- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-12
- Bylos Nr.
- e3K-3-124-421/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00101-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Teisėjai
- Danguolė Bublienė (pirm.), Egidija Tamošiūnienė, Donatas Šernas (pran.)
- Ieškovas
- "Energijos skirstymo operatorius"
- Atsakovas
- L. P.
- Kategorijos
- 2.6.11.5Energijos pirkimas–pardavimas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės), Donato Šerno (pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovui L. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos leistinosios naudoti galios dydžio nustatymą, kai tarp šalių nėra sudaryta rašytinė elektros pirkimo–pardavimo sutartis, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3 009,08 Eur skolą už su elektros energijos persiuntimu susijusias paslaugas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad tiekė elektros energiją ir teikė elektros energijos persiuntimo paslaugą bei kitas su tuo susijusiais paslaugas, galią ir reaktyviąją energiją atsakovui priklausančioms inventoriaus remonto dirbtuvėms, esančioms (duomenys neskelbtini), (toliau – Dirbtuvės, Objektas). Objektas yra komercinės paskirties, jam yra rezervuota 29 kW galia, todėl atsakovas yra priskiriamas prie antrosios grupės vartotojų, kurie privalo mokėti galios dedamosios mokestį net tuomet, kai elektros energija faktiškai nevartojama. Ieškovė 2024 m. liepos 30 d. gavo UAB „Eglė“ prašymą nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir pašalinti Objektą iš sutarties. Darbuotojas, nuvykęs į vietą, patikslino Objekto adresą ir savininką, parengė Elektros energijos persiuntimo paslaugos nebuitiniam klientui sutartį ir išsiuntė atsakovui. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Objektas nuosavybės teise atsakovui priklauso nuo 2022 m. balandžio 7 d., už šį laikotarpį yra perskaičiuotas galios dedamosios mokestis. Nustatant, ar elektros energija vartojama asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, atsižvelgiama į objekto, kuriame planuojama vartoti elektros energiją, paskirtį, įvertinus nekilnojamojo turto registruose esančius įrašus apie objekto naudojimo paskirtį. Objekte leistinoji naudoti galia yra 29 kW, todėl Objektas buvo priskirtas antrajai vartotojų grupei, kuriai taikomo tarifo dalis yra galios dedamoji. Galios dedamosios mokestis yra skaičiuojamas ir privalo būti sumokėtas už teikiamą leistinosios naudoti galios rezervavimo paslaugą, t. y. nepriklausomai nuo to, ar objekte elektra yra vartojama, elektros energijos tinklas yra techniškai paruoštas bet kuriuo metu tiekti objektui suteiktą elektros galią.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2025 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovei 612,93 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas nurodė, kad atsakovas neginčijo, jog jam priklausančioms Dirbtuvėms buvo rezervuota leistinoji galia, galimybę vartoti elektros energiją turėjo visu laikotarpiu, jo įrenginiai buvo prijungti prie elektros tinklų ir dėl jų atjungimo atsakovas jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostę santykiai atitinka elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius ir atsakovui kyla pareiga atsiskaityti pagal šią sutartį.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovo priskyrimo vartotojų grupei, nurodė, kad atsakovas yra fizinis asmuo, tačiau jam priklausančios Dirbtuvės skirtos žemės ūkio produkcijai tvarkyti, o ne asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Dirbtuvių paskirties grupė – žemės ūkio; pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio produkcijai tvarkyti. Statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad Dirbtuvės yra nesuformuotame sklype, greta gyvenamųjų namų nėra (https://regia.lt/map/regia2). Atsakovas pateikė duomenis, jog Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos neturi duomenų apie laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 7 d. Dirbtuvių adresu registruotą ūkinės komercinės veiklos vykdymo vietą. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog statinyje vykdoma veikla neatitinka viešuose registruose nurodytos jo paskirties ar netgi jokia veikla statinyje nevykdoma, nesudaro pagrindo vertinti pastatą kaip turintį kitą negu išviešintoji paskirtį.
Teismas pažymėjo, kad netgi tuo atveju, jei atsakovas vertino save kaip buitinį vartotoją, būdamas rūpestingas ir atsakingas nekilnojamojo turto savininkas, jis turėjo suprasti, jog, įgijus nekilnojamąjį turtą, jam atsiranda pareiga atsiskaityti už tiekiamą elektros energiją, net ir nevartojant energijos, mokėti mėnesio mokestį, kadangi jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis taip pat laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.384 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsakovas jokių mokesčių nuo Dirbtuvių įsigijimo nemokėjo, jų dydžiu nesidomėjo.
Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Objekto nuosavybės teisės įgijimo kreiptis į tiekėją dėl naujos sutarties sudarymo, tačiau to laiku nepadarė. Atsakovo nesutikimas su ieškiniu iš esmės grindžiamas aplinkybe, jog jam nebuvo žinoma apie tai, kokios kategorijos vartotoju jis laikomas, taip pat kokio dydžio tarifai jam taikomi. Tinkamai įvykdžius pareigą, įtvirtintą Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 49 punkte, šios aplinkybės atsakovui būtų tapusios žinomos ir veiksmų, kurių ėmėsi sužinojęs apie susidariusį įsiskolinimą, jis būtų galėjęs imtis anksčiau, t. y. kreiptis dėl leistinosios galios sumažinimo ir taip išvengti 29 kW leistinosios galios rezervavimo jo Objektui. O ieškovė šią galią galėjo perskirstyti kitiems vartotojams pagal jų pateiktus prašymus.
Teismas nurodė, kad nustačius, jog dėl Dirbtuvių tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, atsakovui kyla pareiga sumokėti ieškovei elektros energijos tarifo sudedamąją dalį – galios dedamąją. Tačiau, nesant tarp šalių sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovo pareigos apimtis leistinos naudoti galios dydžio aspektu turi būti nustatyta taikant sutarties spragų užpildymo institutą.
Teismas nurodė, jog ieškovė neginčijo aplinkybės, kad atsakovui sąskaitos laiku nebuvo teikiamos, už laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 7 d. perskaičiavimas atliktas tik 2024 m. rugsėjo 5 d. Ieškovės atsakovui nurodytos mokėtinos sumos pateiktos neaiškiai: ieškovė 2024 m. rugsėjo 17 d. suformavo atsakovui įspėjimą dėl skolos, nurodė, jog neapmokėta suma yra 105,27 Eur; 2025 m. sausio 16 d. įspėjime dėl skolos nurodė, jog neapmokėta suma yra 120,86 Eur. 2025 m. sausio 31 d. ieškovė atsakovui suformavo elektros energijos persiuntimo išplėstinę skaičiuotę, pagal kurią mokėtina suma 244,63 Eur. Taigi ieškovė tinkamai nevykdė Taisyklių 50.19 papunktyje įtvirtintos pareigos sudaryti tinkamas ir pakankamas sąlygas vartotojų prieigai prie informacijos ir duomenų apie mokėjimus už jiems suteiktas su elektros energijos persiuntimu susijusias paslaugas.
Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas Dirbtuvėse elektros energijos nenaudojo. Ieškovės pateiktose sąskaitose apskaičiuoti tik galios dedamosios mokesčiai. Atsakovo atstovė kreipėsi dėl sąskaitų perskaičiavimo, galios mažinimo iki 5 kW, tačiau ieškovės atstovai bendradarbiavo nepakankamai. Atsakovo pateiktos jo atstovės susirašinėjimo su ieškovės atstovais kopijos, atsakovo atstovės 2025 m. kovo 4 d., 2025 m. kovo 19 d. raštai ieškovei, atsakovo 2025 m. balandžio 7 d. sutartis su UAB ,,Ignitis“, taip pat aplinkybė, kad atsakovas faktiškai jokios veiklos Dirbtuvėse nevykdė, elektros energijos nenaudojo, leidžia teismui vertinti, kad atsakovui Objekte reikalinga leistinoji galia buvo ne didesnė nei 5 kW. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė atsakovui Elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo nebuitiniam klientui sutartį suformavo tik 2024 m. rugpjūčio 1 d. Sutarties sąlygos dėl leistinosios galios su atsakovu ieškovė individualiai nederino ir apie tokią sąlygą atsakovo neinformavo.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, atsakovo elektros vartojimo poreikius, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, nusprendė, kad leistinoji naudoti galia, nustatoma taikant sutarties spragų užpildymo institutą, yra 5 kW.
Teismas nurodė, kad, perskaičiuojant elektros energijos kiekius, elektros energijos persiuntimo ir kitų su tuo susijusių paslaugų vertes, atsiskaitoma vartotojui perskaičiuojamu laikotarpiu nustatytomis kainomis ir tarifais (Taisyklių 130.14 papunktis). Galios dedamosios kaina antrosios grupės vartotojams – 3 Eur/kW per mėn. be PVM. Teismui sprendžiant, kad leistinoji galia Objekte ne daugiau nei 5 kW, atsakovo mokėtina suma per mėnesį už jam rezervuotą leistinąją galią sudaro 18,15 Eur (5 × 3 + 21 proc.). Už laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 7 d. iki 2025 m. sausio 31 d., t. y. už 33,77 mėn., mokėtina suma sudaro 612,93 Eur (18,15 × 33,77).
