Vilniaus apygardos teismo nutartis

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugpjūčio 13 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto suinteresuoto asmens SUA1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio Gintauto Puodžiuko pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys SUA2 ir SUA1.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis Gintautas Puodžiukas prašė paskirti baudą skolininkei SUA2 dėl Vilniaus apygardos teismo 2025-01-20 vykdomojo rašto Nr. eN2-2950-852/2024 ir antstolio reikalavimų nevykdymo bei trukdymo vykdyti teismo sprendimą. Nurodė, kad:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartis, kuria skolininkei skirta vienkartinė 150 Eur dydžio bauda išieškotojo naudai už Vilniaus apygardos teismo 2025-01-20 vykdomojo rašto Nr. eN2-2950-852/2024 nevykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bylos faktinės aplinkybės

Antstolis Gintautas Puodžiukas 2025-01-22 patvarkymu Nr. S-25-19-1466 priėmė vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2025-01-20 vykdomąjį raštą Nr. eN2-2950-852/2024, pagal kurį leista grąžinti nepilnamečius vaikus VAI1 ir VAI2 į (duomenys neskelbtini). Teismo nutartis įsiteisėjo 2025-01-14.

Priėmus vykdomąjį dokumentą vykdyti, antstolis 2025-01-30 nepilnamečių vaikų mamai SUA2 išsiuntė raginimą (el. pašto adresu (duomenys neskelbtini)) įvykdyti teismo sprendimą 10 dienų.

2025-01-30 užklausimu Nr. S-25-19-2144 buvo kreiptasi į Tarnybą dėl rekomendacijos pateikimo. 2025-02-07 pateiktoje rekomendacijoje Tarnyba nurodė, kad teismo sprendimas turi būti vykdomas ir tėvai turi ieškoti tarpusavio kompromiso, nes vykdant tokio pobūdžio teismo sprendimą prievarta prieš vaikus negali būti taikoma.

Skolininkei informavus antstolį apie nepilnamečių vaikų susirgimą ir pasibaigus vaikų ligos laikotarpiui, antstolis patvarkymu įpareigojo SUA2 iki 2025-03-05 pateikti antstoliui informaciją, kada nepilnamečiai vaikai bus perduoti tėvui SUA1. Skolininkei pateikus skundą, minėtas raginimo terminas pratęstas iki 2025-03-22.

2025-03-21 gautas skolininkės atstovo prašymas atidėti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0019/25/00103 arba sustabdyti šią vykdomąją bylą kol pasibaigs nepilnamečių vaikų ugdymo procesas, tačiau 2025-04-04 patvarkymu skolininkės prašymas netenkintas.

Pagal Tarnybos rekomendacijas 2025-04-08 antstolis paskyrė psichologą konsultacijoms dėl nepilnamečių vaikų perdavimo, dėl kurių skolininkė pateikė skundą, kuris 2025-04-25 patvarkymu netenkintas ir perduotas nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teismui.

2025-04-29 Tarnyba pranešimu informavo, kad 2025-04-29 susitikime SUA2 ir nepilnamečiai vaikai buvo informuoti, jog pastarieji turės vykti į (duomenys neskelbtini) su tėvu bei pateikė rekomendaciją iš anksto suderinti vaikų paėmimo datą, jog šeima ir vaikai galėtų pasiruošti.

2025-04-30 patvarkymu buvo priimta tvarka, pagal kurią 2025-05-08 paskirtas priverstinis nepilnamečių vaikų perdavimas tėvui SUA1 Tarnybos patalpose. 2025-05-07 gavus skolininkės pareiškimą dėl antstolio nušalinimo, 2025-05-07 patvarkymu sustabdyti veiksmai kol pareiškimas bus išnagrinėtas teism. 2025-05-12 skolininkės pareiškimas dėl nušalinimo teismo buvo atmestas.

