- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-04
- Bylos Nr.
- e2S-1442-967/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21712-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė (pran.)
- Atsakovas
- ATS1, ATS1 priešieškinį
- Ieškovas
- IES1
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 ir atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovui IES1 dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 ir atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovui IES1 dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi ieškovo IES1 prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas – uždrausta atsakovei ATS1 išvežti nepilnametį sūnų U. P. ilgesniam kaip dviejų savaičių laikotarpiui iš Lietuvos Respublikos teritorijos be ieškovo sutikimo bei nustatyta laikina ieškovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi U. P. tvarka, artima 50/50 modeliui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi atsakovės ATS1 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkino iš dalies ir papildė ieškovo IES1 laikiną bendravimo su nepilnamečiu sūnumi U. P. tvarką, nustatytą 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, nuostata: „Kiekvienas iš tėvų jo bendravimo su vaiku laiku privalo užtikrinti galimybę vaikui pabendrauti nuotoliu (telefonu, Viber ar naudojantis kitomis nuotolinio vaizdo ryšio priemonėmis) su kitu iš tėvų kiekvieną dieną nuo 19 iki 20 val.; tas iš tėvų, su kuriuo tuo metu yra vaikas, įsipareigoja užtikrinti, kad būtų sudarytos techninės sąlygos vaikui nuotoliu su vaizdu pabendrauti su kitu iš tėvų; nesant galimybės užtikrinti vaiko nurodytu laiku bendravimą, tėvai turi susitarti dėl kito bendravimo laiko konkrečios dienos metu. Ieškovas savo bendravimo su vaiku laiku turi užtikrinti vaiko ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymą“.
Šalies argumentai
Teikdama priešieškinį (DOK-191006) atsakovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriuo prašo: 1) nustatyti nepilnamečio vaiko U. P. gyvenamąją vietą su motina ATS1; 2) priteisti iš ieškovo IES1 laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui U. P., mokamą po 423 Eur periodinėmis išmokomis per mėnesį, nustatant, kad laikinas išlaikymas mokamas į atsakovės ATS1 banko sąskaitą iki einamojo mėnesio 5-os dienos; paskirti atsakovę ATS1 nepilnamečiui vaikui U. P. priteisto laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise. Prašyme nurodė, kad:
Ieškovas leidžia sau piktnaudžiauti ir kartais išvis jokia net ir minimalia forma bei apimtimi neišlaikyti savo vaiko, kas iš esmės prieštarauja vaiko teisėms bei teisėtiems interesams, iš esmės pažeidžia prioritetinį vaiko interesų gynimo principą. Laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko laikino išlaikymo nustatymo atsakovė prašo vien dėl to, kad tol, kol bus sprendžiama byla, vaikui būtų užtikrintas reguliarus išlaikymas kas mėnesį ir būtent tokio dydžio, koks jis reikalingas patiems būtiniausiems vaiko poreikiams patenkinti. Atsakovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės būtinos, kadangi ieškovas piktnaudžiauja savo padėtimi, kai negyvena su atsakove ir vaiku ir neteikia reguliaraus reikiamo dydžio išlaikymo vaikui, sąmoningai tyčia užkraudamas visą šią finansinę naštą vien tik ant atsakovės pečių, nors realiai turi visas finansines galimybes teikti net ir daug didesnį išlaikymą vaikui nei atsakovė. Nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios (t. y. nuo 2023 m. birželio pradžios) iki šiol, savo laiko ir finansinių resursų sąnaudomis esminėmis vaiko gyvenimo sritimis (ugdymo proceso užtikrinimu, vaiko širdies sveikata ir kt.) visapusiškai rūpinosi išimtinai tik viena atsakovė ir tai neabejotinai atliks ir toliau, kad vaikui būtų užtikrintos visos sąlygos visapusiškai bei sveikai vystytis ir augti, todėl būtinas taip pat ir laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sureguliavimas. Taigi šioje konkrečioje byloje laikinas ginčo situacijos sureguliavimas vaiko išlaikymo ir gyvenamosios vietos nustatymo klausimu yra ne tik kad reikalingas, bet ir būtinas, siekiant maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir teisėtus interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės.
