Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rukma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rukma“ patikslintą ieškinį atsakovams ATS2 ir ATS1 dėl skolos, netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Po skolininkės UAB „Ateities planai“ likvidavimo 1 389,31 Eur neįvykdyta piniginė prievolė UAB „Rukma“ naudai pasibaigė. Skolininkė UAB „Ateities planai“ buvo ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kurios turtas yra atskirtas nuo bendrovės dalyvių (akcininkų) turto. Pagal 1995 m. rugsėjo 18 d. Steigimo sutarties 6 punkto duomenis, UAB „Ateities planai“ įstatinis kapitalas buvo lygus 2 896,20 Eur, padalintas į 100 paprastųjų vardinių akcijų. UAB „Ateities planai“ steigėjams ATS2 priklausė 49 akcijos, o ATS1 priklausė 51 akcija. Atsakovams ATS2 ir ATS1, kaip bendrovės dalyviams, priklausė 100 proc. įstatinio kapitalo.

UAB „Ateities planai“ likvidavimą JAR tvarkytojo iniciatyva lėmė aplinkybės, kad atsakovai – bendrovės dalyviai ir direktorius, nevykdė pareigų dėl metinių finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimo ir pateikimo JAR (CK 2.70 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovai, kaip bendrovės dalyviai, daugiau kaip 20 metų netvirtino ir neteikė JAR metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, nesirūpino bendrove, pažeisdami įstatymų nuostatas, tokiu būdu veikė nesąžiningai ir neteisėtai, kas lėmė bendrovės likvidavimą JAR tvarkytojo iniciatyva, todėl tarp ieškovei padarytos žalos ir atsakovų neteisėto neveikimo egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys ir atsakovai privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl įstatymų nuostatų nevykdymo. Atsakovų, kaip bendrovės dalyvių, veiksmai ir jų elgesys nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, kad išvengti civilinės atsakomybės, nes atsakovai galėjo savo iniciatyva visuotinio akcininkų susirinkime priimti sprendimą (nutarimą) dėl UAB „Ateities planai“ likvidavimo ir atsiskaityti su bendrovės kreditoriais.

Atsakovai nepriėmė sprendimo dėl bendrovės tinkamo likvidavimo, jie turėjo inicijuoti

UAB „Ateities planai“ bankroto procesą pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ar Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau UAB „Ateities planai“ dalyviai neinicijavo nemokumo proceso. Tokie atsakovų veiksmai laikytini nesąžiningais CK 2.70 straipsnio 9 dalies kontekste, todėl tarp ieškovei padarytos žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl atsakovai privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl įstatymais nustatytų pareigų nevykdymo. Taip pat pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas vertinamas kaip neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalą, už kurios padarymą kyla atsakomybė.

UAB „Ateities planai“ turėjo neįvykdytų prievolių kreditoriams, atsakovai, kaip rūpestingi ir apdairūs bendrovės dalyviai, galėjo CK 2.70 straipsnio 5 dalies pagrindu kreiptis į teismą dėl inicijuojamo UAB „Ateities planai“ likvidavimo atšaukimo ir UAB „Ateities planai“ nebūtų išregistruota JAR tvarkytojo iniciatyva ir bendrovė turėtų galimybę įvykdyti savo prievoles, tačiau atsakovai nepasinaudojo šia įstatymo suteikta teise, nesamdė asmens, kuris parengtų finansinės atskaitomybės ir kitus būtinus dokumentus ir juos teiktų JAR.

UAB „Ateities planai“ neįvykdė savo prievolės kreditoriui dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, todėl atsakovai turi subsidiariai atsakyti savo turtu pagal skolininkės UAB „Ateities planai“ prievoles. Įrodžius atsakovų nesąžiningus veiksmus, atsakovų kaip bendrovės dalyvių ribota atsakomybė naikintina ir atsakovams taikytina atsakomybė už ieškovui padarytą žalą.