2025-05-14 patvarkymu antstolis paskyrė 2025-05-16 10 val. nepilnamečių vaikų priverstinį perdavimą tėvui SUA1 Tarnybos patalpose, išaiškinant skolininkei, kad jei nepilnamečiai vaikai nebus perduoti, pastarieji bus perduodami jų buvimo vietoje 2025-05 20 10 val. Skolininkės 2025-05-15 prašymas dėl vykdymo veiksmų sustabdymo (pasikeitus gyvenamosios vietos adresui) netenkintas 2025-05-19 patvarkymu. Skolininkė su nepilnamečiais vaikais jų perdavimui į Tarnybos patalpas 2025-05-16 neatvyko, 2025-05-20 nepilnamečiai vaikai ir skolininkė gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo rasti. Policijos pareigūnai tikrino duomenis nauju skolininkės ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), jie nebuvo rasti.

2025-05-28 priimtas patvarkymas dėl priverstinio nepilnamečių vaikų perdavimo tėvui SUA1 paskutinėje žinomoje vaikų gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini). 2025-05-28 skolininkė ir nepilnamečiai vaikai gyvenamojoje vietoje nerasti.

Pagal 2026-06-03 patvarkymu priimtą tvarką buvo nuspręsta nepilnamečius vaikus paimti iš jų ugdymo įstaigų. 2025-06-04 VAI1 ugdymo įstaigoje (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje nerastas, nes vaikas buvo pasitempęs koją, o VAI2 ugdymo įstaigoje (duomenys neskelbtini) neatvyko, nes mama informavusi dėl atostogų. Nustatyta, kad minėtą dieną nepilnamečiai vaikai ir mama nebuvo rasti ir jų gyvenamojoje vietoje.

2025-04-30 antstolis surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktą Nr. 19-S-0019/25/00103, kuriame nurodyta, kad 2025-01-30 vaikų mamai SUA2 buvo išsiųstas raginimas teismo sprendimą įvykdyti per 10 dienų. Sprendimas įvykdytas nebuvo, gautas SUA2 atstovo advokato Mindaugo Zalepūgos prašymas atidėti sprendimo vykdymą, nes vaikai serga; sprendimo vykdymas buvo atidėtas. Pasibaigus vaikų ligos laikotarpiui, antstolis patvarkymu įpareigojo SUA2 iki 2025-03-05 pateikti antstoliui informaciją kada nepilnamečiai vaikai bus perduoti tėvui SUA1. Skolininkei pateikus skundą, minėtas raginimo terminas pratęstas iki 2025-03-22.

2025-03-21 gautas skolininkės atstovo prašymas atidėti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje arba sustabdyti šią vykdomąją bylą kol pasibaigs nepilnamečių vaikų ugdymo procesas, tačiau 2025-04-04 patvarkymu skolininkės prašymas netenkintas. 2025-04-16 skolininkė pateikė skundą, kuris 2025-04-25 patvarkymu netenkintas ir perduotas nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teismui.

2025-05-20 antstolis surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktą Nr. 19-S-0019/25/00103, kuriame nurodyta, kad 2025-05-14 patvarkymu priimta tvarka, kuria nuspręsta 2025-05-16 10 val. dėl priverstinio nepilnamečių vaikų perdavimo tėvui SUA1 Tarnybos patalpose, išaiškinant skolininkei, kad jei nepilnamečiai vaikai nebus perduoti, pastarieji bus perduodami jų buvimo vietoje 2025-05-20 10 val. Skolininkės 2025-05-15 prašymas dėl vykdymo veiksmų sustabdymo (pasikeitus gyvenamosios vietos adresui) netenkintas 2025-05-19 patvarkymu. Skolininkė su nepilnamečiais vaikais jų perdavimui į Tarnybos patalpas 2025-05-16 neatvyko, 2025-05-20 nepilnamečiai vaikai ir skolininkė gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), nerasti.

