- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-24
- Bylos Nr.
- AN2-414-1058/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-15022-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Giedrė Telksnienė
- Pažeidėjas
- A. Š.
- Pareiškėjas
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
- 1.5.3Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšies parinkimas, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymas, draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, trukmės nustatymas išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą (ANK 34 str.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. liepos 22 d. nutarties, kuria A. Š. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. gegužės 11 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-11280-2026 (ROIK 26300594939) paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) vyresniosios tyrėjos 2026 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-11280-2026 A. Š. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 6 dalį dėl to, kad jis, 2026 m. balandžio 20 d., 16.40 val., kelyje (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) km), būdamas pradedančiuoju vairuotoju, vairavo transporto priemonę – automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir viršijo nustatytą 90 km/val. leistiną greitį 63 km/val., t. y. važiavo 153 km/val. greičiu (įvertinus paklaidą). Šiuo Institucijos 2026 m. gegužės 11 d. nutarimu A. Š. paskirta administracinė nuobauda – 450 EUR dydžio bauda, bei administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 12 mėnesių. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. liepos 22 d. nutartimi A. Š. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. gegužės 11 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-11280-2026 (ROIK 26300594939) paliktas nepakeistas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. Š. (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. liepos 22 d. nutartį ir iš dalies pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-11280-2026, už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 416 straipsnio 6 dalyje, padarymą paskirtą administracinę nuobaudą paliekant galioti, o administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo – terminą sumažinant iki 10 mėnesių arba teismo nuožiūra.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas pripažįsta padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nesutinka su specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimu 12 mėnesių. Apelianto teigimu, administracinio nusižengimo padarymo dieną, kai buvo sustabdytas policijos pareigūno, vyko namo, nes paskambinęs tėvas, sergantis sunkia (duomenys neskelbtini) liga ir neturintis teisės vairuoti transporto priemones, paprašė jį nuvežti į gydymo įstaigą. Jų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) rajone, nutolusi nuo Vilniaus miesto ir gydymo įstaigų (preliminarus atstumas į vieną pusę yra (duomenys neskelbtini) km), todėl dėl stresinės situacijos, o ne dėl siekio tyčia pažeisti įstatymą, nepastebėjo kaip viršijo leistiną greitį. Be to, greitis buvo viršijamas užmiestyje, t. y. magistraliniame kelyje, kuriame nebuvo žmonių ar transporto, padarytas administracinis nusižengimas nesukėlė jokio realaus pavojaus kitų eismo dalyvių sveikatai ir saugumui bei kitų asmenų turtui, automobilį vairavo šviesiu paros metu, sausu keliu. Tuo tarpu dėl jų gyvenamosios vietos ir sudaryto gydymo plano, pagal kurį tėvą dažnai reikia pristatyti į gydymo įstaigą ir dėl ko apeliantui teko palikti darbą, automobilis ir teisė vairuoti transporto priemones yra būtina. Ateityje apeliantas įsipareigoja būti dar atidesnis ir atsakingesnis vairuotojas, kad tokios situacijos nepasikartotų, juolab, kad paskirtą administracinę nuobaudą – baudą – jau yra sumokėjęs.
Apelianto įsitikinimu, skundžiamoje nutartyje buvo netinkamai aiškintos ir taikytos ANK 416 straipsnio 6 dalies nuostatos, nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, neįvertinant individualios situacijos, nors, kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai gali būti užtikrinti tik individualizuojant bausmes. Skiriama nuobauda turi nubausti pažeidėją, sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes, tačiau tai nereiškia, jog visiems pažeidėjams turi būti skiriamos vienodos nuobaudos. Apeliantas viso proceso metu pripažino padaręs administracinį nusižengimą ir dėl jo gailėjosi, be to, nėra teistas ar įtrauktas į psichiatrinių ar narkologinių įstaigų, stebimų asmenų įskaitą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra jokių duomenų, kad piktnaudžiautų alkoholiu ar darytų kokius nors teisės pažeidimus apsvaigęs nuo alkoholio. Nors yra padaręs smulkių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tačiau už šiurkščius, grubius nusižengimus ar už analogiško pobūdžio pažeidimus nėra baustas, taip pat ir už vairavimą neturint teisių ar esant neblaiviam, už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos ar kitus panašaus pobūdžio šiurkščius nusižengimus. Šiuo metu labai išgyvena dėl savo poelgio, jo nemenkina ir kritiškai vertina, dėl ko tikisi, jog, vertinant visą byloje esančią medžiagą, teismas susidarys nuomonę apie apeliantą kaip apie atsakingą, gebantį pasimokyti iš savo klaidų asmenį, patikės, jog toks poelgis daugiau nepasikartos. Atitinkamai kartu prašoma įvertinti būtinumą turėti teisę vairuoti ir realizuoti konstitucinį proporcingumo principą, kuris reikalauja asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje.