Atsiliepimas
Teikdamas atsiliepimą į priešieškinį (DOK-11854) ieškovas pateikė atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriame nurodė, kad, ieškovo manymu, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, tiek laikiną, tiek nuolatinę, itin svarbus yra aplinkybių bei vaiko interesų įvertinimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. liepos 23 d. sprendime byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, jog Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį (teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą). EŽTT priminė, kad tokio pobūdžio bylose Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, jog nacionaliniai teismai nuodugniai įvertintų visą šeimos situaciją, o pareiškėjo atveju sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti nenagrinėjant jo argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-378/2020). Atsakovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų tam, kad teismas turėtų taikyti laikinąją gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų esant faktiškai susiklosčiusiam bendratėvystės modeliui. Atsakovė klaidina teismą teigdama, kad ieškovas visiškai neteikė vaikui išlaikymo. Ieškovas rūpinasi visais vaiko poreikiais savo bendravimo su vaiku metu, dažniausiai atsiskaito grynaisiais pinigais ir nerinko čekių už pirkinius vaikui, todėl pateikia tik tai, ką pavyko rasti. Ieškovas ne kartą siūlė mokėti už darželį, tačiau pati atsakovė to atsisakė. Kadangi nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, o ji gali būti nustatyta tik detaliai išnagrinėjus bylą bei nustačius vaiko interesus, nėra teisinio pagrindo nustatyti ir laikino išlaikymo. Šiai dienai šalims bendraujant 50/50 bendravimo tvarka visi vaiko poreikiai yra patenkinami kiekvienai iš šalių leidžiant pusę laiko su sūnumi, nėra jokios grėsmės, kad jie galėtų būti nepatenkinami. Ieškovas mielai mokėtų už darželį ir vaiko sveikatos priežiūrą, ką jau yra siūlęs atsakovei. Kadangi ieškovas esant 50/50 bendravimo modeliui dengia tiek būtinus, tiek papildomus vaiko poreikius, geranoriškai prisideda ir prisidėtų daugiau prie vaiko poreikių tenkinimo, nėra grėsmės vaiko poreikių užtikrinimui, tad nėra tikslingos ir laikinosios apsaugos priemonės.
Teisme gauta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) išvada, kurioje nurodoma, kad tikslinga skatinti pačius tėvus susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos, o jei tai nepavyks, Skyrius galutinę išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pateiks po įrodymų ištyrimo. Jei nepilnamečio vaiko U. P. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su vienu iš tėvų, iš kito priteistinas išlaikymas nepilnamečiui U. P. užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas ir vaiko poreikius tenkinantis, o tikslesnio dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ištyrus visus ieškovo ir atsakovės pateiktus įrodymus. Skyriaus vertinimu, turi būti nustatyta bendravimo tvarka labiausiai atitinkanti mažamečio vaiko U. P. interesus, tenkinant kasdienius poreikius susijusius su sveikata, ugdymo veikla bei po ugdymo susijusia veikla atsižvelgiant į dienos režimą, amžių, jo užimtumą, teisę į poilsį bei veiktų išimtinai mažamečio vaiko interesais ir nesudarytų konfliktinių situacijų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovės ATS1 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Nurodė šiuos motyvus: Teismas, įvertinęs šalių reikalavimus ir argumentus, sprendė, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo ir netikslinga taikyti atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi buvo sureguliuota laikina šalių bendravimo su vaiku tvarka, grindžiama bendratėvystės modeliu, kai abu tėvai su vaiku praleidžia vienodai laiko. Tėvams su jų sūnumi praleidžiant vienodai laiko abu tėvai tenkina nepilnamečio vaiko materialinius poreikius. Be to, 2026 m. vasario 3 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu šalys nurodė, kad abu perka vaikui reikalingus daiktus, rūpinasi jo mityba, ugdymu, abiejų tėvų namuose vaikas turi visus jam reikalingus daiktus, abu tėvai moka privataus vaiko draudimo įmokas. Kaip nurodė ieškovas, jis siūlėsi padengti ikimokyklinio ugdymo įstaigos kaštus, tačiau atsakovė atsisakė. Teismas padarė išvadą, kad šiuo metu nėra kilusios jokios realios grėsmės šalių nepilnamečio vaiko interesams, dėl kurių būtų būtinas laikinas situacijos sureguliavimas priteisiant laikiną išlaikymą vaikui.