2025-05-29 antstolis surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktą Nr. 19-S-0019/25/00103, kuriame nurodyta, kad 2025-05-28 patvarkymu priimta tvarka, kuria nuspręsta dėl priverstinio nepilnamečių vaikų perdavimo tėvui SUA1 paskutinėje žinomoje vaikų gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini). 2025-05-28 19.30 val. skolininkė ir nepilnamečiai vaikai šioje gyvenamojoje vietoje nerasti, durų niekas neatidarė; pateiktas 2025-05-28 Aktas (dalyvaujančių asmenų sąrašas).

2025-06-04 antstolis surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktą Nr. 19-S-0019/25/00103, kuriame nurodyta, kad 2026-06-03 patvarkymu priimta tvarka, kuria nuspręsta nepilnamečius vaikus paimti iš jų ugdymo įstaigų. 2025-06-04 VAI1 ugdymo įstaigoje (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje nerastas (vaikas pasitempė koją), taip pat nerastas ir VAI2 ugdymo įstaigoje (duomenys neskelbtini) (dėl atostogų). Minėtą dieną nepilnamečiai vaikai ir jų mama nerasti ir gyvenamojoje vietoje.

Iš 2025-09-04 antstolio patvarkymo Nr. S-25-19-14890 nustatyta, kad nepilnamečiai vaikai tėvui SUA1 buvo perduoti: 2025-06-10 – VAI1, 2025-06-26 – VAI2.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).

Teismo sprendimai gali būti vykdomi, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie yra vykdomi skubiai arba kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo pats (CPK 281 straipsnis).

Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis).

Jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis, remdamasis CPK 771 straipsnio 1 dalimi, apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui; sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje; teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.

Taigi, sprendimo, kuriuo skolininkas įpareigotas atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo faktą motyvuotu aktu konstatuoja antstolis, o poveikio priemones už sprendimo neįvykdymą taiko teismas, patikrinęs antstolio akto pagrįstumą ir nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė.

Teismas, gavęs antstolio surašytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą su prašymu skirti CPK 771 straipsnio 5 dalyje nurodytą baudą, turi iš pradžių nustatyti, kokio pobūdžio prievolė skolininkui nustatyta teismo sprendimu. Nustatęs, kad skolininko prievolė yra asmeninė, tačiau skolininkas sprendimo neįvykdė, teismas gali tenkinti antstolio prašymą taikyti CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytas sankcijas – skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Bauda, kurią teismas turi teisę skirti CPK 771 straipsnio 5 dalies pagrindu, yra vienas iš priverstinio teismo sprendimo vykdymo instrumentų, kuris yra naudojamas teisės aktuose nustatyta tvarka. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK 771 straipsnio taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai ši teisinė sankcija yra bauda, skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2012; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013).

Apeliantas nurodo, kad nutartyje nenurodyta, kokiais argumentais remiantis skolininkei pusę metų nevykdžiusiai įsiteisėjusio teismo sprendimo gražinti vaikus į (duomenys neskelbtini) buvo skirta tokia maža bauda, kuri nesukelia skolininkė iš esmės jokių neigiamų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl skirtino baudos dydžio, nemotyvavo savo sprendimo, formaliai nurodė, kad yra skiriama vienkartinė 150 Eur bauda. Teismas pažeidė pareigą motyvuoti priimtą procesinį sprendimą.