Teismo vertinimu, atsakovo prievolė atsiskaityti su ieškove neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Ieškovė nepateikė atsakovui laiku ir nedviprasmiškų duomenų apie būtinus mokėjimus, nepakankamai bendradarbiavo, atsakovui siekiant sumažinti leistinąją rezervuotą galią Objekte, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neturi prieigos prie ESO savitarnos sistemos, yra vyresnio amžiaus. Todėl atsakovas nuo prievolės mokėti delspinigius kreditorei atleistinas, vadovaujantis CK 6.259 straipsnio nuostatomis.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2025 m. gruodžio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovas nėra pasirašęs elektros energijos sutarties, tačiau jo įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų, atsakovas turėjo galimybę naudoti elektros energiją, o byloje nėra duomenų apie tai, kad jis buvo išreiškęs valią apskritai nutraukti elektros energijos tiekimą Dirbtuvėms. Atsakovo Dirbtuvėms taip pat rezervuota leistinoji galia. Tai, jog atsakovas nesiekė, kad Dirbtuvėms apskritai būtų atjungtas elektros energijos tiekimas, pagrindžia ir atsakovo atstovės kreipimasis į ieškovę su prašymu sumažinti elektros energijos galią iki 5 kW. Atsakovo valios nebuvimą nutraukti elektros energijos tiekimą pagrindžia ir jo atstovės siųsti pranešimai dėl susidariusios situacijos išsprendimo, juose, be kita ko, prašoma sumažinti elektros energijos galią, sudaryti sutartį su atsakovu kaip su buitiniu vartotoju ir kt. Taigi, aptartos aplinkybės pagrindžia aiškiai išreikštą atsakovo valią (nesiimtus aktyvius veiksmus) dėl Dirbtuvių atjungimo nuo energijos tiekimo tinklų, o tai sudaro pagrindą spręsti, jog tarp ieškovės ir atsakovo, kuriam priklausančios Dirbtuvės yra prijungtos prie elektros tiekimo tinklų, egzistuoja sutartiniai santykiai dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo, savininkui valią išreiškus konkliudentiniais veiksmais.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vien tai, jog Dirbtuvėse vykdoma veikla neatitinka viešuose registruose nurodytos jų paskirties ar apskritai jose nėra vykdoma jokia veikla, nesudaro pagrindo Dirbtuvių laikyti turinčiomis kitą paskirtį nei nurodytoji viešame registre. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė, turėdama duomenis apie Dirbtuvių paskirtį ir neturėdama kitų pagrįstų duomenų, kurie sudarytų pagrindą atsakovą vertinti kaip buitinį vartotoją, atsakovą pagrįstai priskyrė prie antrosios vartotojų grupės.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jeigu atsakovas būtų laiku įgyvendinęs Taisyklių 49 punkte įtvirtintą pareigą, tiek apie tai, jog yra priskirtas prie antrosios grupės vartotojų, tiek ir apie Dirbtuvėms rezervuotą 29 kW leistiną galią jis būtų sužinojęs gerokai anksčiau. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, aktyvių veiksmų dėl galios sumažinimo iki 5 kW buvo imtasi tik ieškovei kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl galios dedamosios mokesčio dydžio, nurodė, kad, atsakovą priskyrus prie antrosios grupės vartotojų, pagal teisinį reglamentavimą jam tenka pareiga mokėti ir galios dedamąjį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, nesant sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovo pareigos apimtis leistinos naudoti galios dydžio aspektu turi būti nustatyta taikant sutarties spragų užpildymo institutą. Taikant šį institutą, atsakovo vartojimo poreikius, taip pat ir bendruosius civilinės teisės principus atitinka būtent 5 kW galia, kuri ir paties atsakovo vertinimu pagal jo išreikštą poziciją ieškovei siųstuose pranešimuose buvo reikalinga. Ieškovės argumentai, jog atsakovui buvo nurodomi atliktini veiksmai galiai sumažinti, tačiau jis tuo nepasinaudojo, neturi teisinės reikšmės, nes, viena vertus, atsakovui nebuvo aišku, kur savitarnoje surasti ir užpildyti atitinkamo pobūdžio paraišką (tai taip pat buvo nurodoma ieškovės atstovui), kita vertus, galios sumažinimo aplinkybė turėtų reikšmės vėlesniems mokėjimams, tačiau ne skolos susidarymo laikotarpiui.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinkant su tuo, jog atsakovui skolos susidarymo laikotarpiu buvo reikalinga 5 kW leistinoji galia Dirbtuvėse, pirmosios instancijos teismas pagal tai perskaičiavo atsakovui mokėtiną sumą. Byloje nėra ginčo dėl laikotarpio, taikytino tarifo skaičiuojant susidariusią skolą, šalys neginčija teismo atliktų skaičiavimų. Taigi, nesant ginčo dėl skaičiavimo principo, apeliacinės instancijos teismas dėl atliktų skaičiavimų išsamiau nepasisakė, laikydamas, kad jie atlikti teisingai.