Šiaulių apygardos teismo nutartis

2026-11-16 · Civilinė byla Nr. e2A-1018-1051/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-16
Bylos Nr.
e2A-1018-1051/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-19967-2025-0
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Lina Muchtarovienė, Irma Valiuškienė, Muchtarovienė Aleksandras Rusakas
Ieškovas
IES2, IES1
Atsakovas
ATS1, ATS2
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1018-1051/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19967-2025-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 2.4.2.14; 3.1.7.6; 3.3.1.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės Aleksandro Rusako, Irmos Valiuškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių IES2 ir IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių IES2 ir IES1 patikslintą ieškinį atsakovams ATS1 ir ATS2 dėl pažeistų teisių gynimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi tvarkos pakeitimo ir pagal atsakovės ATS1 patikslintą priešieškinį dėl įpareigojimo atstatyti neteisėtai nugriautus statinio dalį ir nugriauti neteisėtus statinius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovės IES2 ir IES1 patikslintu ieškiniu prašė:

įpareigoti atsakovus per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti (išardyti) ir pašalinti iš 0,1065 ha bendro ploto, kitos paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai statomą naują pastatą (jo konstrukcijas) bei sutvarkyti statybvietę, o atsakovams ATS1 ir ATS2 neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti ieškovėms IES2 ir IES1 įvykdyti teismo sprendimą atsakovų ATS1 ir ATS2 lėšomis;

pripažinti ieškovei IES2 teisę be atsakovės ATS1 sutikimo išregistruoti išnykusius ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 8I1ž ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 9I1ž bei ieškovės IES2 (5325/10000) ir atsakovės ATS1 (4675/10000) daiktines teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro (pasirašyti ir pateikti visus būtinus dokumentus, prašymus ir atlikti visus kitus veiksmus, būtinus šių pastatų išregistravimui);

atidalinti ieškovės IES2 dalį iš ieškovės IES2 ir atsakovės ATS1 bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto – ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 2I1ž, vidutinė rinkos vertė 2026-01-15 dienai 377 eurų; garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 6I1ž, vidutinė rinkos vertė 2026-01-15 dienai 1290 eurų; kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 12I1b, vidutinė rinkos vertė 2026 m. sausio 15 d. 992 eurų, sekančiai: 1) priteisti ieškovei IES2 asmeninės nuosavybės teise atsakovei ATS1 priklausančias 4675/10000 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 2I1ž, o atsakovei ATS1 priteisti iš ieškovės IES2 176,25 eurų piniginę kompensaciją už ieškovei IES2 atitenkančias atsakovei ATS1 priklausančias 4675/10000 šio turto dalis; 2) priteisti ieškovei IES2 asmeninės nuosavybės teise atsakovei ATS1 priklausančias 4675/10000 dalis garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 6I1ž, o atsakovei ATS1 priteisti iš ieškovės IES2 603,08 eurų piniginę kompensaciją už ieškovei IES2 atitenkančias atsakovei ATS1 priklausančias 4675/10000 šio turto dalis; 3) priteisti atsakovei ATS1 asmeninės nuosavybės teise ieškovei IES2 priklausančias 5325/10000 dalis kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 12I1b, o ieškovei IES2 priteisti iš atsakovės ATS1 528,24 eurų piniginę kompensaciją už atsakovei ATS1 atitenkančias ieškovei IES2 priklausančias 5325/10000 šio turto dalis; 4) įskaityti atsakovės ATS1 mokėtiną ieškovei IES2 528,24 eurų kompensacijos sumą į atsakovei ATS1 iš ieškovės IES2 priteistiną bendrą 779,33 eurų kompensacijos sumą ir priteisti atsakovei ATS1 iš ieškovės IES2 galutinę 251,09 eurų piniginę kompensaciją;

Žemesnės instancijos teismas

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką 1065 kv. m. bendro ploto žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas) ir nustatyti naują naudojimosi tvarką pagal 2026 m. sausio 16 d. matininko A. V. parengtą Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą;

priteisti ieškovėms iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad ieškovės ir atsakovė ATS1 kartu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat šiame žemės sklype įregistruotus pastatus. Žemės sklype esančių ieškovės IES2 ir atsakovės ATS1 bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų ūkinių pastatų naudojimosi tvarka nustatyta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu. Ieškovei IES2 buvo priskirta naudotis ½ dalimi ūkinio pastato, pažymėto 8I1ž (kurio dalį atsakovai neteisėtai nugriovė), garažu ir kiemo rūsiu. Atsakovei ATS1 buvo priskirta naudotis ½ dalimi ūkinio pastato, pažymėto 8I1ž, ūkiniu pastatu 9I1ž ir ūkiniu pastatu 2I1ž. Ieškovė ir atsakovė yra prisijungusios prie centrinės nuotekų tvarkymo sistemos, todėl žemės sklype esantis bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovės ir atsakovės valdomas lauko tualetas yra praradęs savo tiesioginę paskirtį ir nebereikalingas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1349-909/2022 buvo tenkintas atsakovų ieškinys ir nutrauktas žemės sklypo dalies valdymas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir natūra atidalinta žemės sklypo dalis. Tarp bylos šalių yra itin konfliktiniai santykiai, atsakovas ATS2 nuolat provokuoja konfliktus su ieškovėmis. Atsakovai 2025 m. kovo mėn., neturėdami ieškovės IES2 sutikimo, nieko nederinę, visiškai nugriovė ūkinį pastatą 9I1ž (t. y. ir ieškovės IES2 valdomą dalį) ir dalį ūkinio pastato 8I1ž. Be to, atsakovai neteisėtai nugriovę ūkinius pastatus, toje vietoje stato visiškai naują, vieną didelį pastatą, kurdami sau naują turtinį objektą. Atsakovai neteisėtus statybos darbus atlieka pažeisdami ir nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, vaikščiodami po ieškovei IES1 atskiram naudojimui skirtą žemės sklypo dalį. Ieškovės prašo apginti jų teises vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 4.103 straipsniu. Vienintelė teisinga priemonė neteisėtos statybos padarinių pašalinimui yra atsakovų įpareigojimas nugriauti neteisėtai statomą naują pastatą ir sutvarkyti statybvietę, nes tik taip bus užtikrinta ieškovių nuosavybės teisių apsauga nuo nesąžiningų atsakovų, kurie, patys negyvendami ginčo adresu, ieškovių gyvenimą (duomenys neskelbtini), padarė nebeįmanomu. Kadangi atsakovai paliko pažeistą ūkinio pastato 8I1ž dalį, ieškovė IES2 pažeistą ūkinio pastato dalį buvo priversta išardyti. Taigi pastatai, kurių žymėjimas 8I1ž ir 9I1ž, yra pilnai išnykę tačiau atsakovė ATS1 nesutinka jų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, todėl ieškovė prašo teismo leisti jai tai padaryti be atsakovės sutikimo. Ieškovė naudojasi garažu, kuris yra priešais ieškovės IES1 valdomą gyvenamojo namo dalį, ir kiemo rūsiu, kuris yra priešais atsakovės ATS1 valdomą gyvenamojo namo dalį, o atsakovė ATS1 naudojasi ūkiniu pastatu 2I1ž, kuris yra priešais ieškovės IES1 valdomą gyvenamojo namo dalį. Ieškovės prašo atidalinti ūkinius pastatus: ūkinį pastatą 2I1ž (vidutinė rinkos vertė 377 Eur), garažą (vidutinė rinkos vertė 1 290 Eur) ir kiemo rūsį (vidutinė rinkos vertė 992 Eur) iš bendrosios dalinės ieškovės IES2 ir atsakovės ATS1 nuosavybės, ieškovei priskiriant garažą ir ūkinį pastatą 2I1ž, o atsakovei – kiemo rūsį, o už šalims priskirtinas papildomas nekilnojamojo turto dalis išmokant kitai pusei piniginę kompensaciją. Ieškovių siūloma atidalijimo tvarka sudarytų prielaidas sumažinti šalių itin konfliktinius teisinius santykius, padėtų išvengti šalims sąlyčio taškų. Ginčo žemės sklype yra nebenaudojamas lauko tualetas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis ieškovei IES1 ir atsakovei ATS1 . Šis tualetas neatitinka lauko tualetui ir/ar nuotekų kaupimo rezervuarui teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o šiuo metu apskritai yra praradęs savo tiesioginę funkcinę paskirtį ir nebereikalingas, nes ieškovė ir atsakovė yra prisijungusios prie centrinės nuotekų tvarkymo sistemos. Atsakovė nesutinka jo nugriauti ir išregistruoti, todėl ieškovė IES1 prašo teismo leisti tai padaryti be atsakovės sutikimo. Ieškovės taip pat prašo pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, kuri nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu. Nurodė, kad pagal nustatytą naudojimosi tvarką atsakovė ATS1 naudojasi žemės sklypo dalimi, esančia priešais įėjimą į ieškovių gyvenamąjį būstą, o ieškovės naudojasi ir žemės sklypo dalimi, esančia priešais įėjimą į atsakovės ATS1 valdomą gyvenamojo namo dalį, kas sudaro prielaidas nuolat kilti konfliktinėms situacijoms dėl šalių dažnų kontaktų. Taip pat, nustatytoje naudojimosi tvarkoje yra palikta bendro naudojimo teritorijos priėjimui prie lauko tualeto, kuriuo šiai dienai jau niekas nebesinaudoja. Atsakovė ATS1 prisijungė nuotekų tinklų po naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo, todėl lauko tualeto buvimas žemės sklype yra neracionalus. Išnykus bendro naudojimo teritorijos dalies, kuria buvo patenkama prie lauko tualeto, poreikiui, taip pat nebelikus poreikio patekti prie išnykusių pastatų dalių, pasitvirtinus, kad nustatyta naudojimosi tvarka sudaro prielaidas kilti konfliktinėms situacijoms, atsirado pagrindas spręsti dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo. Ieškovės siūlo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal matininko A. V. 2026 m. sausio 16 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą.

Atsiliepimas

Atsakovai ATS2 ir ATS1 atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė patikslintą ieškinį atmesti; atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės valdomus ūkinius pastatus iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu: atsakovei ATS1 asmeninės nuosavybės teise priteisti ūkinį pastatą 2I1ž, ½ dalį ūkinio pastato 8I1ž, ūkinį pastatą 9I1ž, o ieškovei IES2 asmeninės nuosavybės teise priteisti garažą ir kiemo rūsį, ir įskaičius viena kitai mokėtinas kompensacijos dalis, priteisti atsakovei ATS1 ir ieškovės IES2 41,14 Eur kompensaciją; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ATS2 nėra nei žemės sklypo, nei ginčo pastatų bendrasavininkas, todėl jis nėra tinkamas atsakovas. Ūkiniai pastatai 8I1ž ir 9I1ž ne išnyko, o buvo kapitališkai suremontuoti, todėl nėra pagrindo jų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Ginčo pastatų kapitalinis remontas ne pažeidžia bendrasavininkų teises, o pagerina jų padėtį. Ieškovės šioje byloje veikia siekdamos pakenkti atsakovei ATS1 . Vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, ieškinį turi teisę pareikšti tik tie asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami. Ieškovės neįrodė kuo pasireiškė jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Ginčo pastatų kapitaliniam remontui nebuvo reikalingas ieškovės IES2 sutikimas. Atsakovai nesutinka su ieškovių pateiktu pastatų atidalijimo būdu, kadangi atsakovė ATS1 2000 m. gegužės 16 d. teismo sprendimu jai naudoti priskirtus pastatus jau beveik 30 metų naudoja savo ūkio poreikiams tenkinti ir jie jai yra būtini ateityje. Ieškovės IES2 siekis perimti iš atsakovės ATS1 šiuos pastatus, sumokant jai kompensaciją, bei perduodant apleistą ir atsakovės ATS1 poreikiams netinkamą kiemo rūsį, yra nepagrįstas, pažeidžiantis atsakovės ATS1 teises ir teisėtus interesus. Atsakovė siūlo atsidalinti šiuos statinius pagal tai, kaip šalys istoriškai tais statiniais naudojosi. Atsakovai nesutinka, kad būtų nugriautas lauko tualetas, kadangi jis yra kapitališkai suremontuotas, mūrinis statinys su išsiurbimo duobe, tinkamas naudotis pagal paskirtį. Atsakovai nesutinka su ieškovų reikalavimu pakeisti žemės sklypo naudojimosi tvarką, nurodydami, kad nustatytos naudojimosi tvarkos pakeitimas galimas tik išskirtiniais atvejais, kurių šiuo atveju nėra. Dabartinė žemės sklypo naudojimosi tvarka susiformavusi dar nuo 1998 metų, pagal pačios ieškovės IES1 reikalavimą. Jokių svarbių priežasčių, dėl kurių būtų neišvengiamai būtina keisti jau apie 30 metų tarp šalių galiojančią naudojimosi žemės sklypu tvarką, ieškovės neįrodė.

