Vilniaus apygardos teismo nutartis, eAN2-255-1058/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-05
Bylos Nr.: eAN2-255-1058/2026
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-00362-2026-2
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjas: Giedrė Telksnienė (pran.)
Pažeidėjas: A. J.
Institucija: Vilniaus miesto savivaldybės administracija

Kategorijos

1.5.3Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšies parinkimas, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymas, draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, trukmės nustatymas išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą (ANK 34 str.)
16.11.3Kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymas ar kitas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (ANK 417 str.)
21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)

Administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-255-1058/2026 Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00362-2026-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3; 16.11.3; 21.11.10 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 5 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. (A. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. skundas atmestas ir paliktas nepakeistas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės 2026 m. vasario 5 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-2333-2026.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nagrinėjamų klausimų esmė

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) vyriausiosios specialistės 2026 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_N-2333-2026 A. J. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalį, dėl to, kad jis 2025 m. lapkričio 30 d., 3.44 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę – automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir Kelių eismo taisyklės) draudžiamoje vietoje – ant dviračių juostos. Konstatuota, kad tokiais veiksmais A. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 150.6 punktą, 8 punktą, 3 priedo 1.23 punktą. Institucijos 2026 m. vasario 5 d. nutarimu A. J. buvo paskirta administracinė nuobauda – 30 EUR dydžio bauda. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. skundas atmestas ir paliktas nepakeistas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės 2026 m. vasario 5 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-2333-2026.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. J. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti; 2) netenkinus pirmo prašymo, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartį ir paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą, negu numatyta ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje, t. y. įspėjimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, tačiau tinkamai neįvertino apelianto nurodytų konkrečių faktinių aplinkybių. Tai yra, apeliantas buvo atvykęs pagal keleivių vežimo platformoje patvirtintą užsakymą, adresu (duomenys neskelbtini), 3.44 val. – keleivis vėlavo apie 4-5 minutes, transporto priemonė nebuvo palikta be priežiūros, buvo įjungta avarinė šviesos signalizacija, o sustojimo trukmę nulėmė trečiojo asmens (keleivio) veiksmai. Taigi, šios aplinkybės turėjo būti vertinamos sprendžiant dėl apelianto kaltės laipsnio, veikos pavojingumo ir paskirtos sankcijos proporcingumo. Be to, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai prioritetas buvo suteiktas anksčiau apeliantui paskirtoms administracinėms nuobaudoms, tokiu būdu padarant išvadą apie tariamą sistemingą teisės aktų pažeidimą. Visgi, ankstesnės paskirtos baudos savaime neįrodo šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, jo kaltės formos ar sąmoningo siekio pažeisti Kelių eismo taisykles. Kartu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad apeliantas yra užsienietis ir nemoka lietuvių kalbos, o tai, jog anksčiau neapskundė analogiškų paskirtų nepagrįstų baudų, negali būti vertinama kaip jo sąmoningas pritarimas paskirtoms baudoms ar kaip aplinkybė, neigiamai charakterizuojanti apeliantą. Tokį jo neveikimą nulėmė kalbos nemokėjimas, teisinės sistemos neišmanymas, apskundimo tvarkos nesupratimas, dėl ko skundo pateikimas buvo objektyviai sudėtingesnis nei baudų sumokėjimas. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino formalų transporto priemonės sustabdymo faktą su apelianto kalte – jis vykdė keleivių vežimo paslaugą pagal užsakymą, buvo atvykęs tuo metu, kai buvo spūstis, o trumpalaikį laukimą nulėmė keleivio nepagrįstas vėlavimas.