Skolininkės vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl baudos rūšies (vienkartinė ar periodinė) bei baudos dydžio vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika, atsižvelgė į tai, jog teismas nėra saistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų, vadovaujasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, vykdomojo dokumento nevykdymo trukmę, aplinkybę, jog skolininkei bauda vykdomojoje byloje skiriama pirmą kartą, į baudos vykdymo procese paskirtį bei paskyrė vienkartinę 150 Eur baudą išieškotojo naudai. Teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismo pareigą motyvuoti procesinį sprendimą.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę skirti CPK 771 straipsnyje numatytą baudą, nustato tik maksimalią jos ribą, o konkrečios baudos rūšies (vienkartinės ar periodinės) bei dydžio parinkimą palieka teismo diskrecijai. Teismas, parinkdamas 150 Eur dydžio vienkartinę baudą, pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismas įvertino pažeidimo pobūdį, aplinkybę, kad bauda skolininkei vykdomojoje byloje skiriama pirmą kartą, bei atsižvelgė į baudos paskirtį. Atmestinas apelianto teiginys, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nes teismas išdėstė esmines aplinkybes, lėmusias tokio dydžio sankcijos parinkimą. Nors CPK 771 straipsnyje numatyta bauda atlieka dvejopą – skatinimo bei kompensavimo (satisfakcijos) išieškotojui – funkciją, ši sankcija pagal savo prigimtį nėra ir negali būti baudinio ar keršto pobūdžio priemonė. Jos tikslas nėra finansinis skolininko sužlugdymas ar asmeninis kerštas. EŽTT praktikoje ne kartą nurodė, kad veiksmingos teisinės gynybos priemonės principas nesuteikia nukentėjusiajam teisės reikalauti kitų asmenų baudžiamojo persekiojimo ar asmeninio keršto („private revenge“) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2026 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 27313/23 Rita Miliūtė and Vilma Danauskiene against Lithuania, Öneryıldız v. Turkey [Didžioji kolegija], Nr. 48939/99, § 147, EŽTT 2004-XII; Peev v. Bulgaria, Nr. 64209/01, § 71, 2007 m. liepos 26 d.). Baudos paskirtis skatinti skolininką įvykdyti prievolę nagrinėjamu atveju jau atliko savo vaidmenį, kadangi sprendimas yra įvykdytas ir vaikai perduoti tėvui.

Apeliantas teigia, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013). Skolininkei skirtas baudos dydis neadekvatus ir nekompensuoja išieškotojo vykdymo procese patirtų nuostolių bei jo patirtų dvasinių išgyvenimų. Skolininkei nevykdant teismo sprendimo buvo ribojamas išieškotojo ir jo vaikų bendravimas, dėl to jis patyrė skaudžius išgyvenimus. Be to, išieškotojui ne kartą teko grįžti atgal į (duomenys neskelbtini) be vaikų, mokėti už vaikų lėktuvo bilietus, kurie nebuvo panaudojami. Išieškotojas patyrė nemažus finansinius nuostolius.

Skolininkė nurodo, kad sprendžiant dėl CPK 771 straipsnyje nurodytos sankcijos taikymo įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma. Baudos dydis nustatomas teismo, atsižvelgiant į pagrindinį skolininko paskatinimo vykdyti antstolio reikalavimą, ne nubaudimo tikslą. Išieškotojas, teigdamas apie patirtus nuostolius dėl skolininkės kaltės, nepateikė tokius teiginius patvirtinančių įrodymų. Teismas skirdamas baudą neturėjo pagrindo svarstyti išieškotojo deklaratyvių teiginių dėl patirtų nuostolių bei jų įtakos baudos dydžiui.

Nors kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog CPK 771 straipsnio pagrindu skiriama bauda atlieka ir kompensavimo funkciją išieškotojo naudai, ji pagal savo teisinę prigimtį nėra ir negali būti tapatinama su visišku turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimu. Ši bauda visų pirma yra procesinio poveikio priemonė, kurios pagrindinis tikslas – paskatinti skolininką įvykdyti teismo sprendime nustatytą įpareigojimą, o ne atstoti civilinės atsakomybės institutą. Apelianto nurodyti patirti finansiniai nuostoliai (kelionių, apgyvendinimo išlaidos) ir dvasiniai išgyvenimai dėl riboto bendravimo su vaikais pagal savo pobūdį sudaro savarankišką žalos (turtinės ir neturtinės) dalyką. Šie reikalavimai gali būti įrodinėjami, pareiškiant savarankišką ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrąja ieškinio teisenos tvarka, o ne siekiant perkelti šią naštą į sprendimo vykdymo procedūroje taikomos procesinės sankcijos dydį.