Šalies argumentai

Atsakovė ATS1 patikslintu priešieškiniu prašė:

įpareigoti ieškovę IES2 per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atstatyti neteisėtai nugriautą 52,76 proc. dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 8I1ž, iki ne blogesnės padėties nei ji buvo iki neteisėto šios pastato dalies nugriovimo;

įpareigoti ieškovę IES2 ir ieškovę IES1 per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti (išardyti) ir pašalinti statinį – pavėsinę iš 0,1065 ha bendro ploto, kitos paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalies, kurios ribos Žemės sklypo plane pažymėtos indeksu 2/47 ir linijomis bei taškais: 8-9-10-20-8, o ieškovėms IES2 ir IES1 neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti atsakovei ATS1 įvykdyti teismo sprendimą ieškovių IES2 ir IES1 lėšomis;

įpareigoti ieškovę IES2 ir ieškovę IES1 per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti (išardyti) ir pašalinti statinį - atraminę sienelę tarp taškų A ir B pažymėtų Atraminės sienelės atstumų schemoje M1:500 (1 priedas) bei Atraminės sienelės atstumų schemos M1:500 ištraukoje (2 priedas) iš 0,1065 ha bendro ploto, kitos paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), dalies, kurios ribos Žemės sklypo plane pažymėtos indeksu 3/439 ir linijomis bei taškais: 1-2-3-4-29-28-27-26-25-24-23-22-7-8-20-10-11-12-19-18-17-16-15-14-13-1, o ieškovėms IES2 ir IES1 neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti atsakovei ATS1 įvykdyti teismo sprendimą ieškovių IES2 ir IES1 lėšomis;

priteisti iš ieškovių atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė E. K. pripažįsta, kad be bendrasavininkės ATS1 sutikimo nugriovė 52,76 proc. ūkinio pastato 8I1ž, todėl teismo sprendimu turi būti įpareigojama jį atstatyti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu ieškovei IES1 priskirtoje žemės sklypo dalyje buvo neteisėtai įrengtas statinys – pavėsinė. Pastačius šį statinį sumažėjo žemės sklypo užstatymo tankis ir intensyvumas, atitinkamai ir galimybės atsakovei ATS1 ateityje žemės sklype statyti statinius. Pavėsinė įrengta be žemės sklypo bendrasavininkės ATS1 sutikimo, kuris šiuo atveju buvo būtinas. Be to, neteisėto statinio stogo konstrukcijos išsikiša (0,35 m, 0,4 m, 0,89 m ir 0,45 m) už 2022 m. sausio 25 d. teismo sprendimu atsakovei IES1 naudoti ir valdyti priskirtos žemės sklypo dalies ir patenka į bendro naudojimo žemės sklypo dalį, kuri yra skirta įvažiuoti į žemės sklypą, todėl tai trukdo į žemės sklypą įvažiuoti krovininiams automobiliams, kurie reikalingi atsakovei ATS1 , kad atsivežtų malkų, žemių, statinių remontui reikalingų medžiagų, gali trukdyti į žemės sklypą įvažiuoti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobiliams. Nurodė, kad bendro naudojimosi žemės sklypo dalyje yra pastatyta atraminė sienelė, sulaikanti grunto slinkimą iš ieškovei IES1 naudoti ir valdyti priskirtos žemės sklypo dalies. Atraminė sienutė neteisėtai užima dalį (0,27 m ir 0,17 m) bendro naudojimo žemės sklypo, tokiu būdu neteisėtai varžomos atsakovės ATS1 teisės.

Atsiliepimas

Ieškovės IES2 ir IES1 atsiliepimu į patikslintą priešieškinį prašė atsakovės ATS1 reikalavimui – įpareigoti ieškoves nugriauti (išardyti) ir pašalinti statinį - atraminę sienelę, taikyti ieškinio senatį; patikslintą priešieškinį atmesti pilnai kaip nepagrįstą bei priteisti iš atsakovės ATS1 ieškovių naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės reikalavimas atstatyti dalį ūkinio pastato 8I1ž yra neįgyvendinamas, kadangi toje vietoje yra atsakovų neteisėtai pastatyto kito, visiškai naujo pastato dalis. Šiuo metu ūkinis pastatas 8I1ž yra visiškai išnykęs. Atsakovės B. S. neteisėtu vadinamas statinys (pavėsinė) buvo sumontuotas suderinus su atsakove ATS1 dar 2019 metais ir nuo 2019 metų ieškovės juo naudojasi, ir per visą naudojimosi laikotarpiu jokių pretenzijų ir/ar reikalavimų iš atsakovės ATS1 nėra gavusios. Ginčo pavėsinė neturi ir negali turėti jokios įtakos atsakovės ATS1 statybos teisės įgyvendinimui. Pavėsinė įvažiavimui į žemės sklypą netrukdo. Atsakovės nurodytas pažeidimas susijęs su atramine sienute yra nepagrįstas, pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovės nėra atraminės sienutės statytojos, todėl negali atsakyti pagal tokį reikalavimą. Atraminę sienelę atsakovė ATS1 mato nuo pat savo gimimo, atraminė sienelė visuomet buvo toje pačioje vietoje, keitėsi tik ant sienelės montuojamos tvoros.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 13 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, patikslintą priešieškinį atmetė:

pripažino ieškovei IES2 teisę be atsakovės ATS1 sutikimo išregistruoti išnykusius ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 8I1ž, ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 9I1ž, bei ieškovės IES2 (5325/10000) ir atsakovės ATS1 (4675/10000) daiktines teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro (pasirašyti ir pateikti visus būtinus dokumentus, prašymus ir atlikti visus kitus veiksmus, būtinus šių pastatų išregistravimui); kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė;

atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės šiuos pastatus: ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 2I1ž, garažą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 6I1ž, ir kiemo rūsį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 12I1b, tokiu būdu:

ieškovei IES2 asmeninės nuosavybės teise priskyrė garažą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 6I1ž, ir kiemo rūsį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 12I1b; a

atsakovei ATS1 asmeninės nuosavybės teise priskyrė ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , žymėjimas plane 2I1ž;

atsakovei ATS1 iš ieškovės IES2 , gim. (duomenys neskelbtini) , priteisti 866,09 Eurpiniginę kompensaciją.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad šie ūkiniai pastatai yra nugriauti: ūkinį pastatą, kurio žyminėjimas plane 9I1ž, ir dalį ūkinio pastato, kurio žymėjimas plane 8I1ž, 2025 m. kovo mėn. nugriovė atsakovai, o likusią ūkinio pastato dalį, kurio žymėjimas plane 8I1ž, nugriovė ieškovė IES2 . Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad ginčo ūkiniai pastatai buvo nugriauti ir išnyko, o vietoje jų pastatytas naujas ūkinis pastatas. Teismas padarė išvadą, kad buvo ne pertvarkomi iki tol egzistavę ūkiniai pastatai 8I1ž ir 9I1ž, o sukurtas naujas vientisas statinys, nepaisant to, kad jo naudojimo paskirtis yra ta pati, o statinio išorės matmenys panašūs į prieš tai nugriauto ūkinio pastato 9I1ž ir dalies nugriauto ūkinio pastato 8I1ž matmenis. Teismas konstatavęs ūkinių pastatų 8I1ž ir 9I1ž išnykimo faktą ir aplinkybę, kad atsakovė ATS1 neduoda sutikimo šiuos pastatus išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, tenkino patikslinto ieškinio reikalavimą leisti ieškovei IES2 išregistruoti šiuos ūkinius pastatus iš Nekilnojamojo turto registro be bendraturtės atsakovės ATS1 sutikimo (CK 4.254 straipsnio 9 punktas).

Teismas pažymėjo, kad konstatuotas pirminio pastato 8I1ž išnykimo faktas, kurį lėmė abiejų šalių nuoseklūs veiksmai (atsakovams nugriovus vieną šio pastato dalį, o ieškovei – likusią). Sugrąžinti šalis į pradinę padėtį atstatant tik ieškovės nugriautą dalį yra objektyviai fiziškai ir teisiškai neįmanoma, kadangi nebeegzistuoja pirminis objektas (jo konstrukcinis pagrindas), prie kurio ši dalis galėtų būti prijungta. Esant šioms aplinkybėms teismas atmetė priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovę IES2 atstatyti jos nugriautą ūkinio pastato 8I1ž dalį, kaip neįgyvendinamą.

Teismas, atsižvelgęs, kad bendras turtas yra valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), sutiko su ieškovėmis, kad atsakovai, statydami naują pastatą, turėjo gauti ieškovių, kaip žemės sklypo, kuriam statomas toks statinys, sutikimus. Teismas pažymėjo, kad byloje konstatuota aplinkybė, kad ginčo statinio statybai pagal galiojančius teisės aktus statybos leidimas nebuvo privalomas, todėl ši statyba viešojo reguliavimo prasme nėra savavališka. Faktas, kad atsakovai nebuvo gavę žemės sklypo bendraturčio (ieškovo) sutikimo, patvirtina privatinės teisės (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) pažeidimą, tačiau toks privataus suderinamumo trūkumas (nesant pareigos gauti statybos leidimą) nepatenka į CK 4.103 straipsnio reguliavimo sritį ir savaime nepaverčia techniškai teisėto statinio nugriaunamu savavališku objektu. Taip pat teismas pažymėjo, kad, be to, ieškovės neįrodė ir kitos CK 4.103 straipsnio taikymo sąlygos – ieškovių subjektinių teisių pažeidimo. Pastebėjo, kad ieškovės neįrodinėjo ir nenurodė, kokiu būdu naujai pastatytas pastatas pažeidžia jų interesus; procesiniuose dokumentuose buvo nurodyta tik apie tai, kad ieškovių teisės buvo pažeidinėjamos šio pastato statybų proceso metu. Teismas taip pat nenustatė ieškovių subjektinių teisių pažeidimo: ginčo pastatas pastatytas toje pačioje žemės sklypo teritorijoje, kaip iki tol buvę ūkiniai pastatai, yra labai panašių matmenų, naudojami tai pačiai paskirčiai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Ieškovės IES2 teisės galimai pažeistos be jos sutikimo nugriovus ūkinį pastatą 9I1ž ir dalį ūkinio pastato 8I1ž, tačiau reikalavimo dėl žalos atlyginimo nugriovus šiuos statinius ieškovė nereiškė. Atsižvelgiant į tai, ieškovių ieškinio reikalavimą, nurodytą sprendimo 1.1 punkte, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Teismas nurodė, kad ieškovė IES2 patikslintame ieškinyje ir atsakovė ATS1 atsiliepime į patikslintą ieškinį, įgyvendindamos savo procesines teises bei siekdamos nutraukti ginčo pastatų bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius, pateikė skirtingus bendro turto atidalijimo variantus (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Ieškovės argumentą, kad atsakovė, teikdama savo atidalijimo variantą, nesumokėjo žyminio mokesčio, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingą, kadangi kitas bendraturtis savo atidalijimo projektą gali siūlyti ne tik reikšdamas priešieškinį, bet ir pasinaudodamas kita gynimosi nuo ieškinio priemone – teikdamas atsiliepimą į ieškinį, už kurį žyminis mokestis nemokamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atsižvelgęs, kad ūkiniai pastatai, kurių žymėjimas plane yra 8I1ž ir 9I1ž, yra išnykę, todėl nuosavybės teisės į juos yra pasibaigusios (CK 4.16 straipsnis), vertino, kad šių pastatų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas.