Ieškovė 2025 m. rugsėjo 5 d. su atsakovu ATS2 sudarė taikos sutartį, pagal kurią atsakovas sumoka 400 Eur, o ieškovė atsisako visų likusių savo reikalavimų jo atžvilgiu bei prašė teismo patvirtinti šią sutartį rašytinio proceso tvarka. Patvirtinus sutartį ieškovė atsisako reikalavimų atsakovo ATS2 atžvilgiu, mažina ieškinį suma, kurią sumoka ATS2 ir palieka vieną atsakovą ATS1, kaip numatyta CK 6.23 straipsnio 1 dalyje. Atsisakęs reikalavimo vienam iš skolininkų, solidariosios prievolės kreditorius nepraranda teisės pareikšti solidarųjį reikalavimą kitiems bendraskoliams įsipareigojo suteikti atsakovui teisę naudotis ieškovės teikiamomis paslaugomis, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei už paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimo dalies, kuria ieškovės patikslintas ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė UAB „Rukma“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naują įrodymą – 2003 m. lapkričio 5 d. prašymą dėl vykdomosios bylos atnaujinimo antstolei Daivai Prusnkienei, kurį prašė priimti.

Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016)

Atsižvelgiant į tai, kad apie naujai pateikto įrodymo egzistavimą ieškovė neabejotinai žinojo, kadangi jis antstolei buvo teiktas pačios ieškovės, bei į tai, kad ieškovė turėjo įrodyti jau ieškinio pateikimo metu, kad tebeturėjo kreditorinį reikalavimą UAB „Ateities planai“ jos likvidavimo momentu, taip pat iš esmės pateiktas rašytinis įrodymas taip ir nepagrindžia, kad po ieškovės apeliaciniame skunde nurodomo momento, t. y. 2006 m. gegužės 3 d., ji ėmėsi kokių nors veiksmų skolai išsiieškoti, apeliacinės instancijos teismas atsisako šį pateiktą įrodymą priimti, kadangi objektyviai tokį įrodymą ieškovė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, šis įrodymas neturi įtakos sprendžiant ginčą.

Dėl juridinio asmens, likviduoto juridinių asmenų registro tvarkytojo sprendimu, dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų (ne)nustatymo

Juridinio asmens ir jo dalyvio atsakomybės pagal savo prievoles santykis pagal bendrąją taisyklę grindžiamas atskirumo principu: juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės teise priklausančiu turtu; juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus (CK 2.50 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau įstatyme įtvirtintos ir ribotos juridinio asmens dalyvio atsakomybės principo išimtys.

CK 2.70 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pasibaigusio juridinio asmens dalyviai trejus metus yra solidariai atsakingi ir privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad juridinis asmuo likviduotas juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

Paminėtina, kad CK 2.70 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta juridinio asmens dalyvio atsakomybė yra savarankiška specialioji atsakomybės rūšis, taikoma juridinį asmenį likvidavus Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų. Vis dėlto ši norma, kaip ir CK 2.50 straipsnio 3 dalis, paneigia bendrąjį ribotos juridinio asmens dalyvio atsakomybės principą, todėl ji negali būti aiškinama kaip nustatanti automatinę juridinio asmens dalyvių atsakomybę vien juridinio asmens išregistravimo pagrindu. Dėl to CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo praktikoje suformuoti kriterijai dėl dalyvio nesąžiningumo, civilinės atsakomybės sąlygų ir priežastinio ryšio yra reikšmingi aiškinant ir taikant CK 2.70 straipsnio 9 dalį tiek, kiek atitinka šios normos paskirtį ir specialų jos reguliavimą.