Apelianto vertinimu, skolininkė ne tik nevykdė antstolio patvarkymų, tačiau slapstėsi ir nuo policijos pareigūnų, kuriems nepavykdavo nustatyti vaikų ir skolininkės buvimo vietos. Planuojami vaikų perdavimai išieškotojui turėjo vykti 2025-05-16, 2025-05-20, 2025-06-04, kurių metu vaikai ir skolininkė nebuvo rasti jų gyvenamojoje vietoje ir ugdymo įstaigose. Išieškotojas ne kartą turėjo vykti iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, čia praleisti po kelias dienas arba net savaitę laiko, patirti apgyvendinimo išlaidas. Skolininkė teigia, kad nenustatytos aplinkybės, kad skolininkė būtų slapsčiusi su vaikais nuo policijos pareigūnų. Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad skolininkė tyčia slėpė vaikus ar vengė policijos pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje to taip pat nenustatė. Vaikų ar skolininkės nebuvimas jų gyvenamojoje vietoje ar ugdymo įstaigose tam tikromis konkrečiomis dienomis (2025-05-16, 2025-05-20, 2025-06-04) savaime neįrodo tyčinio slapstymosi.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad teismo nebuvo įvertinta ir tai, kad skolininkė vykdymo procese siekė išvengti teismo sprendimo vykdymo ir nuolat skundė antstolio veiksmus, atliko kitus proceso veiksmus, kuriais siekė išvengti / atitolinti teismo sprendimo vykdymą. Išieškotojas patyrė nemažas išlaidas mokėdamas ir už teisines paslaugas.

Skolininkė nurodo, kad vien tai, jog skolininkė aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, nereiškia piktnaudžiavimo procesu. Nei vienas iš teismų nagrinėjusių skundus, nepripažino, kad skolininkė kaip nors piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Jeigu išieškotojas patyrė kokias nors išlaidas, jis turėjo teisę CPK nustatyta tvarka ir terminais bylą nagrinėjusiam teismui pateikti prašymą dėl tokių išlaidų atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas, nutaręs netekinti pareiškimo dėl proceso atnaujinimo, suinteresuoto asmens SUA1 naudai iš pareiškėjos priteisė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skolininkės veiksmai, teikiant skundus dėl antstolio veiksmų ar prašymus teismui, savaime negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Asmens kreipimasis į teismą ar antstolio veiksmų apskundimas yra garantuojama teisė. Byloje nėra nustatyta, kad skolininkė būtų pripažinta piktnaudžiavusia procesinėmis teisėmis ar kad jai būtų taikytos CPK 95 straipsnyje numatytos sankcijos. Todėl teisėtų procesinių teisių naudojimas negali sudaryti pagrindo didinti skolininkei skiriamos baudos dydį pagal CPK 771 straipsnį.

Bylinėjimosi išlaidos, patirtos atskirose civilinėse bylose ar nagrinėjant skundus dėl antstolio veiksmų, yra atlyginamos CPK 93 ir 98 straipsniuose nustatyta tvarka tose konkrečiose bylose, o ne perkeliamos į sprendimo vykdymo procedūroje skiriamos baudos dydį. Kaip pagrįstai pažymi skolininkė, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eA2-2235-392/2025 dėl proceso atnaujinimo jau priteisė iš skolininkės išieškotojo SUA1 naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. CPK 771 straipsnio pagrindu skiriama bauda yra procesinio poveikio priemonė, skirta užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne mechanizmas kitose bylose patirtoms advokatų atstovavimo išlaidoms dengti. Siekis panaudoti baudos skyrimo institutą kaip dvigubo išlaidų išieškojimo ar papildomo finansinio baudimo įrankį neatitinka CPK 771 straipsnio tikslų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai dėl skolininkės procesinio elgesio ir patirtų teisinių išlaidų įtakos baudos dydžiui atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas pažymi, kad nuo 2024 m. liepos mėnesio, kai vaikai nebuvo grąžinti į (duomenys neskelbtini), išieškotojas gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, jautė nerimą dėl savo ir vaikų ateities. Išieškotojas patyrė ypač dideles dvasines kančias, nes dėl skolininkės veiksmų beveik metus laiko buvo atskirtas nuo vaikų. Pirmosios instancijos teismo skolininkei paskirta 150 Eur vienkartinė bauda už teismo sprendimo nevykdymą nekompensuoja išieškotojo vykdymo procese patirtos turtinės ir neturtinės žalos ir neatlieka išieškotojo nuostolių kompensavimo funkcijos už laiku neįvykdytą prievolę. Skolininkei paskirtas baudos dydis neskatina vykdyti teismo sprendimo bei kartu sudaro prielaidas nebaudžiamumui.

