- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-11
- Bylos Nr.
- 2K-676-648/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-5-00006-2023-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Teisėjai
- Alenas Piesliakas (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Artūras Pažarskis (pran.)
- Nuteistasis
- T. M.
susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (pranešėjo), Aleno Piesliako (kolegijos pirmininko) ir
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. gynėjo advokato Ruslano Boiko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžiu T. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria T. M. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir T. M. dėl šių nusikalstamų veikų pripažintas kaltu, paskiriant 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudas, šios baudos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu, ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
T. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas valstybės pareigūnas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) (duomenys neskelbtini) jaunesnysis specialistas (statutinis valstybės tarnautojas), siekė sau turtinės naudos, žinodamas butpinigių skyrimo tvarką, žinodamas, kad yra įtvirtinta teisė juos gauti, siekdamas apgaule gauti 2023 m. balandžio 12 d. VSAT vado įsakyme „Dėl butpinigių skyrimo Nr. K-862“ numatytus butpinigius iš VSAT biudžeto, fiktyviai sudarė gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, joje nurodydamas 265 Eur nuomos kainą, atitinkančią maksimalią skirtiną butpinigių sumą, nuomos sutarties sudarymo dieną – 2022 m. gruodžio 27 d., nuomos terminą – iki 2023 m. gruodžio 31 d., ir nors realiai išnuomotame bute jis negyveno, iš esmės laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 7 d. iki 2023 m. lapkričio 7 d., gyvendamas (duomenys neskelbtini) mieste, siekdamas šia nuomos sutartimi melagingai patvirtinti savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) r., kas būtų pagrindas gauti butpinigius, šią fiktyviai sudarytą – suklastotą – sutartį pridėdamas prie 2023 m. balandžio 3 d. tarnybos vietoje elektroniniu būdu per dokumentų valdymo sistemą VSAT nuolatiniam socialinių reikalų komisijos pirmininkui pateikto tarnybinio pranešimo dėl aprūpinimo tarnybiniu butu (tarnybine gyvenamąja patalpa) ar butpinigių skyrimo Nr. 15K-727, kuriuo prašė aprūpinti jį tarnybiniu butu (atskira tarnybine gyvenamąja patalpa), o jeigu nėra tokios galimybės, – skirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigius, tyčia klaidindamas dėl savo gyvenamosios vietos, suklastojo tarnybinį pranešimą, dėl to tarnybinio pranešimo ir jo priedų pagrindu buvo priimtas
2023 m. balandžio 12 d. VSAT vado įsakymas „Dėl butpinigių skyrimo Nr. K-862“, kuriuo T. M. buvo skirti 265 Eur butpinigių per mėnesį, ir laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio mėnesio iki spalio mėnesio iš viso buvo išmokėta 1 757,83 Eur, taip T. M., suklaidindamas VSAT vadą, gavo turtinės naudos ir padarė turtinę (1 757,83 Eur) žalą Lietuvos Respublikos valstybei ir VSAT (detalesnės aplinkybės išdėstytos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23 punkte).
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs T. M. baudžiamąją bylą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino T. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, kadangi selektyviai vertino bylos duomenis, iš esmės nevertindamas duomenų ir liudytojų parodymų prieštaravimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, T. M. sudaryta nuomos sutartis buvo suklastota joje nurodant neteisingą nuomos dydį, o nuomos sutarties pagrindu nuteistasis apgaule įgijo buto nuomai skirtas lėšas iš VSAT biudžeto, taigi jis ne tik pažeidė reikalavimą racionaliai naudoti valstybės turtą, bet ir iš to apgaule gavo turtinės naudos.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo T. M. gynėjas advokatas R. Boiko prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria T. M. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, paskiriant subendrintą 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes dokumento klastojimu pripažino tikro ir nesuklastoto dokumento kaip priedo pridėjimą prie kito tikro ir nesuklastoto dokumento.
