Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ingos Staknienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų ATS2 ir užsienio bendrovės Luminor Bank AS, veikiančios per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovams ATS2 ir užsienio bendrovei Luminor Bank AS, veikiančiai per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo, tretieji asmenys antstolis TAR2 ir TAR1 ,

IES1 (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: 1) leisti vykdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0123/11/01425 ieškovo IES1 naudai iš ATS2 (toliau – ir atsakovas) priklausančios 1/2 dalies nekilnojamojo turto: žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , ir kitų statinių, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (toliau – ir bankas), sutikimo; 2) priteisti ieškovo naudai lygiomis dalimis iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovų apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas ir juose išdėstytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 21 d. atsakovas ATS2 , trečiasis asmuo TAR1 bei atsakovė užsienio bendrovė Luminor Bank AS, veikianti per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (buvęs pavadinimas – „Nordea Bank Finland Plc“), sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 0612145K, kuria atsakovui ir trečiajam asmeniui buvo suteiktas 770 000 Lt kreditas ginčo turto (nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimui. ATS2 ir TAR1 įsipareigojimams pagal kreditavimo sutartį užtikrinti įkeitė įsigyjamą turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), bei butą, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šis įkeitimas buvo patvirtintas 2006 m. gruodžio 21 d. sudaryta hipotekos sutartimi (su pakeitimais) Nr. 02/1/20060017835. Minėta kreditavimo sutartis buvo pakeista 2009 m. lapkričio 6 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 09/11/29LA, kuriame nurodoma, jog kredito gavėjai yra negrąžinę 265 743,75 Lt (77 080,80 Eur) kredito. Kreditavimo sutartyje nustatytas kredito grąžinimo terminas – 2036 m. lapkričio 16 d.

Nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 4 d. atsakovas ATS2 (pinigų gavėjas) ir ieškovas IES1 (pinigų davėjas) pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 100 000 Lt sumai, kurio pagrindu atsakovas iš ieškovo gavo minėtą sumą, kuri turėjo būti grąžinta iki 2011 m. rugpjūčio 2 d. Kadangi atsakovas pinigų ieškovui laiku negrąžino, 2011 m. rugsėjo 2 d. buvo išduotas Vilniaus m. 37-ojo notarų biuro vykdomasis įrašas Nr. SK-6604 dėl 100 451,85 Lt (29 092,87 Eur) skolos ir 5 procentų palūkanų išieškojimo iš atsakovo (skolininko) ATS2 ieškovo (išieškotojo) IES1 naudai. Šiuo metu vykdomąjį įrašą vykdomojoje byloje Nr. 0123/11/01425 vykdo antstolis TAR2 . Antstolio 2025 m. gegužės 21 d. pateiktoje informacijoje matyti, jog atsakovo skola ieškovui iš viso sudaro 46 112,39 Eur (29 092,87 Eur skolos ir 17 019,52 Eur palūkanų), o iki 2025 m. gegužės 20 d. iš atsakovo buvo išieškota 11 696,57 Eur suma. Likusi neišieškota suma sudaro 34 415,82 Eur (plius 5 proc. metinės palūkanos).

Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2VP-2490-713/2021, nustatė, jog atsakovui ATS2 bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine TAR1 priklauso, be kita ko, 1/2 dalis ginčo turto (nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini).