Apelianto teigimu, nors formaliai pažeidimas buvo padarytas, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių, mažinančių padarytos veikos pavojingumą. Įvykis fiksuotas nakties metu, automobilis nebuvo paliktas, buvo įjungta avarinė šviesos signalizacija, laukimo trukmė – itin trumpa, o sustojimo poreikį nulėmė keleivių vežimo platformoje patvirtintas užsakymas ir keleivio nepagrįstas bei nepriimtinas vėlavimas. Šios aplinkybės turėjo būti pripažintos bent jau atsakomybę lengvinančiomis ir sudarančiomis pagrindą taikyti ANK 35 straipsnio 2 dalį. Juo labiau, nebuvo įvertinta, jog programa „(duomenys neskelbtini)“ leidžia keleiviams pasirinkti įlaipinimo vietą, o iš praktikos yra žinoma, kad keleivio pasirinktas adresas yra keliantis problemų ir joje keleivių vežimo paslaugas teikiantys vairuotojai nuolat patenka į konfliktą tarp pareigos laiku atvykti pagal užsakymą ir pareigos sustoti tik tam leistinoje vietoje. Institucija, skirdama baudas, neįvertino, ar ši vieta nėra sisteminė eismo organizavimo problema, kuri turėtų būti sprendžiama nustatant aiškią keleivių įlaipinimo / išlaipinimo vietą, o ne automatiškai baudžiant vairuotojus kiekvienu atveju. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad nagrinėjama situacija nėra vien izoliuotas formalus sustojimo taisyklių pažeidimas, bet susijusi su objektyvia ir pasikartojančia keleivių vežimo paslaugų teikimo problema konkrečioje vietoje.

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas keleivių vežimo veiklą vykdo pagal individualios veiklos pažymą, naudodamasis keleivių vežimo platforma „(duomenys neskelbtini)“. Minimą dieną jis į fiksuoto administracinio nusižengimo padarymo vietą atvyko ne savavališkai ir ne siekdamas patogiai ar neteisėtai pastatyti transporto priemonę, bet vykdydamas konkretų keleivio užsakymą. Apelianto teigimu, ši keleivių vežimo platforma ir Institucija glaudžiai bendradarbiauja dėl suteikiamų paslaugų, o tai yra svarbu vertinant apelianto kaltės laipsnį, veikos pavojingumą, administracinės nuobaudos proporcingumą. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje nebuvo įvertinta, kad ankstesnių administracinių nuobaudų paskyrimas toje pačioje ar analogiškoje vietoje gali patvirtinti ne vien tariamą apelianto polinkį pažeisti Kelių eismo taisykles, bet ir priešingai, tai, kad (duomenys neskelbtini), yra susiformavusi akivaizdi praktinė ir sisteminė problema, kai keleivių vežimo platformoje leidžiama pasirinkti paėmimo vietą, tačiau realioje eismo situacijoje saugi ir aiški keleivių įlaipinimo vieta nėra tinkamai sureguliuota. Tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti apelianto nenaudai ir turėjo išsiaiškinti, ar šios baudos nėra susijusios su keleivių užsakymais į probleminę vietą, keleivių vėlavimu, siaura gatve, ribotomis galimybėmis saugiai sustoti ir tuo, kad vairuotojui faktiškai tenka spręsti situaciją tarp keleivio paėmimo, eismo netrikdymo ir formalaus sustojimo draudimo.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, jis į keleivio paėmimo vietą atvyko laiku, tačiau keleivis nurodytu laiku įlaipinimo vietoje nebuvo ir vėlavo apie 4-5 minutes. Apeliantas, būdamas įsitikinęs, kad keleivis atvyks nedelsiant, trumpai laukė įjungęs avarinę šviesos signalizaciją, nesiekė ilgalaikio stovėjimo ir veikė tikėdamasis nedelsiant užbaigti keleivio įlaipinimą, todėl šios aplinkybės turėjo būti vertinamos kaip mažinančios veikos pavojingumą ir kaltės laipsnį. Visgi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visas neigiamas pasikartojančios situacijos pasekmes perkėlė vien apeliantui, nors byloje buvo būtina įvertinti jau minėtąsias aplinkybes. Tokia susidariusi situacija lėmė neišsamiai ir formaliai įvertintas aplinkybes, atitinkamai buvo pažeisti individualizavimo ir proporcingumo principai, o paskirta administracinė nuobauda neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų. Net jei būtų pripažinta, kad formaliai buvo pažeisti sustojimo ar stovėjimo reikalavimai, šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti švelnesnį apelianto teisinės padėties vertinimą.