Fiktyvumas nėra kriminalizuotas, o teisinė simuliacija tam tikrais atvejais pašalina baudžiamąją atsakomybę, tačiau sukčiavimas ar apgaulė nėra būtinas simuliacijos elementas. Simuliacija savaime nėra sutarties negaliojimo pagrindas, jeigu nesiekiama apgaulingų ar neteisėtų tikslų. Nors simuliacija yra susijusi su tariamu ir apsimestiniu sandoriu, šiuo atveju kaltinime nenurodyta, kad nuomos sutartis patvirtina tariamąjį ar apsimestinį sandorį. Tariamuosius ir apsimestinius sandorius patvirtinančiose sutartyse įtvirtinama tikrovės neatitinkanti informacija, o tai gali tapti pagrindu tokias sutartis pripažinti suklastotomis, tačiau toks vertinimas ne visada atitiktų nusikalstamos veikos pavojingumo kriterijų bei baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė) principą ir galėtų reikšti nepagrįstą civilinių teisinių santykių kriminalizavimą.
Skundžiamame nuosprendyje nuomos sutarties fiktyvumas grindžiamas tuo, kad: T. M. automobilis per inkriminuotą laikotarpį tik tris kartus fiksuotas vykstantis į (duomenys neskelbtini); jo naudojami mobiliojo ryšio telefonai nesijungė prie (duomenys neskelbtini) miestą aprėpiančių stočių, atmetant argumentus, kad T. M. pareigūnams žinomų numerių mobiliojo ryšio telefonus palikdavo darbe, o pasiimamo telefono numerio pareigūnai nežinojo; sąskaitos už komunalines vandens ir elektros tiekimo paslaugas bute praktiškai neparodė jokio suvartojimo; kt. Tačiau tai, kad T. M. laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 7 d. iki 2023 m. lapkričio 7 d. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), patvirtina ne tik jo paties, liudytojų K. S. ir J. S., bet ir liudytojų V. G., G. J. parodymai, duomenys, kad nuomos sutartis buvo registruota valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre, o J. S. sumokėjo pajamų mokestį, be to, buto apžiūros metu jame užfiksuoti buities ir higienos reikmenys, maisto produktai, pareigūno tarnybinė uniforma ir tarnybiniai batai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neįvertino T. M. parodymų, paaiškinančių reto jo automobilio fiksavimo vykstant į (duomenys neskelbtini) priežastį; jo rašytinių parodymų, paaiškinančių ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų skirtingumo priežastį, juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo duoti nedalyvaujant gynėjui; liudytojų M. K., S. S., V. G., G. J. parodymų; duomenų, patvirtinančių, kad T. M. naudojo butpinigius pagal jų tikslinę paskirtį racionaliai ir taupiai; teisės aktų nuostatų, neįtvirtinančių pareigos asmeniui, kurio nuomos išlaidoms kompensuoti mokami butpinigiai, nuolat gyventi gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nurodytoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas, nevertinęs šių duomenų, nemotyvuotai atmetė dalį T. M. parodymų, deklaratyviai pritarė prokuroro apeliaciniam skundui ir taip pažeidė reikalavimą įvertinti kiekvieną įrodymą tiek atskirai, tiek jų visumą, neignoruoti kurios nors įrodymų dalies, taip padarydamas esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
Nei nusikalstamų veikų darymo metu aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis ir butpinigių mokėjimą reglamentavusiame Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 64 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.), nei šiuo metu galiojančiame Vidaus tarnybos statuto 65 straipsnyje nėra reikalavimo pareigūnui nuolat būti nuomojamame bute, už kurį jam mokami butpinigiai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnį, asmuo gali turėti kelias gyvenamąsias vietas, t. y. pagrindinę ir nepagrindinę, o nei Vidaus tarnybos statute, nei Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų aprūpinimo tarnybiniu butu (tarnybine gyvenamąja patalpa) tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1300, nenurodyta, kad butpinigiai gali būti mokami tik už pagrindinės gyvenamosios vietos nuomą. Be to, VSAT nebuvo nustatyta ir patvirtinta tarnybinių butų naudojimo tvarka, nebuvo patvirtinta tipinė tarnybinių butų nuomos sutartis, jos rekvizitai ir turinys, o VSAT pateiktose nuasmenintose tarnybinių butų nuomos sutartyse nebuvo nustatyta prievolė nuomininkui nuolat būti ir gyventi šioje patalpoje. Taigi, teisės aktai, kurių nuostatų apeliacinės instancijos teismas nevertino, nenustato pareigos asmeniui, kurio nuomos išlaidoms kompensuoti mokami butpinigiai, nuolat gyventi nuomos sutartyje nurodytoje vietoje. Pagal teisės aktus, butpinigiai skiriami, kai negalima skirti tarnybinio būsto tarnybos vietoje, todėl T. M. ir buvo skiriami butpinigiai, juo labiau kad jis tuo pačiu metu negavo kelionpinigių. T. M. valstybės lėšas – butpinigius už nuomojamą butą – naudojo pagal jų tikslinę paskirtį racionaliai ir taupiai, nuomos kaina nebuvo neadekvačiai didelė, o butą naudojo pagal nuomos sutartyje apibrėžtą paskirtį.
