Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškinys nėra prima facie pagrįstas. Ieškinio reikalavimas, kuriuo yra reikalaujama priteisti tariamą 90 000,00 Eur skolą, net preliminariai neegzistuoja – rangovas neturi tokios galiojančios reikalavimo teisės. Šiuo konkrečiu atveju, rangovas (ieškovė) sutartimi sulygtus darbus atliko nekokybiškai ir su defektais, kurie kilo pakartotinai. Dar daugiau, nesiima jokių veiksmų šiems darbų defektams ištaisyti. Tokiu būdu ieškovė pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Rangovo atliktų darbų defektai buvo konstatuoti dar 2024 m. gruodžio 9 d. bei 2024 m. gruodžio 10 d. Užsakovo pretenzijose – tiek ruože A/L, tiek ruože H buvo nustatyti rangovo atliktų darbų defektai, dėl ko rangovas iš naujo įrenginėjo siūles abiejuose ruožuose. Įvertinus tai ir siekiant apsaugoti užsakovo teises ir teisėtus interesus, buvo pasirašytas susitarimas. Remiantis sutarties nuostatomis rangovas, iki šiol neįvykdęs sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir nepašalinęs pakartotinai kilusių darbų trūkumų, neturi teisės reikalauti, kad pastarajam būtų sumokėta užstato suma, o lygiagrečiai, užsakovas turėjo teisę sulaikyti užstato sumą ir jos nesumoka visiškai pagrįstai, laikantis sutarties ir susitarimo nuostatų. Tad rangovo, neištaisiusio pakartotinai kilusių darbų defektų, reikalavimas neegzistuoja. Užsakovo poziciją patvirtina ir tarp šalių dar 2025 m. liepos 28 d. pasirašytas susitarimas, kuriuo buvo sutarta, jog, siekiant užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą dėl naujai paaiškėjusių darbų defektų, užsakovas sulaiko 90 000,00 EUR siekiančią užstato sumą. kaip aiškiai buvo sulygta ir susitarimu, užstato išmokėjimas rangovui yra siejamas su esmine sąlyga – jei iki 2025 m. gruodžio 31 d. nepaaiškės naujų rangovo atliktų darbų defektų. Be kita ko, susitarime buvo aiškiai įtvirtinta, kad užstatas gali būti išmokamas rangovui tik tokiu atveju, jei nurodytai datai nėra fiksuojama darbų defektų. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju, darbų defektai atsirado ir buvo nustatyti iki 2025 m. gruodžio 31 d. (Susitarimu įtvirtintos datos). Todėl neegzistavo bei nebuvo tenkintos susitarimu abiejų šalių sulygtos sąlygos užstatui išmokėti. Tai pagrindžia, kad, įvertinus nurodomas aplinkybes, rangovas neturi teisės reikalauti grąžinti jam užstatą, lygų 90 000,00 EUR sumai. Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, egzistuoja pagrindas teigti, kad Ieškinys nėra prima facie pagrįstas.

Ieškiniu yra reikalaujama rangovo naudai iš užsakovo priteisti 90 000,00 EUR skolą, delspinigius ir procesines metines palūkanas. Įvertinus tai, išnagrinėjus bylą ir priėmus rangovui palankų teismo sprendimą (su kuo užsakovas kategoriškai nesutinka), teismo sprendimu būtų priteisiama 90 000,00 EUR skola, delspinigiai ir procesinės palūkanos. Atitinkamai, prašyme nėra įrodoma ir net įrodinėjama, kad egzistuotų bent menkiausia grėsmė, jog darbų defektų ištaisymas (laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju) sutrikdytų tokio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą, t. y. įvykdyti rangovo turtinį reikalavimą. Todėl konstatuotina, kad byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra visiškai nesusiję su ieškinio reikalavimų esme bei jų įvykdymo užtikrinimu.

Prašyme net nėra slepiama, kad pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – įrodymų užtikrinimas, be kurių tariamai nebus įmanoma nustatyti tikrųjų defektų atsiradimo priežasčių. Tačiau analogiškais atvejais prašant taikyti analogiškas laikinąsias apsaugos priemonės, teismų praktikoje yra konstatuojama, jog prašymo turinys leidžia spręsti, kad ieškovė sumaišė du skirtingus institutus – įrodymų užtikrinimo institutą (LR CPK 221–224 str.) ir laikinųjų apsaugos priemonių institutą (LR CPK 144–152 str.).

