Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Paninos, Vaclovo Pauliko ir Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) IEŠ1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IEŠ1 patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 dėl įpareigojimo grąžinti atsakovei sumokėtas pagal sutartį sumas ir delspinigius, trečiasis asmuo – individuali įmonė „Aujama-credit“,.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė IEŠ1 pateikė patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 , kurio dalį Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 3 d. nutartimi, t. y. reikalavimą įpareigoti atsakovę grąžinti jai sumokėtas pagal sutartį sumas – viso 11 961,00 Eur, ir 3 851,00 Eur delspinigius; priteisti iš atsakovės antstolių pareikalautai sumai padengti, bet pilnai nepanaudotą 1 721,00 Eur sumą, bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, priėmė. Likusioje dalyje reikalavimus, kuriais buvo prašoma atnaujinti skolos su įkeitimu terminą, nepatvirtinti skolos, pripažinti kreditorės veiksmus pažeidžiančius sutarties sąlygas ir neatitinkančius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, faktinius neatitikimus sumose, datose ir skolinimosi sąlygose, „dėl restitucijos arba alternatyvios restitucijos taikymo grąžinant turėtą NT nuosavybės teise bei išieškotos, sumokėtų, pasisavintų sumų grąžinimo“, priteisti iš atsakovės negautas pajamas pagal vykdomą veiklą, negalint naudotis el. bankininkyste, t. y. kassavaitinį uždarbį (150 Eur per savaitę), viso 14 400 Eur, atsisakė priimti. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. liepos 31 d. nutartimi 2025 m. balandžio 3 d. nutartis palikta nepakeista.

Ieškovė remiasi tuo, kad atsakovė, vadovaudamasi skolinimosi sutartimi, sudaryta 2015 m. birželio 26 d., 19-ajame notarų biure, adresu (duomenys neskelbtini), išieškojo 8 000 Eur sumą, nors skolos faktas nebuvo įrodytas, o skolinimosi sąlygos buvo klaidingai pateiktos. Ieškovė teikia reikalavimą priteisti iš atsakovės antstolių pareikalautai sumai padengti, bet pilnai nepanaudotą 1 721,00 Eur sumą. Nurodo, kad prašymas siejamas su nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 15 d. blokuotomis sąskaitomis 3 297,88 Eur sumai. Ji patikėjo ATS1 2 000,00 Eur, kurių antstoliams ji padengė tik 275,00 Eur. Likusią sumą antstolei Rimai Gražienei sumokėjo ieškovė. Prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Ieškovė nurodo, kad atsakovė per šešiolikos mėnesių laikotarpį savo parašu melagingai patvirtindavo apie pilnai sumokėtus delspinigius, nors pagal faktą iš abiejų pusių ir pagal įrašą jai buvo mokama sutarto dydžio suma, siekianti 140 eurų, kuri buvo suderinta ofise. Atsakovė savo parašu patvirtindavo, kad yra sumokėta vienas tūkstantis keturiasdešimt eurų mėnesiniai delspinigiai. Paimdama žodžiu ofise suderintą sumą, savo parašu patvirtindavo, kad yra sumokėta skolinimosi sutartyje nurodyta suma. Parašas skolinimosi sutartyje išgautas manipuliuojant skolinimosi sąlygomis, nes vieno 140 eurų kasmėnesinė įmoka, kuri buvo mokama laikotarpyje nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2016 m. spalio 26 d. nėra 1040 eurų kasmėnesinių delspinigių suma kaip nurodyta sutartyje. Kreditorė savo parašais patvirtindavo apie pilnai sumokėtus mėnesio delspinigius nors faktiškai buvo mokama 140 eurų įmoka, kuri faktiškai buvo skolos grąžinimas. Likusi 20 eurų suma - paskolos aptarnavimas ir palūkanos.

Ieškovė paruoštų dokumentų neskaitė, bet vadovaudamasi žodiniu susitarimu ofise iš paskolintų pinigų kreditorei padavė 2000 eurų antstolių pareikalautoms sumoms padengti. Po dviejų mėnesių kaip buvo sutarta kreditorei padavė 280 eurų už du mėnesius skolos grąžinimo. Perspėjo, kad jos elektroninė bankininkystė dar neveikia ir pareikalauta suma dar nepadengta. Ir kitų susitikimų metu kartojosi tas pats. Paduodama pinigus kartodavo tą patį, tačiau skolintoja paėmus pinigus kitoje sutarties pusėje savo parašu patvirtindavo, kad sutartyje nurodytos sąlygos pilnai įvykdytos nes jokių patikslinimų apie mažesnę ar didesnę mokamą sumą savo gerą valią ar kitas aplinkybes, kreditorė nedarė, bet šešiolika mėnesių melavo, kad jai mokami 1040 eurų delspinigiai.