Apeliaciniame skunde taip pat pateikiama nuotrauka vietos, kurioje apeliantas laukė keleivio, atitinkamai ši vieta buvo nufotografuota ir nakties metu, akcentuojant tos vietos problematiškumą – šios aplinkybės skundžiamoje nutartyje nebuvo įvertintos. Apelianto teigimu, Vilniuje, ypač senamiesčio ar pramogų zonose, nėra įrengtų specialių sustojimo ar keleivių paėmimo vietų, jos nenumatytos nei keleivių vežimo platformoms, nei kitoms transporto priemonėms. Taigi, infrastruktūra nėra pritaikyta patogiam sustojimui, o diskusijų kyla ir dėl to, kaip tam tikrose vietose buvo pakeista gatvės struktūra – dėl baro veiklos dviračių takas buvo atskirtas nuo važiuojamosios dalies, tarsi atimant vietą iš kelio. Tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad net ir labai siauroje gatvėje dviračių takas nubraižytas važiuojamosios dalies sąskaita, papildomai įrengiant gėlių vazonus ir taip praplečiant šaligatvį baro naudai. Atitinkamai nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantas bando perkelti tretiesiems asmenims savo atsakomybę, nors yra priešingai – esant visiškai problematiškai situacijai, Institucija paskyrė baudas naudodama įrengtas kameras

Pažymima, kad apeliantas, siekdamas sąžiningai užsidirbti ir dirbti, papildomai yra traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl trečiųjų asmenų neveikimo. Tuo tarpu panašios situacijos yra kitose Vilniaus miesto vietose, kuriose dviračių takas yra nuolat pažeidžiamas – jį kerta ar jame sustoja tūkstančiai taksi, ir tai vyksta be realios kontrolės ar eismo ribojimo priemonių. Apelianto teigimu, net pagrindinėse sankryžose nėra aiškiai įrengtų sustojimo ar keleivių paėmimo vietų, todėl vairuotojai ir keleiviai faktiškai priversti sustoti, kad galėtų įlipti ar išlipti. Atsižvelgiant į tai, prašoma vertinti apelianto individualią situaciją ir paaiškinimus, juo labiau, kad jis yra vienintelis dirbantis asmuo šeimoje, ir panaikinant skundžiamą nutartį, panaikinti ir paskirtą administracinę baudą arba pakeisti į įspėjimą ar švelnesnę priemonę. Tokiu būdu įstatymo taikymas būtų teisingas ir proporcingas, būtų atsižvelgta į visas apelianto individualias aplinkybes. Juo labiau, kad apeliacinio skundo rašymo procesas ir visų faktinių aplinkybių išaiškinimas padarė didelę įtaką ir paveikė asmeniškai, todėl net šis procesas arba įspėjimas pasiektų ANK 22 straipsnyje numatytą administracinių nuobaudų tikslą. Šiuo atveju Institucija turėtų sureguliuoti leidžiamų užsakymų vietas, o keleivių vežimo platformoje neturėtų būti leidžiama kviesti transporto priemones į bet kurias nereguliuojamas vietas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovė prašo A. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartį nepakeistą. Institucijos teigimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, taip pat ANK 569 straipsniu, ir įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Minimoje nutartyje pirmosios instancijos teismas aiškiai ir motyvuotai išdėstė savo argumentus, kodėl A. J. skundas buvo netenkintas, todėl sprendžiama, kad bylos nagrinėjimo metu buvo visapusiškai ir išsamiai įvertinti surinkti įrodymai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).