Prašyme nebuvo įrodinėjama, kad užsakovas būtų nesąžiningas, ketintų paslėpti, perleisti turtą ir negalėtų įvykdyti ieškiniu reiškiamo piniginio reikalavimo, jei galutinis įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų palankus rangovui. Prašymas buvo grindžiamas melagingais ir tikrovės neatitinkančiais teiginiais, iškraipant užsakovo teikto atsakymo tekstą, neva užsakovas nurodė, kad per 3 dienas nuo atsakymo išsiuntimo yra planuojama organizuoti rangovo atliktų darbų defektų šalinimą. Tačiau priešingai, atsakyme yra aiškiai nurodoma, kad užsakovas ragino rangovą operatyviai, t. y. per 3 darbo dienas nuo atsakymo išsiuntimo, pateikti poziciją dėl susitikimo, siūlomų ekspertų kandidatūrų ir susitarimo dėl ekspertinių išvadų privalomumo šalims bei atitinkamai – defektų pašalinimo kaštų prisiėmimo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lems dar didesnę, neproporcingą žalą ir sukels neproporcingus padarinius. Visų kelio ruožų darbų vertė iš viso sudaro itin reikšmingą 25 813 851,79 EUR su PVM sumą. Be kita ko, objektas yra itin reikšmingas – užtikrina transporto judėjimą į Rūdninkų poligoną, jame vyksta sunkiosios karinės technikos eismas. Atitinkamai, rangovas, tariamai gindamas savo itin siaurą ir palyginus su visa objekto darbų verte nereikšmingą reikalavimą, reikalaudamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei uždrausti užsakovui ištaisyti darbų defektus, rizikuoja sukelti neproporcingai didesnes neigiamas pasekmes ir didesnę žalą nei yra šiuo metu, rangovui netinkamai atlikus darbus. Dėl blogai užsandarintų siūlių (rangovo atliktų darbų defektų) į jas patenka vanduo, kuris lemia betono dangos trūkius. Delsiant tvarkyti darbų defektus, vien šio atskirojo skundo pateikimo metu vyksta negrįžtami betono dangos degeneraciniai procesai, ko pasekoje, defektų pašalinimo išlaidos tik neproporcingai didės – teks šalinti ne tik darbų trūkumus, bet ir ardyti jau įrengtą betono dangą ir ją tiesti iš naujo.

Kyla ir didžiulė grėsmė, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis uždraudus atlikti darbų defektų šalinimo darbus, bus negrįžtamai pažeista užsakovo reputacija, kurios pažeidimas taip pat sukels neproporcingą žalą užsakovui. O šį faktą patvirtina itin skandalingai nuskambėjusi Rūdninkų karinio poligono betono kelio įrengimo darbų, kuriuos atliko UAB „Fegda“, bei nustatytų trūkumų, jų netvarkymo situacija, kuri buvo plačiai aptarinėjama žiniasklaidoje ir dėl kurios atliktas žurnalistinis tyrimas.

Nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturės bei neturi ir jokios įtakos ir / ar grėsmės būsimo teismo sprendimo (į)vykdymui. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir užsakovui pačiam ar pasitelkus trečiuosius asmenis ištaisius darbų defektus, o byloje priėmus rangovui palankų sprendimą ir nustačius, kad jis tariamai nėra atsakingas už darbų defektus (su kuo užsakovas kategoriškai nesutinka), darbų defektų ištaisymas neturėtų jokios reikšmės būsimo įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymui – užsakovas paprasčiausiai, vykdydamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, įvykdytų reikalavimus ir pervestų užstato sumą rangovui. Taigi darbų defektų pašalinimas yra visiškai nesusijęs su ieškinio reikalavimais, kurie yra piniginio pobūdžio, bei būsimo įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymu. Atitinkamai, byloje priėmus teismo sprendimą, palankų užsakovui, rangovo reikalavimai būtų atmesti ir bet kokiu atveju būtent užsakovas turėtų reikalavimą į rangovą atlyginti darbų defektų šalinimo išlaidas, jas padengtų užstato suma bei papildomai kreiptis į 2025 m. liepos 31 d. Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštą Nr. GA 108347 išdavusią draudimo bendrovę dėl likusių nuostolių atlyginimo.

Prašyme rangovas klaidina teismą, teigdamas neva laikinosios apsaugos priemonės yra trumpalaikės ir reikalingos tik iki teismo ekspertizės atlikimo, tačiau prašymu realiai buvo reikalaujama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Negana to, prašyme laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis tėra tik deklaratyviai pridengiamas tariamos teismo ekspertizės atlikimu, tačiau net ir joks prašymas skirti teismo ekspertizę realiai nebuvo reiškiamas.

