Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jorūnė Pukinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doralta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doralta“ patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 dėl darbo ginčo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl pagrindų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (nebuvimo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Pripažinus, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nagrinėtina, ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.

Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas turi atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, faktines bylos aplinkybes, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų deklaruojamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1369-236/2018; 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1190-553/2022 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovo nesąžiningi veiksmai, tačiau konkrečiai tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu.

Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžia aplinkybe, kad nesustabdžius DGK sprendimo dalies skubaus vykdymo, jai gali būti padaryta žala, kurios vėlesnis atlyginimas ar susigrąžinimas iš atsakovės būtų apsunkintas arba apskritai neįmanomas, kadangi nėra aišku, ar atsakovei yra pratęstas ir suteiktas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šį ieškovės argumentą, pažymi, jog ieškovei nėra žinomas atsakovės leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje statusas, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks ieškovės teiginys yra grindžiamas tik hipotetinėmis prielaidomis. Ieškovei nepateikus jokių duomenų, kurie realiai įrodytų atsakovės nesąžiningumą ar siekį išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad, nesiėmus ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, o teismui ieškinį patenkinus, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų, juolab – kad taptų neįmanomas įvykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad darbo teisėje pripažįstamas darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, apsaugos principas. Kita vertus, šis principas nėra absoliutus ir negali būti aiškinamas kaip draudžiantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali turėti įtakos darbuotojo teisėms, kai tam egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos. Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įvertinti abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, galimos žalos mastą ir realų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, kad vykdomasis dokumentas jau perduotas vykdyti antstoliui, kuris priėmė patvarkymą dėl priverstinio lėšų nurašymo, ir kad dėl šių veiksmų ribojama ieškovės ūkinė veikla. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų, kad 755 Eur sumos išieškojimas realiai sutrikdė ar gali sutrikdyti jos ūkinę veiklą. Vien tik deklaratyvus teiginys, jog santykinai nedidelės, t. y. 755 Eur, sumos išieškojimas riboja ieškovės ūkinę veiklą nepatvirtina tokios grėsmės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad jeigu tokio dydžio sumos išieškojimas iš tiesų reikšmingai sutrikdė ieškovės ūkinę veiklą, tai kelia pagrįstų abejonių dėl pačios ieškovės pajėgumo atsiskaityti su atsakove – susiklosčius tokiai situacijai, kai būtų pritaikytos ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės ir galimai būtų priimtas ieškovei nepalankus teismo sprendimas, būtų apribota darbuotojos galimybė gauti jai priteistą darbo užmokestį.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog paminėti apeliantės argumentai iš esmės yra grindžiami ne konkrečiais įrodymais, kuriuos ji, įrodinėdama grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, turėtų pateikti, o tik spėjimais ir deklaratyviais teiginiais. Kitaip tariant, apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad, esant ieškovei palankiam teismo sprendimui, DGK sprendimo dalies vykdymo atgręžimas, kuris reglamentuotas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 233 straipsnyje, būtų neįmanomas ir kad ieškovė nebegalėtų susigrąžinti iš atsakovės DGK sprendimo pagrindu išieškotos sumos. Taigi nagrinėjamu atveju neįrodyta nei teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, nei atsakovės nesąžiningumas grąžinant ieškovei išieškotas sumas palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją ir pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodžius, kad egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doralta“ atskirojo skundo netenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.