Juridinio asmens dalyvio civilinė atsakomybė pagal CK 2.70 straipsnio 9 dalį, t. y. pareiga atlyginti kreditoriaus patirtą žalą, atsiranda tik nustačius šiai specialiajai atsakomybei kilti būtinas sąlygas ir, kaip minėta, ji negali būti taikoma automatiškai vien konstatavus juridinio asmens likvidavimo Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva faktą. CK 2.70 straipsnio 9 dalies taikymui būtina nustatyti šių sąlygų visumą: juridinis asmuo buvo likviduotas Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva; atsakovas buvo šio juridinio asmens dalyvis; juridinio asmens likvidavimą nulėmė juridinio asmens dalyvio nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti veiksmai ar neveikimas; kreditorius dėl tokio juridinio asmens likvidavimo patyrė žalą, pasireiškiančią realios galimybės patenkinti reikalavimą iš juridinio asmens praradimu; egzistuoja priežastinis ryšys tarp dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens likvidavimo Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva ir kreditoriaus patirtos žalos.

Nagrinėjamu atveju CK 2.70 straipsnio 9 dalies taikymui kreditorius turi įrodyti, kad įmonės išregistravimą nulėmė nesąžiningi juridinio asmens dalyvių veiksmai. Kokie konkretūs veiksmai laikytini nesąžiningais veiksmais CK 2.70 straipsnio 9 dalies prasme, apibrėžta nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CK 2.70 straipsnio 9 dalies prasme nesąžiningais juridinio asmens dalyvio veiksmais laikytinas ne bet koks formalus juridinio asmens pareigų pažeidimas, o toks konkretaus dalyvio veikimas ar neveikimas, kai dalyvis, žinodamas arba turėdamas žinoti apie juridinio asmens neveiklumą, prievoles kreditoriams ir likvidavimo Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva grėsmę, turėdamas realią galimybę veikti, jos nerealizuoja ir taip sudaro sąlygas juridiniam asmeniui būti likviduotam supaprastinta tvarka, dėl ko kreditorius netenka realios galimybės patenkinti savo reikalavimą.

Nagrinėjamu nustatyta, UAB „Ateities planai“ likvidavimas inicijuotas CK 2.70 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktų pagrindais, t. y. dėl to, kad juridinis asmuo nepateikė CK 2.66 straipsnio 4 dalyje nustatytų dokumentų per dvylika mėnesių nuo šiame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų šių dokumentų pateikimo juridinių asmenų registrui terminų pabaigos; nesuformuoti juridinio asmens valdymo organai ir dėl to jie negali priimti sprendimų ilgiau negu šešis mėnesius; juridinis asmuo per penkerius metus neatnaujino savo duomenų juridinių asmenų registre ir yra pagrindas manyti, kad šis juridinis asmuo jokios veiklos nevykdo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nurodytas pagrindas, kad nesuformuoti juridinio asmens valdymo organai ir dėl to jie negali priimti sprendimų ilgiau negu šešis mėnesius, nepatvirtinamas jokiais rašytiniai įrodymais, nes bendrovės valdymo organai buvo suformuoti, su kuo apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Apeliantė įvardija šiuos atsakovo nesąžiningus veiksmus (neveikimą): 1) CK 2.67 straipsnio nuostatų dėl finansinės atskaitomybės tvirtinimo ir teikimo Juridinių asmenų registrui pažeidimas; 2) ĮBĮ 8 straipsnio ir JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pažeidimas; 3) CK 2.107 straipsnio ir ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 13 punkto dėl bendrovės likvidavimo ir atsiskaitymo su kreditoriais nevykdymas; 4) CK 2.70 straipsnio 5 dalies nevykdymas dėl JAR tvarkytojo inicijuojamo bendrovės likvidavimo atšaukimo.

Pirmiausia byloje nustatyta, kad likviduotos UAB „Ateities planai“ direktoriumi buvo ATS2 (49 paprastųjų vardinių 100 litų nominalios vertės akcijų savininkas), kuris šias pareigas vykdė nuo 1996 m. balandžio 30 d. iki 2022 m. balandžio 20 d. O atsakovui ATS1 51 paprastoji vardinė 100 litų nominalios vertės akcija.

CK 2.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais juridinių asmenų registrui pateikiamas juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir (arba) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) ar veiklos ataskaita arba metinė ataskaita kiekvienais metais per trisdešimt dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Pagal CK 2.67 straipsnį už juridinio asmens dokumentų, duomenų bei kitos juridinių asmenų registrui teiktinos informacijos pateikimą laiku juridinių asmenų registrui atsako juridinio asmens valdymo organas, jei įstatymuose ar steigimo dokumentuose nenurodyta kitaip. Pagal ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 ir 2 punktus bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą.