Kaip nurodė šalys 2026 m. vasario 3 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu, pagrindinis šalių ginčas šioje byloje yra susijęs su šalių vaiko gyvenamąja vieta, nesant tarp šalių esminio nesutarimo dėl bendravimo bendratėvystės modeliu tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas šioje proceso stadijoje, teismui neišnagrinėjus bylos iš esmės ir neišsiaiškinus vaiko gyvenamosios vietos nustatymui reikšmingų faktinių aplinkybių, turint mintyje tai, kad vaikas su tėvais bendrauja bendratėvystės modeliu ir jo teisinės gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iš esmės neturi įtakos paties vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams, būtų nepagrįstas ir galėtų suteikti perdėtą pranašumą vienai iš šalių. Šią teismo išvadą papildomai pagrindžia tai, kad 2026 m. vasario 3 d. vykusio parengiamojo posėdžio šalys pasiekė bendrą sutarimą perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, o teismo įsikišimas į šalių tarpusavio santykius esant tokiai proceso stadijai gali pakenkti šalių galimybėms užbaigti kilusį ginčą taikiu susitarimu. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė ATS1 prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti pilna apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina akivaizdų faktą – tarp šalių yra susiklostę itin konfliktiniai santykiai, kurie iš esmės trukdo šalims susitarti dėl vaiko poreikių tenkinimo ir tokio susitarimo šalys neturi iki šiol, kas iš esmės prieštarauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams. Todėl tuo laikotarpiu, kol tarp šalių vyks teisminis ginčas, kuris gali užtrukti net kelerius metus, yra būtinas laikinas ginčo situacijos sureguliavimas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog ieškovas neteikia reguliaraus išlaikymo vaikui, jį teikia nereguliariai, pats pasirinkdamas kada jį teikti, o kada išvis neteikti. Šiai dienai nėra užtikrinamas vaiko ugdymo įstaigos apmokėjimas, papildomų ugdymo įstaigos paslaugų apmokėjimas, vaiko lauko ir vidaus rūbų pirkimas, avalynės pirkimas, kirpyklos paslaugų apmokėjimas, vaiko širdies sveikatos klausimų sprendimas (transporto išlaidos į/iš gydytojų). Ieškovas tik deklaratyviai visada nurodo „mielai pasidalinsiu“, bet iki šios dienos taip ir nėra pervedęs ieškovei už vaiko išlaikymą nė cento. Atsakovas prašo ieškovės rūpintis vaiko darželio šventėmis, šventinių rūbų įsigijimu, tačiau nė karto nėra nė centu padengęs šių išlaidų. Kai vaikas serga, jį slaugo mama (atsakovė). Ieškovas neperka vaikui nei striukių, nei lauko kombinezonų, nei šalikų, pirštinių, kepurių, lauko avalynės ir t.t. Nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. vaikas lanko (duomenys neskelbtini) lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ieškovas nėra prisidėjęs nė centu prie šios vaiko ugdymo įstaigos kaštų.