Teismo spręsdamas dėl atidalijimo būdo reikšminga aplinkybe laikė, kad pagal teismo sprendimu nustatytą ginčo pastatų naudojimo tvarką atsakovei ATS1 paskirta naudotis ūkiniu pastatu, kurio žymėjimas plane 2I1ž, o ieškovei IES2 – garažu, kurio žymėjimas plane 6I1ž, ir kiemo rūsiu, kurio žymėjimas plane 121Ib. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus alternatyvius atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdus, sprendė prioritetą teikti atsakovės siūlomam variantui, kuriuo turtą siekiama atidalyti natūra pagal įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą ir tarp šalių ilgus metus nusistovėjusią naudojimosi tvarką. Teismas atkreipė dėmesį, kad ilgalaikis, stabilus ir realus konkrečių daikto dalių valdymas yra reikšmingas kriterijus, nulemiantis optimalaus atidalijimo būdo pasirinkimą. Įvertinęs, kad atsakovės siūlomas atidalijimo būdas atitinka faktinę, laiko patikrintą situaciją, minimaliai sutrikdo susiklosčiusią šalių buitį, teismas sprendė turtą atidalyti natūra būtent šiuo būdu, priteisiant šalims nuosavybėn jų faktiškai valdomus objektus.

Teismas atsižvelgęs, kad dėl pastatų vertės ginčo tarp šalių nekilo, sprendė ginčo pastatus atidalyti tokiu būdu: atsakovei ATS1 asmeninės nuosavybės teise priteisiamas ūkinis pastatas, kurio žymėjimas plane 2I1ž, o ieškovei IES2 priteisiama 200,75 Eur kompensaciją už ieškovei priklaususias 5325/10000 šio turto dalis; ieškovei IES2 asmeninės nuosavybės teise priteisiamas garažas, kurio žymėjimas plane 6I1ž, o atsakovei ATS1 – 603,08 Eur kompensacija už atsakovei priklausiusias 4675/10000 šio turto dalis; ieškovei IES2 asmeninės nuosavybės teise priteisiamas kiemo rūsys, kurio žymėjimas plane 121Ib, o atsakovei ATS1 – 463,76 Eur kompensacija už atsakovei priklausiusias 4675/10000 šio turto dalis (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Tarpusavyje įskaičius šalims priteistinus kompensacijos dydžius, atsakovei ATS1 iš ieškovės IES2 priteistina 866,09 Eur (603,08 Eur + 463,76 Eur – 200,75 Eur) kompensacija.

Teismas nurodė, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1349-909/2022. Poreikis keisti teismo sprendimu nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką iš esmės grindžiamas itin konfliktiniais šalių tarpusavio santykiais; aplinkybe, kad atsakovė naudojasi žemės sklypo dalimi, esančia priešais įėjimą į ieškovės valdomą gyvenamojo namo dalį, o ieškovės naudojasi žemės sklypo dalimi priešais įėjimą į atsakovės gyvenamojo namo dalį. Teismas vertino, kad šios aplinkybės nėra naujos, nes tarp šalių itin konfliktiniai santykiai buvo susiklostę dar iki 2022 m. sausio 25 d. teismo sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad kita ieškovių nurodyta pasikeitusi aplinkybė yra ta, kad išnyko atsakovei priskirtoje žemės sklypo dalyje esantys ūkiniai pastatai, kurių žymėjimas plane yra 8I1ž ir 9I1ž, tačiau toje žemės sklypo dalyje atsakovai yra pasistatę naują ūkinį pastatą, kurio naudojimui reikalingas būtent tas žemės sklypo plotas. Teismas vertino, kad, vien aplinkybė, kad šiuo metu nustatytoje naudojimosi tvarkoje labai daug bendro naudojimosi teritorijos palikta priėjimui prie lauko tualeto, kuriuo niekas nesinaudoja, nes atsakovė ATS1 prie centrinių nuotekų šalinimo sistemos prisijungė po naudojimosi ginčo sklypu tvarkos nustatymo, nesudaro pagrindo keisti naudojimosi tvarkos pagal matininko A. V. 2026 m. sausio 16 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą.

Teismas pažymėjo, kad 2022 m. sausio 25 d. teismo sprendimu nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka tarp šalių susiklostė istoriškai, šios naudojimosi tvarkos pagrindu žemės sklype buvo suformuota tvari ūkinė infrastruktūra – šalys konkrečiose joms tekusiose sklypo vietose įrengė daržus, gėlynus bei sodinius, todėl teismas vertino, kad šių objektų ribų keitimas ar jų perkėlimas pagal ieškovų siūlomą planą suardytų nusistovėjusią šalių ilgus metus puoselėtą ūkinę aplinką, įpareigotų jas iš naujo persitvarkyti sklypą ir sukeltų neproporcingų finansinių bei laiko nuostolių, o tai neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų. Be to, 2026 m. gegužės 4 d. išvažiuojamojo posėdžio metu apžiūrėjęs ginčo žemės sklypą teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad ieškovių siūlomas naudojimosi tvarkos planas suteiktų atsakovams kokybiškai prastesnę žemės sklypo dalį, todėl priverstinis apsikeitimas istoriškai naudotomis žemės sklypo dalimis reikštų atsakovės ATS1 teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovių reikalavimą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal matininko A. V. 2026 m. sausio 16 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, kad šiuo metu šis lauko tualetas nenaudojamas pagal paskirtį, tačiau techniškai tvarkingo, funkcionalaus ir tinkamo naudoti lauko tualeto nugriovimas reikštų materialiojo turto (bendrosios dalinės nuosavybės objekto) sunaikinimą be jokio objektyvaus teisinio ar techninio būtinumo. Todėl teismas sprendė atmesti ieškovių reikalavimą be atsakovės sutikimo nugriauti lauko tualetą ir jį išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Teismas vertino, šis reikalavimas iš esmės buvo pareikštas siekiant pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, tačiau net ir šio reikalavimo tenkinimo atveju, ieškovių reikalavimas pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, nustatant ją pagal matininko A. V. 2026 m. sausio 16 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, nebūtų tenkintas dėl pirmiau šiame teismo sprendime išdėstytų priežasčių.

Teismas spręsdamas dėl patikslinto priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškoves nugriauti jų pastatytą pavėsinę, pažymėjo, kad pavėsinė pastatyta ieškovėms priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje, 2019 metais. Teismas atsižvelgęs, kad atsakovė/atsakovai nuo 2019 metų (šešerius metus) nereiškė jokių pretenzijų ieškovėms dėl pastatytos pavėsinės, o pretenzijos dėl pavėsinės atsirado tik ieškovėms inicijavus civilinę bylą dėl pažeistų teisių gynimo, sprendė, kad toks reikalavimas atsirado tik kaip gynybinė reakcija į ieškovių inicijuotą civilinę bylą. Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė, kad ginčo pavėsinės pastatymu būtų pažeistos jos kokios nors teisės ar tesisėti interesai, jog trukdytų įvažiuoti į kiemą kroviniams automobiliams, kurie pristato atsakovams malkas, žemes, statyboms reikalingas medžiagas ir pan. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad žemės sklypo užstatymo tankis ir intensyvumas neišnaudotas, todėl šiuo aspektu neteisėtų veiksmų ieškovės taip pat neatliko. Atsižvelgiant į tai, teismas priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškoves nugriauti pavėsinę atmetė kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad savo teisių pažeidimą atsakovė sieja su atraminės sienutės išplėtimu, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovės būtų ginčo atraminę sienutę padidinę, kaip ir įrodymų apie atsakovės pažeistas teises, susijusias su atramine sienute. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės nėra atraminės sienutės statytojos ir byloje nėra įrodymų, kad jos būtų pakeitusios atraminės sienutės vietą. Atsižvelgiant į tai, teismas priešieškinio reikalavimą susijusį su atramine sienute atmetė kaip nepagrįstą. Teismas įvertinę, kad tokio pobūdžio reikalavimas yra negatorinis, kurio terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną, atmetė ieškovių teiginį, kad toks reikalavimas pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas atsižvelgęs į procesinę bylos baigtį, padarė išvadą, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės IES2 ir IES1 prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 13 d. sprendimą skundžiamoje atmestų patikslinto ieškinio reikalavimų ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės dalyje pakeisti ir patikslintą ieškinį tenkinti pilnai; priteisti iš atsakovų ieškovių naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme (11 174,04 Eur) ir apeliacinės instancijos teisme (3642 Eur). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai atmetė ieškovių reikalavimą įpareigoti atsakovus savo lėšomis nugriauti (išardyti) ir pašalinti neteisėtai, be ieškovių sutikimo statomą naują pastatą (jo konstrukcijas) bei sutvarkyti statybvietę, o atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti ieškovėms įvykdyti teismo sprendimą atsakovų lėšomis. Teismas nusprendęs, kad CK 4.103 straipsnis reglamentuoja teisinius padarinius, kylančius išimtinai dėl savavališkos statybos, t. y. statybos, vykdomos pažeidžiant imperatyvius viešosios teisės (Statybos įstatymo) nustatytus reikalavimus, o byloje konstatuota aplinkybė, kad ginčo statinio statybai pagal galiojančius teisės aktus statybos leidimas nebuvo privalomas, padarė nepagrįstą išvadą, kad ši statyba viešojo reguliavimo prasme nėra savavališka, o faktą, kad atsakovai nebuvo gavę žemės sklypo bendraturčių (ieškovių) sutikimo pripažinęs privatinės teisės (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) pažeidimu. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos, padarytos neteisingai aiškinant įstatymą.

Pažymi, kad įstatymų leidėjas numatė, jog CK 4.103 straipsnis taikomas ne tik savavališkos statybos atveju, bet ir ne savavališkos statybos, kuri yra vykdoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atveju. Todėl teismo išvada, kad CK 4.103 straipsnis gali būti taikomas tik savavališkos statybos atveju, yra teisiškai nepagrįsta, o atsakovų veiksmai, statant ginčo statinį be žemės sklypo bendraturčių (ieškovių) sutikimo, turėjo būti įvertinti dėl statybos, vykdomos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nepaisant to, kad ji ir nėra savavališka.

Nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovės valdos 0,066 ha, kas sudaro 61,97 proc., ir atsakovė ATS1 – 0,0405 ha, kas sudaro 38,03 proc. Atsakovas ATS2 nuosavybės teisių į žemės sklypą neturi. Pažymi, kad teismas, bylos duomenimis teisingai nustatęs, kad naują pastatą statė abu atsakovai, neįvertino to fakto, kad atsakovas ATS2 nuosavybės teise nevaldo žemės sklypo dalies, todėl atsakovas R. S. neatitiko vieno iš privalomųjų reikalavimų statytojo teisės įgyvendinimui apskritai (Statybų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kas patenka į CK 4.103 straipsnio reguliavimo sritį.

Teigia, kad teismas, pripažinęs, kad atsakovai, statydami naują pastatą, turėjo gauti ieškovių, kaip žemės sklypo, kuriame statomas toks statinys, sutikimus ir tokią atsakovų pareigą grįsdamas CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai nusprendė, jog tai tik privatinės teisės pažeidimas, nepatenkantis į CK 4.103 straipsnio reguliavimo sritį ir netaikė Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkto, kuriame yra įtvirtinta sąlyga gauti bendraturčių sutikimus, jeigu tokie sutikimai privalomi pagal teisės aktų reikalavimus, o nagrinėjamu atveju toks imperatyvas kyla iš CK 4.75 straipsnio. Todėl tokia teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta, kadangi tokia statyba pažeidžia imperatyvias Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas ir vertintina, kaip statyba, vykdoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kadangi nebuvo gauti pagal teisės aktų reikalavimus (CK 4.75 straipsnis) privalomi bendraturčių (ieškovių) sutikimai, šis atsakovų padarytas pažeidimas taip pat patenka į CK 4.103 straipsnio reguliavimo sritį.

Vertina, kad teismo išvada, jog ieškovės neįrodė ir kitos CK 4.103 straipsnio taikymo sąlygos – ieškovių subjektinių teisių pažeidimo, yra nepagrįsta. Nurodo, kad savo teisių pažeidimą dėl atsakovų statomo naujo pastato, neteisėtai nugriautų pastato 9I1ž ir dalies pastato 8I1ž vietoje, ieškovės, be kita ko, grindė ir tuo, jog atsakovai sunaikino ieškovės E. K. turtą, atsilaisvindami vietą savo naujam pastatui, kurį dabar valdo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, taip padidindami turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų skaičių. Teismas šiuos neteisėtus atsakovų veiksmus įteisino, nusprendęs, kad ginčo pastato matmenys, naudojimas tai pačiai paskirčiai ar pastatymas toje pačioje žemės sklypo teritorijoje, kaip iki tol buvę ūkiniai pastatai, nepažeidžia ieškovių subjektinių teisių. Tačiau tokios teismo išvados padarytos neįvertinus, kad ginčo pastatas, nors ir yra toje pačioje žemės sklypo teritorijoje ar, yra panašių matmenų ar, naudojamas tai pačiai paskirčiai, priklauso tik atsakovams, nors atsakovai susikūrė sau naują turtą, sunaikinę toje vietoje buvusį ir ieškovės E. K. turtą. Taip pat pažymi, kad teismas neįvertino, kad išnykus pastatams 8I1ž ir 9I1ž, tačiau atsakovams pastačius naują pastatą, kuris visas priklauso tik atsakovams, pasikeitė atsakovės B. S. išnaudotas žemės sklypo užstatymo intensyvumas ir tankis.

Pastebi, kad 2026 m. gegužės 4 d. išvažiuojamojo teismo posėdžio metu ieškovė IES2 , atkreipė teismo dėmesį, kad atsakovų naujojo pastato siena eina sulig ieškovių ir atsakovės ATS1 atskirai naudojamų žemės sklypo dalių riba. Todėl esant poreikiui Atsakovams remontuoti savo naująjį pastatą, jie neišvengiamai turės patekti į ieškovių atskirai naudojamą žemės sklypo dalį. Todėl, ieškovių procesiniuose dokumentuose nurodyti pažeidimai, kurie buvo vykdomi naujojo pastato statybų proceso metu, tęsis ir toliau, atsakovams naudojantis šiuo pastatu, tačiau teismas to neįvertino, nusprendęs, kad ieškovių teisės nėra pažeistos. Teigia, kad teismas aiškiai nepagrįstai atsisakė apginti ieškovių pažeistas teises. Esant ieškovių reikalavimui atsakovai privalo pašalinti neteisėtai susikurtą nuosavybę svetimame turte

Teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė pakeisti (nustatyti) naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal matininko A. V. 2026 m. sausio 16 d. parengtą žemės sklypo planą. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą iš esmės keisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, kadangi neatskleidė ginčo esmės ir nevisapusiškai bei neišsamiai įvertino bylos įrodymus. Akcentuoja, jog poreikis keisti ankstesniu teismo sprendimu nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką buvo grindžiamas ne šalių konfliktiniais santykiais, bet išaiškėjusiu (pasitvirtinusiu) nustatytos naudojimosi tvarkos ydingumu ir nepasiektais jos nustatymo tikslais. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovių siūlomą naudojimosi tvarkos pakeitimą, kuriame šalių dažnesni kontaktai yra maksimaliai sumažinti, kuriame atskiram naudojimui numatomas skirti žemės sklypo dalis yra įmanoma maksimaliai izoliuoti, o bendro naudojimo teritorija sumažinta iki objektyviai būtino minimumo, kad šalys turėtų daugiau privatumo. Nurodo, kad toje vietoje teisėtai buvę pastatai, kuriuos bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė ieškovė IES2 ir atsakovė ATS1 , yra išnykę, kas sudaro pagrindą perskirstyti šalių atskirai naudojamus plotus, keičiant nustatytą naudojimosi tvarką, be kita ko, įvertinus ir tai, jog šis, vos 28 kv. m plotas (pažymėtas 28-29-30-31-28), yra Ieškovių atskiram naudojimui skirtos žemės sklypo dalies, kurios plotas 151 kv. m. (pažymėtas 4-21-22-23-24-25¬26-27-28-31-30-29-4) pačiame viduryje, kur ir buvo atsakovės ATS1 naudojimui skirtas pastatas 9I1ž ir pastato 8I1ž dalis. Dėl to, buvo atsiradęs poreikis ir bendro naudojimo teritorijai, skirtai priėjimui prie šių pastatų, tačiau šio poreikio nebeliko, nes pastatai nugriauti. Vertina, kad buvo pagrindas spręsti dėl plotų perskirstymo, tiek dėl pastatų išnykimo fakto, tiek ir dėl išnykusio poreikio tokiai bendro naudojimo teritorijai (takams), kad prieiti prie išnykusių pastatų. Šie faktai įvyko po 2022 m. teismo sprendimo ir pagal teismų praktikos išaiškinimus vertintini kaip naujai atsiradusios aplinkybės, turinčios reikšmę žemės sklypo naudojimo tarp bendraturčių tvarkos nustatymui.

Argumentuoja, kad teismas teisingai nustatęs, kad atsakovai nugriovė ir ieškovės IES2 pastatų dalį, neturėjo teisinio pagrindo ginti atsakovės ATS1 teisių, spręsdamas dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo. Teismas suteikė prioritetą šalies pažeidėjos teisėms ir interesams, be kita ko, sureikšminęs daržus, gėlynus ir kt. sodinius, nesant byloje jokių objektyvių duomenų apie jų didelę vertę. Teismas nepaisė civilinio proceso tikslų ir teismų praktikos išaiškinimų, neįsigilino į ieškovių siūlomu naudojimosi tvarkos pakeitimu siekiamo pagrindinio tikslo – sumažinti bendro naudojimo plotą, tikslu padidinti atskirai naudojamus plotus, kuriuos galima maksimaliai izoliuoti, siekiant išvengti šalių dažnesnių kontaktų. Tai, kad atsakovės ATS1 naudojamoje žemės sklypo dalyje auga seni vaismedžiai, žolė nedaro šios žemės sklypo dalies kokybiškai vertingesne, nes šiai dienai žolė auga ir ieškovių naudojamoje žemės sklypo dalyje, kaip ir vaismedžiai, yra daržas, kuriame yra pilnai užsodintos lysvės, kuriose auga daržovės.

Vertina, kad atsakovei ATS1 yra siūloma žemės sklypo dalis, į kurią ji pateks išėjusi iš savo naudojamos gyvenamojo namo dalies ir kuri yra pilnai pritaikyta sodininkystei, daržininkystei ir poilsiui. Toje dalyje yra vietos ir ūkiniam pastatui, kuriame atsakovė ATS1 galėtų laikyti malkas, sodo inventorių ir pan. Teismas neįvertino, kad ieškovių siūloma naudojimosi tvarka ne tik padėtų išvengti konfliktuojančių bendraturčių dažnesnių kontaktų, dėl ko sumažėtų ir konfliktinių situacijų, bet šalims būtų ir gerokai patogesnė, nes pagal siūlomą naudojimosi tvarką atsakovė ATS1 naudotųsi žemės sklypo dalimi, esančia priešais įėjimą į jos valdomą gyvenamojo namo dalį, o ieškovės naudotųsi žemės sklypo dalimi, esančia priešais jų gyvenamąjį būstą, o ne priešais įėjimą į atsakovės ATS1 valdomą gyvenamojo namo dalį. Šalys susitiktų tik bendrame kieme, priėjimui prie gyvenamojo namo ar patekimui prie atskiram naudojimui siūlomų skirti žemės sklypo dalių, kurios yra aiškiai apibrėžtos. Pažymi, kad pagal dabartinę naudojimosi tvarką beveik po 50 procentų iš šalių nuosavybės teise valdomų plotų yra palikta bendram naudojimui, kas yra neracionalu, kai tokio poreikio nebėra dėl įvykusių juridinių faktų, susijusių su pastatų išnykimu bei atsakovės ATS1 prisijungimu prie centrinių nuotekų tinklų (šalims nebesinaudojant lauko tualetu).

Teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovės IES1 reikalavimą, pareikštą atsakovei ATS1 , dėl neeksploatuojamo lauko tualeto pašalinimo iš žemės sklypo bei išregistravimo be bendraturčio sutikimo. Lauko tualetas nėra, neregistruotas centrinėje nuotekų tvarkymo sistemoje. Jis neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jo buvimas žemės sklype yra neracionalus, o eksploatavimas draudžiamas dėl aplinkosaugos ir higienos normų pažeidimų. Pastebi, kad lauko tualetas patenka į atsakovei ATS1 siūlomą naudotis žemės sklypo dalį, ieškovė IES1 sutinka atsisakyti galimybės patekti prie šio lauko tualeto, kas gali būti vertinama kaip bendro naudojimo takų poreikio išnykimas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, bendro naudojimo takų poreikio išnykimas yra viena iš sąlygų, sudarančių pagrindą keisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Teismas neįvertino, į kurio bendraturčio atskiram naudojimui siūlomą skirti žemės sklypo dalį patenka lauko tualetas, todėl neteisingai sprendė ir dėl lauko tualeto įtakos naudojimosi tvarkos keitimui.