Institucijos 2026 m. vasario 5 d. nutarimu, kuris skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi paliktas nepakeistas, A. J. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, dėl to, kad jis, 2025 m. lapkričio 30 d., 3.44 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę – automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo Kelių eismo taisyklių draudžiamoje vietoje – ant dviračių juostos, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 150.6 punktą, 8 punktą, 3 priedo 1.23 punktą. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad buvo neįvertintos jo konkrečiai nurodytos faktinės aplinkybės. Apelianto teigimu, nors formaliai pažeidimas buvo padarytas, tačiau neįvertinta, kad įvykis fiksuotas nakties metu, automobilis nebuvo paliktas, buvo įjungta avarinė šviesos signalizacija, sustojimo poreikį nulėmė keleivių vežimo platformoje patvirtintas užsakymas ir keleivio nepagrįstas bei nepriimtinas vėlavimas, o keleivio pasirinktas adresas yra keliantis problemų. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais.

ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Aptariama ANK norma yra blanketinė, nes vietos, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, įtvirtintos ne pačiame ANK, o Kelių eismo taisyklėse. Nagrinėjamu atveju pagal Kelių eismo taisyklių 8 punktą, eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali apriboti tik kelio ženklai, nurodyti Taisyklių 1 priede, prie kelio ženklų priskirtini kintamos informacijos kelio ženklai, kurių pavyzdžiai nurodyti Taisyklių 2 priede, kelio ženklinimas, nurodytas Taisyklių 3 priede, šviesoforai ir reguliuotojo signalai, nurodyti Taisyklėse ir kituose Lietuvos Respublikoje galiojančiuose teisės aktuose, susijusiuose su eismo reguliavimu. Jeigu kelio ženklo ir kelio ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu. Kai kelyje įrengti kintamos informacijos kelio ženklai, vadovaujamasi kintamos informacijos kelio ženklais. Reguliuotojo nurodymai turi pirmenybę šviesoforo signalų, kelio ženklų ir kelio ženklinimo, taip pat Taisyklių reikalavimų atžvilgiu. Eismo dalyviai privalo vadovautis jiems skirtais kelio ženklais. Kelių eismo taisyklių 150.6 punkte numatyta, kad sustoti ir stovėti draudžiama ant pėsčiųjų ar (ir) dviračių tako, dviračių juostos, taip pat arčiau kaip 5 m atstumu prieš važiuojamosios dalies susikirtimą su pėsčiųjų ar (ir) dviračių taku, o keliuose, kuriuose yra po vieną kiekvienos krypties eismo juostą, ir arčiau kaip 5 m atstumu už pėsčiųjų ar (ir) dviračių tako. Pagal Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.23 punktą, dviračio simbolis žymi dviračių juostą, dviračių ir elektrinių mikrojudumo priemonių eismui skirtą pėsčiųjų ir dviračių tako ar šaligatvio dalį arba dviračių taką.

Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog A. J., 2025 m. lapkričio 30 d., 3.44 val., vairuodamas transporto priemonę – automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo adresu (duomenys neskelbtini). Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde, nuosekliai yra nurodoma, kad tuo metu A. J. vykdė darbines funkcijas, t. y. teikė pavėžėjimo paslaugas, todėl atvyko minėtu adresu, kuriuo klientas šią paslaugą užsakė. A. J. teigimu, jis turėjo laukti kliento būtent toje vietoje, kurioje pavežėjimo paslauga ir buvo užsakyta ((duomenys neskelbtini)), tačiau keleivis vėlavo apie 4-5 minutes, transporto priemonė nebuvo palikta be priežiūros, buvo įjungta avarinė šviesos signalizacija, taip pat keliama „(duomenys neskelbtini)“ programėlės, gatvių įrengimo ir kt. problematika. Vis tik, pastebėtina, kad tokios apelianto paminėtos aplinkybės rodo tik siekį perkelti dalį atsakomybės kitiems subjektams ir nesudaro pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju administracinis nusižengimas, numatytas ANK 417 straipsnio 2 dalyje, nebuvo padarytas.