UAB „Ateities planai“ įstatuose bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracija, bendrovės stebėtojų taryba ir valdyba nesudaromos. Visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, priimti nutarimą dėl pelno paskirstymo, likviduoti arba reorganizuoti bendrovę; 26 punktas numatė, kad bendrovės ūkinę veiklą organizuoja ir vykdo administracija, Bendrovėje turi būti administracijos vadovas ir vyriausiais finansininkas(buhalteris); 42 punktas numatė, kad bendrovės likvidavimo pagrindas gali būti visuotinis akcininkų susirinkimo nutarimas.

Juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės savarankiškumas lemia, kad pagal bendrąją taisyklę juridinio asmens dalyvio civilinė atsakomybė yra individuali. Todėl dalyvių bendra solidarioji atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriams galima tik išimtiniais atvejais, kai juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys (veikdami kaip tokie) bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos minėtiems subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015). Taikant solidariąja atsakovų atsakomybę turi būti nustatomos kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Solidarumo arba bendrininkavimo taikymas turi būti pagrįstas (subjektyviu arba objektyviu) bendrininkavimo nustatymu – t. y. kai dalyvis ir (ar) valdymo organo narys veikė bendrai arba kiekvieno veiksmai buvo būtina žalos atsiradimo priežastis. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009).

Juridinio asmens valdymo organų ir dalyvių atsakomybė turi būti taikoma, įvertinus jų skirtingas funkcijas ir iš to kylančius atsakomybės pagrindus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad juridinio asmens dalyviai neatsako už valdymo organų kompetencijai priskirtų pareigų vykdymą (nebent juridinio asmens dalyvis veiktų kaip faktinis vadovas), ir atvirkščiai – juridinio asmens valdymo organams negali būti taikoma civilinė atsakomybė už dalyvių kompetencijai priskirtus veiksmus. Todėl dėl atliktų veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, sprendžiama nustačius, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko valdymo organo nariui ar dalyviui priskirtas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2020 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia, neperžengdamas jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-687/2016).

Taigi, finansinės atskaitomybės dokumentų rengimas ir pateikimas, duomenų Juridinių asmenų registrui teikimas, kasdienės bendrovės veiklos organizavimas ir bendrovės dokumentų tvarkymas pirmiausia siejami su bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, funkcijomis. Finansinių ataskaitų nepateikimas ir duomenų Juridinių asmenų registre neatnaujinimas neabejotinai sudarė pagrindą Juridinių asmenų registro tvarkytojui inicijuoti UAB „Ateities planai“ likvidavimo procedūrą. Tačiau šių pažeidimų buvimas savaime neleidžia konstatuoti būtent atsakovo ATS1 nesąžiningumo. Byloje nėra įrodyta, kad atsakovas faktiškai tvarkė bendrovės apskaitą, rengė ar turėjo rengti finansinės atskaitomybės dokumentus, turėjo bendrovės finansinius dokumentus, buvo atsakingas už jų pateikimą Juridinių asmenų registrui, faktiškai vykdė vadovo funkcijas ar kontroliavo bendrovės kasdienę ūkinę veiklą. Todėl vien daugumos akcijų turėjimas nesudaro pagrindo preziumuoti, kad šis akcininkas asmeniškai atliko arba turėjo atlikti veiksmus, kurie pagal savo pobūdį priskirtini pirmiausia bendrovės vadovo kompetencijai.

Apeliantės argumentai dėl bankroto / nemokumo proceso neinicijavimo taip pat nepatvirtina atsakovo nesąžiningų veiksmų.

Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantės nurodomos aplinkybės dėl galimo UAB „Ateities planai“ nemokumo turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į skirtingais laikotarpiais galiojusį nemokumo teisinių santykių reglamentavimą. Iki 2020 m. sausio 1 d. juridinių asmenų bankroto procesą reglamentavo Įmonių bankroto įstatymas, o nuo 2020 m. sausio 1 d. – Juridinių asmenų nemokumo įstatymas.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kai įmonė negali arba negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir kreditorius nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo buvo siejama su įmonės vadovu ar kitais asmenimis pagal kompetenciją. Vėlesnėje ĮBĮ redakcijoje ši pareiga buvo detalizuota nurodant, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą nedelsdami, bet ne vėliau kaip per įstatyme nustatytą terminą po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis taip pat numatė įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareigą atlyginti žalą, patirtą dėl pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimo ar pavėluoto pateikimo.

Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, nemokumo proceso inicijavimo pareiga suformuluota dar aiškiau: JANĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, ir juridinio asmens likvidatorius, jeigu juridinio asmens likvidavimo metu paaiškėja, kad juridinis asmuo yra nemokus. JANĮ 4 straipsnis nustato asmenis, turinčius teisę inicijuoti nemokumo procesą, inter alia juridinio asmens vadovą ir kreditorių, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Tačiau kreditoriaus teisė inicijuoti nemokumo procesą nėra tapati pareigai tai padaryti.

Kasacinio teismo praktikoje dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą išaiškinta, kad sprendžiant dėl tokios atsakomybės būtina nustatyti, ar ir kada kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kada pareigą turėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie juridinio asmens nemokumą, ar jis šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tik nustačius juridinio asmens nemokumo momentą ir pareigos inicijuoti bankroto procesą atsiradimo momentą galima spręsti dėl konkretaus asmens neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio su kreditoriui padaryta žala.

Apeliantė nurodo, kad antstolė nuo 2002 m. iki 2006 m. nesėkmingai vykdė skolos išieškojimą, todėl UAB „Ateities planai“ turėjo būti laikoma nemokia, o bendrovės dalyviai turėjo inicijuoti bankroto procesą. Tačiau vien nesėkmingo išieškojimo faktas savaime nėra pakankamas konstatuoti nei tikslų UAB „Ateities planai“ nemokumo momentą, nei atsakovo pareigos inicijuoti bankroto procesą atsiradimą, nei šios pareigos pažeidimą. Net ir darant prielaidą, kad UAB „Ateities planai“ turėjo nemokumo požymių, tai savaime nepatvirtina būtent atsakovo nesąžiningų veiksmų. Pagal UAB „Ateities planai“ įstatus bendrovės ūkinę veiklą organizavo ir vykdė administracija, bendrovėje turėjo būti administracijos vadovas ir vyriausiasis finansininkas (buhalteris). Todėl bendrovės finansinės padėties stebėjimas, apskaitos duomenų tvarkymas, finansinių dokumentų rengimas, kreditorių ir įsipareigojimų struktūros vertinimas pirmiausia buvo siejamas su bendrovės administracijos ir jos vadovo funkcijomis, o ne bendrovės akcininko funkcijomis.

Net jei būtų pripažinta, kad UAB „Ateities planai“ bankroto procesas galėjo būti inicijuotas anksčiau, ieškovė turėjo įrodyti, kad savalaikis bankroto proceso inicijavimas būtų sudaręs realią galimybę patenkinti jos reikalavimą arba bent jo dalį. Tačiau byloje nėra duomenų, kad UAB „Ateities planai“ turėjo turto, iš kurio bankroto proceso metu galėjo būti patenkintas ieškovės reikalavimas. Priešingai, apeliantės nurodomas nesėkmingas išieškojimas 2002–2006 m. leidžia spręsti, kad ieškovės reikalavimo patenkinimo galimybė buvo problemiška arba objektyviai nereali dar gerokai iki 2020–2022 m. Juridinių asmenų registro tvarkytojo inicijuoto likvidavimo procedūros. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad ieškovė pati buvo kreditorė, kurios reikalavimo įvykdymo terminas buvo suėjęs. Tiek pagal ankstesnį ĮBĮ reguliavimą, tiek pagal JANĮ kreditoriui buvo suteikta teisė inicijuoti bankroto / nemokumo procesą. Kreditorius, kitaip negu pareigą turintis juridinio asmens vadovas, pats įvertina bankroto proceso inicijavimo privalumus, trūkumus ir tikslingumą. Nors kreditoriaus teisės neįgyvendinimas savaime nešalina galimos dalyvio atsakomybės, tačiau nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė reikšminga vertinant, ar ieškovės nurodoma žala kilo būtent dėl atsakovo, kaip akcininko, neveikimo.