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog prie to, kad atsakovas neįvykdė prievolės atsiskaityti su ieškove, prisidėjo ir pati ieškovė: ji laiku nepateikė duomenų apie būtinus atlikti mokėjimus, nepakankamai bendradarbiavo su atsakovu, teikdama jam informaciją dėl susiklosčiusios situacijos bei galimybių susimažinti leistinąją rezervuotą galią, neinformavo apie atsakovui priimtinus būdus susimažinti leistinąją rezervuotą galią Dirbtuvėse, juolab kad atsakovas nurodė nesinaudojantis elektronine bankininkyste ir neturintis prieigos prie savitarnos sistemos. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog minėtos aplinkybės sudaro pagrindą atsakovą atleisti nuo prievolės mokėti delspinigius kreditorei CK 6.259 straipsnio pagrindu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai: priteisti iš atsakovo 3 009,08 Eur skolą už elektros energiją, galią bei suteiktą elektros energijos persiuntimo paslaugą ir reaktyviąją (sunaudotą ir (ar) į ieškovės tinklą perduotą) energiją (toliau – elektros energija), susidariusią nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. sausio 30 d., 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai padarė materialiosios teisės normų pažeidimą – nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui kyla pareiga mokėti tik dalį leistinosios naudoti galios dedamosios mokesčio, ignoruodami visiškai priešingą teisinį reguliavimą, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos praktiką taikant minėtą teisinį reguliavimą. Atsakovas nuo 2022 m. yra Objekto savininkas ir Objektą įsigijo su jam rezervuota 29 kW galia, o elektros atvadas Objekte nėra demontuotas, todėl laikytina, kad tarp šalių yra susiklostę teisiniai elektros energijos paslaugų teikėjo (ieškovės) ir vartotojo (atsakovo) santykiai. Pažymėtina, kad leistinosios naudoti galios nustatymas yra siejamas ne su elektros, kaip vienos iš energijos rūšių, konkrečiu suvartotu kiekiu, o su objektu, kuriam rezervuota atitinkama leistinoji naudoti galia. Kaina už elektros energiją, kaip visuma, susideda iš atskirų dedamųjų – elektros energijos dedamosios ir galios dedamosios, o pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, galios dedamoji mokama nepriklausomai nuo vartotojo (objekto savininko ar kito teisėto objekto naudotojo) suvartotos elektros energijos kiekio, elektros energijos vartojimo fakto ir sutarties sudarymo fakto. Todėl antrosios ir trečiosios grupės vartotojams – objekto savininkams, nepriklausomai nuo to, kad nėra sudaryta sutartis, taip pat net jei elektros energija objekte faktiškai nėra naudojama, kol nėra demontuotas elektros atvadas, tenka pareiga mokėti galios dedamosios mokestį. Galios dedamosios mokestis mokamas už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo bei elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto tol, kol elektros atvadas objekte nėra demontuotas. Šios nuostatos aiškiai ir imperatyviai įtvirtintos teisiniame reguliavime, tačiau apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepakankamai bendradarbiavo su atsakovu, sumažino leistinąją naudoti galią, nors minėti teisės aktai nenustato išimčių ir galimybių, kad teikiama galios mažinimo paslauga būtų atliekama nemokamai ir nepateikus paraiškos, retrospektyviai. Atmestinas ir argumentas, kad atsakovas nežinojo, kokia galia yra rezervuota. Atsakovas buvo UAB „Eglė“ direktorius, o ši įmonė iki tol naudojosi Objektu ir mokėjo už leistinąją naudoti galią.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos – nepagrįstai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021, taip pat 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017 suformuluotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 kasacinis teismas jau yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisykles tiems atvejams, kai rašytinė sutartis dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo nėra sudaryta, tačiau operatorius vartotojui yra rezervavęs leistiną naudoti galią. Šios kasacinio teismo suformuluotos taisyklės nepagrįstai buvo ignoruotos skundžiamame procesiniame sprendime. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017 kasacinis teismas ne tik yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisykles tiems atvejams, kai rašytinė sutartis dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo nėra sudaryta, tačiau operatorius vartotojui yra rezervavęs leistiną naudoti galią, bet ir pasisakęs dėl tokio reguliavimo bei praktikos pagrįstumo – būtinybės diferencijuoti buitinius vartotojus, kurie nemoka galios dedamosios mokesčio, ir nebuitinius vartotojus, kurie privalo mokėti galios dedamosios mokestį. Bylą nagrinėję teismai pripažino, jog tarp šalių susiklostė sutartiniai elektros energijos tiekimo ir vartojimo santykiai. Ir nors konkrečiu ginčo laikotarpiu elektros energijos tiekimas Objektui buvo nutrauktas, tai nepašalina atsakovo, kaip nebuitinio vartotojo, pareigos mokėti leistinosios naudoti galios dedamosios mokestį.