Šalies argumentai
Atsakovė savo priešieškiniu prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę, susijusią su atsakovės ir ieškovo nepilnamečio vaiko išlaikymu: priteisti iš ieškovo laikiną išlaikymą vaikui, mokamą po 423 Eur periodinėmis išmokomis per mėnesį. Šios išlaikymo išlaidos susijusios išimtinai tik su būtinųjų vaiko poreikių patenkinimu ir apima vaiko ugdymo išlaidas, įskaitant išlaidas būtiniesiems ugdymo reikmenims (ugdymo priemonių pirkimas, įnašai į tėvų fondą, ekskursijos ir kt.) ir rūbams (ugdymo įstaigoje vaikui būtinų fizinio lavinimo rūbų, įskaitant sporto avalynę, šokių pamokoms būtinų rūbų, įskaitant čežkučių, lauko ir vidaus rūbų įsigijimas), maistui ir maisto priemonėms ugdymo įstaigoje (ugdymo įstaigoje vaikas valgo pietus, už kuriuos reikia mokėti, vaikui dedama priešpiečių dėžutė, gertuvė, užkandžiai ir kt.), vaiko rūbams (vasarai, žiemai, pavasariui ir rudeniui, įskaitant vidaus ir lauko rūbus bei avalynę), vaiko draudimo išlaidas, išlaidas vaiko draugų gimtadieniams, vaiko gimtadienio švenčių ruošimui, užsienio kelionėms, į kurias vaiką iki šiol veža išimtinai tik viena atsakovė savais kaštais, ir kitas būtinąsias vaiko poreikių patenkinimo išlaidas. Šių vaiko poreikių patenkinimui ieškovas neteikė ir iki šiol neteikia reguliaraus išlaikymo, prie vaiko ugdymo įstaigos prisidėjo tik savo paties pasirinktu laikotarpiu, o nuo 2025 m. rugsėjo mėnesio ne tik kad neprisideda prie vaiko ugdymo įstaigos apmokėjimo, bet dar ir savo bendravimo su vaiku laikotarpiais išvis net nepristato vaiko į ugdymo įstaigą, kas iš esmės prieštarauja vaiko pamatinėms teisėms ir teisėtiems interesams. Atsakovė supranta, kad vaikui bendraujant su tėvu 50/50 principu kiekviena iš šalių lygiavertiškai patiria išlaidas vaiko maitinimui, higienai ir būstui. Tačiau vaiko poreikiai ties tuo neapsiriboja. Pažymėjo, kad nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą.
Byloje nėra ginčo, kad šalys, bendraudamos su vaiku pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, tenkina kasdienius būtinus vaiko poreikius (maistas, būstas ir pan.), tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu – šalys nesusitaria dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo (apranga, ugdymas, sveikata, kirpykla, kelionės, draudimas ir pan.). Pagal teismų praktiką tokiems poreikiams tenkinti gali būti priteisiamas išlaikymas tik iš to tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (žr., Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-647-940/2025). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina itin konfliktiškus šalių tarpusavio santykius, taip pat ir dėl vaiko priežiūros, bendravimo su juo, išlaidų apmokėjimo. Tad ginčijamoje nutartyje visiškai nepagrįstai nurodoma, jog neva nėra jokio poreikio laikinai sureguliuoti šią itin konfliktinę situaciją, kuri iš esmės pažeidžia vaiko teises bei teisėtus interesus, nes ieškovas neteikia reguliaraus išlaikymo vaikui, jį teikia epizodiškai ir savavališkai pasirinktais laikotarpiais. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių nepilnamečio vaiko deklaruota gyvenamoji vieta yra su atsakove, vaiko gyvenamoji vieta atitinka jo interesus ir poreikius, yra stabili, todėl iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, jo gyvenamosios vietos laikinas nustatymas su atsakove atitiktų nepilnamečio vaiko interesus, laikinai sureguliuotų esamą konfliktinę situaciją ir užtikrintų esamos padėties stabilumą. Tiek prie ieškinio, tiek ir prie priešieškinio pateikta labai daug rašytinių įrodymų, patvirtinančių akivaizdų faktą, jog ieškovo elgesys kelia grėsmę esminiams vaiko interesams –vaikas tėvo namuose visiškai nesituština, nes tėvo namų nelaiko savais namais, ieškovas savavališkai skiria vaikui gydymą (deda klizmas), vaikas dėl to yra nuolat reguliariai traumuojamas, todėl pastaruoju metu nuolat atsisako vykti pas tėvą, patiria didžiulį stresą dėl aplinkos keitimo ir klizmų statymo. Tai tik pagrindžia faktą, jog yra visos sąlygos nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą laikinai nustatyti su vaiko motina (atsakove).
