotos transporto priemonės rinkos vertė – 1 920 Eur. C 320 CDI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė prieš sužalojimą buvo

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, nes būtinosios remonto išlaidos – 5 842 Eur – sudaro daugiau kaip 75 procentus transporto priemonės rinkos vertės iki eismo įvykio (6 030 Eur). Todėl žalos dydis turi būti nustatomas ne pagal transporto priemonės atkūrimo (remonto) išlaidas, bet pagal transporto priemonės rinkos vertę iki eismo įvykio, iš jos atimant transporto priemonės likutinę vertę po eismo įvykio.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, paneigiančių (duomenys neskelbtini) IĮ vertinimo ataskaitoje nustatytą transporto priemonės „Mercedes Benz C 320 CDI“ 6 030 Eur rinkos vertę iki eismo įvykio ar 1 920 Eur likutinę vertę po eismo įvykio. Priešingai, būtent šiais duomenimis savo poziciją dėl galimo žalos dydžio grindė ir atsakovė AB „Lietuvos draudimas“. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo byloje esančio turto vertinimo duomenų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės dėl 2024 m. gruodžio 15 d. eismo įvykio patirtos turtinės žalos dydis nustatytinas taip: iš transporto priemonės rinkos vertės iki eismo įvykio – 6 030 Eur – atimant jos likutinę vertę po eismo įvykio – 1 920 Eur. Taigi ieškovei padarytos turtinės žalos dydis sudaro 4 110 Eur.

Atsižvelgdama į tai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl 5 842 Eur turtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas tokia apimtimi. Ši suma atitinka transporto priemonės atkuriamąsias (remonto) išlaidas, tačiau, nustačius, kad transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, žalos dydis nustatytinas pagal transporto priemonės rinkos vertę iki eismo įvykio ir jos likutinę vertę po eismo įvykio, todėl ieškovei priteistina 4 110 Eur turtinės žalos atlyginimo suma (6 030 Eur – 1 920 Eur).

Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis), todėl nepagrįstai sprendė, jog 2024 m. gruodžio 15 d. eismo įvykis nėra draudžiamasis ir atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad eismo įvykis yra draudžiamasis, atsakovo ATS1 civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu padarytos žalos yra apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, o ieškovei padarytos turtinės žalos dydis sudaro 4 110 Eur, yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei 4 110 Eur turtinės žalos atlyginimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, o ieškinio reikalavimą atsakovui ATS1 atmesti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl ieškovės prašomų kitų išlaidų priteisimo

CPK 88 straipsnio 1 dalyje nurodytos konkrečios išlaidų rūšys, kurios priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (1 dalies 1–9 punktai), o 10 punkte įtvirtinta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir kitos, įstatyme nenurodytos, tačiau būtinos ir pagrįstos išlaidos. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkantį šiuo metu galiojančio CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto redakciją), yra pažymėjęs, kad tam, jog įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009, 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-1120/2023, 76 punktas). Pavyzdžiui, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai bylinėjimosi išlaidos yra nesusijusios su pažeistų teisių gynimu teismine ar privaloma neteismine tvarka, tačiau patirtos savo teises specialiuose įstatymuose nustatyta (civiline) tvarka ginant nuo pažeidimo kitose institucijose, ne teisme, jos nepatenka į bylinėjimosi išlaidų kategoriją, tačiau atitinka CK 6.249 straipsnyje nustatytus kriterijus, t. y. vertintinos kaip išlaidos, kurių ieškovas nebūtų turėjęs, jei jo teisės kito asmens neteisėtais veiksmais nebūtų buvusios pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-823/2024). Tuo tarpu išlaidos, patirtos privalomoje neteisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje ir dėl to neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla, vertintinos kaip bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-61-823/2023). Taigi, tai, ar išlaidos, patirtos ikiteisminėje stadijoje, vertintinos kaip bylinėjimosi išlaidos, priklauso nuo to, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, gavusi AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymą mokėti draudimo išmoką, turėjo pagrindą imtis priemonių savo pažeistoms teisėms apginti. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) IĮ parengtoje vertinimo ataskaitoje buvo nustatyta transporto priemonės „Mercedes Benz C 320 CDI“ rinkos vertė iki eismo įvykio, jos likutinė vertė po eismo įvykio, apgadintos transporto priemonės žalos dydis bei remonto sąmata, o UAB „Impulsana“ eksperto išvadoje buvo įvertinti automobilių sugadinimai, eismo įvykio mechanizmas, apskaičiuoti tikėtini transporto priemonių greičiai prieš susidūrimą. Taigi šie dokumentai buvo tiesiogiai susiję su byloje kilusio ginčo aplinkybių nustatymu ir ieškovės reikalavimo pagrindimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad 200 Eur transporto priemonės vertinimo ir 1 210 Eur nepriklausomo eksperto išvados parengimo išlaidos buvo pagrįstos ir būtinos ieškovei siekiant nustatyti eismo įvykio metu padarytos žalos dydį bei apginti savo pažeistas teises, todėl yra pagrindas šias išlaidas ieškovei priteisti.

Be to, 120 Eur automobilio nuomos išlaidos nagrinėjamu atveju taip pat yra susijusios su eismo įvykio metu ieškovei padaryta žala. Ieškovė dėl eismo įvykio neteko galimybės įprastai naudotis jai priklausančia transporto priemone, todėl automobilio nuoma laikytina išlaidomis, patirtomis siekiant kompensuoti dėl sugadintos transporto priemonės atsiradusius naudojimosi ja nepatogumus. Byloje nėra duomenų, kad nurodyta 120 Eur automobilio nuomos kaina būtų nepagrįsta ar akivaizdžiai neatitiktų protingumo kriterijų, todėl ši suma taip pat priteistina ieškovei.

Atsižvelgiant į tai, ieškovei priteistinos iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 1 530 Eur (200 Eur + 1 210 Eur + 120 Eur) išlaidos, susijusios su eismo įvykiu ir jo padarytos žalos nustatymu bei pašalinimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinus iš dalies, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).

Ieškovė byloje pirmosios instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 2025 m. sausio 28 d. sumokėjo 131 Eur žyminio mokesčio; 2025 m. balandžio 27 d. primokėjo 37 Eur žyminio mokesčio; už ieškinio parengimą ir atstovavimą teisme advokato padėjėjui sumokėjo 900 Eur.

Už apeliacinį skundą ieškovė 2026 m. vasario 6 d. sumokėjo 132 Eur žyminį mokestį bei pateikė duomenis, kad už teisines paslaugas pagal 2026 m. vasario 6 d. sąskaitą advokatei sumokėjo 700 Eur (2026 m. vasario 16 d. mokėjimas 300 Eur sumai ir 2026 m. kovo 23 d. mokėjimas 400 Eur sumai).

Duomenų apie atsakovų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

Šiuo procesiniu sprendimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra teisinis pagrindas, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, spręsti, kad ieškovės ieškinys tenkintas 70 procentų (4 110 Eur x 100 / 5 842 Eur) ir ieškovės apeliacinis skundas tenkintas 70 procentų (sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies) (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnis).

Ieškovės ieškinį tenkinus iš dalies (70 proc.), ieškovei iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priteisiamos 747,60 Eur (1068 Eur x 70 / 100) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Taip pat ieškovės apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (70 proc.), ieškovei iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priteisiamos 582,40 Eur (832 Eur x 70 / 100) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos (tenkančios kiekvienai iš šalių) sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 4 110 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą dešimt eurų) turtinės žalos atlyginimo, 747,60 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt septynis eurus ir 60 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1 530 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus trisdešimt eurų) kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 582,40 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt du eurus ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.