Jokių teisinių santykių, išskyrus 2015 m. birželio 26 d. sudarytą paskolos sutartį, (duomenys neskelbtini), dėl 7 000 eurų paskolos grąžinimo, su ieškove IEŠ1 atsakovė neturi ir neturėjo. Minėta paskola atsakovei yra grąžinta priverstinio vykdymo būdu, šios sutarties atsakovė neginčijo, išieškojimo tvarka baigta. Ieškovė IEŠ1 2015 m. birželio 26 d. pasiskolino iš atsakovės ATS1 7 000 eurų ir skolos grąžinimo nevykdė. Ieškovei nevykdant pareigos grąžinti skolą, atsakovė kreipėsi dėl priverstinio skolos grąžinimo. Šis procesas buvo baigtas.

Ieškinys šioje byloje, kaip galima suvokti iš ieškinio, reiškiamas po dešimt metų termino, ką atsakovė vertina kaip ieškovės piktnaudžiavimą procesu bei nesąžiningumą. Ieškovė nuo 2015 metų naudojosi gautomis 7000 eurų piniginėmis lėšomis, vykdė verslą ir siekdama išvengti pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus 2018 metų gegužės mėnesį, t. y. po trijų metų nuo paskolos sutarties sudarymo kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo reikalavo tik sumažinti netesybas. 2018 m. gruodžio 10 d. Kauno apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15503-920/2018 ieškovės IEŠ1 ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Vėliau apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl netesybų pakeitė. Teismo sprendimas yra įvykdytas, o teisinis ginčas dėl paskolos teisinių santykių buvo baigtas 2019 metais.

Atsakovės vertinimu, ieškinio reikalavimas – „grąžinti jai sumokėtas pagal sutartį sumas: 8000 Eur, 1721 Eur, 2240 Eur., viso 11961,00 Eur ir delspinigius, kurie paskaičiuoti pagal formulę: suma X terminas, viso 3851,00 Eur; priteisti iš atsakovės antstolių pareikalautai sumai padengti, bet pilnai nepanaudotą 1721,00 Eur sumą, bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo“ – taip pat yra susijęs su 2015 m. birželio 26 d. sudaryta paskolos sutartimi, todėl ieškovė turi pareigą įrodyti, kokiu teisiniu pagrindu reikalauja grąžinti šias pinigines lėšas, jei pati asmeniškai jas pasiskolino. Ieškovė turi pareigą įrodyti, jog tinkamai vykdė skolinius įsipareigojimus ir ne dėl jos pačios kaltų veiksmų buvo vykdomas priverstinis skolos grąžinimas. 2018 metais užvestoje ieškovės iniciatyva civilinėje byloje Nr. e2-15503-920/2018 ji pripažino gavusi paskolą, ieškovei suformuluoti reikalavimus padėjo kvalifikuotas atstovas - advokatė. Atsakovė nėra atsakinga už 2013 metais areštuotas ieškovės sąskaitas ir skolas trečiajam asmeniui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliantės teigimu, teismas iš esmės rėmėsi rašytine sutartimi, tačiau tinkamai neįvertino SMS žinučių, mokėjimo kvitų, banko išrašų, antstolės dokumentų bei kitų rašytinių įrodymų. Dėl to, apeliantės vertinimu, pažeistos įrodymų vertinimo ir sprendimo motyvavimo taisyklės.

Rašytinės paskolos sutarties turinys neatitiko tikrosios šalių valios ir faktinio susitarimo. Apeliantė teigia, kad tarp šalių egzistavo kitoks žodinis susitarimas dėl mokėtinų sumų, o faktiniai mokėjimai buvo atliekami būtent pagal šį susitarimą. Skunde akcentuojama, kad paskola 7000 Eur, žodinis susitarimas mokėti po 140 Eur per mėnesį, o sutartyje nurodyta 1040 Eur per mėnesį. Atsakovė priimdavo 140 Eur, kaip pakankamą įmoką, tačiau skaičiuodavo savo apskaitoje 1040 Eur, taip klaidinant ieškovę. Atsakovė (kreditorė), apeliantės teigimu, taikė dvigubą apskaitą, todėl apeliantė tai vertina kaip sisteminį klaidinimą ir nesąžiningą kreditorės elgesį.