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo ir nuo kitų Lietuvos teismų (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3072-603/2025; 2025 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1810-614/2025; Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-356-372/2025; 2025 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-29-368/2025; Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-84-544/2025), nagrinėjusių bylas apeliacine tvarka, suformuotos naujausios teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nagrinėjant ginčus dėl nebuitinio vartotojo pareigos mokėti mokestį už galios dedamąją. Kasacinio teismo praktikoje suformuotos pozicijos yra laikomasi ginčo situacijai analogiškose kitose bylose teismų praktikoje; teisinis reguliavimas ar faktinės tokio pobūdžio teisinių santykių aplinkybės nėra esmingai pakitusios, todėl nekilo jokio poreikio skundžiamu sprendimu formuoti naują teismų praktiką.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Vien tik formalus Objekto prijungimo prie elektros tinklų faktas negali būti absoliutus ir pakankamas pagrindas skaičiuoti bet kokio dydžio mokėjimus neribotą laikotarpį, nevertinant individualių situacijos aplinkybių. Taisyklėse įtvirtinta atsakovo, kaip Objekto naujojo savininko, pareiga per 5 kalendorines dienas (bet ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų) nuo Objekto įsigijimo kreiptis į tiekėją ir (ar) operatorių dėl naujų elektros energijos pirkimo–pardavimo ir (ar) elektros energijos persiuntimo sutarčių sudarymo. Tačiau tų pačių Taisyklių 17, 58.1 punktuose įtvirtinta vartotojo pareiga sudaryti sutartis yra prieš pradedant vartoti elektros energiją. Atsakovas elektros energijos niekada nevartojo (to neginčija ir ieškovė), tad pareiga sudaryti sutartis jam neiškilo. Tačiau net ir laikant priešingai, sutarties nesudarymas laiku neturi sukelti neproporcingų pasekmių vartotojui, kuriam dabar kaip bausmė uždedamas galios mokestis, nors šis vartotojas atitinka buitinio vartotojo požymius.
Atsakovas įsitikinęs, kad jis turėjo būti laikomas buitiniu vartotoju, kuriam netaikoma pareiga mokėti mokestį už leistinosios galios dedamąją. Nustatant, ar elektros energija vartojama asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, atsižvelgiama į objekto, kuriame planuojama vartoti elektros energiją, paskirtį, įvertinus nekilnojamojo turto registruose esančius įrašus apie objekto naudojimo paskirtį. Buitiniu elektros energijos vartotoju laikomas fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su ūkine komercine ar profesine veikla, bei nurodytus kriterijus atitinkantis juridinis asmuo. Atsakovas atitinka visas šias sąlygas: jis yra fizinis asmuo, Objektas naudojamas asmeniniams (namų) poreikiams, o ne profesinės ar komercinės veiklos tikslams, yra pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma, patvirtinanti, kad jokia komercinė veikla tuo adresu nevykdoma, bei duomenys, kad Objekte elektra nenaudojama, o atsakovas su nepriklausoma elektros tiekėja UAB „Ignitis“ nuo 2025 m. balandžio 7 d. yra sudaręs elektros energijos sutartį kaip buitinis vartotojas. Visa tai taip pat patvirtina, kad atsakovas atitinka buitinio vartotojo pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies sąvoką, jis turi būti laikomas buitiniu vartoju, kuriam galios dedamosios mokestis neturėjo būti skaičiuojamas.