Atsiliepimas
Ieškovas IES1 pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-694-640/2024). Šiuo atveju yra tik pirmoji sąlyga – šalys gyvena skyrium. Atsakovė nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kad vaiko gyvenimas ieškovo namuose kokiu nors būdu pažeidžia vaiko interesus, nepateikė jokių, grėsmę ar žalą vaikui liudijančių dokumentų, nesiėmė jokių veiksmų ginti vaiko interesų nuo neva jiems kylančios grėsmės ir niekaip nepagrindė bei neįrodė ieškovo netinkamo elgesio. Atsakovės teiginiai apie grėsmę vaiko interesams ir tuo pačiu kelerius metus taikoma 50/50 bendravimo tvarka yra absoliučiai prieštaringi. Vaikas vidurių užkietėjimo problemų turi po bendravimo su atsakove, o po dienos kitos pabuvus pas ieškovą šios problemos kaskart išnyksta. Absurdiška manyti, kad vaikas ieškovo namų nelaiko savo namais, kai nuo gimimo ten gyvena. Priešingai, atsakovės namai, kai ji nuolatos keičia gyvenamąją vietą, vaikui nėra savi ir įprasti. Kadangi nėra aplinkybių viseto, nėra pagrindo nustatyti vaiko laikinosios gyvenamosios vietos.
Šiuo atveju atsakovė siekia visiškai neproporcingų priemonių ir savo pranašumo įtvirtinimo būsimo teismo sprendimo sąskaita. Pritaikius tokias neproporcingas laikinąsias apsaugos priemones atsakovė be pagrindo atsidurtų geresnėje padėtyje. Atsakovė remiasi tuo, kad vaiko deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Gyvenamosios vietos deklaracija neturi visiškai jokios teisinės reikšmės, taip pat visiškai nelemia, su kuriuo iš tėvų turėtų būti nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Ieškovas pažymi, kad ne tarp šalių yra konfliktas, o atsakovė elgiasi konfliktiškai, savinasi vaiką, nori vienašališkai priiminėti visus su vaiku susijusius sprendimus ir tą daro. Ieškovui ne kartą pasiūlius mokėti už ugdymo įstaigą atkirto, kad pati tai darys ir neleis to daryti ieškovui. Tas pats galioja ir vaiko slaugymui vaiko ligos atveju – atsakovės pateikti procesiniai dokumentai liudija, kad ji pati jokiu būdu nenori dalintis vaiko slauga su ieškovu, reikalauja, kad vaikas būtų slaugomas išimtinai atsakovės. Toks atsakovės veikimas yra ne kas kita, kaip piktnaudžiavimas teise. Atsakovė neįrodė jokios skubos ar aplinkybių pasikeitimo vaiko nenaudai, dėl ko būtų būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai, tarp šalių galioja ir šiuo metu teismo yra įtvirtinta nusistovėjusi bendravimo su vaiku tvarka bei poreikių tenkinimo praktika de facto, kuri visiškai patenkina vaiko interesus ir nėra jokios skubos ar būtinybės ją keisti.