Apeliantė tvirtina, kad kreditorė manipuliavo sutarties sąlygomis, mokėjimų apskaita ir delspinigių skaičiavimu, siekdama gauti papildomą naudą, todėl sutartis, jos vertinimu, neatitiko tikrosios šalių valios ir buvo sudaryta / vykdoma apgaulės sąlygomis, todėl sutartis turėtų būti teismo pripažinta negaliojančia.

Iš apeliacinio skundo turinio yra akivaizdu, kad jis netinkamai motyvuotas, nėra aiškus skundo dalykas, apeliantės nurodyti argumentai jau yra išnagrinėti kitoje civilinėje byloje bei pripažinti visiškai nepagrįstais. Apeliantės reikalavimų neapibrėžtumas, neaiškumas apsunkina teisę atsikirsti į nepagrįstus reikalavimus. Visgi matyti, kad apeliantė nesutinka su jos asmeniškai sudaryta 2015 m. birželio 26 d. paskolos sutartimi, analizuoja sutarties vykdymo sąlygas, terminus. Tačiau apeliantė (ieškovė) negali antrą kartą kreiptis į teismą dėl to paties ginčo, kuris buvo išnagrinėtas, nes iki šios civilinės bylos iškėlimo apeliantė jau buvo iškėlusį tapatų ginčą.

Atsakovė pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, paminėjo, kad buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas pagal paskolos sutartį, kuris užbaigtas, jo teisėtumas pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Apeliantė reikalaudama grąžinti jos sumokėtas įmokas nepateikė jokių įrodymų, kad ji skolą sumokėjusi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė.

Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo ieškovės patikslintas ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

Ieškovė teismui pateikė teismui procesinius dokumentus – paaiškinimus dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą (DOK-50195), atsiliepimą į atsakovės atsiliepimą (DOK-50197) ir taikos sutartį (DOK-50201).

Pažymėtina, kad apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), kurį draudžiama keisti (pildyti) pasibaigus procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka terminui (CPK 323 straipsnis). Ši nuostata yra specialioji bendros byloje dalyvaujančių asmenų teisės teikti teismui rašytinius paaiškinimus atžvilgiu.

CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022, 19 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė atsikirtimus į atsakovės atsiliepime į jos apeliacinį skundą nurodytus argumentus, nors, kaip minėta, tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso įstatymas nenumato (CPK 318 straipsnis). Pateiktuose paaiškinimuose dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą (DOK-50195) ir atsiliepime į atsakovės atsiliepimą (DOK-50197) apeliantė, atsikirsdama į atsiliepimą į jos apeliacinį skundą, iš esmės siekia jį papildyti naujomis aplinkybėmis, todėl šie procesiniai dokumentai nepriimami.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako priimti pateiktą taikos sutartį (DOK-50201), kadangi tai yra tik pasiūlymas sudaryti taikos sutartį, pateiktas vienašališkai ieškovės, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje jokie klausimai susiję su taikos sutartimi nėra nagrinėjami, todėl tokį dokumentą atsisakytina priimti, kaip nesusijusį su nagrinėjamos bylos klausimais.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi apeliantė galės geriau atskleisti dvigubos apskaitos mechanizmą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taigi bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė priimti sprendimą dėl to tenka teismui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2017 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017, 22 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju poreikio nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenustatė. Ieškovė ir atsakovė savo argumentus išdėstė procesiniuose dokumentuose (apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą), o byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti bei padaryti išvadą dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas, nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teismas nutaria, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra.

Dėl ginčo esmės

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos sprendime turi būti teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Kasacinis teismas praktikoje yra nurodęs, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad teismas privalo išanalizuoti visus procesiniuose dokumentuose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jame yra nustatytos esminės bylai reikšmingos aplinkybės, išdėstyti motyvai, susiję su pareikštais reikalavimais, nurodytais šios nutarties 2 punkte. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šalių sutartinius santykius, įvertino ankstesnių bylų procesinius sprendimus, ieškovės nurodomus mokėjimus, šalių elektroninį susirašinėjimą ir prievolės įvykdymą priverstinio vykdymo tvarka bei paaiškino, kodėl ieškovės pateiktų duomenų nepakanka jos nurodomoms pinigų perdavimo aplinkybėms konstatuoti. Taip pat pažymėtina, kad teismas vertino tas aplinkybes, kurios susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. tik teisiškai reikšmingas aplinkybes, neišeidamas už nagrinėjamos bylos ribų. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino esminius ginčo šalių argumentus bei jų pateiktus įrodymus, dėl jų teisiškai pasisakė ir išdėstė savo išvadas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai nemotyvavo priimto sprendimo. Atitinkamai atmestini apeliantės argumentai dėl netinkamo sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo. Be to, kaip minėta, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandija, peticijos Nr. 16034/90).

