Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako ir Irmos Valiuškienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (toliau – ir apelianto) V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „K.“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo V. P. patikslintą priešieškinį ieškovei UAB „K.“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų T. P. dėl paskolos sutarties pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Paaiškina, kad aplinkybė, kad apeliantas laikinojo nedarbo laikotarpiu gavo nedarbo socialinio draudimo išmoką bei nedidelio dydžio pajamas iš epizodinės individualios veiklos, neatitinka teismo padarytos išvados, jog apelianto finansinė padėtis „nebuvo iš esmės pablogėjusi“. Nedarbo išmoka (iki 1 156,50 Eur/mėn.) ir kelios dešimtys eurų iš individualios veiklos objektyviai negalėjo pakeisti to fakto, kad apeliantas neteko pastovaus, Sutarties sudarymo metu turėto darbo užmokesčio, kurio pagrindu buvo prisiimti įsipareigojimai grąžinti 46 000,00 Eur paskolą;

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju šalys sudarė papildomą susitarimą, pratęsdamos Sutarties terminą iki 2025 m. liepos 1 d., taigi ieškovė pati pripažino, kad Sutarties sąlygos gali būti koreguojamos, atsižvelgiant į apelianto galimybes. Apeliantas ir toliau dalimis vykdė palūkanų mokėjimo įsipareigojimus, o Sutarties keitimo (o ne nutraukimo) siekis geriausiai atitinka favor contractus principą;

Byloje įrodyta, kad apeliantas darbą prarado 2023 m. pabaigoje, o formalų pasiūlymą keisti sutartį ieškovei pateikė tik 2025 m. rugpjūčio 1 d. Tai daugiau nei pusantrų metų laikotarpis ir toks delsimas akivaizdžiai nesuderinamas su CK 6.204 straipsnio paskirtimi ir minėta teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįvykdė pareigos operatyviai inicijuoti sutarties keitimo procedūrą. Apelianto bandymas šį terminą teisinti tariamai vėliau atsiradusiais refinansavimo sunkumais yra naujai sukonstruota procesinė versija, kuri nepaneigia esminio fakto, kad dėl darbo netekimo pagrįstas sutarties keitimo prašymas nebuvo pareikštas daugelį mėnesių, kas aiškiai liudija piktnaudžiavimo teise ir nesąžiningumo faktą;

Paaiškina, kad bylos medžiaga rodo priešingą situaciją, nei savo apeliaciniame skunde bando pateikti apeliantas. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad 2024 m. birželio 1 d. ieškovė jau buvo sutikusi pratęsti paskolos terminą papildomiems metams, kas patvirtina ieškovės geranoriškumą ir bendradarbiavimą. Nepaisant to, apeliantas net nesistengė vykdyti savo pagrindinės prievolės - 46 000 Eur,00 paskolos suma nebuvo grąžinta net iš dalies. Apeliantas teismo posėdyje pats patvirtino, kad paskolos neketino grąžinti savo lėšomis, o siekė ją refinansuoti, tačiau finansavimo piramidės statymo nesėkmė negalėjo būti pagrindu bent iš dalies pradėti savo prievolės vykdymą. Savo atliktus palūkanų mokėjimus apeliantas atliko tik ieškovei to intensyviai reikalaujant ir apeliantui siekiant gauti sutarties termino pratęsimą;

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovo patikslintas priešieškinis dėl paskolos sutarties pakeitimo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčas kilo dėl paskolos sutarties modifikavimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jis neįrodė CK 6.204 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumos, nes turėjo pajamų iš nedarbo išmokos, individualios veiklos ir vėlesnio darbo santykiuose, taip pat nesikreipė į ieškovę operatyviai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbo netekimas yra „įprasta civilinės apyvartos rizika“, savaime nesudaranti pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnį. Toks vertinimas ignoruoja, kad apeliantas dirbo Sutarties sudarymo metu, o jo darbo praradimas 2023 m. gruodžio mėn. pabaigoje - netikėta, nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė, atitinkanti visus keturis CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo (apelianto) pozicija, kad vien darbo netekimas nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas ir pakeisti Sutarties vykdymo terminą. Sudarydamas paskolos sutartį atsakovas, kaip rūpestingas, apdairus ir sąžiningas asmuo, prisiėmė įprastą civilinės apyvartos riziką, susijusią su jo finansinės padėties pokyčiais, įskaitant galimą darbo vietos praradimą ar pajamų sumažėjimą. Darbo santykių pasibaigimas pats savaime nėra išimtinė, nenuspėjama ar nuo asmens valios visiškai nepriklausanti aplinkybė, kuri savaime iš esmės pakeistų šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą CK 6.204 straipsnio prasme ar suteiktu ieškovei kaip sutarties šaliai nepagrįstą ir perdėtiną pranašumą civiliniuose sutartiniuose santykiuose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti sutartį gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako susitarimu pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė, galima tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas tokiu būdu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-701/2018, 20–21 punktai).

Sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms reglamentuoja CK 6.204 straipsnis. CK 6.204 straipsnyje nustatyta sutarties pakeitimo galimybė tais atvejais, kai po jos sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgdama į kitose CK 6.204 straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti; šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo; kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą; jeigu per protingą terminą šalys nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą; teismas gali arba nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas, arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį, sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Taigi aptariamos normos taikymui būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus.

Tam, kad būtų galima taikyti CK 6.204 straipsnį ir šio straipsnio pagrindu pakeisti šalių laisva valia sudarytų ir galiojančių sutarčių sąlygas, privalo būti nustatytos pasikeitusios aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui, kurios nulėmė fundamentalų sutartinių prievolių disbalansą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-145-421/2018, 51 punktas; 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023, 37 punktas). Sutarties vykdymo suvaržymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-145-421/2018, 47 punktas).

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsakovas pirmosios instancijos teismo proceso metu reikalavimą dėl Sutarties įvykdymo pakeitimo grindė aplinkybe, kad jis neteko darbo, dėl ko negavo paskolos būstui, iš kurios planavo padengti skolą pagal ginčo Sutartį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie atsakovo gautas pajamas nustatė, kad atsakovo argumentai, jog nuo 2023 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2024 m. rugsėjo mėn. jis buvo bedarbis ir dėl to negalėjo vykdyti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nėra pagrįsti byloje esančiais objektyviais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui (apeliantui) nuo 2023 m. spalio 25 d. iki 2024 m. liepos 24 d. buvo mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka, kurios dydis 2024 m. sausio mėn. sudarė 1 156,50 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 1 156,50 Eur (įskaitant 39,88 Eur išmoką 2024 m. vasario 29 d.), 2024 m. kovo mėn. – 1 156,50 Eur, o 2024 m. balandžio 1–22 d. – 848,10 Eur, dėl ko ši aplinkybė nepatvirtina, kad atsakovo finansinė padėtis buvo itin prasta.

Kaip matyti, priešingai nei bando įteigti apeliantas, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2024 m. balandžio 23 d. atsakovas (apeliantas) atnaujino individualią veiklą, iš kurios 2024 m. balandžio–gruodžio mėn. kas mėnesį gaudavo apie 86–90 Eur pajamų, nuo 2024 m. balandžio 29 d. iki 2024 m. liepos 2 d. dirbo (duomenys neskelbtini), kur 2024 m. gegužės ir birželio mėn. gavo po 2 591,63 Eur darbo pajamų, o 2024 m. rugsėjo 2–6 d. dirbo (duomenys neskelbtini), už ką gavo 542,68 Eur darbo užmokestį. Be to, nuo 2024 m. rugsėjo 11 d. atsakovas įsidarbino (duomenys neskelbtini), kur jau 2024 m. spalio ir lapkričio mėn. gavo po 2 600,00 Eur darbo užmokestį, o nuo 2024 m. gruodžio 20 d. pradėjo dirbti ir (duomenys neskelbtini), kur vien už 2024 m. gruodžio mėn. gavo 915,33 Eur darbo pajamų. Vėlesniu laikotarpiu atsakovo pajamos dar labiau padidėjo – 2025 m. iš darbo (duomenys neskelbtini) jis nuolat gaudavo apie 2 600,00 Eur per mėnesį, o iš (duomenys neskelbtini) – nuo 3 478,26 Eur iki 5 739,13 Eur per mėnesį.

Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės paneigia apelianto apeliacinio skundo argumentus, kad laikinojo nedarbo laikotarpiu jis gavo nedarbo socialinio draudimo išmoką bei nedidelio dydžio pajamas iš epizodinės individualios veiklos, nedarbo išmoka (iki 1 156,50 Eur/mėn.) ir kelios dešimtys eurų iš individualios veiklos, kas objektyviai negalėjo pakeisti to fakto, kad jis neteko pastovių pajamų, kuriomis planavo padengti paskolą pagal Sutartį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis apie apelianto gautas pajamas 2023 – 2025 m., pagrįstai sprendė, kad nors atsakovo (apelianto) pajamos tam tikru laikotarpiu buvo sumažėjusios dėl darbo netekimo, tačiau jos nebuvo nutrūkusios, atsakovas (apeliantas) gaudavo nedarbo socialinio draudimo išmoką, vėliau – pajamas iš individualios veiklos bei darbo santykių, todėl vien darbo netekimo faktas savaime nepatvirtina, jog atsakovas (apeliantas) objektyviai negalėjo vykdyti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ar kad jo finansinės padėties pablogėjimas buvo toks esminis ir ilgalaikis, kad jam buvo objektyviai neįmanoma, bent iš dalies vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas) siekdamas, jog Sutartis būtų modifikuojama CK 6.204 straipsnio pagrindu, nenurodė tokių sutarties vykdymo suvaržymu laikomų aplinkybių, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kad iš esmės pasikeitė sutarties šalių pusiausvyra. Pareigą įrodyti esminės sutarties šalių pusiausvyros pasikeitimą tenka šaliai, kuri kreipėsi dėl sutarties modifikavimo, tačiau apeliantas apeliaciniu skundu nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų išvadų. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, darbo santykių pasibaigimas yra įprasta socialinė ir ekonominė rizika, kurią protingas ir rūpestingas asmuo turi numatyti prieš prisiimdamas didelės vertės finansinius įsipareigojimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, galimybė teismui daryti intervenciją į teisėtai sudarytą ir galiojančią sutartį bei vienašališkai keisti sutartį vienos iš šalių naudai po to, kai vien tik pasikeitė vienos iš sutarties šalių šaltinis iš kurio ji gauna pajamas (darbo santykiai, valstybės išmokos ar pajamos iš individualios veikos), kuriomis planavo padengti paskolą, o kitos aplinkybės nepasikeitė, būtų nesąžininga ir iškreiptų rebus sic stantibus (pasikeitusios aplinkybės) instituto prasmę.‏‏‎

Papildomai pažymėtina, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad jau 2024 m. birželio 1 d. ieškovė sudarė papildomą susitarimą dėl termino pratęsimo, kas apelianto įsitikinimu reiškia, kad jis nedelsdamas ėmėsi veiksmų spręsti dėl Sutarties sąlygų peržiūrėjimo iš karto po to, kai paaiškėjo, kad pirminis terminas negali būti įvykdytas. Vėlesnis 2025 m. rugpjūčio 1 d. kreipimasis buvo susijęs su nauju, antrą kartą pasikartojusiu suvaržymu (nesėkmingu būsto paskolos refinansavimu), o ne su pirminės aplinkybės (darbo netekimo) ignoravimu, bei tai, kad apeliantas teismo posėdyje nurodė norėjęs refinansuoti paskolą, o ne ją grąžinti tiesiogiai, neturi esminės reikšmės spręsti dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl Sutarties modifikavimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu šie apeliacinio skundo argumentai tėra apelianto gynybinė taktika, siekiant pateikti kitokį ginčo aplinkybių vertinimą nei kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir nustatė. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis jam nepalankiomis išvadomis nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir be motyvuoto vertinimo priteisė ieškovei 8 008,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši suma yra akivaizdžiai per didelė, neatitinkanti CPK 98 straipsnio ir Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) nustatytų kriterijų bei bylos sudėtingumo.

Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos II (toliau – ir LITEKO II) duomenimis nustatyta, kad ieškovė paskaičiuotas bylinėjimosi išlaidos sudaro teisinės paslaugos už ieškovės ieškinį, atsiliepimą į atsakovo pateiktą priešieškinį (2025-12-05), kurį jis dar du kartus tikslino (2025-12-30 ir 2026-01-19), taip pat atsakovas teismui teikė dokumentus, bei vyko du teismo posėdžiai (2026-03-30, 2026-06-10), kurių metu ieškovę atstovavo advokatas. Kaip matyti, ieškovės atstovas teikė pirmosios instancijos teismui paaiškinimus dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino.

