- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-367-616/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03929-2026-6
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Daiva Domeikienė
- Nuteistasis
- A. R.
- Prokuroras
- Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.23.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Įžanginė dalis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. R. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas A. R. laikino sulaikymo laikas nuo 2026 m. vasario 7 d. 15.40 val. iki 2026 m. vasario 8 d. 11.22 val. (1 para) bei suėmime išbūtas laikas nuo 2026 m. rugpjūčio 31 d. 11.00 val. iki 2026 m. rugsėjo 1 d. 15.00 val. (2 paros) ir laikyta, kad A. R. atliko 3 laisvės atėmimo dienas.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5 punktu, 6 punktu, 7 punktu, 10 punktu, A. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant A. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje; 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant alkoholio).
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. R. pripažintas recidyvistu.
Nuspręsta A. R. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti iki nuosprendžio vykdymo pradžios nekeisti, pradėjus nuosprendžio vykdymą, kardomąją priemonę panaikinti.
Nuspręsta neišieškoti iš A. R. 162,50 Eur proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl gynėjo advokato dalyvavimo byloje.
Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendžiui įsiteisėjus: likusias po tyrimo psichotropines medžiagas – 3-chlormetkatinoną (3-CMC) (bendras kiekis – 0,475 g, grynos psichotropinės medžiagos kiekis – 0,330 g), supakuotas į plastikinį, permatomas, užspaudžiamą maišelį, pirminės psichotropinių medžiagų pakuotes, supakuotas į voką ir perduotas saugoti į Policijos departamento prie VRM Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriaus saugyklą, Liepyno g. 7, Vilniaus m., – sunaikinti; kompaktinę laikmeną (1 vnt.) su policijos pareigūnų kūno kamerų darytais vaizdo ir garso įrašais, esančią voke prie bylos 1-o tomo galinio viršelio, – palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
A. R. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo tiksliai nenustatytos datos ir laiko, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi psichotropines medžiagas – 0,354 g 3-chlormetkatinono (3-CMC), iki kol 2026 m. vasario 7 d. apie 15.35 val., (duomenys neskelbtini), atlikus dalinę asmens apžiūrą, šias psichotropines medžiagas pas jį rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) specialistai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį – areštą bei jos vykdymą atidėti, paskiriant intensyvią priežiūrą bei baudžiamajame įstatyme numatytas poveikio priemones.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
Nurodo, kad A. R. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, priėjo išvadas ir ateityje pažada laikytis įstatymų bei nusikalstamų veikų nebedaryti, supranta bausmės paskirtį, jos neišvengiamumą. Teigia, kad padarytos nusikalstamos veikos pripažinimas visiškai atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų. Akcentuoja, kad nusikalstamos veikos padarymą A. R. pripažino savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, ir mano, jog skiriant bei parenkant bausmę tai privalu įvertinti kaip bausmės paskirties (tikslų) įgyvendinimą dar nepradėjus atlikti bausmę.
Nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad arešto bausmė A. R. būtų per švelni, todėl netaikytina. Pažymi, kad BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos kelios alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų, be to, ši veika priskirtina prie nesunkių nusikaltimų. Pasak apelianto, įvertinus tai, kad A. R. savanoriškai pripažino savo nuskalstamą veiką, dėl savo veikos nuoširdžiai gailisi, supranta bausmės paskirtį ir jos neišvengiamumą, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas pačią griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nepilnai ir nevisapusiškai įvertino A. R. asmenines savybes. Mano, kad visi bausmės tikslai ir paskirtis gali būti pasiekti A. R. paskyrus arešto bausmę. Tvirtina, kad įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir A. R. prisipažinimą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, jo nuoširdų gailėjimąsi, jam galėtų būti skirta 75 parų arešto bausmė ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinus vienu trečdaliu, A. R. skirtina galutinė bausmė – areštas 50 parų.
Taip pat nurodo, kad šioje byloje įvertinus A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, tai yra, kad jis savo kaltę pripažino, gailisi dėl savo veiksmų, yra jauno amžiaus, darbingas, pasižada ateityje keisti savo gyvenimo būdą ir daugiau nenusikalsti, mano, jog nėra tikslo jo izoliuoti nuo visuomenės, visi bausmės tikslai gali būti pasiekti A. R. skyrus bausmės vykdymo atidėjimą. Prašo nuteistajam taikyti arešto bausmės vykdymo atidėjimą 9 mėnesiams, paskiriant A. R. intensyvią priežiūrą 6 mėnesiams pagal jo buvimo vietą – (duomenys neskelbtini) ir, siekiant, kad bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būtų kontroliuojamas nuteistojo elgesys laisvėje, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu A. R. paskirti baudžiamajame įstatyme numatytus įpareigojimus: dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje; 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neišeiti iš namų nuo 23.00 vai. iki 06.00 vai., jeigu tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra; nevartoti psichiką veikiančiu medžiagų (įskaitant alkoholį).