Ieškovas 2025 m. kovo 3 d. bankui pateikė pasiūlymą dėl 2006 m. gruodžio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. BK0612145K išpirkimo, tačiau bankas į šį raštą neatsakė, bylos nagrinėjimo metu su tokiu pasiūlymu nesutiko.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 29 d. skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo tenkino. Teismas konstatavo, kad leidus vykdyti išieškojimą iš skolininko (atsakovo) įkeisto turto ieškovo naudai be hipotekos kreditoriaus (banko) sutikimo, banko teisės ir interesai nebūtų pažeisti, kadangi hipoteka seka paskui daiktą, t. y. net ir perleidus atsakovui priklausančią ginčo turto dalį, minėta turto dalis vis tiek liktų įkeista banko naudai ir jis turėtų pirmenybės teisę, jeigu būtų toks poreikis, nukreipti išieškojimą į nurodytą turtą. Priverstinai realizavus atsakovui priklausančią turto dalį (vykdant priverstinį išieškojimą ieškovo naudai), bankas turėtų teisę nuspręsti, ar toliau tęsti hipotekos teisinius santykius su būsimu nauju įkaito turėtoju. Teismo vertinimu, leidimas nukreipti skolos ieškovui išieškojimą į įkeistą turtą be hipotekos kreditoriaus sutikimo neprieštarauja sutarties šalių autonomijos ir sutartinių santykių išsaugojimo principams bei nesuteikia nepagrįsto prioriteto ieškovo interesams nei prieš hipotekos kreditoriaus (banko), nei prieš skolininko interesus. Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įkeisto ginčo turto (viso) vertė, nustatyta teismo eksperto, yra 233 000 Eur, o banko likusi reikalavimo suma sudaro tik apie 39 000 Eur, t. y. įkeisto turto vertė beveik šešis kartus didesnė nei banko reikalavimo teisė. Teismas pažymėjo, kad įsipareigojimams pagal kreditavimo sutartį užtikrinti buvo įkeistas turtas, kurio 1/2 dalis priklauso atsakovui, kita 1/2 ginčo turto dalis, kurios vertės (113 500 Eur), priklausanti solidariai skolininkei, lieka įkeista banko naudai ir yra pakankama banko reikalavimų dalies užtikrinimui. Teismas konstatavo banko piktnaudžiavimą nesuteikiant ieškovui sutikimo dėl skolos išieškojimo nukreipimo į hipoteką įkeistą turtą, nurodydamas, kad hipotekos kreditoriaus (banko) teisių apsauga yra neadekvati prievolės dydžiui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apeliantų argumentams. Įvertinus apskųsto sprendimo turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių šalių nurodytų faktinių aplinkybių, argumentų bei byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

Kreditorius, kurio reikalavimas nėra užtikrintas, siekdamas nuginčyti privilegijuoto kreditoriaus nesutikimą išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad vykdant išieškojimą jo naudai iš įkeisto turto nebus pažeisti privilegijuoto kreditoriaus teisės ir interesai ir kad pastarasis, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-684/2017).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek hipotekos kreditoriaus, tiek skolininko, tiek ir ieškovo teisėtų interesų pusiausvyrą ir pagrįstai padarė išvadą, jog leidimas vykdyti išieškojimą iš atsakovui priklausančios įkeisto turto dalies hipotekos kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų nepažeis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl CPK 747 straipsnio 3 dalies taikymo, šią teisės normą aiškino sistemiškai, atsižvelgdamas į CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą piktnaudžiauti subjektinėmis teisėmis, CK 4.170 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą hipotekos sekimo paskui daiktą principą bei šių nuostatų aiškinimą kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors hipotekos kreditorius, kaip privilegijuotas kreditorius, turi pirmumo teisę tenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, tačiau CPK 747 straipsnyje įtvirtinta jo teisė nesutikti su išieškojimu iš įkeisto turto nėra absoliuti. Ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis sąžiningumo, protingumo ir draudimo piktnaudžiauti teise principų, todėl hipotekos kreditoriaus atsisakymas duoti sutikimą gali būti teismo pripažintas nepagrįstu, jeigu nustatoma, kad toks atsisakymas neproporcingai riboja kitų kreditorių galimybę įgyvendinti savo reikalavimo teisę, nors paties hipotekos kreditoriaus teisėti interesai dėl to nėra realiai pažeidžiami.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis leidimas vykdyti išieškojimą iš atsakovui priklausančios įkeisto turto dalies be hipotekos kreditoriaus sutikimo nepažeis banko, kaip hipotekos kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 4.170 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą hipotekos sekimo paskui daiktą principą įkeisto turto priverstinis realizavimas ne hipotekos kreditoriaus iniciatyva nepanaikina hipotekos ir nesumažina hipotekos kreditoriaus daiktinių teisių apimties. Todėl net ir realizavus atsakovui priklausančią ginčo turto dalį, ji išliktų įkeista banko naudai, o bankas išsaugotų įstatyme jam suteiktą pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš šio turto kitų kreditorių atžvilgiu. Taigi vien faktas, kad išieškojimas būtų vykdomas ne hipotekos kreditoriaus iniciatyva, savaime nepaneigia įstatyme bankui suteiktos prioritetinės padėties.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad priverstinis atsakovui priklausančios turto dalies realizavimas nesukurtų situacijos, kurioje bankas netektų galimybės tinkamai apsaugoti savo interesų. Bankas ir toliau galėtų spręsti dėl hipotekos teisinių santykių tęsimo su naujuoju įkaito davėju, o esant CK 4.196 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytoms prielaidoms – pasinaudoti įstatyme įtvirtinta teise reikalauti prieš terminą įvykdyti hipoteka užtikrintą prievolę. Jeigu bankas manytų, kad kreditavimo sutartis ir toliau tinkamai vykdoma ir nėra pagrindo ją nutraukti, jis galėtų tęsti sutartinius santykius tomis pačiomis sąlygomis. Kita vertus, banko naudai liktų įkeista ir kita 1/2 dalis ginčo turto, priklausanti solidariai pagal kreditavimo sutartį atsakingai skolininkei TAR1 . Kaip nustatyta byloje, šios turto dalies vertė siekia 116 500 Eur, o banko neįvykdyto reikalavimo likutis – apie 39 000 Eur. Taigi, vien likusios įkeisto turto dalies vertė reikšmingai viršija banko reikalavimo dydį ir užtikrina realią bei pakankamą banko reikalavimo įvykdymo garantiją. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad leidimas vykdyti išieškojimą iš atsakovui priklausančios turto dalies objektyviai nesumažintų banko reikalavimo užtikrinimo apimties ir nepažeistų jo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisėtų interesų. Atitinkamai, leidimo vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto suteikimas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nepažeidžia nei sutarties šalių autonomijos, nei sutartinių santykių stabilumo principų ir nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovo interesams suteikiamas nepagrįstas prioritetas hipotekos kreditoriaus ar skolininko interesų sąskaita. Tokia išvada atitinka CPK 747 straipsnio paskirtį, CK nuostatas, reglamentuojančias hipotekos teisinius santykius, bei kasacinio teismo praktiką, pagal kurią hipotekos kreditoriaus teisė nesutikti su išieškojimu nėra absoliuti ir kiekvienu atveju turi būti vertinama atsižvelgiant į visų kreditorių teisėtų interesų pusiausvyrą. Apeliantų argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas.