Šalies argumentai
Ieškovė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neva leido retrospektyviai mažinti leistinąją naudoti galią. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė ne abstraktų galios mažinimo klausimą, o konkretaus ieškovo reikalavimo pagrįstumą konkrečioje situacijoje. Byloje buvo nustatyta, kad tariamas įsiskolinimas buvo apskaičiuotas retrospektyviai, atsakovas nebuvo tinkamai informuojamas, ieškovė ilgą laiką nesiėmė aktyvių veiksmų, atsakovas elektros energijos faktiškai nevartojo. Ieškovė kasaciniame skunde nutyli šių aplinkybių visumą ir dirbtinai pateikia ginčą kaip abstraktų teisės aiškinimo klausimą. Be to, ieškovė kasaciniame skunde nurodo naujas faktines aplinkybes, kad atsakovas buvo UAB „Eglė“ direktorius, ši įmonė iki tol naudojosi Objektu ir mokėjo mokestį už leistinąją galią. 5 kW dydis nebuvo teismo nustatytas savavališkai ar abstrakčiai. Kaip nustatyta skundžiamame procesiniame sprendime, pats atsakovas nuosekliai siekė sumažinti galią iki 5 kW, teikė dėl to prašymus ieškovei ir nurodė, kad būtent tokia galia atitinka jo realius poreikius. Teismas šias aplinkybes vertino atsižvelgdamas į ieškovės nebendradarbiavimą ir taikė sutarties spragų užpildymo institutą.
CK 6.259 straipsnio 2 dalis nustato pareigą kreditoriui veikti taip, kad nebūtų didinami jo patirti nuostoliai. Ieškovė kasaciniame skunde ignoruoja aplinkybę, kad ji pati savo veiksmais ir neveikimu tiesiogiai prisidėjo prie tariamos skolos susidarymo bei jos dydžio augimo. Ieškovė daugiau nei dvejus metus aktyviai nesprendė situacijos, neteikė atsakovui sąskaitų, aiškios informacijos, nepateikė perskaičiavimo akto, nesiaiškino realios Objekto naudojimo situacijos, nesiėmė veiksmų galiai optimizuoti ir tik po ilgo laikotarpio retrospektyviai pateikė didelės apimties reikalavimą. Ieškovė pripažįsta, kad informaciją apie savininko pasikeitimą gavo tik 2024 m. liepos 30 d., nors Objektas atsakovui priklausė nuo 2022 m. balandžio 7 d. Taigi reikšminga tariamo įsiskolinimo dalis susidarė būtent dėl pačios ieškovės neveikimo. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atmestas. Ieškovė, būdama profesionali energetikos rinkos dalyvė, turėjo visas galimybes operatyviai įvertinti situaciją, informuoti atsakovą, laiku spręsti dėl galios ir užkirsti kelią tariamo įsiskolinimo augimui, tačiau šių veiksmų neatliko. Atsakovas, būdamas fizinis asmuo ir neprofesionalus energetikos rinkos dalyvis, objektyviai priklausė nuo ieškovės suteikiamos informacijos, paaiškinimų bei bendradarbiavimo. Tačiau ieškovė ilgą laiką aktyviai nesprendė situacijos, neinicijavo aiškaus ir operatyvaus galios optimizavimo proceso, neteikė aiškios arba neteikė bet kokios informacijos apie galimas pasekmes, faktiškai leido tariamam įsiskolinimui augti.
Šalies argumentai
Ieškovė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos civilinėse bylose Nr. e3K-3-234-701/2021 ir Nr. e3K-3-414-421/2017. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas šia praktika vadovavosi. Ieškovė selektyviai cituoja kasacinio teismo praktikos dalį ir ignoruoja jos dalį, kurioje akcentuojamas individualus situacijos vertinimas. Ieškovės nurodomos apygardų teismų nutartys nesudaro vienodos ir besąlygiškai taikytinos praktikos analogiškoms byloms, kadangi kiekvienoje jų buvo vertinamos individualios faktinės aplinkybės, kurios iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos situacijos. Pirmosios instancijos teismas pats nurodė, kad leistinosios naudoti galios dydžio aspektu turi būti taikomas sutarties spragų užpildymo institutas ir vertinami konkretūs atsakovo poreikiai bei reikšmingos aplinkybės. Ieškovė, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, be kita ko, remiasi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-3072-603/2025, t. y. ta pačia nutartimi, kurią šiuo kasaciniu skundu ir skundžia. Sunku suvokti teisinius motyvus, kai, viena vertus, prašoma šį teismo sprendimą panaikinti savo teikiamu kasaciniu skundu, kita vertus, remiamasi juo kaip jau suformuota teismų praktika, kuria reikia vadovautis sprendžiant ginčą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl elektros energijos leistinosios naudoti galios dydžio nustatymo, kai tarp šalių nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis
Energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taikomos ir sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis).
Remiantis CK 6.383 straipsnio 1 dalimi, pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nurodytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje nustatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.