Akcentuojama, kad apelianto tėvui, sergančiam sunkia (duomenys neskelbtini) liga, yra labai sudėtinga vykti su visuomeniniu transportu, nes, gydytojų nurodymu, tokiu būdu jis gali užsikrėsti nuo kitų asmenų virusinėmis ligomis, dėl ko bus pakenkta gydymui, o teisės vairuoti transporto priemones netekimas labai apsunkintų ir šeimos narių būvį. Nors sutinkama, kad padarytas administracinis nusižengimas nėra mažareikšmis, tačiau šiuo atveju aplinkybės, išdėstytos šiame skunde svarstant švelnesnės nuobaudos skyrimo klausimą, yra vertinamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-51-489/2017, 2AT-27-697/2018. Be to, administracinio poveikio priemonės neskyrimas atitiktų ir apygardos teismų praktiką (pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-506-174/2017; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-13-282/2018; Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-629-485/2017 ir kt.). Apelianto teigimu, vien neigiamas pasekmių poveikis kasdieninei buičiai ir artimųjų interesams savaime negali būti pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų, tačiau kiekvienu atveju šios pasekmės, kilsiančios dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, turi būti įvertintos individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Šiuo atveju vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, apelianto asmenybę, tokia administracinio poveikio priemonė yra akivaizdžiai per griežta ir neproporcinga, juolab, kad už tuos pačius veiksmus pagal tą patį ANK straipsnį yra paskirta ir piniginė bauda.
Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad apeliantas supranta, jog žinodamas, kad teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga kasdienėje veikloje, privalėjo pats įvertinti šias aplinkybes prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus, tačiau dėl savo veiksmų labai gailisi ir yra tvirtai pasiryžęs elgtis atsakingai kelyje bei nepadaryti naujų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Apeliantas neturi susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, laikosi visuomenėje priimtų moralės bei elgesio normų, pripažįsta, kad pasielgė neatsakingai ir jų neginčija, užtikrina, kad šis įvykis turi ir turės auklėjamąjį poveikį visam likusiam gyvenimui. Apelianto įsitikinimu, jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindo abejoti, jog neskyrus neprivalomos skirti administracinio poveikio priemonės, ANK 22 straipsnyje numatyti tikslai nebus pasiekti, nėra, todėl prašo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir sumažinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo atėmimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo A. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Institucijos teigimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl sunkia (duomenys neskelbtini) liga sergančio tėvo, gyvenamosios vietos ir būtinybės jį vežti į gydymo įstaigą buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, tačiau jos nesudaro pagrindo pripažinti, kad egzistuoja išskirtinės aplinkybės, leidžiančios netaikyti ar sutrumpinti įstatyme nustatytą administracinio poveikio priemonę. Be to, apeliantas anksčiau ne kartą buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl jo padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ar atsitiktinis. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, dėl ko paskirta administracinio poveikio priemonė atitinka padaryto nusižengimo pobūdį ir pavojingumą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. Š. neginčija savo kaltės dėl ANK 416 straipsnio 6 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo ir už tai jam paskirtos 450 EUR dydžio baudos. Apeliaciniame skunde keliamas tik administracinio poveikio priemonės individualizavimo klausimas – prašoma taikyti A. Š. ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neskirti jam administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, arba sutrumpinti jos taikymo terminą iki 10 mėnesių ar teismo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismui, patikrinusiam byloje esančius įrodymus, abejonių A. Š. kalte padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą taip pat nekyla. Įvertinęs aplinkybes, reikšmingas administracinės nuobaudos skyrimui, apygardos teismas taip pat nenustatė, jog skiriant A. Š. administracinę nuobaudą (450 EUR dydžio baudą), būtų pažeistos ANK 34 straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į išdėstytą, administracinio nusižengimo byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
ANK 416 straipsnio 6 dalis numato, kad nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip penkiasdešimt kilometrų per valandą užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų penkiasdešimt iki penkių šimtų penkiasdešimt eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo keturių šimtų penkiasdešimt iki septynių šimtų eurų. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad už šio straipsnio 6 dalyje numatytą administracinį nusižengimą vairuotojams privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vieno iki šešių mėnesių, o pradedantiesiems vairuotojams, transporto priemonių, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė negu 3,5 t arba kuriose yra daugiau kaip 9 sėdimos vietos, vairuotojams ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų iki vienų metų ir šešių mėnesių.