Taip pat, ieškovė UAB „K.“ pateikė teismui įrodymus, kad patyrė 9 424,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 458,00 Eur žyminis mokestis ir 8 966,10 Eur teisinių paslaugų apmokėjimas (7 410,00 Eur (be PVM)): 3 705,00 Eur (be PVM) už ieškinio ir atsiliepimo į priešieškinį parengimą ir 3 705,00 Eur (be PVM) už: 1) Pasirengimas 2026-03-30 posėdžiui ir teismo posėdis – 3,5 val.; 2) Susipažinimas su atsakovo dokumentais ir konsultacijos klientui – 2 val.; 3) Susirašinėjimo medžiagos rinkimas ir teikimas teismui – 4,5 val.; 4) Pasirengimas 2026-06-10 posėdžiui ir teismo posėdis – 5 val.; 5) Konsultacijos klientui, pasirengimas ir 2026-06-16 posėdis – 4 val.

Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Pažymėtina, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio (Rekomendacijų 5 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tokios paslaugos, kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija, nelaikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Įvardytos paslaugos vertinamos kaip kitų paslaugų – atitinkamų procesinių dokumentų parengimo – sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas).

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės pateiktų įrodymų pagrįstumą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas Iš 2026 m. birželio 10 d. PVM sąskaitos faktūros serija 2RRP Nr. 109 nustatė, jog suteiktų teisinių paslaugų sumą yra 4 483,05 Eur (3 705,00 Eur be PVM). Kaip matyti iš išrašytos sąskaitos, ji išrašyta už 19 valandų darbą, todėl 1 valandos atstovo įkainis yra 235,95 Eur, kuris neviršija Rekomendacijose nustatyto 1 valandos įkainio – 252,68 Eur (2 526,80 Eur (2025 m. IV ketvirčio Bruto) x 0,1 = 252,68 Eur).

Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės patirtas teisinių paslaugų išlaidas atsižvelgdamas, ar jos kiekviena atskirai neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir 56 sprendimo punkte nurodytų kriterijų. Nustatė, kad ieškovės atstovas už konsultacijas klientui, pasirengimą ir 2026 m. birželio 16 d. posėdį paskaičiavo 4 val., nors pats 2026 m. birželio 16 d. posėdis truko 30 min., o baigiamosios kalboms, kaip nurodė pats ieškovės atstovas, jis jau buvo pasiruošęs 2026 m. birželio 10 d. teismo posėdžio metu. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, vertino, kad atstovas už pasiruošimą 2026 m. birželio 16 d. teismo posėdžiui ir patį posėdį negalėjo skaičiuoti daugiau nei 1,5 val.

Teismas taip pat vertino ieškovės atstovo paaiškinimus, jog už susirašinėjimo medžiagos rinkimą ir teikimą teismui paskaičiuotos 4,5 val. Vadovaujantis 56 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog informacijos rinkimas ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis, todėl apskaičiavo, jog prašymo surašymas ir pateikimas teismui pagrįstai galėjo užtrukti 1 val. Atsižvelgęs į tai, ieškovei priteisiamų išlaidų sumą pagal 2026 m. birželio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą sumažino ir priteisė iš dalies, t. y. už 13 val. – 3067,35 Eur (235,95 Eur x 13 val.).

Remiantis EŽTT praktika, nacionaliniai teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet taip pat įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022).

Esminis principas, kuriuo paremtos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“, ir šios taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo klausimą, remdamasis byloje pateiktomis sąskaitomis faktūromis, bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Byloje ieškovė pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, ieškovei advokato išrašytose sąskaitose faktūrose yra nurodyti jų apmokėjimo terminai, byloje nėra duomenų, jog ieškovei teisinės paslaugos buvo teikiamos neatlygintinai. Aplinkybė, jog pasak apelianto byla nėra sudėtinga dėl ko, neturėtų būtų apmokėtos tokio dydžio suteiktos teisinės paslaugos, savaime nepaneigia ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo ir nesudaro pagrindo, įvertinus byloje esančius duomenis, šių išlaidų ieškovei nepriteisti.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė šios patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar tikslinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos sprendžiant panašaus pobūdžio ginčus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio panaikinti, remiantis atsakovo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, nėra pagrindo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės teisinės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, kitos šalies prašymu gali būti priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinio skundo parengimą ieškovė UAB „K.“ sumokėjo 1210,00 Eur. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas, nelaikytinos per didelėmis, todėl visa apimtimi priteistinos iš atsakovo ieškovės naudai (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „K.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 1210,00 Eur (vienas tūkstantis du šimtai dešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.