Paminėtina, kad pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Todėl nagrinėjamu atveju būtent ieškovei teko procesinė pareiga įrodyti jos nurodomas aplinkybes, kad ji faktiškai perdavė atsakovei jos nurodomas pinigų sumas ir kad šias sumas atsakovė turėjo pareigą grąžinti ieškovei. Vien ieškovės paaiškinimai, jos pačios sudarytos lentelės ar vėliau atlikti skaičiavimai savaime nepatvirtina pinigų perdavimo fakto, taip pat ir ieškovės pareigos grąžinti atitinkamas sumas.

CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo pasisakyta, jog ne kiekviena įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime paminėta faktinė aplinkybė gali būti pripažinta prejudiciniu faktu. Tokią galią turi tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022 45 punktą).

Pirmiausia paminėtina, kad Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. liepos 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-808-796/2025, sprendė Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, o nenagrinėjo ginčo pagal šioje byloje pareikštą ieškinį iš esmės. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. liepos 31 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutartį nepakeistą, taigi jokių teisės taikymo ir aiškinimo klaidų nenustatė, priešingai nei teigia apeliantė. Būtent pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal priimtus ieškinio reikalavimus nutartimi, kuri nebuvo pakeista apeliacinės instancijos teismo. Be to, iš apeliacinio skundo taip ir nėra aišku, kokios klaidos buvo konstatuotos civilinėje byloje Nr. 2S-808-796/2025.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl ieškovės įsiskolinimo fakto bei jo dydžio iš esmės jau yra pasisakę teismai anksčiau nagrinėtose bylose.

Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-15503-920/2018 pagal ieškovės IEŠ1 ieškinį atsakovei ATS1 , tretieji asmenys A. U., R. G., T. Ž., dėl sandorio modifikavimo, prievolės dydžio nustatymo, vykdomojo įrašo panaikinimo. Minėtoje byloje ieškovė ieškiniu prašė pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ATS1 ir IEŠ1 sudarytos 2015 m. birželio 26 d. paskolos sutarties 2 punkto sąlygą, kuria nustatyta, kad už prievolės nevykdymą arba netinkamą jos vykdymą skolininkė įsipareigojo mokėti 0,5 proc. delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku negrąžintos sumos; nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą arba netinkamą jos vykdymą mokami 0,02 proc. delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną nuo negrąžintos sumos; nustatyti, kad IEŠ1 neįvykdyta prievolė ATS1 2017 m. balandžio 4 d. sudaro 4 900 Eur negrąžintos skolos ir 176,40 Eur delspinigių; iš dalies panaikinti notarės A. Urbonienės 2017 m. balandžio 4 d. vykdomąjį įrašą 13 300 Eur sumos, nurodant, kad atsakovės neįvykdyta prievolė ATS1 2017 m. balandžio 4 d. buvo 5 076,40 Eur. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-15503-920/2018, ieškovės ieškinys buvo atmestas. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-317-198/2019, panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; pakeisti ATS1 ir IEŠ1 2015 m. birželio 26 d. paskolos sutarties, patvirtintos Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės Aušros Urbonienės, notarinio (duomenys neskelbtini) ojo notarų biuro notarės Aušros Urbonienės 2017 m. balandžio 4 d. išduoto vykdomojo įrašo, notarinio (duomenys neskelbtini) ATS1 išieškotinas netesybas sudaro 0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku negrąžintos sumos; nustatyti, kad pagal notarės vykdomąjį įrašą netesybos (delspinigiai) išieškotinos už šešių mėnesių laikotarpį; likusią ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-15503-920/2018 konstatavo, kad ieškovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 26 d. atsakovei mokėjo po 140,00 Eur už mėnesį, suprasdama, kad tokiu būdu jai grąžina paskolą dalimis, atsakovė nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. pasirašydavo paskolos sutarties pratęsimą, tokiu būdu sutartis buvo tęsiama iki 2016 m. spalio 26 d., per tą laikotarpį atsakovei sumokėjo 2 100,00 Eur. Atsakovei atsiliepime į ieškinį ir triplike ginčijant nurodytų sumų sumokėjimo faktą, ieškovė į bylą nepateikė jokių pinigų sumokėjimą patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismas sprendė, kad ieškovė neįvykdė savo pareigos įrodyti, jog yra sumokėjusi atsakovei 2100,00 Eur, todėl ieškinio reikalavimas nustatyti, kad IEŠ1 neįvykdyta prievolė ATS1 2017 m. balandžio 4 d. sudaro 4900 Eur negrąžintos skolos ir 176,40 Eur delspinigių, yra atmetamas. Ši sprendimo dalis nebuvo pakeista Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-317-198/2019. Taigi iš esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, kad skola nebuvo grąžinta.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė iš esmės remdamasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis apie po 140 Eur mokėtas įmokas, siekia priešingos išvados – kad atitinkamos sumos buvo faktiškai perduotos atsakovei ir dabar turi būti grąžintos ieškovei. Teisinio reikalavimo formulavimo pakeitimas iš reikalavimo nustatyti skolos likutį į reikalavimą grąžinti tariamai sumokėtas sumas savaime nesudaro pagrindo iš naujo nustatinėti tų pačių tarp tų pačių šalių jau nagrinėtų faktinių aplinkybių. Materialieji res judicata padariniai apima ir draudimą kitoje byloje paneigti jau nustatytus faktus bei teisinius santykius. Byloje nenustatyta, kad tarp šalių būtų egzistavę kiti teisiniai santykiai, išskyrus 2015 m. birželio 26 d. paskolos sutartį, pati ieškovė šia sutartimi ir remiasi, faktiškai skoliniai įsipareigojimai yra priverstinio vykdymo tvarka įvykdyti, o ieškovė nepagrindė įrodymais, kad yra sumokėjusi daugiau nei turėjo sumokėti pagal 2015 m. birželio 26 d. paskolos sutartį. Nepaisant ieškovės žinučių, kad ji perdavė atitinkamas sumas atsakovei ir prašė tai patvirtinti, šias aplinkybes paneigia pačios ieškovės pateikti įrodymai, kad atsakovė tokių sumų nepripažino ir reikalavo grąžinti skolą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia reikalavimą priteisti 1 721 Eur. Ieškovė teigia atsakovei perdavusi 2 000 Eur, skirtų antstolių pareikalautoms sumoms padengti, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių patį 2 000 Eur perdavimo faktą, šių pinigų perdavimo datą, būdą, jų paskirtį ar atsakovės įsipareigojimą disponuoti jais būtent ieškovės nurodomu būdu. Nesant tokių įrodymų, apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Paminėtina, kad byloje nėra pakankamų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tyčinį apeliantės suklaidinimą sudarant paskolos sutartį. Priešingai, nustatyta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta notarine forma, jos įvykdymo terminas vėliau buvo pratęstas, o paskolos prievolės vykdymo bei jos dydžio klausimai jau buvo nagrinėti ankstesniuose teismo procesuose. Vien vėliau tarp šalių kilęs nesutarimas dėl sutarties vykdymo ar mokėjimų apskaitos savaime nepatvirtina apgaulės sandorio sudarymo metu. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-15503-920/2018 ieškiniu reikalavo nustatyti, kad IEŠ1 neįvykdyta prievolė ATS1 2017 m. balandžio 4 d. sudaro 4 900 Eur negrąžintos skolos ir 176,40 Eur delspinigių, kas iš esmės paneigia apeliantės teiginius, kad ji nesuprato sudaromos sutarties, buvo apgauta, ar kad paskolos sutartis neatitiko tikrosios šalių valios, kadangi ji pati pripažino skolos egzistavimą, pateikdama tokio turinio reikalavimą. Nepaisant to, kad ieškovė pripažino, kad buvo sudaryta tokia sutartis, jai buvo paskolinti pinigai, tačiau ji nesąžiningai siekia susigrąžinti pagal paskolos sutartį sumokėtas sumas, nors pati pažeidė prievolę atsiskaityti laiku, dėl ko turi prisiimti iš to kylančias pasekmės.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus, susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, todėl atmesdamas patikslintą ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, iš jos priteistinas atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 200 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Palikti Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. sprendimą nepakeistą. Priteisti iš ieškovės IEŠ1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , atsakovei ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.