Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės kreditai“ ieškinį atsakovui P. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas netinkamai taikė CPK 284 straipsnio nuostatas, pažeidė atsakovo, kaip vartotojo (silpnesniosios teisinio santykio šalies) teises, nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika ir tai turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Teismas netyrė ir nevertino ieškovės finansinės padėties. Ieškovė, nesutikdama su atsakovo prašymu, neįrodinėjo, kad jos materialinė padėtis yra labai sunki. Teismas šališkai, nepagrįstai ir neobjektyviai sprendė, kad sprendimo bylinėjimosi išlaidų dalyje vykdymo išdėstymas nulems atsakovo pranašumą prieš ieškovę ir sugriaus šalių interesų pusiausvirą.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad sprendimo dalį dėl ginčo dalyko atsakovas įvykdė, o neįvykdyta liko tik sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias ieškovė patyrė savo pačios pasirinkimu. Ji galėjo bylą užbaigti taikos sutartimi, pripažinti, kad nebuvo labai atidi, vertindama atsakovo kreditingumą ir atsisakyti nė 80 Eur nesiekiančio reikalavimo. Tokiu būdu ieškovė būtų išvengusi bylinėjimosi išlaidų.

Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas ex offcio turėjo pareigą atsižvelgti į jo paties byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios patvirtina tai, kad sutarties su ieškove sudarymo dieną visi atsakovo kreditoriniai įsipareigojimai viršijo jo gaunamas pajamas, taigi ieškovė negalėjo jam suteikti kredito, tačiau jį suteikė. Ieškovė taip pat nustatė maksimalią leistiną palūkanų normą, tokiais veiksmais pasipelnydama sveikatos problemų turinčio, visiškai nemokaus jauno žmogaus sąskaita.

Teikiant prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą nebuvo pateikta jokių dokumentų, pagrindžiančių atsakovo finansinę padėtį. Pateikti atsakovo motinos, kuri kartu yra ir jo atstovė šioje byloje, banko sąskaitų išrašai, tačiau ne atsakovo banko sąskaitos išrašai. Pateikti atsakovo motinos banko sąskaitos išrašai nesuteikia informacijos apie atsakovo finansinę padėtį.

Atsakovas ir jo atstovė, manydami, kad teismo sprendimo vykdymui išdėstyti svarbiausia įtikinti teismą sunkia atsakovo finansine padėtimi, teikiant prašymą dėl vykdymo išdėstymo, nuslėpė aplinkybę apie tai, kad atsakovas prašymo pateikimo pirmosios instancijos metu turėjo darbo sutartį ir dirbo. Jo prašymas teismui dėl vykdymo išdėstymo pateiktas 2026 m. kovo 10 d., o prie atskirojo skundo pridėta darbo sutartis su (duomenys neskelbtini) sudaryta 2026 m. vasario 4 d. Atsakovas apie tai nutylėjo. Atsakovas ir jo atstovė, reaguodami į šį argumentą, pateikė atskirąjį skundą ir savo atskirajame skunde nurodo, kad neva atsakovas dirba toje pačioje darbovietėje, tačiau patikrinus informacinėje CreditInfo sistemoje Sodros duomenis apie atsakovą, paaiškėjo, kad pagal minėtą darbo sutartį atsakovas nedirba nuo 2026 m. kovo 31 d. Atskirasis skundas teismui pateiktas 2026 m. balandžio 14 d., atsakovas nebedirba nuo 2026 m. kovo 31 d., o atskirajame skunde nurodoma, kad atsakovas dirba pagal šią sutartį.

