Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų teigti, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Atsakovas 2017 m. gegužės 2 d. sudarė skolos raštelį, kuriame nurodyta, kad atsakovas iš ieškovo iki 2017 m. rugsėjo 20 d. paskolino 50 000 Eur. Ieškovas atsakovui 2017 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymu per akcinę bendrovę SEB banką pervedė 48 500 Eur. Ieškovas kitam asmeniui vykdant atsakovo įsipareigojimus 2017 m. gegužės 4 d. Pay Pal pavedimu pervedė 1 500 Eur sumą. Byloje pateikta 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelio kopija, kurioje nurodyta, kad atsakovas grąžino ieškovui 50 000 Eur grynaisiais pinigais, dalyvaujant D. S.. Raštelio originalas teismui nebuvo pateiktas.

Dėl ginčo esmės

Byloje kilo ginčas dėl paskolos grąžinimo. Ieškovas reikalauja iš atsakovo priteisti 50 000 Eur skolą pagal skolos raštelį ir mokėjimo pavedimus, nurodydamas, kad atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2017 m. rugsėjo 20 d. imtinai, tačiau pastarasis jam nėra grąžinęs net dalies paskolos. Ieškovas atsakovui už vėlavimą grąžinti paskolą taip pat paskaičiavo ir 12 500 Eur palūkanų iki kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutinka, argumentuodamas tuo, kad atsakovas su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs, pateikdamas byloje 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelį, kuriame nurodyta, kad atsakovas neva grąžino ieškovui 50 000 Eur grynaisiais. Ieškovas su minėtu lėšų grąžinimo rašteliu nesutinka, nurodęs, kad šio raštelio nesudarė, jis surašytas ne jo, parašas taip pat ne jo.

Remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, šiuo atveju ieškovas byloje privalo įrodyti paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktus. Tuo tarpu atsakovo įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, kuriomis jis grindžia atsikirtimą į ieškinį, kad jis tinkamai grąžino ieškovui suteiktą paskolą. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad ieškovas savo reikalavimus pagrindė tinkamais ir pakankamais įrodymais, o atsakovas atsikirtimų faktinio pagrindo neįrodė. Tai patvirtina žemiau išdėstyti motyvai.

Dėl ieškinio reikalavimų

Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė paskoliniai sutartiniai teisiniai santykiai, kadangi atsakovas sudarė skolos raštelį, kurio pagrindu ieškovas dviem pavedimais pervedė atsakovui ir jo nurodytam asmeniui 50 000 Eur sumą. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutartimi taip pat vadinamas rašytinis dokumentas, kuriame išdėstytos sutarties sąlygos. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai: neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos; skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolės vykdymas yra prievolės šalių tikslų įgyvendinimas. Sąžiningumo prievoliniuose santykiuose reikalavimas reiškia pareigą vykdant prievolę būti pakankamai apdairiam ir rūpestingam, kad būtų pasiektas tikslas – prievolė tinkamai įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2007).

CK 6.870 straipsnyje reglamentuojama paskolos sutarties samprata, nurodant, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.871 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų.

CK 6.162 straipsnyje įtvirtina sutarties sudarymo tvarka, nurodant, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas. Kai šalys dėl antraeilių sutarties sąlygų nesusitaria, ginčas gali būti sprendžiamas teisme atsižvelgiant į sutarties pobūdį, dispozityviąsias teisės normas, papročius, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

CK 1.73 straipsnio 1 dalis numato, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. CK 1.73 straipsnio 2 dalis numato, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. CK 6.192 straipsnio 2 dalis numato, kad kai pagal įstatymus ar šių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais ar telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą.

Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai, sąžiningai, nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant ir netinkamą įvykdymą ar įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), o jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnis). Sutarties šaliai neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose.

Pažymėtina, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Paskolos teisiniuose santykiuose tai reiškia, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui.

Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija 600 Eur (CPK 6.870, 6.871 straipsniai).

Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį. Atsakovas neneigia sutarties sudarymo fakto. Atsakovas taip pat neneigia tos aplinkybės, kad jis pinigus iš ieškovo gavo, ir kad įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2017 m. rugsėjo 20 d. imtinai. Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad paskola buvo suteikta, esminis ginčas kilo dėl to, ar atsakovas nurodytą paskolą ieškovui yra grąžinęs.

Paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą. Skolininkas, neturintis jokio kreditoriaus surašyto ar pasirašyto dokumento dėl skolos grąžinimo, neturi teisės remtis liudytojų parodymais.

Atsakovas ginčija ieškinį teigdamas, kad jis paskolą ieškovui grąžino, pateikdamas 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelio kopiją. Teismas šį raštelį vertina kritiškai. CK 6.873 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Teismas pažymi, kad 2017 m. gegužės 2 d. skolos raštelyje šalys nesusitarė dėl paskolos grąžinimo tvarkos. CK 6.873 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Taigi, paskola grąžintina tik tada, kai pinigai faktiškai perduodami kreditoriui arba įskaitomi į jo banko sąskaitą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas byloje teigia, kad jis paskolą ieškovui yra grąžinęs ir pateikė į bylą 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelio kopiją. Atsakovas byloje nurodė, kad jis minėto raštelio nepasirašė, parašas taip pat ne jo. Teismas pažymi, kad jis kritiškai vertina 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelį, kadangi jame yra klaidų. Nustatyta, kad lėšų grąžinimo raštelyje yra klaidingai nurodyti atsakovo gimimo metai, t. y. nurodyti „1975“, kai jo gimimo metai yra „1973“. Tuo labiau, kad atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis pats surašė lėšų grąžinimo raštelį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas atsakovui paso kopiją išsiuntė 2020 m. kovo 13 d., kai lėšų grąžinimo raštelis datuotas 2017 m. lapkričio 28 d. Tai, kad ieškovas atsakovui paso, kuriame yra ieškovo parašas, kopiją, išsiuntė vėliau negu buvo pasirašytas lėšų grąžinimo raštelis, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas galėjo panaudoti paso duomenis 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelio sudarymui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad minėtas skolos grąžinimo raštelis teismui buvo pateiktas tik kartu su tripliku, kas parodo atsakovo pozicijos nenuoseklumą ir galimą įrodymų kūrimą proceso eigoje. Atsakovas taip pat nepateikė byloje minėto lėšų grąžinimo raštelio originalo, todėl teismas negalėjo skirti ekspertizės, kadangi rašysenos ekspertai netiria parašų kopijų. Taip pat atsakovo paaiškinimai byloje dėl jo buvimo vietos buvo nenuoseklūs ir prieštaringi: vienu metu teigta, kad originalas yra Donecke, o kitu – kad jis pas ieškovą. Teismas pažymi, kad įprastai skolos grąžinimo dokumentas būna pas skolininką, kadangi jis yra skolos grąžinimo įrodymas. Teismas kritiškai šiuo atveju vertina atsakovo teiginius, kad jis yra pas ieškovą, kadangi atsakovas nepateikė teismui įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti. Dėl Donecko versijos teismas pažymi, kad ši teritorija okupuota nuo 2014 m., todėl mažai tikėtina, jog atsakovas, gyvendamas Rygoje, būtų vykęs ten palikti svarbaus dokumento. Kritiškai vertintina ir atsakovo pateikta versija, neva nuotrauka buvo padaryta 2025 m., nes atsakovas negalėjo pateikti pačios nuotraukos ar susirašinėjimo metaduomenų, teigdamas, kad viską ištrynė. Taigi, teismas pažymi, kad atsakovas dėl 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelio buvimo vietos nepateikė vieno pagrįsto atsakymo, bylos nagrinėjimo metu keitė savo poziciją, buvo nenuoseklus. Atsižvelgiant į tai, teismas kritiškai vertina atsakovo teiginius dėl 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelio ir patį raštelį. Teismas pažymi, kad atsakovas, teigdamas, kad jis grąžino ieškovui skolą, privalo byloje šiuos savo teiginius įrodyti. Jis privalo visais įmanomais leistinais būdais įrodyti, kad minėta paskola ieškovui buvo grąžinta. Atsakovas byloje negalėjo pateikti 2017 m. lapkričio 28 d. lėšų grąžinimo raštelio originalo. Svarbu paminėti ir tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo pateiktą versiją apie grynųjų pinigų turėjimo aplinkybes – parduotą automobilį ir už jį gautus grynus pinigus. Taipogi jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais nepatvirtinti atsakovo žodiniai paaiškinimai dėl grynųjų pinigų pristatymo fakto (kad juos jam atvežė po 10 000 eurų artimieji giminaičiai). Teismas pažymi, kad civiliniame procese galioja contra spoliatorem (lot. prieš pažeidėją) prezumpcija, pagal kurią, bylos šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymus, pripažįstami egzistuojantys jai patys nepalankiausi faktai, kuriuos tie įrodymai būtų patvirtinę. Atsakovas negalėjo pateikti minėto raštelio originalo, todėl tokie veiksmai yra vertinti atsakovo nenaudai. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas užsiiminėja automobilių verslu (pirkimais ir perpardavimais), todėl jis yra verslininkas, kuriam yra taikomi aukštesni bonus pater familias (lot. apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens) standartai. Pagal racionalaus, protingo, asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną, atsakovas turėjo suprasti, kad skolos grąžinimo raštelio originalas turi būti pas jį, nes jis įrodo paskolos kreditoriui grąžinimo faktą. Byloje liudytoju apklaustas D. S. paaiškino, kad jis pasirašė raštelį, tačiau teismas jo parodymus byloje vertina kritiškai, kadangi jį su atsakovu sieja pažintis per automobilių verslą (pirkimą ir perpardavimą). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad liudytojas šiuo atveju turi suinteresuotumą byloje. Be to, atsakovo ir liudytojo parodymai dėl paskolos grąžinimo vietos (susitikimo vietos) buvo prieštaraujantys.

Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė, kad paskola atsakovui buvo realiai suteikta, t. y. kad ieškovas suteikė atsakovui 50 000 Eur paskolą, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2017 m. rugsėjo 20 d. imtinai. Byloje įrodytas ir atsakovo prievolės pažeidimas, t. y. atsakovas prievolės tinkamai neįvykdė ir paskolos atsakovui negrąžino. Pažymėtina, kad atsakovas pačios sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktų neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo reikalavimas dėl 50 000 Eur sumos priteisimo pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas, o atsakovo argumentai dėl paskolos grąžinimo atmestini kaip nepagrįsti ir patikimais bei leistinais įrodymais neįrodyti.

Dėl palūkanų priteisimo

CK 6.261 straipsnyje nurodoma, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Be mokėjimo funkcijos palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005). Ieškovas atsakovui paskaičiavo 12 500 Eur palūkanas, paskaičiuotas nuo 50 000 Eur sumos, taikydamas 5 procentų dydžio metines palūkanas už 5 metų laikotarpį. Byloje nustatyta, kad atsakovas savo prievolės pagal paskolos sutartį tinkamai neįvykdė ir paskolos laiku negrąžino. Atsakovas neginčijo palūkanų dydžio ir skaičiavimo laikotarpio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 12 500 Eur palūkanas yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

Teismas, vadovaudamasis įstatymu, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, išklausęs šalių atstovų paaiškinimus teismo posėdžio metu, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, sprendžia, kad ieškinys tenkintinas pilna apimtimi.

Į esminius byloje keliamus šalių argumentus atsakyta. Kiti byloje šalių nurodyti argumentai teisinio rezultato neįtakoja, todėl teismas dėl jų papildomai nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. CK 6.210 straipsnio 2 dalis numato, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 62 500 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gegužės 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovas, vadovaudamasis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, pateikė prašymą ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti baudą.

CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Teismų praktikoje pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-529-178/2018).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas šioje byloje piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Tai, kad ieškovas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, pareiškė ieškinį, negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas piktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis ar siektų vilkinti procesą byloje nėra. Nenustačius ieškovo akivaizdaus nesąžiningumo teikiant ieškinį, nėra pagrindo daryti kategoriškos ir vienareikšmės išvados bei pripažinti ieškovą piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis ir taikyti CPK 95 straipsnyje nurodytas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, tuo labiau, kad ieškovo ieškinys byloje yra visiškai patenkintas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo prašymas skirti ieškovui baudą netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimai patenkinti pilna apimtimi, todėl ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas byloje sumokėjo iš viso 1 163 Eur žyminį mokestį, patyrė 2 300 Eur atstovavimo išlaidų, 995,27 Eur vertimo išlaidų ir 48,36 Eur už dokumentų įteikimą atsakovui. Teismo vertinimu, ieškovo prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydis nagrinėjamu atveju yra pagrįstas, atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, yra pagrindas ieškovo patirtas 4 506,63 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Ieškinį tenkinus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (1 000 Eur) neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti. Priteisti ieškovui J. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių eurų) skolos, 12 500 Eur (dvylika tūkstančių penkis šimtus eurų) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (62 500 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 4 506,63 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus šešis eurus 63 centus) bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.