T. M. pripažintas kaltu fiktyviai sudaręs nuomos sutartį ne dėl viso nuomos sutarties laikotarpio (nuo 2022 m. gruodžio 27 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.), o tik dėl dalies jo (nuo 2023 m. gegužės 7 d. iki 2023 m. lapkričio 7 d.), todėl neaišku, kaip ta pati sutartis vienam jos termino laikotarpiui gali būti sudaryta fiktyviai, o kitam – ne. Juo labiau kad kaltinime nenurodyta, kada nuomos sutartis buvo suklastota. Be kita ko, T. M. ir J. S., kaip nuomotojas, pasirašęs nuomos sutartį, turėtų būti laikomi bendravykdžiais ir abu turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, o šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas tik vienai sutarties šaliai pagrindžia ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo abejonę dėl nuomos sutarties fiktyvumo.
Sprendžiant, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas T. M. nepažeistų ultima ratio principo, atsižvelgtina į tai, kad VSAT, pagal Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnį, turi teisę ginti savo galimai pažeistas teises, inicijuodama išmokėtų butpinigių išskaičiavimą iš T. M. darbo užmokesčio, tačiau tokios procedūros VSAT nebuvo ir nėra inicijavusi. Be to, nebuvo nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių arba toks gynimo būdas būtų apsunkintas, kadangi šiuo atveju T. M. nesislapstė, yra mokus, iki šiol dirba, nėra atleistas iš darbo ir žalos atlyginimas netapo neperspektyvus. Juo labiau kad T. M. butpinigių sumą VSAT grąžino, nors ir nepripažino padaręs nusikalstamas veikas. Taip pat VSAT atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl T. M. galimo pareigūno vardo pažeminimo faktiškai dėl tų pačių faktinių aplinkybių, dėl kurių jis pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje. Nors patikrinimas dar nebaigtas, tačiau tikslai jau pasiekti kitomis teisinėmis priemonėmis, o net tam tikrų procesų inicijavimas, nelaukiant jų baigties, pagal teismų praktiką, traktuojamas kaip visavertė tokios atsakomybės forma. Kadangi VSAT gali savo galimai pažeistas teises ginti kitomis teisinėmis priemonėmis, baudžiamosios atsakomybės taikymas T. M., net jeigu nuomos sutartis būtų fiktyvi (suklastota), pažeistų ultima ratio principą. Nuteistojo veiksmais nepažeisti jokie teisės aktų reikalavimai, o nuomos sutartyje nėra įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, todėl prie tarnybinio pranešimo pridėta teisėta nuomos sutartis nepakeitė tarnybinio pranešimo tikrumo ir jo turinio teisingumo.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir BK 182 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi kaltinime objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai – nusikalstamos veikos dalykas ir jos padarymo būdas – apibrėžti neaiškiai, abstrakčiai, BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nevartojamomis sąvokomis. Pagal kaltinimą, T. M. gavo turtinės naudos ir padarė 1 757,83 Eur dydžio turtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei ir VSAT, tačiau turtinė nauda nėra sukčiavimo dalykas. Turtas ir turtinė nauda nėra identiškos sąvokos, pastarosios samprata platesnė ir ji nurodyta kaltinime, nors BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nevartojama. Be to, kaltinimo pradžioje nurodyta, kad T. M. siekė apgaule gauti butpinigius, tačiau aprašant nusikalstamos veikos turinį nurodomos sąvokos, netapačios apgaulei. Taip pat, pagal kaltinimą, T. M. suklaidino VSAT vadą, o tai reiškia, kad nusikalstama veika padaryta prieš jį ir jis neteko lėšų, nors butpinigius išmokėjo VSAT.