Vertinant ieškovės nurodomą žalą ir priežastinį ryšį, reikšminga ir tai, kad ieškovės reikalavimas kildinamas iš 2001 m. gruodžio 18 d. teismo sprendimo, o vykdymo procese išieškotojas pakeistas Kauno apygardos teismo 2003 m. spalio 7 d. nutartimi. Apeliantė pati nurodo, kad išieškojimas buvo nesėkmingai vykdomas 2002–2006 m., antstolė Daiva Prunskienė 2006 m. gegužės 3 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą ir grąžino vykdomąjį dokumentą išieškotojui su išieškojimo negalimumo aktu. Antstolių informacinėje sistemoje nerasta duomenų, kad būtų buvęs vykdomas išieškojimas iš UAB „Ateities planai“, dėl ko galima daryti išvadą, kad ieškovė nesiėmė veiksmų išsiieškoti skolą priverstine tvarka po pačios apeliantės nurodomo antstolės Daivos Prunskienės 2006 m. gegužės 3 d. patvarkymo priėmimo.

Pagal CPK 606 straipsnio 2 dalį, vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2011 m. birželio 21 d.; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 21 d. numatė 10 metų terminą), o CPK 607 straipsnyje reglamentuojamas šio termino nutraukimas ir skaičiavimas iš naujo, kai vykdomasis dokumentas grąžinamas išieškotojui. Todėl sprendžiant dėl CK 2.70 straipsnio 9 dalies taikymo svarbu tai, ar UAB „Ateities planai“ išregistravimo metu ieškovė dar turėjo realią ir teisiškai įgyvendinamą galimybę priverstinai vykdyti 2001 m. gruodžio 18 d. teismo sprendimą.

Nagrinėjamu atveju daugiau kaip dvidešimties metų laikotarpis nuo teismo sprendimo priėmimo, apeliantės nurodytas nesėkmingas išieškojimas, bendrovės ilgalaikis neveikimas ir duomenų Juridinių asmenų registre neatnaujinimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad UAB „Ateities planai“ išregistravimo metu ieškovė turėjo realią galimybę patenkinti savo reikalavimą iš UAB „Ateities planai“ turto ir kad ši galimybė buvo prarasta būtent dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų. Priešingai, nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad ieškovės reikalavimo patenkinimo galimybė buvo prarasta dar iki UAB „Ateities planai“ išregistravimo 2022 m. balandžio 20 d., kadangi buvo suėjęs CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatytas vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti terminas. Taigi apeliacinės instancijos nuomone, apeliantė pati nesiėmė veiksmų skolai išieškoti, todėl bendrovės likvidavimas niekaip negali būti susijęs priežastiniu ryšiu su galimai apeliantės patirta žala. CK 2.70 straipsnio 9 dalies paskirtis nėra atkurti kreditoriaus galimybę išieškoti skolą, kurios realus priverstinis vykdymas dėl skolininko turto nebuvimo, vykdymo proceso eigos ar vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti termino pasibaigimo tapo neįmanomas dar iki juridinio asmens išregistravimo.