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos KET ir Taisyklių nuostatos draudžia ne tik stovėti, bet ir sustoti ant dviračių tako, todėl nėra svarbu, ar tuo metu A. J. laukė ateinančio kliento, ar automobilis buvo įjungtas ar išjungtas, ar apeliantas kliento laukė sėdėdamas transporto priemonėje. KET 150.5 punkto prasme teisės sustoti ir stovėti ant šaligatvio bet kokiu atveju jis neturėjo. Tai yra, apeliaciniame skunde A. J. nurodytos aplinkybės nešalina imperatyvaus draudimo sustoti ir stovėti ant dviračių tako. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad pasirinko konkrečią vietą, kurioje klientas pageidavo būti paimtas, ar „(duomenys neskelbtini)“ programėlėje leidžiamas įlaipinimas toje vietoje, savaime nesuteikia teisės A. J. nepaisyti Kelių eismo taisyklių ir sustoti draudžiamoje vietoje. Teikdamas pavežėjimo paslaugas apeliantas privalo laikytis Kelių eismo taisyklių kaip ir bet kuris kitas kelių eismo dalyvis. Juo labiau, kad šiuo atveju nenustatyta, jog A. J. vairuojamos transporto priemonės sustojimas konkrečioje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo objektyviai neišvengiamas ir sąlygotas ne A. J. sąmoningų veiksmų. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje įvertino ir pirmosios instancijos teismas, įvykio metu nebuvo nustatyta jokia tiek jo vairuotai, tiek kitoms šalia buvusioms transporto priemonėms kilusi avarinė situacija, dėl kurios A. J. privalėjo staiga automobilį patraukti iš kelio į dviračių taką. Šiuo atveju ne mažiau svarbu ir tai, kad šalia adreso, kuriuo vyko A. J. teikdamas pavežėjimo paslaugas, yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, dėl ko akivaizdu, jog apeliantas turėjo galimybę pasirinkti kitą transporto priemonės sustojimo vietą, tačiau to nepadarė.

Pagal administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, A. J. gyvena Vilniuje, nuo 2021 m. vykdo užsakomojo keleivių vežimo transporto priemone su samdomu vairuotoju veiklą Iš čia seka, kad jam pakankamai gerai yra žinomos Vilniaus gatvės ir jų ženklinimas. Aplinkybę, kad A. J. suprato konkrečiu atveju sustojęs ir stovėjęs draudžiamoje vietoje, neabejotinai patvirtina tai, jog pagal Administracinių nusižengimų registro išrašą apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, apeliantas ne kartą buvo baustas už analogiško pobūdžio administracinių nusižengimų padarymą, t. y. kai vairuodamas transporto priemonę, sustodavo ant pėsčiųjų perėjos, ant dviračių tako, taip pat kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, įskaitant ir (duomenys neskelbtini). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad ankstesnės paskirtos baudos, kurias, be kita ko, vertino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, savaime neįrodo šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, jo kaltės formos ar sąmoningo siekio pažeisti Kelių eismo taisykles, tačiau su šiuo argumentu nėra jokio pagrindo sutikti. Tokie skundžiamoje nutartyje įvertinti duomenys charakterizuoja A. J., be kita ko, kaip ne itin besilaikantį Kelių eismo taisyklių, o kartu ir įrodo, kad apeliantas žinojo draudimą sustoti ir stovėti ant dviračių juostos. Taigi – vertinti pagrįstai. A. J. 2024 m. kovo 20 d. ir 2024 m. gruodžio 31 d. buvo patrauktas administracinėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, dėl to, kad vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), jį paliko stovėti ant dviračių juostos, t. y. toje pačioje gatvėje kaip ir nagrinėjamu atveju. Nors apeliantas nurodė, kad ankstesnių nutarimų jis neskundė dėl kalbos barjero ir teisinių žinių trūkumo, pats ankstesnio nubaudimo faktas patvirtina, jog A. J. jau iš anksčiau neabejotinai buvo žinoma apie draudimą sustoti ir stovėti ant dviračių juostos bei dėl to kylančią atsakomybę.