Atsakovas nėra pateikęs savo, o ne motinos, finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų, nėra jokių duomenų apie atsakovo pajamas, nors atsakovas nuomojasi būstą ir moka nuomos mokestį bei, kaip pats teigia, vykdo įsipareigojimus. Vien įsipareigojimų, kurie, beje, nėra drastiškai dideli, sąrašas pats savaime nereiškia atsakovo finansinės padėties blogumo

Atsakovas siekia nepagrįsto pranašumo – nevykdyti sprendimo ilgą laiką, kas sudaro pagrindą ne tinkamesniam teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, o priešingai – dėl to teismo sprendimo vykdymas gali labai pasunkėti bei tapti neįmanomas. 24 mėnesių laikotarpyje gali atsitikti įvairių įvykių, įskaitant atsakovo išvykimą į užsienį, jo sveikatos būklę, pasislėpimą, o nei atsakovas, nei jo atstovė nesiūlo jokių užtikrinimo priemonių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad būtent sprendimo vykdymo išdėstymas užtikrins teismo sprendimo įvykdymą

Atskirasis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo prie bylos

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai). Apeliantas kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė: 1) kreditorės BnP Finance, UAB 2026 m. sausio 10 d. pranešimą ir 2026 m. vasario 10 d. atsakovo motinos S. B. atlikto mokėjimo nurodymą kreditorei; 2) 2026 m. vasario 2 d. būsto terminuotos nuomos sutarties kopiją; 3) 2026 m. vasario 4 d. atsakovo darbo sutartį su (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pateiktų įrodymų kilmės data yra ankstesnė nei skundžiama nutartis, apeliantas nenurodė priežasčių, kodėl negalėjo jų pateikti anksčiau, atsisako juos prijungti prie bylos. Apeliantas taip pat 2026 m. balandžio 27 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, t. y. dėl UAB „Julianus Inkaso“ 2026 m. balandžio 24 d. el. laiško kopijos prijungimo, kurioje yra detalizuoti keturi atskiri atsakovo finansiniai įsipareigojimai kreditorei. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamos nutarties pagrįstumo įvertinimui svarbi apelianto finansinė padėtis, pateikta detalizacija gauta po skundžiamos nutarties priėmimo, prijungia pateiktą įrodymą prie bylos. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateikė 2026 m. balandžio 29 d. Creditinfo išrašą, kuriame yra pateikti atsakovo duomenys, susiję su valstybiniu socialiniu draudimu. Atsižvelgiant į tai, kad teismas turi galimybę gauti registrų duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ieškovės pateiktą įrodymą atsisakytina prijungti.

Dėl ginčo esmės

CPK 18 straipsnyje yra nustatytas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas, spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, faktinę situaciją turi vertinti individualiai kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-454-910/2025, 48 punktas). Išimtines sąlygas, būtinas teismo procesinio sprendimo vykdymui išdėstyti, turi pagrįsti bei įrodyti tokio vykdymo išdėstymo prašanti šalis (CPK 12, 178 straipsniai).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino atidėjimo ar išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą yra tik tuo atveju, jei yra duomenų, leidžiančių tikėtis, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-978-407/2015). Nustačius, kad atsakovo dabartinė finansinė padėtis leidžia įvykdyti visą sprendimą iš karto arba paaiškėjus, kad dabartinė atsakovo padėtis yra bloga bei ateityje ji nepagerės, teismas netenkina atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, nepaisant to, kokia yra ieškovo turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytus motyvus, atsakovo prašymo dėl teismo sprendimo išdėstymo ir atskirojo skundo argumentus, nenustatė priežasčių abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas nepateikė pakankamų ir abejonių nekeliančių duomenų nei apie savo esamą turtinę padėtį, nei apie realias galimybes įvykdyti teismo sprendimą ateityje.

Visų pirma pažymėtina, kad didelė dalis atskirojo skundo argumentų yra susiję su faktinės situacijos ir ginčo, susiklosčiusio tarp ieškovės ir atsakovo, vertinimu, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl atsakovo kreditingumo, dėl 2023 m. vasario 16 d. vartojimo kredito sutarties pagrįstumo jau yra pasisakyta tiek Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 3 d. sprendime, tiek Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-531-896/2026. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, susiję su vartojimo kredito sutarties sudarymo aplinkybėmis, jo tuometiniu kreditingumo vertinimu ar vartotojo statusu, nagrinėjamu atveju nevertinami. Atitinkamai, nevertinami ir apelianto argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų kilmės, ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo, kadangi šiuos argumentus apeliantas turėjo teikti bylą nagrinėjant iš esmės teismui sprendžiant bylinėjimosi išlaidų dydžio ir jų paskirstymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju taip pat pažymi, kad į atsakovo, kaip vartotojo, statusą buvo atsižvelgiama ginčą nagrinėjant iš esmės.