Nuosprendžiuose išdėstytuose kaltinimuose skiriasi nurodytos nusikalstamos veikos, pažeistų teisės aktų nuostatos ir sukelti padariniai, todėl skiriasi ir nuteistojo veiksmų kvalifikavimas. T. M. pripažintas kaltu, nebekaltinant piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Vadinasi, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo nurodytų kaltinime, tačiau apie galimybę faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis apeliacinės instancijos teismas proceso dalyviams nepranešė, taip padarė esminius BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 1 dalies pažeidimus.
Be to, skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas. Nors teigiama, kad T. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyveno, tačiau nurodoma, jog šiame bute nuteistasis praktiškai negyveno, vadinasi, kurį laiką gyveno. Esant tokiam nuosprendžio prieštaringumui, pažeidžiama kasacinės instancijos teismo praktika, pagal kurią apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas.
Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje nei atskirai, nei atsižvelgdamas į įrodymų visumą nevertino dalies bylos duomenų: T. M. parodymų, paaiškinančių reto jo automobilio fiksavimo vykstant į (duomenys neskelbtini) priežastį, jo rašytinių parodymų, paaiškinančių ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų skirtingumo priežastį; liudytojos M. K. parodymų apie T. M. vandens ir elektros suvartotą kiekį bute (duomenys neskelbtini) mieste; liudytojų S. S., V. G. ir G. J. parodymų apie T. M. nuomos ir gyvenimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), aplinkybes, teisės aktų nuostatų, neįtvirtinančių pareigos (nei įstatymu nustatytos, nei sutartinės) asmeniui, kurio nuomos išlaidoms kompensuoti mokami butpinigiai, nuolat gyventi gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nurodytoje vietoje; duomenų, patvirtinančių, kad T. M. naudojo valstybės lėšas – butpinigius už nuomojamą butą pagal jų tikslinę paskirtį racionaliai ir taupiai. Nevertinęs šių duomenų, apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai pritarė prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytai nuomonei, nemotyvuotai atmetė dalį T. M. parodymų. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus teismui įvertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir įrodymų visumą, neignoruoti kurios nors byloje surinktų įrodymų dalies: savo procesiniame sprendime aiškiai nurodyti, kuriais įrodymais savo sprendimą grindžia, kuriuos įrodymus atmeta, ir pateikti įtikinamus motyvus, kodėl įrodymus vertina vienaip ar kitaip, ir taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo T. M. gynėjo advokato R. Boiko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio
1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos
2019 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-58-697/2019, 5 punktas). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019, 12 punktas).