Atsakovė skunde nutyli, kad 90 000 EUR suma iš esmės yra ieškovei priklausančios ir atsakovės nepagrįstai sulaikytos lėšos už pagal atskirą 2024 m. liepos 18 d. Rangos sutartį Nr. GEV24/07/18-1 (toliau – Sutartis2) atliktus ir 2024 m. gruodžio 20 d. Galutiniu atliktų darbų aktu priimtus darbus. Atsakovė šios sumos mokėjimą ieškovei sulaikė remdamasi 2024 m. gruodžio 1d. Rangos sutarties Nr. GEV24/02/01-1 (toliau – Sutartis1) 4.11.1 punkto nuostata, nors abi sutartys yra visiškai atskiros, sudarytos dėl skirtingų objektų. Ieškovės reikalavimo pagrindą sudaro 2025 m. liepos 28 d. šalių pasirašytas Susitarimas Nr. 1 (toliau – Susitarimas), kurio 1 punkte yra aiškiai numatyta, kad: (i) jeigu iki 2025 m. gruodžio 31 d. nebus užfiksuoti darbų defektai, 90 000 EUR užstatas (toliau – užstatas) grąžinamas ieškovei iki 2026 m. sausio 15 d; (ii) jeigu defektai bus užfiksuoti – ieškovė įsipareigoja juos šalinti Sutartyje1 nustatyta tvarka, o dėl užstato grąžinimo sąlygų šalys tariasi iš naujo. Vis dėlto, vietoje šio aiškaus Susitarimu prisiimto įsipareigojimo derėtis iš naujo dėl užstato grąžinimo sąlygų, atsakovė pasirinko vienašališką poziciją – užstato negrąžinti, dialogo nepradėti, o sulaikytomis lėšomis disponuoti savo nuožiūra. Toks atsakovės elgesys pažeidžia Susitarimą ir suteikia ieškovei pagrindą kreiptis į teismą dėl užstato priteisimo.

Atsakovė skunde sąmoningai ignoruoja, kad ieškovė savo pareigas pagal Sutartį1 yra įvykdžiusi pilnoje apimtyje: (i) 2024 m. pabaigoje nustatyti siūlių defektai buvo pašalinti netiriant jų atsiradimo priežasčių, bei tai užfiksuota Defektų ištaisymo aktais Nr. 1–4; (ii) pasirašytas 2025 m. birželio 2 d. Baigiamasis atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo atliktų darbų rezultatas yra priimtas; (iii) ieškovė pateikė atsakovei 2025 m. liepos 31 d. ERGO Draudimo liudijimą Nr. 710-451-108347 (50 859,49 EUR sumai), kuris sudaro lygiai 10 % Sutarties1 vertės ir atitinka Sutarties1 8.5 punktą. Minėtos aplinkybės pagrindžia pareigą grąžinti užstatą ieškovei. Atsakovės argumentas, jog ieškovė neva nepašalino 2025 m. gruodžio 4 d. Defektiniame akte Nr. 1 užfiksuotų defektų, todėl negali reikalauti užstato grąžinimo, yra nepagrįstas. Visų pirma, defektų atsiradimo priežastys nėra nustatytos ieškovės pozicija, jog defektai atsirado ne dėl ieškovės atliktų darbų kokybės nuokrypių, yra pagrįsta Specialisto technine nuomone bei nuotraukomis. Siūlių defektai užfiksuoti tik ruože A/L, o ruožas H (virš 21 000 m siūlių) ir kelio A atkarpa 25–26 yra pripažinti be trūkumų. Atliekant siūlių įrengimą tuo pačiu laiku, ta pačia komanda, ta pačia technologija ir tomis pačiomis medžiagomis, vienodų rezultatų nebuvimas objektyviai negali būti aiškinamas tik ieškovės atliktų darbų kokybės pasekme. Tai tikėtina rodo, kad defektų priežastys sietinos su konkretaus ruožo konstrukcinėmis savybėmis,