Pasisakant dėl atsakovo finansinės padėties įvertinimo, nėra ginčo, kad atsakovas turi finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Taip pat nurodo, kad yra sudaręs ir būsto nuomos sutartį. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad atsakovo turimi finansiniai įsipareigojimai ar sudaryta būsto nuomos sutartis nepaneigia pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir savaime nesudaro pagrindo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Apeliantas, apart turimų finansinių įsipareigojimų, nėra pateikęs jokių kitų duomenų, kurie leistų spręsti apie jo išties sunkią finansinę būklę, dėl kurios jis negalėtų vykdyti teismo sprendimo. Vien turimų finansinių įsipareigojimų turėjimo kriterijus nėra savaiminis pagrindas visais atvejais pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Ypatingai svarbu ir tai, kad iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo išvadai, kad apelianto finansinė padėtis pagėrės. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, nors apeliantas akcentuoja sudarytos darbo sutarties faktą, tačiau remiantis VSDFV 2026 m. birželio 25 d. duomenimis, apeliantas nuo 2026 m. kovo 31 d. nurodytoje darbovietėje nebedirba. Tai reiškia, kad apeliantas teismui teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie turimą darbą ir ketinamas gauti pajamas, kuriomis bent dalimis dengtų teismo sprendimu ieškovės naudai priteistą sumą, kadangi atskirojo skundo padavimo momentu apeliantas nebedirbo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo sveikatos būklė būtų kliūtis gauti darbines pajamas ir vykdyti įsipareigojimus ieškovei, todėl vien nedarbo faktas asmeniui turint galimybes gauti pajamas, nėra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą (CPK 178 straipsnis). Priešingai, atsakovo nepastovumas gaunant pajamas taip pat kelia abejones dėl jo galimybių įvykdyti teismo sprendimą per 24 mėn.

Kita vertus, apeliantas nepaaiškino pasirinkto skolos išdėstymo varianto, t. y. kodėl prašymas pateiktas būtent 24 mėn. laikotarpiui ypatingai tuo aspektu, jog jau nustatyta, kad apeliantas skundžiamos nutarties priėmimo metu pajamų negavo. Geresnė ieškovės finansinė padėtis nepaneigia teismo sprendimo privalomumo principu užtikrinto civilinę bylą laimėjusio asmens teisėto intereso dėl teismo sprendimo įvykdymo. Esant ieškovės nesutikimui su teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimu, taip pat nesant duomenų apie apelianto gaunamas pajamas ir realų jo siekį bent iš dalies vykdyti sprendimą (byloje nėra duomenų, kad nuo Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutarties priėmimo apeliantas būtų įvykdęs bent iš dalies teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo), neatitiktų proporcingumo principo. Pagrindinės skolos sumokėjimas (80 Eur) įvertinus bylinėjimosi išlaidų dydį (1 896 Eur), neturi esminės reikšmės. Nustatytų aplinkybių kontekste spręstina, kad teismo sprendimo vykdymo išdėstymas pažeistų ieškovės teises ir teisėtus lūkesčius, šalių lygiateisiškumą ir protingos jų interesų pusiausvyros taisyklę. Apelianto motyvai dėl sunkios finansinės padėties, nesant duomenų apie nuoseklų apelianto siekį gauti pajamas ir vykdyti turimus įsipareigojimus, įvertinus ieškovės teisėtus lūkesčius, nesudaro pagrindo spręsti, kad apelianto prašymą buvo atsisakyta patenkinti nepagrįstai.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to apelianto atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai 280 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus tai, kad atskirasis skundas netenkinamas, nurodytos išlaidos atitinka Rekomendacijose nurodytus bylinėjimosi išlaidų rekomendacinius dydžius, jos ieškovei priteistinos iš atsakovo. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo P. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės kreditai“ (juridinio asmens kodas 302513887) 280 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.