Atsakovė savo reikalavimą dėl laikino išlaikymo priteisimo grindžia tuo, kad ieškovas nemoka išlaikymo vaikui į atsakovės sąskaitą. Ieškovas niekuomet nevengė savo pareigos išlaikyti vaiką, priešingai, tenkina visus vaiko kasdienius poreikius ir dar daugiau. Į ieškovo siūlymą mokėti už darželį atsakovė atsakė: „Į darželį tu vaiko nevedi, būtų keista tau perduoti išlaidas. Tad tegu lieka kaip yra iki sprendimo“, kas jau rodo atsakovės ketinimą ne taikiai pasidalinti išlaidas, o prisiteisti išlaikymą pinigais. Kartą ieškovas draugiškai paklausė, ar atsakovė pasirūpintų vaiko kostiumu, nes laiko ją kūrybingesne šioje srityje, tačiau jai nesutikus prisiimtų šitą užduotį sau. Už krepšinį nuolatos mokėjo tik ieškovas. Kalbant apie vaiko plaukų kirpimą, pati atsakovė uždraudė ieškovui kirpti vaiką. Ieškovas turi nupirkęs vaikui visus rūbus, tiek vidaus, tiek lauko, pati atsakovė pageidavo, kad vaikas pas ieškovą ir atsakovę turėtų atskirus drabužius. Tai, kad vaikas vieną kartą buvo su mamos pirktais rūbais niekaip nepažeidžia vaiko interesų ir nerodo, kad jis neturi kitų. Ieškovui puikiai žinomos vaiko širdies sveikatos problemos, dėl jų vaikas reguliariai vežamas į VU vaikų ligoninę (Santariškes), ką daro tiek ieškovas, tiek atsakovė. Šioje įstaigoje vaiko vizitai ir atliekami tyrimai yra nemokami. Vaikas yra registruotas Meliva klinikoje, kurioje šeimos gydytojo paslaugos ir skiriami tyrimai yra nemokami. Atsakovė pateikė vienintelį mokamų paslaugų įrodymą – išmatų diagnostinio pasėlio tyrimo sąskaitą, pagal kurią sumokėjo 32 Eur. Tai nėra tiek reikšminga suma, kad dėl jos neprotingai kelti ginčus. Jeigu ieškovas būtų informuotas, kad šis tyrimas atliekamas, būtų apmokėjęs, deja, atsakovė nebendradarbiauja, sutinka bendrauti su ieškovu tik vaiko perdavimo klausimais.
Vaikas ieškovo namuose jau seniai turi dviratį, du skirtingus paspirtukus, turi savo telefoną, prie kurio stengiamasi vaiko neįpratinti. Kalbant apie keliones – tai yra išimtinai pačios atsakovės poreikis ir ambicija visur vežiotis vaiką. Vaikas iš buvusių kelionių nieko neatsimena, o atsižvelgiant į jo širdies sveikatą skrydžiai apskritai prie jos palankiai neprisideda. Ieškovo manymu, tokiame amžiuje vaikui naudingesnė kita turininga ir jo amžių atitinkanti veikla – ramesni ir aktyvesni žaidimai aikštelėse, interaktyvūs žaidimai, savo miesto pažinimas, važinėjimasis dviračiu ir paspirtuku ir pan. Vaikas gimtadieniuose dalyvauja ir būdamas su ieškovu – eina į ieškovo draugų vaikų gimtadienius bei buvusio darželio vaikų gimtadienius. Dovanas šioms šventėms perka vienasmeniškai ieškovas ir nereikalauja atsakovės atlyginti išlaidų. Tai, kad ieškovas į atsakovės sąskaitą neperveda pinigų, visiškai nereiškia, kad jis netenkina vaiko poreikių. Ieškovas nerenka visų sąskaitų ir čekių neapsikraudamas papildoma našta ir tikėdamas, kad vis dėlto pavyks su atsakove susitarti taikiai dėl vaiko poreikių tenkinimo ir išlaidų pasidalinimo bendradarbiaujant. Vaiko gyvenimo sąlygos, palyginus su buvusiomis šalių bendro gyvenimo metu, niekaip nepasikeitė, tik ieškovas ir atsakovė vaiko poreikius tenkina savarankiškai. Atsakovės reikalavimai prieštarauja galiojančiam 50/50 bendravimo modeliui, reikalaujamas laikinas išlaikymas ne tik nepagrįstas, bet ir reikalaujamas dydis yra neproporcingas ir neprotingas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia procesinio pranašumo ir ginčo išsprendimo iš esmės dar paruošiamojoje stadijoje ir vykstant teisminei mediacijai, jos atskirasis skundas negali būti tenkinamas, turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl papildomų rašytinių įrodymų (ne)prijungimo
Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomą dokumentą – vaiko ugdymo įstaigos lankomumo grafiką, kurį prašo priimti ir pridėti prie bylos.
Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą, teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ir atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis).
Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus papildomus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, laiko, jog atsakovė nepagrindė aplinkybės, kad jos teikiamų įrodymų pateikimo į bylą būtinybė iškilo jau po jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Kartu pažymėtina, jog civilinėje byloje pakankamai surinkta rašytinių įrodymų, leidžiančių išspręsti kilusį tarp šalių ginčą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribose. Vadovaudamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia atsakovės pateiktų papildomų duomenų nepridėti prie nagrinėjamos bylos ir atskirajame skunde keliamus klausimus spręsti vertinant pagal jau byloje surinktus rašytinius įrodymus.
Dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje
Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas iš šeimos teisinių santykių kilęs ginčas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
Atsakovė pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – vaiko gyvenamosios vietos nustatymą ir laikino išlaikymo priteisimą sieja su tuo, kad ieškovas nepakankamai prisideda prie vaiko poreikių tenkinimo. Nurodo, kad ieškovas nuo 2025 m. rugsėjo mėnesio neprisideda prie vaiko ugdymo, maitinimo ugdymo įstaigoje išlaidų, vaikui reikalingų drabužių ir avalynės pirkimo, plaukų kirpimo išlaidų ir pan. Tuo tarpu ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog tenkina visus vaiko būtinuosius poreikius, kai vaikas laiką leidžia ieškovo namuose, aprūpina jį žaislais, ugdymo priemonėmis, perka drabužius, kadangi atsakovė pageidavo, jog vaikas turėtų atskirus drabužius viešint pas tėvą ir motiną. Teigia, kad atsakovė pati neleidžia prisidėti prie ugdymo išlaidų apmokėjimo, draudžia pačiam vesti vaiką pas kirpėją ir pan.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konstatavo, jog šiuo metu nėra kilusios jokios realios grėsmės šalių nepilnamečio vaiko interesams, dėl kurių būtų būtinas laikinas situacijos sureguliavimas priteisiant laikiną išlaikymą vaikui. Teismas sprendė, kad vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas šioje proceso stadijoje, teismui neišnagrinėjus bylos iš esmės ir neišsiaiškinus vaiko gyvenamosios vietos nustatymui reikšmingų faktinių aplinkybių, turint mintyje, kad vaikas su tėvais bendrauja bendratėvystės modeliu ir jo teisinės gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iš esmės neturi įtakos paties vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams, būtų nepagrįstas ir galėtų suteikti perdėtą pranašumą vienai iš šalių.
CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą, iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020, 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-694-640/2024 ir kt.) Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų. Vis tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, todėl tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys su nepilnamečiu vaiku bendrauja pagal 50:50 modelį – vaikas po savaitę gyvena tėvo ir motinos namuose. Atsakovė savo prašymą nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ja iš esmės grindžia ieškovo neprisidėjimu prie papildomų vaiko išlaidų ugdymui, vaikų gimtadieniams, ugdymo priemonėms ir pan. Kadangi pagal teismų praktiką laikiną išlaikymą galima prašyti priteisti tik iš to tėvo ar motinos, su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, todėl atsakovė priešieškiniu prašo ir laikino išlaikymo iš ieškovo priteisimo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ieškiniu, o atsakovė priešieškiniu prašo nustatyti jų nepilnamečio vaiko U. P. gyvenamąją vietą atitinkamai su ieškovu ar atsakove. Šalių santykiai yra itin konfliktiški, todėl vaiko tėvai negeba bendradarbiauti ir kartu rasti sprendimus vaiko auginimo, lavinimo, ugdymo, poreikių tenkinimo klausimais.