Svarbu paminėti ir naujai paaiškėjusias aplinkybes užfiksuotas po apsilankymo objekte 2026 m. gegužės mėnesį. Apsilankymo metu buvo užfiksuoti įvairaus pobūdžio betono defektai – betono plokščių kraštų skilimas (krašto trupėjimas), paviršiaus pažeidimai, deformacijos – kurie rodo mechaninį kelio konstrukcijos perkrovimą arba netinkamai paruoštą / įrengtą betono dangą. Šie betono dangos defektai nepriklauso nuo ieškovės įrengtų siūlių, ir jų atsiradimas yra atsakovės, kaip kelio konstrukcijos rengėjo ir betono dangos statytojo, atsakomybė. Ieškovės atstovai objekte taip pat užfiksavo atsakovės vykdomus betono dangos remonto darbus. Tai yra itin svarbi aplinkybė dviem aspektais: (i) atsakovė savo veiksmais netiesiogiai pripažįsta, kad objekte egzistuoja betono dangos defektai, kurie nėra ir negali būti ieškovės atliktų Darbų rezultatas; (ii) atsakovės atliekami betono dangos remonto darbai gali kelti grėsmę Nutartimi siekiamam tikslui – įrodymų išsaugojimui, nes betono dangos remontas neišvengiamai paveiks ir greta esančių siūlių, kurios yra bylos ginčo dalykas, faktinę būklę. Pridedamos nuotraukos iliustruoja: (i) objekte esamus betono dangos defektus (betono krašto trupėjimas, paviršiaus pažeidimai), kurie yra nepriklausomi nuo ieškovės įrengtų siūlių; (ii) atsakovės vykdomus betono dangos remonto darbus (matomi švieži betono / mastikos užpildų pėdsakai prie siūlių, drėgni remontuoti plotai); (iii) faktinę siūlių būklę, rodančią, kad pati hermetinė medžiaga (juodos spalvos sandariklis) tam tikrose vietose yra išlikusi vientisa, o defektai pasireiškia būtent betono plokščių kraštų zonoje – t. y. ne hermetiko, o betono pažeidimo forma.

Priešingai nei nurodo apeliantė, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio reikalavimo esme. Ieškiniu yra reikalaujama priteisti 90 000 EUR užstato sumą, o būtent šios lėšos ir yra tos, kurias atsakovė ketina sunaudoti defektų šalinimo darbams atlikti. Tai aiškiai patvirtina pačios atsakovės 2026 m. balandžio 29 d. rašto formuluotė. Vadinasi, ieškinio dalyką sudarančią sumą atsakovė ketina vienašališkai panaudoti, taip iš esmės padarydama būsimą ieškovei palankų teismo sprendimą neįvykdomu. Skunde atsakovės cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo 2020-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-990-516/2020 ir Kauno apygardos teismo 2022-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-630-601/2022 faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo nagrinėjamos bylos: cituojamose bylose buvo prašoma uždrausti šalinti defektus užsakovui, kuris savarankiškai nedisponavo ginčo lėšomis.

Atsakovės nesąžiningumą įrodo konkretūs, dokumentais patvirtinti veiksmai: susitarime aiškiai numatytos pareigos derėtis iš naujo dėl užstato grąžinimo nevykdymas; bendros 28 % Sutarties1 vertės užtikrinimo sumos sulaikymas, nepaisant to, kad Sutarties1 8.5 punktas numato tik 10 % užtikrinimą nustatytas vos 3 darbo dienų terminas ieškovei atsakyti į atsakovės pateiktą poziciją bei aiškiai išreikštas ketinimas savavališkai naudoti užstato lėšas savarankiškų betono dangos remonto darbų vykdymas objekte (ką patvirtina nuotraukos), nepaisant nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Atsakovės teiginys, jog ji „nesirengia samdyti kito rangovo“, yra paneigiamas tiek pačios atsakovės dokumentų, tiek faktinių aplinkybių objekte. 2026 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 20797 atsakovė aiškiai išreiškė ketinimą defektus šalinti „savo ar kitų rangovų jėgomis“ ir šių išlaidų sumą padengti iš užstato, o nuotraukos rodo, kad realiai vykdomi savarankiški betono dangos remonto darbai. Ypač svarbus aspektas yra įrodymų išsaugojimo poreikis. Defektų šalinimo darbai apims siūlių pakeitimą bei naujos hermetizuojančios medžiagos sumontavimą, todėl bus negrįžtamai prarasti įrodymai (esamų siūlių plotis, gylis, hermetiko ir betono paviršiaus būklė, betono kraštų pažeidimų pobūdis), be kurių byloje paskirtinos teismo ekspertizės metu objektyviai bus neįmanoma nustatyti tikrųjų defektų atsiradimo priežasčių.