Skolininkė teigia, kad į bylą nepateikti išieškotojo skaudžius dvasinius išgyvenimus patvirtinantys įrodymai, pvz. medicininiai dokumentai įrodantys jo patirtas dvasines kančias. Teismo sprendimo vykdymo metu išieškotojas nuolatos (keletą kartų per savaite) vaizdo ryšio pagalba bendravo su vaikais, jam nebuvo apribota galimybė dalyvauti vaikų auklėkime ir pan. Išieškotojas nei įrodinėjo, nei įrodė patyręs kokius nors nuostolius.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skolininkės teiginiais, kad išieškotojas į bylą nepateikė įrodymų (pvz., medicininių dokumentų ar kitų duomenų), patvirtinančių jo nurodomus sveikatos sutrikimus ar skaudžius dvasinius išgyvenimus. Sprendimo vykdymo metu išieškotojas turėjo galimybę bendrauti su vaikais vaizdo ryšiu. Todėl apelianto teiginiai apie visišką atskyrimą nuo vaikų ir patirtus nekompensuotus nuostolius neatitinka bylos medžiagos ir nėra pagrįsti įrodymais.

CPK 771 straipsnyje numatytos baudos, kaip skatinamosios priemonės, paskirtis yra teisiškai paveikti skolininką, kad šis atliktų būtinuosius veiksmus. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas jau yra įvykdytas ir vaikai perduoti tėvui. Sprendimo įvykdymo momentu bauda prarado savo procesinę skatinamąją paskirtį, o jos neproporcingas padidinimas atgaline data paverstų šią procesinio poveikio priemonę tiesioginiu baudimu. Atmestinas apelianto argumentas, kad 150 Eur bauda neskatina vykdyti teismo sprendimo ir sudaro prielaidas nebaudžiamumui.

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad nebuvo įvertinta tai, kad Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaiko grobimo bylos, siekiant kaip galima labiau sumažinti neigiamas pasekmes vaikams, turi būti išnagrinėtos ir įvykdytos skubos tvarka. Vykdymo procesas tokio pobūdžio bylose turi būti atliekamas kaip galima greičiau ir neužtrukti ilgiau nei 6 savaites. Akivaizdu, kad ir už tokio teismo sprendimo nevykdymą skolininkei turi būti skiriama pakankamai griežta, maksimali bauda, kuri užtikrintų greitą vykdymo procesą. Teismas nutartimi teismų praktiką formuoja tą linkme, jog Hagos konvencijos bylose skolininkei nevykdant teismo sprendimo dėl vaikų grąžinimo yra skiriama tik minimali bauda, kas visiškai neskatina vykdyti tokio teismo sprendimo.

Skolininkės vertinimu, išieškotojas teiginio, kad tokio pobūdžio bylose yra numatytas pagreitintas vykdymo procesas ir dėl to turėjo būti taikytos ypač griežtos teisinės sankcijos, nepagrindė nei teisiniu reguliavimu, nei aktualia teismų praktika.