Kasaciniame skunde nuteistojo T. M. gynėjas pateikia argumentus, kurie, be kita ko, yra susiję ir su atskirų bylos įrodymų, pavyzdžiui, duomenų apie T. M. automobilio judėjimą, jo mobiliojo ryšio telefono naudojimą ir liudytojų parodymų, vertinimu. Kasatorius, cituodamas atskirų įrodymų turinį ir pateikdamas savą jų interpretavimą, nesutinka su tuo, kaip juos įvertino apeliacinės instancijos teismas. Tokio pobūdžio argumentai rodo kasatoriaus siekį, kad bylos įrodymus iš naujo įvertintų kasacine tvarka bylą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija. Tačiau, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokie teiginiai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus nagrinės tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme ir baudžiamojo įstatymo taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas dalį pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, netinkamai įvertino įrodymus, dalies jų iš viso nevertino, priėmė prieštaringą nuosprendį, todėl netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, taip nepagrįstai T. M. pripažindamas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia kasatoriaus pozicija.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismų praktikoje yra aiškinama, kad iš BPK 20 straipsnio 5 dalies analizės išplaukia, jog įstatymų leidėjas baudžiamojo proceso įstatyme neįtvirtina jokių konkrečių taisyklių, kada turėtų būti daroma išvada, jog byloje surinktų įrodymų pakanka bylos aplinkybėms nustatyti. Ši įstatymų leidėjo pozicija grindžiama tuo, kad baudžiamojo proceso metu skirtingose bylose gaunami skirtingo turinio, patikimumo įrodymai, jų ryšys su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis nėra vienodas, taigi, universalių ir nepriekaištingai veikiančių taisyklių dėl įrodymų pakankamumo bylos aplinkybėms nustatyti suformulavimas ir jų įtvirtinimas įstatyme yra itin sudėtingi ar net negalimi. Dėl to įrodymų vertinimas ir išvadų apie bylos aplinkybes remiantis šiais įrodymais darymas yra išskirtinė teismo kompetencija. Būtina pabrėžti, kad teismo kompetencija vertinant byloje surinktus įrodymus ir darant išvadas apie bylos aplinkybes nereiškia absoliučios bylos duomenų interpretavimo laisvės. Priešingai, įgyvendindamas savo kompetenciją vertinti įrodymus ir daryti išvadas apie nustatytinas bylos aplinkybes, teismas turi kruopščiai išanalizuoti įrodymų teikiamą informaciją apie bylos aplinkybes ir pašalinęs prieštaravimus bei abejones, vadovaudamasis logikos taisyklėmis, nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, priimtame baigiamajame akte motyvuotai paaiškindamas, kodėl vienais įrodymais grindžia savo išvadas, o kitus įrodymus vertina kritiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-594/2024, 10 punktas; 2026 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-654/2026, 26 punktas; 2026 m. spalio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-697/2026, 16 punktas; kt.).
Esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2021 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021, 6 punktas).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme T. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir, siekdamas apgaule gauti butpinigius iš VSAT biudžeto, fiktyviai sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurią su tarnybiniu pranešimu pateikė jo tarnybos vietos atsakingam asmeniui, prašydamas aprūpinti jį tarnybiniu butu (tarnybine gyvenamąja patalpa) arba skirti butpinigius, nors realiai išsinuomotame bute negyveno, taip suklastodamas tarnybinį pranešimą ir suklaidindamas VSAT vadą, gavo turtinės naudos, o savo veiksmais diskreditavo vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, iškreipė pareigūno veiklos esmę, sumenkino pasitikėjimą VSAT ir institucijos autoritetą bei padarė turtinę 1 757,83 Eur dydžio ir didelę neturtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei ir VSAT. Dėl šių aplinkybių T. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir
300 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismai šioje byloje priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas išteisino T. M. dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro apeliacinį skundą patikrinęs išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pritaręs pirmosios instancijos teismui, kad T. M. veiksmuose nenustatyti
BK 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, ir konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, padarė priešingą išvadą dėl T. M. pateikto kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį – pripažino jį kaltu dėl šių nusikalstamų veikų.
Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar jį pakeisdamas ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-1073/2020, 14 punktas).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį ir dėl jos priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kasaciniame skunde nurodytų įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisyklių nepažeidė. Teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, nėra jokio pagrindo, juo labiau kad tokio pobūdžio kasatoriaus argumentai grindžiami nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, kurių pagrindu padaryta išvada, jog T. M. išsinuomotu butu kaip gyvenamąja vieta iš esmės nesinaudojo.
Apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino bylos įrodymus, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išanalizavo T. M. parodymus, gretindamas juos su, be kita ko, jo automobilio maršrutų analize, jo mobiliojo ryšio telefono naudojimo duomenimis, komunalinių paslaugų duomenimis bei byloje apklaustų liudytojų (V. G., M. K., S. S., J. S. ir K. S.) parodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino gynybos teiginius dėl T. M. draugės, su kuria, kaip jis teigė, turėdamas tikslą gyventi, išsinuomojo butą (duomenys neskelbtini); dėl alternatyvaus jo automobilio judėjimo maršruto nei tas, kurio duomenis bylai pateikė prokuroras; ir mobiliojo ryšio telefonų naudojimo, akcentuojant, kad pareigūnams žinomo numerio telefoną nuteistasis palikdavo darbovietėje, todėl byloje reikšmingu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) rajone veikiančios bazinės stotys jo telefono numerius fiksavo tik kelis kartus. Pažymėtina, kad iš esmės tapačiais argumentais ir kasaciniame skunde bandoma paneigti skundžiamo nuosprendžio išvadų pagrįstumą, laikantis pozicijos, jog T. M. (duomenys neskelbtini) išsinuomotu butu realiai naudojosi kaip gyvenamąja vieta. Tačiau minėti gynybos argumentai skundžiamame nuosprendyje motyvuotai paneigti. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, gynybos versijas paneigia ir leidžia konstatuoti, jog nuteistasis išsinuomotame bute (duomenys neskelbtini) negyveno, bylos duomenys: paties nuteistojo nenuoseklūs parodymai; duomenys apie komunalines paslaugas (duomenys neskelbtini) išsinuomotame bute, kurie patvirtino, kad bute praktiškai nevartojamas vanduo ir elektra; liudytojų, tarp jų ir S. S. bei V. G., gyvenusių name, kuriame butą išsinuomojo T. M., parodymai, iš kurių nustatyta, jog T. M. nebuvo matomas išsinuomotame bute. Nors kasaciniame skunde akcentuojama, kad teisės aktai nenustato pareigos asmeniui, kurio nuomos išlaidoms kompensuoti mokami butpinigiai, nuolat gyventi nuomos sutartyje nurodytoje vietoje, tačiau nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog apskritai buto nuomos sutartis sudaryta tik siekiant melagingai patvirtinti T. M. gyvenamąją vietą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, be kita ko, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino bylos įrodymų ir liudytojų parodymų prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylos įrodymus, juos įvertinęs tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje, nustatė prieštaravimus ne tik paties T. M. parodymuose, bet ir liudytojų J. S. ir K. S. parodymuose (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 14–15 punktai), kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Nustatyti prieštaravimai leido apeliacinės instancijos teismui padaryti atitinkamas išvadas dėl buto nuomos dydžio, t. y. jog pats T. M. siekė, kad sutartyje būtų nurodyta suma, atitinkanti maksimalų jam galimų mokėti butpinigių dydį, ir pačios sutarties fiktyvumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė yra asmeninė, individuali, nepriklausanti nuo kito asmens (ne)padaryto pažeidimo. Todėl kasatoriaus teiginiai, kad aplinkybė, jog tik T. M., kuris yra tik viena iš nuomos sutarties šalių, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, pagrindžia abejonę dėl nuomos sutarties fiktyvumo, laikytini nepagrįstais.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas įrodyti, patvirtinti juridinę reikšmę turinčius faktus. Tikro dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2019 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-689/2019, 41 punktas). Žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2017 m. gegužės 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-697/2017, 8 punktas).
Nagrinėjamo kasacinio skundo kontekste pažymėtina, kad civilinėje teisėje skiriami tariamieji (fiktyvūs) sandoriai ir apsimestiniai sandoriai. Tariamųjų sandorių atveju šalių valios apskritai nėra arba, tiksliau, tikroji valia yra nesukurti jokių realių padarinių (sutartis sudaroma tik dėl akių, nesiekiant teisinių pasekmių – CK 1.86 straipsnis), apsimestinių sandorių atveju tikroji šalių valia pridengiama jos fikcija (sutartis sudaroma siekiant pridengti kitą sutartį –
CK 1.87 straipsnis). Tariamuosius ir apsimestinius sandorius patvirtinančiose sutartyse iš esmės yra įtvirtinama tikrovės neatitinkanti informacija ir tai gali tapti pagrindu tokias sutartis pripažinti suklastotomis. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad toks vertinimas ne visada atitiktų nusikalstamos veikos pavojingumo kriterijų, taip pat baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio principą ir galėtų reikšti nepagrįstą civilinių teisinių santykių kriminalizavimą. Todėl apsimestinio ar tariamojo sandorio įforminimas sutartimi savaime nereiškia, jog ši sutartis suklastota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017, 55–56 punktai; 2022 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-788/2022, 30 punktas).