Apeliantės argumentas dėl nesikreipimo dėl Juridinių asmenų registro tvarkytojo inicijuojamo likvidavimo atšaukimo taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. CK 2.70 straipsnyje numatyta galimybė atšaukti inicijuojamą juridinio asmens likvidavimą, tačiau pati galimybė kreiptis dėl tokio atšaukimo savaime nereiškia, kad kiekvienas juridinio asmens dalyvis, ja nepasinaudojęs, laikytinas nesąžiningu ir atsakingu už juridinio asmens prievoles. Tam būtina nustatyti, kad dalyvis žinojo apie inicijuotą likvidavimą, turėjo realią galimybę pašalinti likvidavimą lėmusias aplinkybes, sąmoningai to nedarė ir tokiu būdu sudarė sąlygas juridiniam asmeniui būti išregistruotam, siekdamas išvengti prievolių kreditoriams vykdymo. Byloje tokių aplinkybių atsakovo atžvilgiu nenustatyta, kadangi pateiktas VĮ „Registrų centras“ pranešimas siųstas tik UAB „Ateities planai“, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. bendrovės registracijos adresu. Taigi negalima daryti išvados, kad atsakovui buvo žinoma apie likvidavimą, apie konkrečias likvidavimą nulėmusias aplinkybes, kad jis turėjo bendrovės dokumentus ar galėjo juos pateikti Juridinių asmenų registrui, kad faktiškai valdė bendrovę ar disponavo jos turtu. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų atlikęs aktyvius veiksmus, kuriais būtų siekęs išvengti UAB „Ateities planai“ prievolės ieškovei vykdymo, arba kad dėl jo veiksmų būtų sumažintas bendrovės mokumas.

Paminėtina tai, kad ieškovės ir ATS2 sudaryta bei teismo patvirtinta taikos sutartis taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo ATS1 atsakomybės sąlygų. ATS2 buvo UAB „Ateities planai“ vadovas ir 49 proc. akcijų savininkas, todėl jo teisinė padėtis nebuvo tapati atsakovo padėčiai. Taikos sutartis su vienu iš atsakovų sukelia teisines pasekmes ją sudariusioms šalims, tačiau ji neturi reikšmės sprendžiant dėl kito atsakovo nesąžiningų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Taigi taikos sutartis savaime nepatvirtina, kad atsakovas ATS1 atliko nesąžiningus veiksmus CK 2.70 straipsnio 9 dalies prasme.

Paminėtina, kad ieškovė pateikia samprotavimus apie atsakovo tikėtiną nesąžiningumą, tačiau nepateikia tokį nesąžiningumą pagrindžiančių įrodymų. Taip pat atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovo neveikimas nepateikiant finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui, bankroto bylos neinicijavimas, likvidavimo neatšaukimas buvo pasitelktas kaip priemonė išvengti bendrovės prievolių vykdymo. Kadangi byloje ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningų veiksmų, kurie priežastiniu ryšiu būtų susiję su ieškovės teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovų atsakomybę pagal CK 2.70 straipsnio 9 dalį, priešingu atveju, iš esmės būtų paneigiama ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų samprata ir juridinių asmenų bei jų dalyvių turto ir prievolių atskirumas.

Paminėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad CK 2.70 straipsnyje nustatyta speciali procedūra, todėl vien pareigos tvirtinti finansinę atskaitomybę ir pateikti JAR pažeidimas ir (ar) pareigos inicijuoti bankrotą nevykdymas bei nesiėmimas veiksmų atšaukti inicijuotą juridinio asmens likvidavimą šiuo atveju negali būti vertinamas kaip juridinio asmens dalyvio (atsakovo) nesąžiningas veiksmas (pavyzdžiui Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1079-924/2026, Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-186-883/2026). Kitaip tariant, atsakovo nesąžiningumas tokio pobūdžio situacijoje galėtų būti konstatuojamas ne dėl paties formalaus neveikimo, o tik nustačius papildomas aplinkybes, patvirtinančias sąmoningą siekį išvengti prievolių kreditoriams vykdymo ar sumažinti jų realias galimybes nukreipti išieškojimą į juridinio asmens turtą. O ginčo atveju sąmoningo siekio išvengti prievolių kreditoriams įvykdymo nenustatyta.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl atmesdamas ieškinį, iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Palikti Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimą nepakeistą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.