Atsakovė skunde nepagrįstai teigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir prieštarauja ekonomiškumo bei teisingumo principams. Jeigu defektų skubus šalinimas iš tikrųjų būtų neatidėliotinas, atsakovė būtų pradėjusi šalinimo darbus jau 2025 m. gruodžio 4 d. (Defektinio akto Nr. 1 sudarymo data). Be to, nuotraukos rodo, kad objektas šiuo metu yra normaliai eksploatuojamas (kelyje matomos transporto priemonės, šviežiai sužymėtos kelio juostos), jokių nesaugumo požymių nematyti. Atsakovė nepateikė nė vieno techninio dokumento, nė vieno specialisto vertinimo ar kitų objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki bylos išnagrinėjimo sukels reikšmingą žalą. Net jeigu būtų pripažinta, kad defektai atsirado dėl ieškovės kaltės, atsakovės nuostoliai yra apdrausti 2025-07-31 ERGO Draudimo liudijimu Nr. 710-451-108347, kurio suma (50 859,49 EUR) atitinka 10 % Sutarties1 vertės. Atsakovei neuždrausta naudotis Objektu, jį eksploatuoti, atlikti einamųjų priežiūros darbų. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos itin siaura apimtimi dėl to jos: (i) išsaugo ieškovės reikalavimo dalyką (Užstato lėšas), (ii) išsaugo bylai esminius įrodymus (esamą siūlių būklę) ir (iii) sukelia minimalius nepatogumus atsakovei. Tokia priemonė visiškai atitinka ekonomiškumo principą.

Atsakovė 2026 m. rugpjūčio 27 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad po atskirojo skundo pateikimo iš esmės pasikeitė faktinė situacija – atsirado naujos reikšmingos aplinkybės, kurios papildomai pagrindžia atskirajame skunde išdėstytus motyvus bei būtinumą nedelsiant panaikinti nutartį. Šios aplinkybės neginčijamai įrodo, kad tolimesnis laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas lemia realią, nuolat didėjančią ir potencialiai negrįžtamą žalą užsakovui, kuri yra akivaizdžiai neproporcinga, palyginus su rangovo ginamais interesais. 2026 m. birželio 10 d. užsakovas gavo objekto užsakovo el. laišką, kuriuo yra raginama bei reikalaujama, kad užsakovas nedelsiant pradėtų betono fiktyviųjų ir išsiplėtimo siūlių įrengimo ir hermetizavimo darbų defektų šalinimą. 2026 m. birželio 17 d. užsakovas objekte organizavo dar vieną rangovo atliktų darbų apžiūrą, kurioje dalyvavo užsakovo atstovai, buvo pakviesti ir dalyvavo rangovo atstovai, teismo ekspertas Erikas Lenkevičius, UAB „Statybos procesų valdymas“ atstovas, apžiūroje dalyvavo bei faktines apžiūros aplinkybes fiksuoti buvo pasitelktas ir antstolis Arminas Naujokaitis. Po šios apžiūros užsakovui buvo pateikta 2026 m. liepos 3 d. antstolio Armino Naujokaičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas; 2026 m. liepos 7 d. teismo eksperto Eriko Lenkevičiaus konsultacinio tyrimo ataskaita, kurie patvirtina, kad defektai toliau yra eksploatuojamame kelyje, kaip konstatuota protokole bei išvadoje, siūlėse kaupiasi nešvarumai ir drėgmė, o tai įrodo tik tolimesnį neproporcingą užsakovo žalos augimą ir didina defektų šalinimo darbų apimtis, mastą bei dydį. Rangovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, motyvavo teismo ekspertizės būtinybe darbų defektams ir priežastims įvertinti, tačiau savarankiškai nesiėmė absoliučiai jokių savalaikių procesinių veiksmų. Tai akivaizdžiai atskleidžia, kad laikinąsias apsaugos priemones rangovas išnaudojo ir naudoja ne kaip priemonę darbų defektams įvertinti teismo ekspertizės keliu, o kaip instrumentą neapibrėžtam laikui atidėlioti darbų defektų šalinimą, taip faktiškai piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. Taigi, egzistuojant šioms naujoms aplinkybėms – objekto užsakovo reikalavimui nedelsiant pradėti darbų defektų šalinimą, užsakovo sutartinės atsakomybės pagal Sutartį su objekto užsakovu realiai grėsmei bei betono dangos negrįžtamos deformacijos ir trūkių rizikai – nutartis ir ja pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nepagrįstos ir naikintinos, kadangi jų taikymas akivaizdžiai neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų bei neproporcingai varžo užsakovo sutartinių įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymą objekto užsakovo atžvilgiu, keldamas realią tiek naujų teisminių ginčų, tiek finansinės, tiek reputacinės žalos grėsmę užsakovui.