Taigi elektros energijos vartotojo prievolių tiekėjui pagrindas – elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kuriai pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką sudaryti pakanka veiksnių šalių susitarimo ir valios išreiškimo. Tokią valią šalys gali išreikšti ir sudarydamos rašytinės formos sutartį, ir žodžiu, ir konkliudentiniais veiksmais. Todėl aplinkybė, kad asmenys nėra sudarę rašytinės formos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, nesudaro pagrindo teigti, kad jie nėra saistomi energijos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių. Tokiu atveju būtina nustatyti, ar asmenys nėra išreiškę valios sudaryti sutartį kita forma, įskaitant ir valios išreiškimą konkliudentiniais veiksmais. Atsižvelgiant į elektros energijos tiekimo ypatumus ir į energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdį, tokia sutarties šalių valia yra išreiškiama energijos tiekėjui ir vartotojui sutikus nustatyta tvarka prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 25 punktą; 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-1120/2026 20 punktą).
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo, atsakovui valią išreiškus konkliudentiniais veiksmais. Ši aplinkybė šalių nėra ginčijama. Byloje taip pat konstatuota, jog atsakovas priskirtinas prie antrosios grupės nebuitinių vartotojų, kuriems tenka pareiga mokėti galios dedamosios mokestį. Nors atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodo argumentus, jog jis nepagrįstai priskirtas prie nebuitinių vartotojų, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neteikė kasacinio skundo, laikytina, kad ši teismų nustatyta aplinkybė nėra kvestionuojama, todėl nustatyta.
Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl leistinosios naudoti galios dydžio, kai galia Objektui buvo rezervuota ankstesnio savininko, o su naujuoju savininku (atsakovu) rašytinė elektros pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad atsakovas nuo 2022 m. yra Objekto savininkas ir Objektą įsigijo su jam rezervuota 29 kW galia. Objektui yra suteikiama leistinoji naudoti galia, pirmą kartą prijungiant elektros įrenginius, įrengtus Objekte, prie ieškovės skirstomųjų tinklų. Objektui rezervuota atitinkama leistinoji naudoti galia ir ji negali būti keičiama ar panaikinama be sutarties šalies prašymo (valios). Taigi, ieškovė atsakovo pareigą mokėti už Objektui rezervuotą 29 kW galią iš esmės kildina iš to, kad ankstesnio savininko sutartimi Objektui buvo rezervuotas toks dydis ir atsakovas, įsigijęs Objektą, perėmė Objektui rezervuotą galią ir turi pareigą už tokio dydžio galią sumokėti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014). Dėl šios priežasties vien tai, kad ankstesnis savininkas Objektui rezervavo 29 kW galią, nereiškia, kad naujasis savininkas turi būti saistomas tokios pat leistinosios naudoti galios dydžio, jei byloje nėra duomenų, kad ginčo šalys aiškiai dėl tokio dydžio susitarė.
Remiantis CK 6.195 straipsniu, jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas gali nustatyti antraeiles sutarties sąlygas, jei šalys dėl jų nesusitarė, bet jos reikalingos sutarčiai vykdyti, tačiau svarbu tai, kad sutarties spragų užpildymas nepažeistų teisės normų reikalavimų ir neiškreiptų šalių ketinimų, sudarytos sutarties esmės ir tikslų; teismas negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurios prieštarautų faktiniam šalių susitarimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2012; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021, 32 punktas).
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad kasacinio teismo praktikoje, aiškinant elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kai sutartiniai santykiai susiklosto konkliudentinių veiksmų pagrindu, pasisakyta, jog, nesant sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, šios pareigos apimtis leistinos naudoti galios dydžio aspektu nėra nustatyta, todėl teismų, nustačius tarp šalių susiklosčiusius energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, turėtų būti nustatyta taikant sutarties spragų užpildymo institutą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 30 punktą). Taigi, tais atvejais, kai elektros energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai susiklosto konkliudentinių veiksmų pagrindu ir byloje nėra duomenų apie šalių sutartą leistinosios naudoti galios dydį, jis nustatomas taikant sutarties spragų užpildymo institutą (CK 6.195 straipsnis).
Ieškovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė nepakankamai bendradarbiavo su atsakovu, sumažino leistinąją naudoti galią, nors teisės aktai neįtvirtina išimčių ir galimybių, kad teikiama galios mažinimo paslauga būtų atliekama nemokamai ir nepateikus paraiškos, retrospektyviai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo kasacinio skundo argumentu.
Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, jog teismai, vadovaudamiesi minėta kasacinio teismo praktika ir atsižvelgdami į tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, leistinosios naudoti galios dydžiui nustatyti taikė sutarties spragų užpildymo institutą. Kaip jau nurodyta šioje nutartyje, byloje nesant duomenų, jog šalys sulygo dėl konkretaus leistinosios galios dydžio, bylą nagrinėję teismai tam, kad išspręstų ieškinio reikalavimą dėl skolos, susidariusios dėl nesumokėto galios dedamosios mokesčio, priteisimo iš atsakovo, turėjo taikyti sutarties spragų užpildymo institutą ir nustatyti atsakovo individualius elektros vartojimo poreikius atitinkančią leistinąją naudoti galią. Teismas, siekdamas užpildyti šalių sutarties spragą dėl leistinosios naudoti galios, turi tirti ir, atsižvelgdamas į CK 6.195 straipsnyje nustatytus kriterijus bei įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, nustatyti, koks pagrįstas leistinosios naudoti galios dydis turėjo būti nustatytas atsižvelgiant į individualius objekto savininkės elektros vartojimo poreikius, turėtų analizuoti ir įvertinti, ar objekto savininkės nuosavybės teise valdomam objektui jau buvo nustatyta leistinoji naudoti galia, kokie galėjo būti objekto savininkės elektros energijos vartojimo minėtame objekte pagrįsti poreikiai, techninės galimybės, ir kitas su leistinosios naudoti galios dydžiu nustatymu susijusias reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 33 punktą).
Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl minėtos spragos sutartyje užpildymo, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta aplinkybe ir padaryta išvada, jog atsakovo vartojimo poreikius, o kartu ir bendruosius civilinės teisės principus atitinka būtent 5 kW galia. Šią išvadą bylą nagrinėję teismai padarė atsižvelgdami į šias aplinkybes: Objekte elektros energija nebuvo naudojama; ieškovės pateiktose sąskaitose apskaičiuoti tik galios dedamosios mokesčiai; atsakovo atstovė kreipėsi į ieškovę dėl sąskaitų perskaičiavimo ir kartu galios sumažinimo iki 5 kW; ieškovė (jos atstovas) nepakankamai bendradarbiavo su atsakovu, nesiekė padėti atsakovui išspręsti susidariusios situacijos, o pateikė iš esmės lakoniško pobūdžio atsakymus su nurodomu teisiniu reglamentavimu; elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo nebuitiniam klientui sutartis suformuota tik 2024 m. rugpjūčio 1 d., o jos sąlyga dėl leistinosios galios su atsakovu individualiai nederinta ir atsakovas apie tokią sąlygą neinformuotas. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai nagrinėjamu atveju ne sumažino leistinosios naudoti galios dydį retrospektyviai, o, taikydami sutarties spragų užpildymo institutą, nustatė pagrįstą leistinosios galios dydį, atsižvelgdami į individualius atsakovo poreikius ir kitas reikšmingas aplinkybes, suformuluotas kasacinio teismo praktikoje.
Ieškovė, siekdama pagrįsti savo kasacinio skundo reikalavimus, kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos – nepagrįstai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 suformuluotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiuo kasacinio skundo argumentu. Priešingai, iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 pateiktais išaiškinimais, kurių pagrindu ir taikė sutarties spragų užpildymo institutą, spręsdamas klausimą dėl leistinosios naudoti galios dydžio nustatymo.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos – nepagrįstai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017 suformuluotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, jog būtina diferencijuoti buitinius vartotojus, kurie nemoka galios dedamosios mokesčio, ir nebuitinius vartotojus, kurie privalo mokėti galios dedamosios mokestį. Kaip minėta šios nutarties 27 punkte, bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog atsakovas priskirtinas prie antrosios grupės nebuitinių vartotojų, kuriems tenka pareiga mokėti galios dedamosios mokestį. Todėl kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017 suformuluotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, laikytini nepagrįstais.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir bylos procesinės baigties
Ieškovė, nesutikdama su skundžiama apeliacinės instancijos nutartimi, taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kitų Lietuvos teismų, nagrinėjančių bylas dėl nebuitinio vartotojo pareigos mokėti galios dedamosios mokestį apeliacine tvarka, suformuotos naujausios teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Taigi, nagrinėjamoje byloje taip pat keliamas klausimas dėl netinkamo horizontaliųjų precedentų taisyklių laikymosi. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs. Kita vertus, kasacinio teismo ne kartą nurodyta ir tai, kad kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas; kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, nenustačiusi vertikalaus precedento pažeidimo, atskirai nepasisako dėl horizontaliųjų apeliacinės instancijos teismo precedentų santykio ir galimos jų kolizijos. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovė nepagrindė apeliacinės instancijos teismo netinkamo materialiosios teisės normų, įtvirtinančių leistinosios naudoti galios dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės kasacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovas. Atsakovas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą suformulavo atsiliepime į kasacinį skundą, nurodydamas, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateiks vėliau. Tačiau įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas byloje nespręstinas. Kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu proceso šalims, nepatyrė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.