Išvadą teikianti institucija įvertino abiejų tėvų gyvenamąją aplinką bei surašė šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktus (2026 m. sausio 19 d. Nr. 1ŠTA-51, 2026 m. sausio 22 d. Nr. 3ŠTA-19), iš kurių matyti, jog tiek ieškovo, tiek atsakovės namuose švaru ir tvarkinga, vaikas aprūpintas būtinomis priemonėmis, turi savo erdvę. Šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad vaiko būtinuosius poreikius tenkina tas iš tėvų, su kuriuo tą savaitę vaikas bendrauja. Atsakovės pageidavimu, vaikui tiek ieškovas, tiek atsakovė perka skirtingus drabužius, t. y. ieškovo pirktais drabužiais vaikas dėvi pas ieškovą, atsakovės – bendravimo su atsakove savaitę. Šalys pateikia gana prieštaringas versijas dėl būtinųjų vaiko poreikių tenkinimo, kadangi atsakovės teigimu, ieškovas prie papildomų išlaidų jau daugiau nei pusę metų neprisideda, kai tuo tarpu ieškovas nurodo, jog, pavyzdžiui, prie ugdymo išlaidų ieškovui prisidėti neleido būtent atsakovė. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams, kad tėvams su jų sūnumi praleidžiant vienodai laiko abu tėvai tenkina nepilnamečio vaiko materialinius poreikius, todėl šiuo metu nėra kilusios jokios realios grėsmės šalių nepilnamečio vaiko interesams, dėl kurių būtų būtinas laikinas situacijos sureguliavimas priteisiant laikiną išlaikymą vaikui ar nustatant laikiną vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, jau pakankamai ilgą laiką šalys su vaiku bendrauja pagal 50:50 modelį, šių laikinųjų apsaugos priemonių (laikinos bendravimo tvarkos) taikymo pagrįstumą įvertino ir aukštesnės instancijos teismas, todėl neištyrus visų byloje esančių duomenų bei neįvertinus tikrųjų vaiko poreikių, atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebūtų proporcingas.
Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime ir tik po to, kai byla yra išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaiko poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos, išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė būklė, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neįžvelgia grėsmės vaiko turtiniams ir neturtiniams interesams, nenustatė aplinkybių, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su atsakove ir priteistas laikinas išlaikymas. Abi šalys tenkina būtinuosius vaiko poreikius tą savaitę, kurią praleidžia su vaiku, aprūpina jį būtinomis priemonėmis, turi ir kitų papildomų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalims negebant civilizuotai bendrauti su vaiku susijusiais klausimais, kyla nesutarimų ir dėl papildomų išlaidų pasiskirstymo. Pavyzdžiui, ieškovas nurodo, kad kirpti plaukus sūnui neleidžia atsakovė, kuri taip pat draudžia prisidėti ir prie išlaidų už sūnaus ugdymą, tačiau kita vertus, ieškovas turi galimybę tam tikrą pinigų sumą skirti šiems vaiko poreikiams, juos pervesdamas į atsakovės banko sąskaitą. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė rūpinasi vaiko sveikata, veža pas gydytojus apžiūrai, domisi vaiko ugdymo procesu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog vaiko teisės ir teisėti interesai nors vieno iš tėvų yra pažeidžiami. Paminėtina, kad abu tėvai, įgyvendindami įstatymo nustatytas tėvų teises ir pareigas, kurios yra lygios, turi elgtis taip, kad savo elgesiu nesukurtų nepilnamečiams vaikams nesaugios aplinkos, abu turi imtis konkrečių veiksmų, kad padėtų vienas kitam įgyvendinti tėvų valdžią susidariusioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-916/2021). Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-916/2021).
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos aktualios teismų praktikos. Atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ( Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės šioje proceso stadijoje vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovės ATS1 atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.