Atsiliepimų į nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Daina Songailienė prašė nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo A. R. gynėjas Mindaugas Jonaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Iš nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo nesutinkama su nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausme ir prašoma paskirti švelnesnę bausmę – areštą, jo vykdymą atidedant, paskiriant intensyvią priežiūrą bei baudžiamajame įstatyme numatytas poveikio priemones. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Dėl paskirtos bausmės
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo A. R. gynėjo Vilmanto Poškaus apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas A. R. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. R., būdamas jauno amžiaus (veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) m.), padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas net 8 kartus, įskaitant už analogiško straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teistumui neišnykus, nepraėjus nei pusei metų po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo (paleistas į laisvės atėmimo vietų įstaigos 2025 m. rugpjūčio 8 d.), jis taip pat vieną kartą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu (1 t., b. l. 113-124), informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys)), jis 2025-2026 m. laikotarpiu 6 kartus baustas administracine tvarka, visos nuobaudos galiojančios, kadangi nei vienos paskirtos baudos nėra sumokėjęs (1 t., b. l. 133-140). Nuteistasis A. R. oficialaus darbo stažo neturi (1 t., b. l. 142), o Užimtumo tarnyboje buvo registruotas vos nuo 2026 m. kovo 2 d. iki 2026 m. balandžio 7 d., išregistruotas be teisės registruotis 6 mėnesius (1 t., b. l. 144), yra nevedęs, neturi pastovios gyvenamosios vietos, neatvyko į paskirtus teismo posėdžius, todėl jam buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Visos šios aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, kad A. R. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė (BK 60 straipsnis). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą bei pripažinęs nuteistąjį A. R. recidyvistu (BK 27 straipsnis), pastarajam už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė mažesnį už sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį – 9 mėnesius (vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), kadangi nuteistojo elgesys teigiama linkme nesikeičia. Pažymėtina ir tai, kad pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, A. R. paskirta bausmė pagrįstai buvo sumažinta vienu trečdaliu. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas įskaitė nuteistojo laikino sulaikymo ir suėmimo laiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis – laisvės atėmimas 6 mėnesiams – nėra aiškiai per didelis. Taip pat pastebėtina, kad pritaikęs BK 75 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo mažesniam nei vidurkis terminui – 1 metų 6 metų terminui (skiriama nuo 1 metų iki 3 metų), netaikant intensyvios priežiūros bei paskyrė keturis įpareigojimus, teismo vertinimu, turėsiančius teigiamos įtakos nuteistojo elgesio korekcijai – įpareigojimą per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje; 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant alkoholio). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atsižvelgus į nuteistojo jauną amžių bei norą keisti gyvenimo būdą, taip pat yra pagrįstas ir teisingas, padėsiantis pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundo argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės, juos atmeta, nes, net ir įvertinus apelianto argumentus, kad A. R. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, priėjo išvadas ir ateityje pažada laikytis įstatymų bei nusikalstamų veikų nebedaryti, supranta bausmės paskirtį, jos neišvengiamumą, neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, yra jauno amžiaus, darbingas, – nuteistajam paskirta galutinė bausmė nelaikytina akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga. Nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas akcentuoja, kad nuteistasis kaltę pripažino visiškai, davė apie tai išsamius parodymus, labai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, taigi dar kartą jas vertinti ir šiuo pagrindu švelninti A. R. paskirtą galutinę bausmę, nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš ankstesnių nuosprendžių, nuteistajam ne kartą buvo paskirta nuteistojo gynėjo prašoma bausmės rūšis – areštas, taip pat ir dar švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, kadangi po tokių bausmių paskyrimo jis darė dar sunkesnius nusikaltimus (pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, ir kt.), o aptariamą nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nei pusmečiui nuo paskutiniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, kaip minėta, iš viso teistas net 8 kartus. Apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis pažada daugiau nenusikalsti, supranta bausmės paskirtį, jos neišvengiamumą, neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, laikytini deklaratyviais, kadangi jis sistemingai daro nusikalstamas veikas. Dar daugiau, nors apeliantas akcentuoja, kad nuteistasis yra jauno, darbingo amžiaus, visgi, kaip minėta, jis jokio oficialaus darbo stažo neturi. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskyrus nuteistajam prašomą švelnesnę bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios ypatingai lengvintų nuteistojo teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Todėl nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir skirti nuteistajam švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, jo vykdymą atidedant. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik pirmosios instancijos teismo nustatyta bausmės rūšis ir jos dydis atitinka bausmės tikslus bei įgyvendina teisingumo principą.
Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. R. paskirta galutinė bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. lapkričio 3 d. pažymą Nr. APD-2026-11293, kurioje prašoma išieškoti valstybės naudai iš A. R. 106,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra, už gynėjo advokato Mindaugo Jonaičio nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį apskundė nuteistojo A. R. gynėjas Vilmantas Poškus. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. spalio 29 d. nutartimi nuteistajam A. R. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas Mindaugas Jonaitis.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. R. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 106,25 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo A. R. valstybės naudai išieškoti 106,25 Eur (vieną šimtą šešis eurus, 25 centus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.