Apeliantas (bankas) teigia, kad leidus vykdyti išieškojimą iš skolininko (atsakovo) įkeisto turto ieškovo naudai be hipotekos kreditoriaus sutikimo, banko teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kadangi toks leidimas iš esmės reiškia kreditavimo sutarties pabaigą. Be to, skolininkui netekus nuosavybės teisės į turtą, kuriam įsigyti buvo sudaryta kreditavimo sutartis, skolininkas neturės suinteresuotumo vykdyti kreditavimo sutarties ir ši sutartis privalės būti nutraukta. Tokie banko argumentai grindžiami prielaidomis, nėra paremti byloje nustatytomis aplinkybėmis bei galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįstas ir apelianto (banko) teiginys, kad atsakovui (skolininkui) netekus nuosavybės teisės į dalį įkeisto turto, jis nebeturės suinteresuotumo vykdyti kreditavimo sutartį. Tokie argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Kreditavimo sutartis sukūrė jos šalims civilines teisines pareigas, kurias jos privalo vykdyti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškinio patenkinimas kaip nors atleis atsakovą ir jo sutuoktinę (trečiąjį asmenį) nuo jų įsipareigojimų bankui vykdymo, t. y. patenkinus ieškinį, skolininkų (atsakovo ir trečiojo asmens) prievolės pagal kreditavimo sutartį nėra pakeičiamos, nėra modifikuojamos, nėra pripažįstama ir jų pabaiga. Jie ir toliau išliktų solidariaisiais skolininkais, privalančiais tinkamai vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus bankui.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad leidimas vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto bankui sukeltų reputacinę žalą. Šie argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, grindžiami prielaidomis ir nepatvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais. Vien abstraktūs teiginiai, jog banko klientai dėl tokio teismo sprendimo galėtų suabejoti banko patikimumu ar jo įsipareigojimų vykdymu, nesudaro pagrindo konstatuoti realų banko teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad leidimo vykdyti išieškojimą suteikimas galėtų sukelti bankui realią reputacinę žalą ar neigiamai paveikti jo dalykinę reputaciją. Be to, kaip buvo nurodyta aukščiau, apelianto prielaida, kad leidimas vykdyti išieškojimą neišvengiamai lemtų kreditavimo sutarties nutraukimą, nėra pagrįsta. Vien priverstinis įkeisto turto dalies realizavimas savaime nesukuria pareigos nutraukti kreditavimo sutartį ir nepanaikina hipotekos. Bankas išsaugo visas kreditavimo sutartyje ir įstatyme nustatytas teises spręsti dėl tolesnio kreditavimo sutarties vykdymo bei hipotekos teisinių santykių tęstinumo, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ieškinio patenkinimas sukeltų bankui reputacinę žalą ar kitaip pažeistų jo teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir apelianto (skolininko) argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo teisėtų interesų, įskaitant teisę į būstą bei aplinkybės, jog kreditavimo sutartis yra tinkamai vykdoma.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog atsakovas ir jo sutuoktinė vykdo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, savaime nepaneigia ieškovo, kaip kito kreditoriaus, teisės siekti jam vykdytinu dokumentu priteisto reikalavimo įvykdymo įstatymo nustatyta tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas prisiėmė prievolę ieškovui dar 2008 m., tačiau jos nustatytu terminu neįvykdė, o išieškojimas pagal vykdomąjį įrašą vykdomas nuo 2011 m. Nepaisant ilgo vykdymo proceso, ieškovo reikalavimas iki šiol nėra įvykdytas. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti užtikrinama ne tik skolininko, bet ir kreditoriaus teisė į veiksmingą vykdomojo dokumento priverstinį įvykdymą. Priešingas aiškinimas lemtų situaciją, kai skolininkas, remdamasis vien tuo, kad ginčo turtas yra jo gyvenamasis būstas ir kad jis vykdo įsipareigojimus kitam kreditoriui, galėtų leisti kreditoriui neribotą laiką išvengti prievolės kitam kreditoriui įvykdymo, nors pastarasis turi galiojantį vykdomąjį dokumentą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė įvertinęs visų byloje dalyvaujančių asmenų – ieškovo, atsakovo ir hipotekos kreditoriaus – teisėtų interesų pusiausvyrą.