Pažymi, kad atidalijami yra trys menkaverčiai pagalbiniai pastatai, kuriuos šalys vertina vienodai (ūkinis pastatas 2I1ž – 377 Eur, garažas 6I1ž – 1290 Eur, kiemo rūsys 12I1b – 992 Eur). Tai yra ginčo dėl atidalijamų pagalbinių pastatų verčių nėra, todėl teismas nepagrįstai suteikė prioritetą faktinei naudojimosi tvarkai, kuri nagrinėjamu atveju negali turėti lemiamos reikšmės, kai šalys sutinka su objektų vertėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai ATS1 ir ATS2 prašo ieškovių IES2 ir IES1 apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1088-1101/2026 skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą; priteisti atsakovams iš ieškovių apeliacinės instancijos teisme patirtų 2 117,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ūkinis pastatas yra I grupės nesudėtingasis statinys, kurio statybai pagal Statybos įstatymo 27 straipsnį nereikalingas nei statybą leidžiantis dokumentas, nei statinio projektas – tai skundo 6 punkte pripažįsta ir pačios apeliantės. Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje savavališka statyba apibrėžiama kaip statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Kai statybą leidžiantis dokumentas apskritai neprivalomas, statyba viešojo reguliavimo prasme negali būti kvalifikuojama kaip savavališka. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstai.

Dėl apeliančių akcentuojamo Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkto pažymi, kad ši norma įpareigoja statytoją iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus tik tada, „jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomi pagal teisės aktų reikalavimus“. Atsakovės pastatytam nesudėtingam statiniui – sandėliukui/ūkiniam pastatui statyti joks teisės aktas nekelia reikalavimo gauti žemės sklypo bendraturčio rašytinio sutikimo. Naujas ūkinis pastatas pastatytas žemės sklypo dalyje, kuri įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1349-909/2022 nustatyta naudojimosi tvarka yra priskirta atskirai naudotis ir valdyti būtent atsakovei ATS1 (28 kv. m ploto dalis, plane pažymėta indeksu 1/28), toje pačioje vietoje, kurioje stovėjo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2- 355/2000 atsakovei naudotis priskirti ūkiniai pastatai.

Atkreipia dėmesį, kad net ir laikant teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovai, statydami naują pastatą, turėjo gauti žemės sklypo bendraturčių sutikimus pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, toks privataus suderinimo trūkumas, kaip teisingai konstatavo teismas, yra privatinės teisės pažeidimas, kuris, nesant pareigos gauti statybą leidžiantį dokumentą, nepatenka į CK 4.103 straipsnio reguliavimo sritį ir savaime nepaverčia techniškai teisėto statinio nugriaunamu savavališku objektu. Pažymi, kad apeliančių šiam argumentui paneigti nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224-1075/2018 netaikytina dėl skirtingo ratio decidendi. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl savininko teisių gynimo, kai gretimo žemės sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą dėl nesudėtingo statinio, esančio mažesniu, nei teisės normose reglamentuota, atstumu iki sklypo ribos, rekonstrukcijos, o ne dėl reikalavimo reiškiamo remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi. Kitoje apeliančių nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224-1075/2018 kasacinis teismas visiškai nėra pasisakęs dėl CK 4.103 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne tarp gretimų sklypų savininkų, o tarp to paties žemės sklypo bendraturčių, kurių tarpusavio santykius reglamentuoja CK 4.75 straipsnis, ir statinys pastatytas ne prie sklypo ribos, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu pačiai statytojai naudotis priskirtoje žemės sklypo dalyje toje pačioje vietoje, kurioje iki tol visą laiką buvo toks pat nesudėtingas statinys – sandėliukas.

Pažymi, kad remiantis kasacinio teismo praktika (2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-378/2016, 19 punktas) ieškovėms teko pareiga įrodyti ne formalų sutikimo negavimo faktą, o realią jų teisių pažeidimo grėsmę bei tai, kad būtent pasirinktas statybos įgyvendinimo būdas pažeidžia jų teises. Teigia, kad šios pareigos ieškovės neįvykdė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės ne tik neįrodinėjo, bet ir nenurodė, kokiu būdu naujai pastatytas pastatas pažeidžia jų interesus – procesiniuose dokumentuose buvo nurodyta tik apie tariamus pažeidimus statybos proceso metu. Vertina, kad šių sprendimo išvadų skundas nepaneigia – jame tik abstrakčiai deklaruojama apie „svetimo turto sunaikinimą“ ir „naujo turto susikūrimą“, tačiau nenurodoma, kaip būtent naujo ūkinio pastato egzistavimas atsakovei naudotis priskirtoje žemės sklypo dalyje realiai pablogino Ieškovių naudojimosi savo nuosavybe sąlygas.

Nurodo, kad skundo 12 punkte pateikiami žemės sklypo užstatymo tankio ir intensyvumo skaičiavimai atmestini. Pirma, byloje nėra ginčo, kad žemės sklypo užstatymo tankis ir intensyvumas nėra išnaudoti, todėl naujo pastato, kurio užimamas plotas iš esmės atitinka buvusių ūkinių pastatų užimamą plotą, egzistavimas ieškovių statybos galimybių neriboja. Antra, šios aplinkybės, kaip pripažįsta pačios apeliantės, pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjamos kaip ieškovių teisių pažeidimo pagrindas, sprendžiant dėl naujojo pastato nugriovimo, todėl apeliacinis skundas jomis negali būti grindžiamas (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Pastebi, kad statytoja Statybos įstatymo prasme buvo žemės sklypo ir statinių bendraturtė atsakovė ATS1 , o jos sutuoktinis ATS2 tik fiziškai atliko statybos darbus. Sutuoktinio pagalba atliekant darbus nedaro jo statytoju įstatymo prasme. Be to, net jei būtų konstatuotas formalus šios normos pažeidimas, jis pats savaime nesudarytų pagrindo taikyti kraštutinę priemonę – statinio nugriovimą, nesant ieškovių subjektinių teisių pažeidimo. Pažymi, kad ieškovių teisių pažeidimas nenustatytas, todėl kraštutinės priemonės (ūkinio pastato nugriovimo) taikymui nėra jokio pagrindo.

Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika ir pagrįstai konstatavo, kad tokių svarbių priežasčių nagrinėjamu atveju nėra. Nurodo, kad bendrasavininkų tarpusavio konfliktų buvimas pats savaime nėra pagrindas keisti nustatytą tvarką. Vertina, kad nepagrįstas skundo argumentas, kad ūkinių pastatų 8I1ž ir 9I1ž išnykimas reiškia ir bendro naudojimo takų poreikio išnykimą bei sudaro pagrindą keisti nustatytą tvarką pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009 pateiktus išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir pagrįstai nustatė, kad toje pačioje žemės sklypo vietoje atsakovai yra pasistatę naują ūkinį pastatą, kurio naudojimui reikalingas būtent tas žemės sklypo plotas, taigi poreikis patekti prie šioje vietoje esančių statinių neišnyko. Priėjimo prie lauko tualeto poreikis taip pat neišnyko: lauko tualetas nėra nugriautas, jis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei IES1 ir atsakovei ATS1 , o atsakovė ATS1 jo atsisakyti neketina.

Pažymi, kad ieškovių siūlomas naudojimosi tvarkos planas suteiktų atsakovams kokybiškai prastesnę žemės sklypo dalį, todėl priverstinis apsikeitimas istoriškai naudotomis žemės sklypo dalimis reikštų atsakovės ATS1 teisių pažeidimą. Šios teismo išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma: atsakovės ATS1 pateikta matininko parengta Augalų rūšių schema patvirtina, kad jai naudotis priskirtoje dalyje (indeksas 1/204) auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai (2 obelys, 2 trešnės, 3 kriaušės, bukmedis, 2 aronijos ir kt.), o ieškovei IES1 priskirta dalis (indeksas 2/196), kurią ieškovės siūlo perduoti atsakovei, yra apaugusi laukiniais medžiais (5 klevai, 2 alyvos, drebulė, uosialapis klevas) ir jos pritaikymas sodininkystei pareikalautų didelių išlaidų bei laiko sąnaudų.

Akcentuoja, kad ieškovių siūlomas naudojimosi tvarkos planas ir turinio prasme negalėtų būti tvirtinamas. Pagal jį ieškovei IES2 asmeninėn nuosavybėn sprendimu atidalintas garažas 6I1ž patektų ieškovių asmeniniam naudojimui siūlomą priskirti žemės sklypo dalį, prie kurios nepaliekama galimybės privažiuoti kitaip nei per atsakovei ATS1 siūlomą priskirti žemės sklypo dalį. Bendro kiemo dalies, kurioje šiuo metu bendrai parkuojami automobiliai, priskyrimas atsakovės asmeniniam naudojimui, o likusios dalies palikimas bendram naudojimui reikštų, kad parkavimui skirta vieta sumažėtų maždaug dvigubai, nebeliktų vietos laikinai iškrauti malkas, žemę ar statybines medžiagas. Be to, atsakovei ATS1 nustatyta tvarka naudotis priskirti pagalbiniai statiniai patektų į ieškovių naudojimui priskirtinas dalis.

Dėl skundo argumentu, susijusių su lauko tualeto nugriovimu, pažymi, kad vieno bendraturčio reikalavimas sunaikinti bendrosios dalinės nuosavybės objektą prieš kito bendraturčio valią gali būti tenkinamas tik esant objektyviam teisiniam ar techniniam būtinumui, kurio šiuo atveju nėra. Skunde nurodytos aplinkybės dėl tariamo lauko tualeto neatitikimo aplinkos apsaugos ir nuotekų tvarkymo reikalavimams, pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjamos tokia apimtimi, kokia jos dėstomos skunde, todėl apeliacinis skundas jomis negali būti grindžiamas (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Pažymi, jei statinys būtų netinkamai eksploatuojamas/nesandarus rezervuaras, tai sudarytų pagrindą reikalauti tinkamo jo eksploatavimo ar trūkumų pašalinimo, bet ne statinio sunaikinimo. Pažymi, kad pats reikalavimas dėl lauko tualeto iš esmės buvo pareikštas siekiant pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką – tai patvirtina skundo 29 punkto argumentacija, kurioje lauko tualeto pašalinimas siejamas išimtinai su bendro naudojimo takų poreikio išnykimu. Atmetus reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo, išvestinis reikalavimas dėl lauko tualeto taip pat pagrįstai atmestas. Atsakovė ATS1 lauko tualetą prižiūri, yra jį kapitališkai suremontavusi ir pagrįstai siekia jį išsaugoti, be kita ko, ir kaip autonomiškai veikiantį buities įrenginį, aktualų nutrūkus centralizuotam vandens tiekimui ar kitų ekstremalių situacijų atveju.

Teigia, kad teismas, rinkdamasis iš dviejų pasiūlytų atidalijimo variantų, pagrįstai prioritetą suteikė atsakovės ATS1 variantui, pagal kurį turtas atidalintas natūra pagal įsiteisėjusiu teismo sprendimu (2000 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-355/2000) nustatytą ir tarp šalių beveik tris dešimtmečius realiai taikomą naudojimosi tvarką. Ieškovių siūlomas variantas, atvirkščiai, iš atsakovės ATS1 atimtų jos beveik 30 metų naudojamą, prižiūrimą ir jos lėšomis remontuojamą ūkinį pastatą 2I1ž, kuris atsakovei yra būtinas namų ūkio, sodo bei daržo reikmenims ir malkoms laikyti, o vietoje jo primestų atsakovei apleistą, neremontuotą, drėgną ir jos poreikiams netinkamą kiemo rūsį 12I1b. Pažymėtina, kad 2026 m. balandžio 13 d. teismo posėdyje pati ieškovė IES1 pripažino, kad kiemo rūsys yra neremontuotas ir netinka malkoms laikyti, nes jame drėgna, o Ieškovių naudojamas garažas joms pačioms reikalingas malkoms saugoti. Taigi Ieškovių siūlomas variantas akivaizdžiai pažeistų bendraturčių interesų pusiausvyrą ir atsakovės ATS1 teisėtus interesus.