Nors kasaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos netinkamai, nes dokumento suklastojimu pripažintas tikro dokumento, kaip priedo, pateikimas su kitu tikru dokumentu, konstatavus, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė nuomos sutarties fiktyvumą, šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad buto nuomos sutartis buvo sudaryta T. M. siekiant gauti turtinės naudos, t. y. gauti butpinigius, ir neketinant sukurti gyvenamojo būsto nuomos teisiniams santykiams būdingų pasekmių, o siekiant tik melagingai patvirtinti savo gyvenamąją vietą ir neteisingą nuompinigių dydį. Toks sutarties vertinimas iš esmės reiškia, kad civilinės teisės požiūriu šis sandoris laikytinas tariamuoju. Būtent dėl to, kad T. M. fiktyvią (suklastotą) buto nuomos sutartį kartu su tarnybiniu pranešimu pateikė VSAT atsakingam asmeniui, VSAT vado įsakymu jam ir buvo skirti butpinigiai. Taigi, nagrinėjamu atveju fiktyvios nuomos sutarties sudarymas, o vėliau jos pateikimas su tarnybiniu pranešimu, taip suklastojant ir jį, yra neatsiejamas nuo sukčiavimo veikos.
BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Nors kasatorius teigia, kad turtinė nauda nėra sukčiavimo dalykas, tačiau tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. BK 182 straipsnyje išdėstytos normos apsaugos objektu laikytinos nuosavybės ir kitos turtinės teisės, o šios nusikalstamos veikos dalyku – turtinė nauda įgijus svetimą turtą ar turtinę teisę, panaikinus turtinę prievolę ar jos išvengus. Turtinės naudos įgijimas apgaule kartu reiškia ir atitinkamos turtinės žalos padarymą kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, valstybei, savivaldybei, Europos Sąjungos institucijai, tarptautinei viešajai organizacijai ir kt. (materialioji sudėtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-788/2022, 11.1 papunktis). Taigi, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, dalykas apskritai gali būti įvardijamas turtine nauda, kurią kaltininkas gauna panaudojęs apgaulę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2022 m. sausio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-303/2022, 16 punktas).
Be to, netinkamas BK 182 straipsnio 1 dalies taikymas kasaciniame skunde nepagrįstai grindžiamas ir tuo, kad, pagal kaltinimą, T. M. suklaidino VSAT vadą, o tai suponuotų, jog nusikalstama veika buvo padaryta prieš jį. Tačiau būtent VSAT vado 2023 m. balandžio 12 d. įsakymu T. M. buvo paskirti butpinigiai, nors jie buvo mokami iš VSAT biudžeto. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad apgaulės panaudojimas kaip sukčiavimo elementas nebūtinai turi būti nukreiptas prieš asmenį, kuris dėl to patyrė turtinės žalos; apgaulė gali būti ir tarpinė, t. y. nukreipta prieš asmenis, kurie dėl suklaidinimo įtakos atlieka sau pagal pareigas priklausančius veiksmus, dėl kurių turtinę žalą patiria tretieji asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-1073/2018, 43 punktas;
2019 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-303/2019, 22 punktas). Taigi, šiuo atveju byloje nustatyta, kad T. M., suklaidindamas VSAT vadą, kaip VSAT atstovą, padarė turtinės žalos Lietuvos Respublikai ir VSAT.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė, kad T. M. byloje aktualiu laikotarpiu gyveno bute, kurį nuomojosi (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) išsinuomotame bute iš esmės negyveno ir šio buto nuomos sutartį sudarė turėdamas tikslą ją pateikti su prašymu dėl butpinigių skyrimo, taip siekdamas iš VSAT biudžeto gauti butpinigius. Tokiu būdu T. M. suklastojo tarnybinį pranešimą ir suklaidino VSAT vadą, kurio įsakymu jam buvo paskirti butpinigiai, taip gavo turtinės naudos ir padarė 1 757,83 Eur dydžio turtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei ir VSAT. Tokios apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad T. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus ir juos tinkamai įvertinęs, suformulavo pagrįstas išvadas ir motyvuotai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas bei baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus.