Galimybė skirti švelnesnę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, nei numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti yra reglamentuota ANK 34 straipsnio 6 dalyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Kaip matyti, mažesnės, nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas nusižengimą padariusio asmens charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga.
Kaip matyti iš aukščiau aptarto reglamentavimo, už ANK 416 straipsnio 6 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra privalomas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią griežtą atsakomybę, pabrėžė šio administracinio nusižengimo, akivaizdžiai keliančio pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, pavojingumą. Todėl šios atsakomybės švelninimas ANK 34 straipsnio 6 dalies pagrindu galimas tik išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Šiuo tokių duomenų nėra nustatyta.
Nagrinėjamu atveju skundžiamoje nutartyje tinkamai buvo įvertinta, kad egzistuoja A. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi), o sunkinančių aplinkybių nenustatyta, pagrįstai ir teisingai įvertintas nusižengimo pobūdis (padarė pavojingą Kelių eismo taisyklių pažeidimą), pavojingumo laipsnis (vairavo transporto priemonę neturėdamas dviejų metų vairavimo stažo), asmenybė (administracine tvarka baustas). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas A. Š. skundą, visapusiškai įvertino tiek pažeidėjo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, tiek administracinio nusižengimo pavojingumą ir jo padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo švelninti A. Š. teisinę padėtį, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes tokiu atveju nebus pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai ir užtikrintas visuomenės interesas. A. Š. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra išskirtinės ir nesudaro pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad administracinį nusižengimą A. Š. padarė užmiestyje, t. y. magistraliniame kelyje, kuriame nebuvo žmonių ar transporto, be to, tokiais veiksmais jis nesukėlė jokio realaus pavojaus kitų eismo dalyvių sveikatai ir saugumui bei kitų asmenų turtui, automobilį vairavo šviesiu paros metu, sausu keliu. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės neleidžia A. Š. veiksmų vertinti kaip nepavojingų ir už tai jam neskirti administracinio poveikio priemonės ar skirti ją trumpesniam terminui. Nors dėl vietovės, kurioje buvo viršytas leistinas važiavimo greitis, ypatumų, šviesaus paros meto kilo mažesnė rizika sužaloti pėsčiuosius, tai nereiškia, jog toks A. Š. elgesys nekėlė jokio pavojaus kitiems tuo pačiu keliu priešinga ar ta pačia kryptimi važiavusiems vairuotojams. Nagrinėjamu atveju svarbu yra ir tai, kad A. Š. važiavo 153 km/val. greičiu – tai reiškia, jog važiuodamas kelyje, kuriame leidžiama važiuoti tik 90 km/val. greičiu, apeliantas nustatytą greitį viršijo 63 km/val. (įvertinus paklaidą). Važiavimo greitis yra vienas iš pagrindinių eismo saugumo veiksnių, todėl esant tokiam ženkliam greičio viršijimui akivaizdu, jog tokiu elgesiu A. Š. nepaisė saugaus eismo reikalavimų ir, būdamas dar tik pradedančiuoju vairuotoju, kėlė didžiulę grėsmę eismo dalyvių saugumui. Atsižvelgiant į išdėstytą, spręstina, kad administracinio poveikio priemonės tikslai negali būti pasiekti A. Š. neskyrus administracinio poveikio priemonės arba nustačius trumpesnį terminą, nei jį numato ANK 416 straipsnio 7 dalis. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad administracinio nusižengimo padarymo dieną vyko namo, nes paskambinęs tėvas, sergantis sunkia (duomenys neskelbtini) liga ir neturintis teisės vairuoti transporto priemones, paprašė jį nuvežti į gydymo įstaigą – ši apelianto versija yra niekuo nepatvirtinta, be kita ko, nelaikytina išskirtine ir sudarančia pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Apeliaciniame skunde A. Š. neneigia padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tačiau juos įvardija smulkiais, pabrėždamas, kad už šiurkščius nusižengimus nėra baustas. Visgi, pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad nusižengimas, už kurio padarymą A. Š. nubaustas nagrinėjamu atveju, nėra pirmasis. Kaip pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, per šį laikotarpį nustatyta, kad apeliantas buvo baustas ne mažiau kaip 17 kartų, iš kurių net 10 kartų dėl administracinių nusižengimų, susijusių su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, taip pat ir su nustatyto leistino greičio viršijimu. A. Š. Institucijos 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-20336-2025 buvo nubaustas ir už ANK 416 straipsnio 3 dalyje bei ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytų administracinių nusižengimų padarymą, dėl jo jam buvo skirta, be kita ko, administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) – atėmimas 6 mėnesiams (nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. iki 2026 m. kovo 14 d.). Vadovaujantis administracinio nusižengimo byloje esančiais duomenimis, A. Š. teisę vairuoti transporto priemones susigrąžino 2026 m. kovo 16 d. Taigi, praėjus tik kiek daugiau nei 1 mėnesiui, t. y. 2026 m. balandžio 20 d., A. Š. vėl viršijo nustatytą leistiną greitį, dėl ko jo atžvilgiu šioje administracinio nusižengimo byloje 2026 m. gegužės 11 d. buvo priimtas Institucijos nutarimas Nr. 10-ANR_N-11280-2026. Šie duomenys apie A. Š. baustumus neabejotinai rodo, kad jis nėra pavyzdingas vairuotojas ir leidžia spręsti, jog nusižengimas, už kurį jis buvo nubaustas šioje administracinio nusižengimo byloje, yra ne atsitiktinio, vienkartinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui taikant tiek administracines nuobaudas, tiek administracinio poveikio priemones, jis nepasimoko iš savo klaidų ir toliau daro Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nėra jokio pagrindo manyti, kad administracinės nuobaudos tikslai galėtų būti pasiekti paskyrus jam tik baudą, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ar jo terminą sutrumpinant iki 10 mėnesių. A. Š. daromi administraciniai nusižengimai sunkėja, t. y. ankstesniais atvejais leistinas važiavimo greitis buvo viršytas mažiau nei 50 km/val.), todėl siekiant užtikrinti ANK 22 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą, šiuo atveju yra būtinas griežtesnis valstybės atsakas.