Nors 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų numato reikalavimą vaikų grąžinimo procedūras atlikti operatyviai ir skubos tvarka, procesinių sankcijų taikymas vykdymo procese pagal CPK 771 straipsnį išlieka nacionalinės teisės reglamentuojama sritis. Įstatymas nenumato automatinio ar privalomo maksimalių baudų taikymo vien dėl to, kad vykdomasis dokumentas priimtas Hagos konvencijos pagrindu. CPK 771 straipsnyje įtvirtinta bauda yra procesinė poveikio priemonė, o ne baudžiamojo pobūdžio sankcija, todėl jos dydis visais atvejais turi būti diferencijuojamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Skolininkė pažymi, kad teismo paskirta bauda, neturi turi būti baudinio pobūdžio, turi būti proporcinga ir nepagrįstai neapsunkinti pačio skolininko galimybių vykdyti jo atžvilgiu priimto sprendimo, turi būti vertinama ir skolininko turtinė padėtis. Skolininkės turtinė padėtis yra sudėtinga, jos gaunamas darbo užmokestis yra 800 Eur / mėn. Iš gaunamų pajamų suinteresuotas asmuo turi dengti išieškotojo naudai priteistas 93 750 (duomenys neskelbtini) (apie 8 300 Eur) bylinėjimosi išlaidas (duomenys neskelbtini) teisme vykusiame procese, pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2025-05-12 nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-44-912/2025. Taip pat turi sumokėti išieškotojui 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų priteistų Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eA2-2235-392/2025. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas vienkartinę 150 Eur dydžio baudą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes. Vilniaus apygardos teismo 2025-01-20 vykdomasis raštas Nr. eN2-2950-852/2024 įvykdytas ir vaikai perduoti išieškotojui.

Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje pabrėžiama, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, privalo užtikrinti šalių teisių pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei įvertinti skolininko galimybes paskirtą baudą įvykdyti. Kaip pagrįstai pažymi skolininkė, jos finansinė padėtis yra sudėtinga – gaunamas darbo užmokestis siekia 800 Eur / mėn., jai teismo sprendimais jau yra nustatyta prievolė padengti bylinėjimosi išlaidas išieškotojo naudai. Itin didelė paskirta bauda nepagrįstai pablogintų skolininkės turtinę padėtį ir neatitiktų proporcingumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo vykdymo metu buvo sprendžiami vaikų perdavimo tėvui klausimai, o sprendimas jau yra faktiškai įvykdytas ir vaikai perduoti išieškotojui pasibaigus mokslo metams (2025 m. birželio mėn.), 150 Eur dydžio vienkartinė bauda už laiku neįvykdytą prievolę yra nustatyta tinkamai. Byloje nėra duomenų, kad vėlesnis vaikų perdavimas, leidęs jiems užbaigti ugdymo procesą Lietuvoje, būtų pažeidęs geriausius vaikų interesus. Kadangi teismo sprendimas jau įvykdytas, baudos tikslas – paskatinti skolininkę atlikti veiksmus – yra pasiektas, o reikalavimas skirti maksimalią baudą atgaline data paverstų šią priemonę neproporcinga. Atmestini apelianto teiginiai, jog apylinkės teismas formuoja ydingą praktiką ar kad nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis įstatymo suteikta diskrecijos teise, tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei paskyrė proporcingą 150 Eur baudą išieškotojo naudai.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo analogiško pobūdžio bylose formuojama teismų praktika, kuomet už analogiškus pažeidimus, kai nėra vykdomas teismo sprendimas dėl vaikų grąžinimo į jų gyvenamosios vietos valstybę, bauda yra skiriama už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo vieną ir ne mažiau nei 100 Eur už vieną pažeidimo dieną. Nutartis turi būti pakeista skolininkei skiriant maksimalią 300 Eur baudą už kiekvieną pažeidimo dieną.