A. J. pažymi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos taksi vairuotojams keliamus trukdžius parkuoti automobilius, nes nėra aiškių keleivių įlaipinimo vietų, tokiu būdu kylančius objektyvius sunkumus teikiant pavežėjo paslaugą, kt. kylančias reguliavimo problemas. Vis tik, nagrinėjamu atveju vertinami konkrečiai apelianto veiksmai konkrečioje situacijoje. A. J. nuomone egzistuojantys infrastruktūros ar reguliavimo trūkumai, nagrinėjamu atveju jo atsakomybės nešalina. Pažeidėjo veiksmai vertinami galiojančių teisės aktų, kurių jis privalėjo laikytis, kontekste. Kita vertus, aptarti apeliacinio skundo argumentai dar kartą patvirtina, jog A. J. yra gerai žinomos (duomenys neskelbtini) parkavimo taisyklės bei tai, kad pasirinktas veikimo būdas sustoti ir stovėti ant dviračių juostos aktualioje vietoje iš esmės buvo sąmoningas. Tokioje situacijoje nėra pagrindo A. J. elgesį pripažinti teisėtu, o Institucijos ir pirmosios instancijos teismo priimtus procesinius sprendimus formaliais. Priešingu atveju būtų kuriama nebaudžiamumo atmosfera, o veiklą vykdantiems taksi vairuotojams suteikta nepagrįsta teisė elgtis mieste taip, kaip jiems patiems atrodo teisinga.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl A. J. kaltės, todėl priėmė pagrįstą sprendimą paliekant nepakeistą Institucijos 2026 m. vasario 5 d. nutarimą. A. J. pagal savo patirtį turėjo ir galėjo žinoti, kad sustojimas ir stovėjimas ant dviračių juostos yra neteisėtas, užtraukiantis administracinę atsakomybę, todėl privalėjo laikytis nustatytų Kelių eismo taisyklių. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. apeliacinio skundo argumentai dėl jo kaltės nebuvimo nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutartyje.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. J. prašo paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą, negu numatyta ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje – įspėjimą, t. y. prašoma taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pagal teismų praktiką, švelnesnė administracinė nuobauda parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022). Vis tik, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021, 2AT-39-648/2023).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai – nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo padarymo faktas įrodytas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinio skundo rašymo procesas ir visų faktinių aplinkybių išaiškinimas padarė didelę įtaką A. J. bei paveikė jį asmeniškai, jis yra vienintelis dirbantis asmuo šeimoje, tačiau tai savaime nesudaro išskirtinių aplinkybių egzistavimo. Kaip nustatyta, aptariamą administracinį nusižengimą A. J. padarė pakartotinai – prieš tai jis 2024 m. gruodžio 29 d. buvo nubaustas už tokio pat pobūdžio administracinio nusižengimo padarymą, jam paskiriant analogiško dydžio baudą, t. y. 30 EUR. Be to, ir anksčiau apeliantas buvo baustas padaręs administracinius nusižengimus, pavyzdžiui, vairavo transporto priemonę be techninės apžiūros, viršijo leistiną greitį, vairavo transporto priemonę degant draudžiamam šviesoforo signalui. Tokie nustatyti duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neleidžia spręsti, kad A. J. pavyzdingai laikosi Kelių eismo taisyklių, juo labiau, jam vykdant užsakomojo keleivių vežimo transporto priemone su samdomu vairuotoju veiklą. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad sustojimo poreikį nulėmė keleivių vežimo platformoje patvirtintas užsakymas ir keleivio nepagrįstas bei nepriimtinas vėlavimas, nustatytų aplinkybių visumoje nepripažintini jo atsakomybę lengvinančiomis (ANK 35 straipsnio 2 dalis) ar, tuo labiau, išskirtinėmis aplinkybėmis, ir nesuteikia pagrindo švelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą. Todėl nenustačius pagrindų, būtinų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. J. skirta minimali bauda, t. y. 30 EUR, yra proporcinga, teisinga ir tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. (A. Y.) apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Giedrė Telksnienė