Su skundžiamu nuosprendžiu kasatorius nesutinka ir dėl to, kad, jo teigimu, VSAT gali savo galimai pažeistas teises ginti kitomis teisinėmis priemonėmis, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje byloje pažeistų ultima ratio principą. Nors kasaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistasis nesislapstė ir yra mokus, todėl žalos atlyginimas nėra neperspektyvus, o, net ir nepripažindamas savo kaltės, jam išmokėtą butpinigių sumą grąžino, tačiau nagrinėjamu atveju T. M., būdamas valstybės pareigūnas, su tarnybiniu pranešimu pateikdamas fiktyviai sudarytą buto nuomos sutartį ir taip suklastodamas tarnybinį pranešimą, panaudojo esminę apgaulę, kuri turėjo lemiamą įtaką priimant VSAT vado įsakymą dėl butpinigių T. M. skyrimo. Šiuo atveju nuteistajam išmokėtų butpinigių grąžinimas VSAT bei egzistuojantys alternatyvūs VSAT pažeistų teisių gynimo būdai, be kita ko, ir kasaciniame skunde akcentuojama Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnyje įtvirtinta pareigūno materialinė atsakomybė, nepaneigia išvados, jog T. M. tyčiniai veiksmai, gaunant turtinės naudos suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, atitinka nusikalstamoms veikoms keliamą pavojingumo kriterijų, todėl užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir įvertino bylos įrodymus, nepadarydamas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.
Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 1 dalies laikymosi
Kasatorius laikosi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalį ir 256 straipsnio 1 dalį, savo iniciatyva pakeitęs kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, apie tokią galimybę nepranešęs proceso dalyviams ir taip suvaržydamas T. M. teisę į gynybą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su tokiais kasatoriaus argumentais.
Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-719/2020, 10 punktas;
2022 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-1073/2022, 29 punktas; kt.). Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jeigu jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-25-495/2020, 28 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-719/2023, 7 punktas; kt.); kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-162-303/2019, 10 punktas; 2025 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-489/2025, 11 punktas; kt.). Veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo tam tikras aplinkybes, kurios yra žinomos gynybai ir ginčijamos, įrodinėjant, kad kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, nepripažintinas kaltinimo keitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022, 12.5 papunktis).
Kasatoriaus įsitikinimu, aplinkybės, kurias konstatavo apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 23 punkte ir pagal kurias pripažino T. M. kaltu, laikytinos iš esmės skirtingomis lyginant su pradiniu T. M. inkriminuotu kaltinimu, dėl kurio jis pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas. Su tokiais kasatoriaus teiginiais nesutiktina.
Įvertinus pradiniame T. M. pateiktame kaltinime nurodytas aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, matyti, kad pastarosiose nebeliko aplinkybių, susijusių su pirminiuose kaltinimuose T. M. inkriminuota BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika, t. y. nebeliko teisės aktų nuostatų, kurių pažeidimu jis buvo kaltinamas, ir su šia veika susijusių padarinių. Taigi, šiuo atveju buvo susiaurinta kaltinimo apimtis, o tai lėmė aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl T. M. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir paliko šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį nepakeistą. Tačiau pačios BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės iš esmės nebuvo pakeistos.
Pažymėtina ir tai, kad pats kasatorius nepateikia argumentų, pagrindžiančių, jog pakeitus T. M. inkriminuoto kaltinimo faktines aplinkybes, t. y. dalį jų pašalinus, gynyba būtų buvusi kitokia. Tuo tarpu, pagal praktiką, teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2025, 20 punktas). Todėl deklaratyvūs kasacinio skundo argumentai dėl apeliaciniame procese suvaržytos nuteistojo T. M. teisės į gynybą laikytini nepagrįstais.
Tai, kas išdėstyta, suponuoja išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė kasaciniame skunde nurodomų BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų ir pagal byloje nustatytas aplinkybes bei įrodymų visumą baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Todėl darytina bendra išvada, kad, remiantis kasacinio skundo argumentais, keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo T. M. gynėjo advokato Ruslano Boiko (Ruslan Boiko) kasacinį skundą.