Tiek skunde dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, tiek skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 22 d. nutarties, A. Š. pažymi, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga dėl siekio tinkamai pasirūpinti sunkia (duomenys neskelbtini) liga sergančiu tėvu. Įvertinus kartu su apeliaciniu skundu pateiktus ir administracinio nusižengimo byloje esančius medicinos dokumentų išrašus / siuntimus, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog A. Š. tėvui dėl turimų sveikatos problemų reikalinga pagalba. Visgi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų dėl šių apelianto nurodomų aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto tėvo pristatymas į gydymo įstaigas, įvertinus ir A. Š. akcentuojamą aplinkybę dėl jų gyvenamosios vietos, gali būti užtikrintas kitomis prieinamomis susisiekimo priemonėmis, pasitelkiant kitų asmenų pagalbą ar naudojantis pavėžėjo paslaugomis. Tuo tarpu duomenų, patvirtinančių, jog A. Š. yra vienintelis asmuo, kuris gali pasirūpinti sergančiu tėvu, administracinio nusižengimo byloje nėra, jie nebuvo pateikti ir su apeliaciniu skundu. Nors sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas A. Š. neabejotinai sukels nepatogumų, be kita ko, ir dėl rūpinimosi sergančiu tėvu, tačiau tokių padarinių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, suteikiančia pagrindą švelninti paskirtą administracinio poveikio priemonę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iki nusižengimo padarymo A. Š. neabejotinai žinojo ir suprato, jog teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių (iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų nustatyta, kad A. Š. tėvas į medicinos įstaigą pirmą kartą kreipėsi 2026 m. vasario 5 d., buvo operuotas 2026 m. vasario 10 d., po ko taikytas atitinkamas gydymas), o taip ženkliai viršydamas leistiną greitį, šią teisę jis gali prarasti. Vis dėlto, tokios aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo administracinio nusižengimo padarymo. Apygardos teismo vertinimu, apeliantas, norėdamas tinkami įgyvendinti tiek savo asmeninius poreikius, tiek šeiminius įsipareigojimus, turi pats būti itin atidus, nes tokios gyvenimiškai įprastos aplinkybės negali būti laikomos išskirtine priežastimi, suteikiančia galimybę pažeidėjui taikyti švelnesnes nuobaudas, nei už analogiškus pažeidimus baudžiami kiti teisės pažeidėjai. Be to, pažymėtina tai, kad A. Š., kaip pradedančiajam vairuotojui, yra nustatyti dar griežtesni greičio ribojimai ir tai yra padaryta siekiant užtikrinti kelių eismo bei jo dalyvių saugumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administraciniu nusižengimu patirtos pasekmės yra adekvačios padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytina, kad jos asmens teises suvaržo labiau, nei būtina administracinio poveikio priemonės tikslams užtikrinti.
A. Š. apeliaciniame skunde nurodo teismų praktikos pavyzdžius, kuriais, jo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, o taip pat ir Institucija, nesivadovavo jam skiriant administracinio poveikio priemonę bei nustatant jos terminą. Atsižvelgdamas į tai, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-697/2018 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-697/2018, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, net ir akcentuodamas, jog jam svarbios aplinkybės šiose nutartyse buvo vertinamos, neįvertina, kad kiekvienu atveju reikšmingi duomenys turi būti vertinami individualiai. Vien tai, jog kitais atvejais jie lėmė atitinkamo sprendimo priėmimą, nereiškia, jog apeliantui aktualiu atveju taip pat sudarys pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą ar priemonę. Nagrinėjamu atveju, visų byloje nustatytų aplinkybių visuma lėmė sprendimą, kad nėra pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodyta apygardos teismų praktika neleidžia daryti priešingo sprendimo. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-506-174/2017 nustatyta, kad pažeidėjas, priešingai nei nagrinėjamu atveju, nėra piktybinis Kelių eismo taisyklių pažeidėjas, nusižengimas vertintas kaip atsitiktinis, specialioji teisė yra būtina darbe, nes tai yra pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-13-282/2018 pažeidėjas turėjo 32 metų vairavimo stažą, už Kelių eismo taisyklių pažeidimus nebuvo baustas, vairavimas yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis; Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-629-485/2017 įvertinta, kad pažeidėjas per 18 vairavimo metų yra 5 kartus nusižengęs ir nesilaikęs Kelių eismo taisyklių, nuo 2013 metų nusižengimas padarytas pirmą kartą. Taigi, dar kartą įvertinęs apelianto nurodytą teismų praktiką, apygardos teismas nenustatė pagrindo ja vadovautis ir neskirti administracinio poveikio priemonės arba jos terminą sutrumpinti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti A. Š. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 654 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. Š. (A. Š.) apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.