Skolininkė nurodo, kad išieškotojo cituojamoje byloje buvo nustatyta, jog vaiko mama daugiau nei dvejus metus piktybiškai bei sąmoningai nevykdo teismo sprendimų, neteikė teismui argumentų, kodėl ji nevykdė teismo sprendimo, o antstolei buvo pateikusi pranešimą, kad sprendimo nevykdys, slėpė savo ir dukros būvimo ir pan. Nagrinėjamoje byloje, situacija yra kardinaliai priešinga, vaikų mama nesislapstė, visada buvo pasiekiama tiek Tarnybos specialistams, tiek teismo sprendimą vykdžiusiam antstoliui, tiek ir vaikų tėvui (išieškotojui), kuris palaikė nuolatinį ryšį su vaikais. Vaikų perdavimas tėvui užtruko dėl to, kad buvo atsižvelgta į geriausius vaikų interesus, kad jie galėtų 2024 / 2025 mokslo metų ugdymo procesą užbaigti Lietuvoje. Mokslo metams pasibaigus 2025-06-09, vaikai tėvui buvo perduoti 2025-06-10 – VAI1, ir 2025-06-26 – VAI2.

Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-188-924/2024 aprašyta situacija, kad skolininkė nevykdo Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalies, kuria ji įpareigota grąžinti nepilnametę dukrą į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Italijos Respublikoje. Motina įtraukta į ieškomų asmenų duomenų bazę, jos ir dukters buvimo vietos nežinomos, todėl apeliantės argumentai apie tai, kad ji dėjo maksimalias pastangas įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto nurodytoje byloje ir šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, sprendžia, kad Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2S-188-924/2024 faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių. Civilinėje byloje Nr. e2S-188-924/2024 nustatyta, kad skolininkė sąmoningai nevykdė teismo sprendimo (negrąžino vaiko į jo gyvenamąją vietą) ir tiesiogiai tai įvardijo laiškuose antstolei, ignoravo antstolės raginimus vykdyti teismo sprendimą ir atsisakė gera valia grąžinti vaiką. Nagrinėjamu atveju, skolininkė sprendimą įvykdė, duomenų, kad slapstėsi, byloje nėra, skolininkė buvo pasiekiama antstoliui, Tarnybos specialistams bei tėvui, kuris, kaip teigia skolininkė, viso proceso metu palaikė nuolatinį ryšį ir vaizdo skambučiais bendravo su vaikais. Skolininkė nurodo, kad vaikų perdavimas tėvui užtruko ne dėl piktybinio slapstymosi, o siekiant užtikrinti geriausius vaikų interesus bei leisti jiems užbaigti 2024 / 2025 mokslo metų ugdymo procesą Lietuvoje. Mokslo metams pasibaigus, teismo sprendimas buvo visiškai įvykdytas – vaikai tėvui perduoti 2025-06-10 ir 2025-06-26. Atsižvelgiant į tai, kad faktinės situacijos nesutampa, teisinio pagrindo taikyti analogišką griežtą periodinę sankciją nėra.

Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pirmosios instancijos teismo nurodyta nutartis, kuria remiamasi, yra priimta ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o apygardos teismo, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra privaloma vadovautis lygiagrečios instancijos teismų precedentais. Į lygiagrečios instancijos teismo priimtą sprendimą gali būti atsižvelgiama tik tiek, kiek atitinka nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), tačiau nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Reikalavimas skirti baudą už kiekvieną uždelstą dieną po to, kai teismo sprendimas jau yra įvykdytas, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Periodinės baudos paskirtis – daryti nuolatinį spaudimą skolininkui, kad šis kuo greičiau atliktų įpareigotus veiksmus. Kadangi vaikai jau buvo perduoti tėvui, tęstinis pažeidimas laikomas pasibaigusiu, todėl periodinės baudos skaičiavimas atgaline data prarastų savo procesinę skatinamąją paskirtį ir taptų baudimu, kas būtų proporcinga.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas vienkartinę 150 Eur baudą išieškotojo naudai, visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, aplinkybę, jog bauda skiriama pirmą kartą, bei skolininkės gaunamas pajamas (800 Eur / mėn.) ir jai tenkančius finansinius įsipareigojimus. Paskirta bauda atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

suinteresuoto asmens SUA1 atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.