Pastebi, kad skundo argumentas, kad atidalijimas pagal faktinę naudojimosi tvarką „neišsprendžia konfliktų“, o ieškovių variantas „maksimaliai sumažintų sąlyčio taškus“, yra deklaratyvus. Atidalijami pastatai yra ir liks tose pačiose žemės sklypo vietose – keičiasi tik jų nuosavybės forma, visi statiniai ir pats gyvenamasis namas išdėstyti labai mažu atstumu vienas nuo kito, todėl šalių fizinių sąlyčio taškų skaičius nuo pasirinkto atidalijimo varianto iš esmės nepriklauso. Dėl atidalijamų pastatų verčių ginčo tarp šalių nėra, todėl lemiamu kriterijumi pagrįstai laikyta faktinė, laiko patikrinta naudojimosi tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

Ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: atsakovei ATS1 siūlomos žemės sklypo dalies fotonuotrauka; gyvenamojo namo dalies fotonuotrauka; vaizdo įrašas.

Nurodo, kad fotonuotraukose užfiksuota atsakovės ATS1 atskiram naudojimui siūloma skirti žemės sklypo dalis, esanti priešais įėjimą į atsakovės valdomą gyvenamojo namo dalį ir kurioje matyti auganti žolė, vaismedžiai, vaiskrūmiai, užsodintos lysvės ir t. t. Šių fotonuotraukų pateikimo būtinybė iškilo dėl to, jog teismo išvažiuojamasis posėdis vyko 2026 m. gegužės 4 d., kuomet ieškovių naudojamoje žemės sklypo dalyje, kurią siūloma skirti atskirai naudotis atsakovei, niekas nebuvo spėję sudygti, įskaitant žolę, kas galimai turėjo įtakos teismo vidiniam įsitikinimui, lyginant ieškovių naudojamą žemės sklypo dalį su atsakovės ATS1 naudojama žemės sklypo dalimi, kuri yra užsodinta seniai. Vaizdo įrašas patvirtina, kad lauko tualetas nėra techniškai tvarkingas ir sandarus, kadangi visas turinys, kuris į jį pateks jo eksploatavimo metu, gersis tiesiogiai į gruntą ir terš aplinką. Šio vaizdo įrašo pateikimo būtinybė iškilo dėl to, jog teismas, neturėdamas pakankamai duomenų, padarė aiškią klaidą, pripažinęs, kad senas, savadarbis lauko tualetas yra techniškai tvarkingas ir tinkamas naudoti, kas neatitinka tikrovės. Pateiktoje fotonuotraukoje užfiksuota atsakovo ATS2 po teismo sprendimo paskelbimo pakabinta ant namo kamera, kuri filmuoja ne tik bendro naudojimo teritoriją, bet ir ieškovių atskirai naudojamą žemės sklypo dalį.

Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atsisakyti priimti ieškovių su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus.

Atsakovai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos skyriaus 2026 m. rugsėjo 1 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini); nuotraukas, kuriose užfiksuotas vaizdas virš atraminės sienelės ir kiemo rūsio. Nurodo, kad pateiktu Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos skyriaus 2026 m. rugsėjo 1 d. raštu įrodinėja, kad jokių konkrečių lauko tualeto trūkumų institucija nenustatė. Pateiktose nuotraukose yra užfiksuota dabartinė būklė Žemės sklypo dalyje pažymėtoje indeksu 2/196, kurią ieškovės siekia perduoti atsakovės naudojimui. Atsakovai neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti pirmos instancijos teismui ir jų pateikimo būtinybė iškilo atsikertant į apeliaciniame skunde išdėstytus naujus motyvus ir įrodymus.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

Teisėjų kolegija atsižvelgdama, kad šalių pateikti nauji įrodymai iš esmės galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to jie neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo, atsisako priimti ieškovių ir atsakovų kartu su procesiniais dokumentais pateiktus naujus įrodymus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovėms ir atsakovei ATS1 bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat šiame žemės sklype esantys pastatai ir statiniai (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, garažas, kiemo rūsys, kiti inžineriniai statiniai).

Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2000 m. gegužės 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-355/2000 nustatyta žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių statinių naudojimosi tvarka tarp tuometinių jų bendrasavininkių A. B., IES1 ir B. B. (po santuokos – S.): A. B. buvo paskirta naudotis 1/4 dalis pastato, pažymėto 8JI/m (naujas žymėjimas plane 8I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , t. y. 6,67 kv. m, ir ūkiniu pastatu 2J1/m (naujas žymėjimas plane 2I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ); B. B. (S.) paskirtas naudotis ūkinis pastatas, pažymėtas 9I1/m (naujas žymėjimas plane 9I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), 1/4 dalis pastato 8JI/m (naujas žymėjimas plane 8I1/ž; IES1 paskirta naudotis 1/2 dalimi 8JI/m (naujas žymėjimas plane 8I1/ž) pastato, pastatu 6GI/m (naujas žymėjimas plane 6I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), rūsiu 1I1/b (naujas žymėjimas plane 12I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ).

Pagal 2001 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį ATS1 nupirko iš A. B. 220/1240 dalis Žemės sklypo, o taip pat 1775/10000 dalis: gyvenamojo namo (1A1m), pagalbinių ūkio pastatų (2I1m, 6G1m, 8I1m, 9I1m, 12I1b), esančius (duomenys neskelbtini).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1349- 909/2022 nustatyta naudojimosi Žemės sklypu tvarka, pagal žemės valdos naudojimosi tvarkos planą M1:500 sklypo plotas 1 065 kv. m ir priskirta: ATS1 naudoti ir valdyti 204 kv. m ploto Žemės sklypo dalimi, kurios ribos Žemės sklypo plane pažymėtos indeksu 1/204 ir linijomis bei taškais: 4-5-6-7-22-21-4 bei 28 kv. m ploto Žemės sklypo dalimi, kurios ribos Žemės sklypo plane pažymėtos indeksu 1/28 ir linijomis bei taškais: 28-29-30-31-28; IES1 atskirai naudoti ir valdyti 196 kv. m ploto Žemės sklypo dalimi, kurios ribos Žemės sklypo plane pažymėtos indeksu 2/196 ir linijomis bei taškais: 12-13-14-15-16-17-18-19-12 ir 151 kv. m ploto Žemės sklypo dalimi, kurios ribos Žemės sklypo plane pažymėta indeksu 2/151 ir linijomis bei taškais: 4-21-22-23-24-25-26-27-28-31-30-29-4, o taip pat 47 kv. m ploto Žemės sklypo dalimi, kurios ribos Žemės sklypo plane pažymėtos indeksu 2/47 ir linijomis bei taškais: 8-9-10-20-8; ATS1 ir IES1 bendrai naudoti 439 kv. m ploto Žemės sklypo dalimi, kurios ribos Žemės sklypo plane pažymėtos indeksu 3/439 ir linijomis bei taškais: 1-2-3-4-29-28-27-26-25-24-23-22-7-8-20-10-11-12-19-18-17-16-15-14-13-1 (toliau – Bendro naudojimo Žemės sklypo dalis), iš kurių 173 kv. m priklausys ATS1 asmeninės nuosavybės teise, o 266 kv. m priklausys IES1 asmeninės nuosavybės teise.

2023 m. birželio 20 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė IES1 padovanojo ieškovei IES2 30/71 dalis Žemės sklypo, 5325/10000 dalis ūkinio pastato 8I1m, bei kitus statinius Žemės sklype.

Dėl pastatyto ūkinio pastato nugriovimo

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs, kad ginčo statinio statybai pagal galiojančius teisės aktus statybos leidimas nebuvo privalomas, padarė išvadą, kad ši statyba viešojo reguliavimo prasme nėra savavališka, o faktas, kad atsakovai nebuvo gavę žemės sklypo bendraturčio (ieškovo) sutikimo, patvirtina privatinės teisės (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) pažeidimą, tačiau toks privataus suderinamumo trūkumas (nesant pareigos gauti statybos leidimą) nepatenka į CK 4.103 straipsnio reguliavimo sritį ir savaime nepaverčia techniškai teisėto statinio nugriaunamu savavališku objektu.

Apeliantės skunde nesutinka su skundžiamame sprendime teismo padaryta išvada, kad CK 4.103 straipsnis gali būti taikomas tik savavališkos statybos atveju. Nurodo, kad įstatymų leidėjas numatė, jog šis straipsnis taikomas ne tik savavališkos statybos atveju, bet ir ne savavališkos statybos, kuri yra vykdoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atveju. Todėl teismo išvada, kad CK 4.103 straipsnis gali būti taikomas tik savavališkos statybos atveju, yra teisiškai nepagrįsta, o atsakovų veiksmai, statant ginčo statinį be žemės sklypo bendraturčių sutikimo, turėjo būti įvertinti dėl statybos, vykdomos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nepaisant to, kad ji ir nėra savavališka.

Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1349-909/2022 nustatytą tvarką atsakovei ATS1 paskirta naudotis ūkinio pastatu, kurio žyminėjimas plane 9I1ž, ir ½ dalimi ūkinio pastato, kurio žymėjimas plane 8I1ž, o apeliantei IES2 – ½ dalimi ūkinio pastato, kurio žymėjimas plane 8I1ž. Šie ūkiniai pastatai yra nugriauti: ūkinį pastatą, kurio žyminėjimas plane 9I1ž, ir dalį ūkinio pastato, kurio žymėjimas plane 8I1ž, 2025 m. kovo mėn. nugriovė atsakovai, o likusią ūkinio pastato dalį, kurio žymėjimas plane 8I1ž, nugriovė apeliantė IES2 . Vietoj nugriauto ūkinio pastato 9I1ž ir dalies ūkinio pastato 8I1ž, atsakovai pastatė vientisą naują pastatą, kuriam nereikalingas statybos leidimas, tačiau šio pastato statybai nebuvo gautas žemės sklypo bendrasavininkų (apeliančių) sutikimas.

CK 4.103 straipsnyje reglamentuojamos statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinės teisinės pasekmės. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (jį parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. CK 4.103 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą. Pagal CK 4.103 straipsnio 3 dalį, teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad būtinosios asmens, įgyvendinančio savo privatų interesą, subjektinių teisių apgynimo pagal CK 4.103 straipsnio 1–2 dalis sąlygos yra ginčo objekto – statinio – statybos neteisėtumas (neteisėtumą suprantant taip, kaip yra nurodyta CK 4.103 straipsnio 1 dalyje, t. y. savavališka statyba arba statyba, vykdoma pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus) ir asmens subjektinių teisių pažeidimas, nulemtas būtent tokios (neteisėtos) statybos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-695/2019 24 punktą).

Aiškindamas savininko nuosavybės teisės gynimo būdą, įtvirtintą CK 4.103 straipsnyje, kasacinis teismas yra nurodęs, kad būtinoji asmens, įgyvendinančio savo privatų interesą, subjektinių teisių apgynimo pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį sąlyga yra asmens subjektinių teisių pažeidimas, nulemtas būtent (neteisėtos) statybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-695/2019, 24 punktas).

Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, statytojas (užsakovas) privalo iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomi pagal teisės aktų reikalavimus.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog statinys bendrame žemės sklype turi būti statomas taip, kad ne tik atitiktų teisės normose nurodytus reikalavimus, bet ir nepažeistų bendraturčių teisių bei teisėtų interesų. Teisės aktuose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas pateikti rašytinį bendraturčio sutikimą statyti statinį suteikia galimybę bendraturčiui išreikšti savo poziciją dėl statybos, nurodyti galimus savo teisių pažeidimus ir suderinti savo interesus su statytoju. Toks sutikimas yra bendraturčio laisvos valios išraiška, tačiau bendraturtis negali piktnaudžiauti teise atsisakyti duoti sutikimą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), todėl atsisakymas turi būti pagrįstas realia jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš numatomų statybos darbų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012, 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-378/2016).

Būtent tokio sutikimo nebuvimu ieškovė grindė ieškinio reikalavimus. Ieškovės teigė, jog atsakovų ūkinis pastatas, kuris yra priskiriamas nesudėtingam statiniui, pastatytas be bendraturčių sutikimo, ir ieškiniu prašė apginti jų pažeistas teises CK 4.103 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo statinio statybai pagal galiojančius teisės aktus statybos leidimas nebuvo privalomas, todėl ši statyba viešojo reguliavimo prasme nėra savavališka, tačiau faktas, kad atsakovai nebuvo gavę žemės sklypo bendraturčių (apeliančių) sutikimo, patvirtina privatinės teisės (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantėmis, kad pastato pastatytam pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius reglamentuoja CK 4.103 straipsnis, tačiau savaime nepaverčia techniškai teisėto statinio nugriaunamu savavališku objektu, nes asmens subjektinių teisių pažeidimas, turi būti nulemtas būtent tokios statybos.

Kasacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne šią teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012).

Apeliantės skunde teigia, kad pastatytas ūkinis pastatas pažeidžia jų teises, nes atsakovai sunaikino apeliantės IES2 turtą, atsilaisvindami vietą savo naujam pastatui, kurį dabar valdo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nors ir yra toje pačioje žemės sklypo teritorijoje ar, yra panašių matmenų ar, naudojamas tai pačiai paskirčiai, priklauso tik atsakovams.

Pažymėtina, kad apeliantės skunde pripažįsta, kad naujai pastatytas ūkinis pastatas yra pastatytas toje pačioje žemės sklypo teritorijoje, kaip iki tol buvę ūkiniai pastatai, yra labai panašių matmenų, naudojami tai pačiai paskirčiai. Įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, kad ūkinį pastatą atsakovai pastatė vietoje nugriauto ūkinio pastato 9I1ž ir dalies ūkinio pastato 8I1ž, kurio dalis pagal nustatytą naudojimosi tvarką priskirta atsakovei B. S., ir byloje nėra nustatyta, kad naujai pastatytas ūkinis pastatas užimtų ir apeliantei IES2 priskirtą naudoti ½ dalį ūkinio pastato 8I1ž, taip pat atsižvelgiant, kad apeliantė IES2 ½ dalį ūkinio pastato 8I1ž nugriovė pati, be to, apeliantės nepateikė jokių įrodymų, kad naujai pastatytas ūkinis pastatas vietoje anksčiau buvusių ūkinių pastatų atsakovų naudojamo dalies, ribotų apeliančių galimybę naudotis, joms priskirta žemės sklypo dalimi, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime teismo padaryta išvada, kad apeliantės neįrodė kitos CK 4.103 straipsnio taikymo sąlygos – jų subjektyvių teisių pažeidimo. Esant šioms aplinkybės pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliančių patikslinto ieškinio reikalavimo susijusio su šio minėto ūkinio pastato nugriovimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl žemės sklypo užstatymo tankio, apeliantės nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atsižvelgiant, jog CPK 306 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas draudimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija šių apeliacinio skundo argumentų nevertina.

Dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu pakeitimo

Apeliantės nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytais teismo motyvais, kuriais teismas atsisakė tenkinti apeliančių patikslinto ieškinio reikalavimą dėl ankstesniu teismo sprendimu nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo pagal matininko A. V. 2026 m. sausio 16 d. parengtą žemės sklypo planą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad poreikis keisti ankstesniu teismo sprendimu nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką buvo grindžiamas ne šalių konfliktiniais santykiais, bet išaiškėjusiu (pasitvirtinusiu) nustatytos naudojimosi tvarkos ydingumu ir nepasiektais jos nustatymo tikslais. Apeliančių teigimu pagal prašytą nustatyti naują tvarką, atskiram naudojimui numatomas skirti žemės sklypo dalis yra įmanoma maksimaliai izoliuoti, o bendro naudojimo teritorija sumažinta iki objektyviai būtino minimumo, kad šalys turėtų daugiau privatumo ir išvengtų konfliktų.

Naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1349-909/2022. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bendraturčių bendrai valdomo žemės sklypo, teismo sprendimu nustatytos naudojimosi tvarkos pakeitimo.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno bendraturčio pareiga bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdyti, juo naudotis ir disponuoti bendru sutarimu, t. y. visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principai. Tuo atveju, kai yra bendraturčių nesutarimas, bendro daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarką nustato teismas. Tačiau teismo sprendimu jau nustatytos tvarkos pakeitimas galimas tik išskirtiniais atvejais, nes civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keistųsi tik tada, kai yra svarbios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010).

Keičiant nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, galioja tie patys tvarkos nustatymo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptarti šie tvarkos nustatymo kriterijai: teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006); adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004); socialinės taikos ir proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006); naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2007; 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006) ir kiti. Tačiau šie kriterijai taikomi tik juridiniams faktams, kurie atsirado po teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, priėmimo, t. y. teismo sprendimu nustatytos tvarkos pakeitimas turi būti pagrįstas objektyvia būtinybe, kuri atsirado po ankstesnio teismo sprendimo priėmimo. Priešingu atveju būtų pažeistas galiojančio teismo sprendimo res judicata principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010).

Taigi, apeliantės, siekdamos pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, privalo įrodyti objektyvią nustatytos naudojimosi tvarkos pakeitimo būtinybę, t. y. kad dėl pasikeitusių aplinkybių atsirado pagrindas pakeisti nustatytą naudojimosi tvarką.

Apeliantės kaip naujas aplinkybes atsiradusias po to, kai buvo teismo sprendimu nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka grindžia, jog buvę pastatai, kuriuos bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė apeliantė IES2 ir atsakovė ATS1 , yra išnykę, todėl išnyko poreikis prieiti prie šių pastatų, be kita ko, įvertinus ir tai, jog šis, vos 28 kv. m plotas (pažymėtas 28-29-30-31-28), yra apeliančių atskiram naudojimui skirtos žemės sklypo dalies, kurios plotas 151 kv. m (pažymėtas 4-21-22-23-24-25-26-27-28-31-30-29-4) pačiame viduryje, kur ir buvo atsakovės ATS1 naudojimui skirtas pastatas 9I1ž ir pastato 8I1ž dalis.

Sutiktina su apeliantėmis, kad ūkiniai pastatai, kurių žymėjimas plane yra 8I1ž ir 9I1ž yra išnykę, tačiau, kaip teisingai nustatė skundžiamu sprendimu teismas, toje žemės sklypo dalyje atsakovai yra pastatę naują ūkinį pastatą, kurio naudojimui reikalingas būtent tas žemės sklypo plotas.

Aplinkybė, kad anksčiau toje vietoje buvę ūkiniai pastatai, plane pažymėti indeksais 8I1ž ir 9I1ž yra išnykę, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovai neturi poreikio prieiti prie vietoje minėtų ūkinių pastatų pastato naujo ūkinio pastato. Pažymėtina, kad panaikinus atsakovams galimybę patekti prie šio ūkinio pastato, tarp šalių kiltų naujų konfliktų vien dėl tokio apribojimo. Esant šiai nustatytai aplinkybei, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad poreikis atsakovams patekti prie ūkinio pastato šiame žemės sklypo plote nėra išnykęs.

Kita apeliančių nurodyta aplinkybė itin konfliktiški šalių santykiai, kuriais iš esmės grindžiamas skundas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra nauja. Tarp šalių konfliktiški buvo santykiai dar iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimo, kuriuo nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, priėmimo, ir minėtu teismo sprendimu naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarka nustatyta įvertinus šalių tokius santykius. Aplinkybė, kad šalys ir po to, kai minėtu sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka, toliau konfliktuoja savaime nėra pagrindas keisti teismo sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką, juo labiau, kad bylos nagrinėjimo eigoje šalims taip ir nepavyko susitarti dėl tokio naudojimosi tvarkos varianto, kuris atitiktų faktinę situaciją ir kiekvienos jų poreikius.

Nors apeliantės įrodinėja, kad jų prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra racionalesnė nei buvusi, mažiau joje numatyta bendrai naudojamų plotų, tačiau tokia tvarka yra patogi ir naudinga tik apeliantėms. Pažymėtina, kad skundžiamam sprendime nustatytos aplinkybės dėl žemės sklype augančių atsakovams priklausančių augalų, jų prižiūrimo daržo, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai jau apie trisdešimt metų naudojasi daržininkystei ir sodininkystei konkrečias žemės sklypo dalis, ir ankstesniu teismo sprendimu nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką į tai buvo atsižvelgta, atsakovams nesutinkant keistis su apeliantėmis jų naudojama sklypo dalimi, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad daržų, sodinių augalų, gėlių auginimo ribų keitimas ar jų perkėlimas pagal apeliančių siūlomą planą suardytų stabilią bei nusistovėjusią šalių ilgus metus puoselėtą ūkinę aplinką, įpareigotų šalis iš naujo persitvarkyti sklypą ir sukeltų neproporcingų finansinių bei laiko nuostolių, o tai neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie apeliančių jų naudojamoje žemės sklypo dalyje auginamas daržoves, kitus augalus nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą nei sprendė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegijos vertinimu apeliančių nurodytos aplinkybės, jog nustatytoje naudojimosi tvarkoje labai daug bendro naudojimosi teritorijos palikta priėjimui prie lauko tualeto, kuriuo niekas nesinaudoja, nes atsakovė ATS1 prie centrinių nuotekų šalinimo sistemos prisijungė po naudojimosi ginčo sklypu tvarkos nustatymo, nesudaro pagrindo keisti naudojimosi tvarkos pagal matininko A. V. 2026 m. sausio 16 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą. Pažymėtina, kad lauko tualetas priklauso tiek apeliantei IES1 , tiek atsakovei, kuri teigia priešingai nei apeliantės, kad lauko tualetas yra reikalingas, statinys prižiūrimas, todėl vien tai, kad po to, kai ankstesniu teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka, atsakovė gyvenamojo namo jai priklausančią dalį prijungė prie centralizuotos nuotekų sistemos, nesudaro pagrindo sutikti su apeliantėmis, kad lauko tualetas kaip statinys tapo nebereikalingas. Taip pat, tai, kad pagal apeliančių siūlomą naudojimo tvarką, lauko tualetas patenka būtent į atsakovei skirtiną naudoti žemės sklypo dalį, nepanaikina tualeto nuosavybės fakto, t. y., kas šis statinys nuosavybės teise priklauso bendrasavininkėms apeliantei IES1 ir atsakovei, todėl prie šio objektų turi išlikti galimybė patekti ne tik atsakovei, bet ir bedrasavininkei IES1 , nes nelikus galimybės patekti į šį statinį, gali kilti nauji konfliktai.