Apeliantai apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas įrodė hipotekos kreditoriaus piktnaudžiavimą. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos padarė nepagrįstą išvadą apie banko piktnaudžiavimą nesuteikiant ieškovui sutikimo dėl skolos išieškojimo nukreipimo į hipoteka įkeistą turtą. Apeliantų vertinimu, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad bankas, kaip hipotekos kreditorius, piktnaudžiauja nesutikimo teise. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai vertino aplinkybes, susijusias su hipotekos kreditoriaus piktnaudžiavimu teise. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su hipotekos kreditoriaus nesutikimo pagrįstumu, jas vertino pagal byloje surinktų įrodymų visumą bei tinkamai vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas iš esminių kriterijų sprendžiant, ar privilegijuotas kreditorius, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise pažeisdamas teisėtus kreditoriaus, kurio reikalavimas neužtikrintas įkeitimu, interesus, yra įkeisto turto vertė ir jos santykis su įkeitimu užtikrinto kreditoriaus reikalavimo dydžiu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, jei hipotekos kreditoriaus teisių apsauga neadekvati prievolės dydžiui ir yra aiški galimybė gauti iš to paties turto patenkinimą ir kitam, ne hipotekos kreditoriui, yra pagrindas spręsti, jog nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto teise yra piktnaudžiaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003).

Byloje nustatyta, kad visa įkeisto turto rinkos vertė, remiantis teismo ekspertizės išvada, sudaro 233 000 Eur, tuo tarpu banko reikalavimo likutis bylos nagrinėjimo metu siekė apie 39 000 Eur. Vadinasi, įkeisto turto vertė banko reikalavimą viršija beveik šešis kartus. Todėl objektyviai nėra pagrindo vertinimui, kad leidimas vykdyti išieškojimą sumažintų banko reikalavimo užtikrinimą ar sukeltų realią grėsmę jo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisėtų interesų apsaugai.

Esant tokiam įkeisto turto ir užtikrintos prievolės vertės santykiui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad banko atsisakymas duoti sutikimą nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą neatitiko proporcingumo ir sąžiningo naudojimosi subjektinėmis teisėmis principų. Hipotekos kreditoriaus teisių apsauga negali būti išplečiama tiek, kad, nesant realios grėsmės jo reikalavimo įvykdymui, būtų faktiškai paneigta kito kreditoriaus teisė į veiksmingą vykdomojo dokumento įvykdymą. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis banko reikalavimas yra užtikrintas akivaizdžiai ir ženkliai didesnės vertės turtu, todėl nesutikimas leisti vykdyti išieškojimą kitam kreditoriui (ieškovui) pagrįstai pripažintas neatitinkančiu CPK 747 straipsnio paskirties ir kasacinio teismo suformuotos praktikos.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas banko piktnaudžiavimą nesutikimo teise, tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos. Todėl apeliantų argumentai, jog tokia išvada yra nepagrįsta ar neatitinka byloje esančių įrodymų, atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliantas (bankas) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino svarbios aplinkybės, jog realizuojant pusę nekilnojamojo turto objekto, tos dalies realizacinė rinkos vertė yra gerokai mažesnė už matematinę pusę bendros turto rinkos vertės.

Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant dėl CPK 747 straipsnio taikymo, teismas vertina, ar leidimas vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto nepažeis hipotekos kreditoriaus teisėtų interesų, o šis vertinimas atliekamas remiantis byloje esančiais objektyviais duomenimis apie įkeisto turto vertę ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo dydį, o ne hipotetinėmis prielaidomis dėl galimos būsimos realizavimo kainos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje esančia teismo ekspertizės išvada, kuria nustatyta viso įkeisto turto rinkos vertė – 233 000 Eur. Apeliantas (bankas) nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šios ekspertizės išvadas ar patvirtinančių, kad realizuojamos dalies vertė būtų tokia, jog banko reikalavimo užtikrinimas taptų nepakankamas. Byloje nustatyta, kad atsakovo įsipareigojimų bankui suma yra net tris kartus mažesnė nei atsakovo turto dalies vertė ir net šešis kartus mažesnė nei visa įkeisto turto vertė. Todėl vien abstraktūs samprotavimai, kad turto dalies realizavimo kaina gali būti mažesnė už matematiškai apskaičiuotą jos vertę, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti, jog banko teisėti interesai būtų pažeisti. Be to, net ir įvertinus galimą realizavimo kainos sumažėjimą, apeliantas nepagrindė, kad banko reikalavimo įvykdymas taptų nepakankamai užtikrintas. Kadangi apeliantas nepateikė jokių leistinų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovui priklausančios turto dalies realizacinė vertė būtų tokia maža, kad realiai pablogintų banko reikalavimo užtikrinimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis vien tokio pobūdžio prielaidomis. Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Apelianto (banko) teigimu pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą selektyviai pasirėmė ieškovui palankiomis apeliacinės instancijos teismų nutartimis (minėtų civilinių bylų ir šios nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi) visiškai ignoruodamas ir neanalizuodamas kitose analogiško pobūdžio bylose, kurių faktinės aplinkybės atitinka šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, priimtų teismų procesinių sprendimų.

Pažymėtina, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką teismų precedentai taikomi ne formaliai, bet atsižvelgiant į konkrečios bylos faktinių aplinkybių visumą ir sprendžiamo teisinio klausimo tapatumą. Precedento reikšmę lemia ne bylos dalyvių tapatumas ar pavienės faktinės aplinkybės, bet esminių faktinių aplinkybių ir sprendžiamo teisinio klausimo panašumas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad šiuo klausimu teismų praktika nėra gausi, o kiekviena byla sprendžiama individualiai, įvertinus konkrečias jos faktines aplinkybes. Todėl aplinkybė, jog teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1191-560/2022 ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-279-459/2021, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, ar juo labiau buvo priimtas neteisėtas ir / ar neteisingas teismo sprendimas.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne vien apeliacinės instancijos teismų praktika, bet ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, CPK 747 straipsnio, CK 4.170 straipsnio 6 dalies nuostatomis bei kasacinio teismo suformuota praktika. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kad jo nurodytose bylose egzistavo iš esmės tokia pati faktinių aplinkybių visuma, t. y. – toks pats įkeisto turto ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo santykis, toks pats užtikrinimo (ne)pakankamumas, identiška prievolių vykdymo situacija bei kitos aplinkybės, kurios kasacinio teismo praktikoje pripažįstamos reikšmingomis sprendžiant dėl CPK 747 straipsnio taikymo. Atsižvelgiant į nurodytą, apelianto argumentai dėl tariamai selektyvaus rėmimosi teismų praktika nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas ar priėmė netinkamai ar nepakankamai motyvuotą sprendimą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

Apibendrinęs išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė proceso ir materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei įvertino byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinių skundų argumentais panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovų ATS2 ir užsienio bendrovės Luminor Bank AS, veikiančios per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.