Pažymėtina, kad apeliančių visame procese akcentuojamas konfliktas su atsakovais, yra labiau susiję ne su naudojimosi žemės sklypu tvarka, o su asmeniniais santykiais. Pažymėtina, kad CK 4.75 straipsnis įtvirtina bendraturčių pareigą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti bendraturčių sutarimu, o šiuo atveju apeliantės neįrodė, kad atsakovai būtų tiesiogiai atsakingi dėl kylančių konfliktų ir, kad jie pažeidžia teismo sprendimu nustatytą galiojančią žemės sklypo naudojimosi tvarką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje dalyvaujančių asmenų elgesys ir jų tarpasmeniniai konfliktai sudaro prielaidas labiau tikėtinu laikyti tai, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimas neišspręs nesutarimų, kaip kad apeliaciniame skunde nurodo apeliantės.

Apeliantės, siekdamos pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, privalėjo įrodyti objektyvią nustatytos naudojimosi tvarkos pakeitimo būtinybę, t. y. kad dėl pasikeitusių aplinkybių atsirado pagrindas pakeisti nustatytą naudojimosi tvarką, tačiau jos naudojimosi tvarką siekia pakeisti dėl joms kylančių nepatogumų, kurių atsakovams nekyla ir jie sugeba žemės sklypu naudotis tokia tvarka, kokia ir nustatyta ankstesniu teismo sprendimu.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu ir būtų nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, kaip to prašo apeliantės, atskiri nuosavybės teisės objektai nebūtų suformuoti ir dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigtų. Tai reiškia, kad ir po naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo kiekvienas bendraturtis turėtų teisę į visą žemės sklypą, jį valdyti ir juo naudotis reikėtų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis).

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenustatė svarbių aplinkybių, kurios rodytų objektyvią būtinybę keisti ankstesniu teismo sprendimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aptartas materialiosios teisės normas ir, nenustatęs objektyvaus būtinumo keisti teismo sprendimu nustatytos naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos, pagrįstai šį apeliančių reikalavimą atmetė.

Dėl įpareigojimo nugriausti lauko tualetą ir išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro

Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad lauko tualetas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei IES1 ir atsakovei ATS1 , atsižvelgė, kad šis lauko tualetas nenaudojamas pagal paskirtį, konstatavo, kad techniškai tvarkingo, funkcionalaus ir tinkamo naudoti lauko tualeto nugriovimas reikštų materialiojo turto (bendrosios dalinės nuosavybės objekto) sunaikinimą be jokio objektyvaus teisinio ar techninio būtinumo.

Apeliantės teigia, kad skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai atmetė patikslinto ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovei ATS1 , dėl neeksploatuojamo lauko tualeto pašalinimo iš žemės sklypo bei išregistravimo be bendraturčio sutikimo, kadangi lauko tualetas nėra, neregistruotas centrinėje nuotekų tvarkymo sistemoje, neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, eksploatavimas draudžiamas dėl aplinkosaugos ir higienos normų pažeidimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra susijęs su statinio atitikimu aplinkosaugos reikalavimams, o sprendžiamas klausimas dėl statinio nugriovimo, todėl yra vertinama, ar statinys pagal savo savybes gali būti naudojamas, ar yra statinio konstrukcijoje tokių pažeidimų, kurie keltų pavojų aplinkai. Lauko tualetas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso apeliantei IES1 ir atsakovei ATS1 . Apeliančių skunde nurodytos aplinkybės dėl tualeto neatitikimo aplinkosaugos reikalavimams, būtų pagrindas tiek pačiai apeliantei IES1 , tiek atsakovei ATS1 sutvarkyti tualetą taip, kad jis naudojamas pagal paskirtį nedarytų žalos gamtai, tačiau ne priežastis spręsti dėl statinio griovimo. Tinkamo naudoti statinio – lauko tualeto, nugriovimas reikštų materialiojo turto (bendrosios dalinės nuosavybės objekto) sunaikinimą be jokio objektyvaus teisinio ar techninio būtinumo. Teisėjų kolegija įvertinusi šalių procesiniuose dokumentuose esančius paaiškinimus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad reikalavimas leisti apeliantei IES1 be atsakovės ATS1 nugriausti lauko tualetą ir išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, iš esmės pareikštas siekiant pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Esant šioms aplinkybėms atmestinas šis apeliacinio skundo reikalavimas.

Dėl ūkinio pastato 2I1ž, garažo 6I1ž, ir kiemo rūsio 12I1b atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ūkinio pastato, kurio žymėjimas plane 2I1ž, garažo, kurio žymėjimas plane 6I1ž, ir kiemo rūsiu, kurio žymėjimas plane 121Ib atidalijimo, įvertinęs, kad atsakovės siūlomas atidalijimo būdas atitinka faktinę, laiko patikrintą situaciją, minimaliai sutrikdo susiklosčiusią šalių buitį, teismas sprendė turtą atidalyti natūra būtent šiuo būdu, priteisiant šalims nuosavybėn jų faktiškai valdomus objektus.

Apeliantės skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo parinktu atidalijimo būdu, nes jų vertinimu, spręsdamas dėl atidalijimo būdo parinkimo teismas išsamiai ir visapusiškai neanalizavo bei neįvertino apeliančių siūlomo atidalijimo tikslų ir visų byloje pareikštų reikalavimų tarpusavio ryšio, kad dėl įvykusių esminių pasikeitimų šalys galėtų naudotis savo turtu pagal tokią tvarką, kuri maksimaliai sumažintu itin konfliktuojančių šalių sąlyčio taškus bendrame žemės sklype, tuo tarpu teismo parinktas atidalijimo būdas iš esmės ginčo neišsprendžia, kadangi faktinė, laiko patikrinta situacija patvirtina, jog nieko nepakeitus šalys ir toliau konfliktuos.

Kasacinio teismo konstatuota, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 45 punktas).

Byloje nustatyta, kad apeliantė IES2 ir atsakovė ATS1 bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo šiuos pastatus: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , užstatytas plotas 5.00 kv. m., žymėjimas plane 2I1ž; garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , užstatytas plotas 16.00 kv. m., žymėjimas plane 6I1ž; kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , užstatytas plotas 11.00 kv. m., žymėjimas plane 12I1b. Šiais pastatais šalys naudojasi pagal Vilniaus miesto trečios apylinkės teismo 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-355/2000, nustatytą naudojimosi tvarką. Pagal byloje esantį 2025 m. balandžio 22 d. statinių išdėstymo planą, parengtą matininkės J. L., ir šalių paaiškinimus nustatytą, kad apeliantė IES2 naudojasi garažu 6I1ž, kuris yra priešais įėjimą į ieškovės IES1 valdomą gyvenamojo namo dalį bei kiemo rūsiu 12I1b, kuris yra priešais įėjimą į atsakovės ATS1 valdomą gyvenamojo namo dalį. Atsakovė ATS1 naudojasi ūkiniu pastatu 2I1ž, kuris yra priešais ieškovės IES1 valdomą gyvenamojo namo dalį.

Pagal apeliantės IES2 patikslintame ieškinyje siūlomą šio nekilnojamojo turto atidalijimą: IES2 būtų paliekami garažas 6I1ž,ir ūkinis pastatas 2I1ž, esantys priešais įėjimą į gyvenamojo namo dalį, kurioje gyvena apeliantė IES2 , atsakovei ATS1 paliekamas kiemo rūsys12I1b esantis priešais įėjimą į atsakovės valdomą gyvenamojo namo dalį (kiemo rūsį), kiekvienai iš bendraturčių išmokant piniginę kompensaciją. Apeliančių vertinimu, jų siūlomas nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas padėtų maksimaliai sumažinti konfliktines situacijas ateityje.

Pagal atsakovės ATS1 patikslintame priešieškinyje siūlomą šio nekilnojamojo turto atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės: atsakovei ATS1 būtų paliekamas ūkinis pastatas 2I1ž, o apeliantei IES2 paliekamas garažas 6I1ž ir kiemo rūsys12I1b. Pagal atsakovės siūlomą atidalijimo variantą, statinių atidalijimas atitinką faktinę statinių naudojimo tvarką. Teisėjų kolegija įvertinusi, kad atsakovės pasiūlytas atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas atitinką faktinę situaciją, kaip pagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, minimaliai sutrikdo susiklosčiusią šalių buitį. Apeliantės IES2 siūlytas padalijimo variantas, neatitinka faktinės statinių naudojimo situacijos – atsakovė prarastų teisę naudoti jos ilgą laiką naudojamą ūkinį pastatą 2I1ž, ir jai atitektų kiemo rūsys 12I1b, kuris, kaip 2026 m. balandžio 13 d. teismo posėdyje pripažino apeliantė IES1 yra neremontuotas ir yra drėgnas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės IES2 pasiūlytas statinių atidalijimo variantas, nors ir šalys sutiko su kompensacijos sumomis, pažeistų bendraturčių interesų pusiausvyrą, nes atsakovei tokiu atveju atitektų ženkliai prastesnės kokybės nekilnojamasis turtas – kiemo rūsys, vietoje realiai jos naudojamo ir prižiūrimo ūkinio pastato. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu sprendimu nustatyta atidalijimo iš bendrosios nuosavybės tvarka atitinka realią statinių naudojimo situaciją, kuri nusistovėjusi jau ilgą laiką, minimaliai sutrikdo šalių buitį, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamu sprendimu nustatytą minėtų statinių atidalijimo iš bendrosios nuosavybės tvarką pagal apeliantės pasiūlytą variantą.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė ir vertino reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, netinkamai vertino surinktus šalių ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylos aplinkybių padarė prieštaringas išvadas. Pažymėtina, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas patikslintą ieškinį iš dalies, priešingai nei nurodo apeliantės, atskleidė bylos esmę, nurodė esminius argumentus dėl patikslinto ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl vien tai, kad apeliantės (ieškovės) turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl byloje nurodytų argumentų ir įrodymų vertinimo, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisingas ar nepagrįstas.

Apibendrinant nurodytą teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimą, statinių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias teisės normas, nepažeisdamas proceso teisės normų nustatė ir įvertino reikšmingas faktines aplinkybes bei nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumu bei pagrįstumu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, spręsdamas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kitų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos ieškovėms neatlygintinos. Netenkinus ieškovių apeliacinio skundo, teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovai. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atlyginti 2 117,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, ir pateikė įrodymus apie šias patirtas bylinėjimosi išlaidas (2026 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaita faktūra serija ARJ26065, 2026 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo nurodymas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad spręsdamas dėl priteistinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius ir kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Spręsdama dėl atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais.

Vadovaujantis Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktais, apskaičiuojant didžiausią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistiną sumą yra taikomas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikytinas 2026 m. pirmąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, sudaręs 2 554,20 Eur, todėl didžiausia už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 3 320,46 Eur (1,3 x 2 554,20 Eur). Pažymėtina, kad dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo spręstina pagal bendrą advokatui sumokėtą sumą (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021 61 punktas).

Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atsakovų atstovo sugaištą laiką rengiant procesinį dokumentą, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato paslaugas, neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, atsakovams iš ieškovių lygiomis dalimis priteistinos apeliaciniame procese patirtos 2 117,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. iš kiekvienos ieškovės po 1058,75 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ir ATS2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , lygiomis dalimis iš ieškovių IES2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ir IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 2 117,50 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniolika eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, t. y. iš kiekvienos ieškovės po 1 058,75 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt aštuonis eurus 75 ct).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Lina MuchtarovienėAleksandras RusakasIrma Valiuškienė