Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo

S. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė 75 (septyniasdešimt penkių) MGL, t. y. 3750,00 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2025 m. liepos 16 d. 21.34 val. iki 2025 m. liepos 17 d. 10.30 val. (1 (viena) diena) ir laikyta, jog S. L. yra sumokėjęs 6 (šešių) MGL (300,00 Eur (trijų šimtų eurų)) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu S. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 17 d.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsniu, S. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – transporto priemonės „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) Respublikos registracija), konfiskavimas.

Nuosprendžiu išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

Nuteistasis S. L. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl S. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pastarąjį nuteisė už šios nusikalstamos veikos padarymą, nes byloje nebuvo paneigta aplinkybė, kad S. L. alkoholį vartojo jau grįžęs namo. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir S. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje

Pažymėtina, kad įrodymus teismas įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas S. L. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl S. L. kaltės padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas S. L. kaltę grindė ne kuriuo nors vienu įrodymu, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Teismas vertino paties S. L. parodymus, liudytojos I. P. parodymus, jos iš karto po įvykio Bendrajam pagalbos centrui pateiktą informaciją, S. L. brolio S. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus, neblaivumo patikrinimo duomenis, įvykio vietos bei daiktų apžiūros protokolus ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos pateiktus duomenis. Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino ne izoliuotai, bet juos tarpusavyje lygino ir jų pagrindu sprendė tiek dėl automobilio vairavimo fakto, tiek dėl S. L. būklės jį vairuojant. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, S. L. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2025 m. liepos 16 d. vairavo lengvąjį automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas 2,25 promilių neblaivumas.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis S. L. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. S. L., apklausiamas 2025 m. liepos 17 d. ikiteisminio tyrimo metu, savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nepripažino ir parodė, kad pas brolį kieme automobilį Honda Civic remontuoti pradėjo prieš pietus, remontavo variklį, bet nepabaigė. Vakare, po darbų brolis važiavo į parduotuvę, bet kur, nežino, gal į miestą, jo net neklausė. Tada jo paprašė, kad nupirktų jam „fleškelę“ (mažą butelį). Vieną „fleškelę“ jis turėjo, bet paprašė, kad parvežtų dar vieną. Kol brolis suvažinėjo į parduotuvę, jis turėtą alkoholio buteliuką išgėrė, ten buvo ar viskis, ar brendis, nežino. Tą „fleškelę“ išgėrė vienas pats. Broliui grįžus, atidarė brolio parvežtą buteliuką, nugėrė porą stikliukų, bent taip mano. Alkoholį gėrė lauke, prie pačio remontuojamo automobilio. Bebūnant kieme, bekalbant su broliu, atvažiavo policijos pareigūnai, pareigūnai atėmė visus jo dokumentus, raktus, teises. Įtaria, kad ir automobilį paėmė (t. 1., b. l. 126-129). Papildomos apklausos metu 2025 m. rugsėjo 11 d. S. L. parodė, kad tą dieną, nuo pat ryto, jis remontavo savo automobilį Honda Civic, kurį buvo įsigijęs. Suremontavęs automobilį, galėjo būti po 17valandos, savo automobiliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), kad nusipirktų degalų, po to grįžo į (duomenys neskelbtini) kaime esančią parduotuvę, kur nusipirko alkoholio „fleškelę“, Pavadinimo nepamena, kažkokia degtinė. Dar sustojo autobusų stotelėje prisipūtė padangas, (pirmojoje apklausoje to nepaminėjo, kodėl, pasakyti negali). Grįžo į brolio kiemą, kur išgėrė nusipirktą „fleškelę“ degtinės, brolio dar nebuvo kai išgėrė, tuoj grįžo brolis. Kur padėjo išgerto alkoholio butelį, jis nežino, nebepamena, gal į šiukšlinę išmetė. Brolis grįžo iš parduotuvės, kokios, pasakyti negali, nes jis sakė, kad važiuos į parduotuvę, paprašė, kad jis nupirktų ham alkoholio. Brolis išvažiavo panašiu laiku kaip ir jis, kai išvažiavo į (duomenys neskelbtini) degalų. Grįžęs brolis jam padavė fleškelę alkoholio, kur buvo prašęs jo nupirkti. Jis iš karto atsidarė tą fleškelę ir nugėrė porą gurkšnių. Gėrė ten pat kieme. Policijos pareigūnai ant automobilio stogo jo nugertą buteliuką alkoholio. Dar kartą nori pasakyti, kad tą dieną jis kaime neblaivus nevažinėjo, kai važiavo degalų ir į parduotuvę, buvo blaivus, išgėrė tik grįžęs į kiemą. Kiek valandų buvo, kai gėrė alkoholį, pasakyti negali. Brolio kieme jo automobilis stovėjo ant keliuko, brolio automobilis buvo kieme, kaip brolis pravažiavo pro jo automobilį, jis pasakyti negali. Į kiemą grįžo pirmas jis, pastatė automobilį ant keliuko, raktai buvo automobilyje, nuėjo į miškelį (gamtiniais reikalais), esantį kitoje gatvės pusėje, ir, matyt, tuo metu grįžo brolis, jis jo automobilį patraukė, ir pravažiavo į kiemo priekį. Pirmojoje apklausoje jis to nepaminėjo, nemanė, kad tai gali turėti kokios nors reikšmės (t. 1 , b. l. 131-134). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. L. kaltu neprisipažino ir parodė, kad grįžęs į Lietuvą įsigijo automobilį „Honda Civic“, su kuriuo nuvažiavo pas brolį S. L., kur tvarkėsi savo automobilį, (duomenys neskelbtini). 2025 m liepos 16 d., kaip nurodyta kaltinamajame akte, po 18 valandos. Jo brolis išvažiavo į parduotuvę. Jis tuo metu tvarkėsi padangas kieme ir išvažiavo patikrinti padangų balanso apie 18.30 val. Išvažiavęs buvo apie 10 minučių, apsuko tokį ratą. Nuvažiavo iki stotelės. Buvo sustojęs stotelėje patvarkė padangas ir grįžo į kiemą. Važiavo tvarkingai, nes turi visus tvarkingus dokumentus. Pasistatė automobilį ir, jam atrodo, gėrė degtinę. Iki tol nebuvo gėręs. Degtinės išgėrė apie 200 ml („fleškelę“). Tada išėjo pasivaikščioti į mišką, kur užtruko apie 20 minučių. Kai grįžo į kiemą, jo brolis jau buvo grįžęs iš parduotuvės. Brolis buvo išvažiavęs su „BMW“ automobiliu. Brolis savo automobilį kieme pasistatė arčiau įėjimo į namą, jo automobilis stovėjo arčiau įvažiavimo. Grįžęs brolis jam parvežė dar vieną „fleškelę“. Jis iš tos „fleškelės“ išgėrė mažiau nei puse ir tada atvažiavo policija į kiemą. Jis matė, kad policija važinėjasi aplinkui. Atvykusi policija jam nustatė girtumą, nors tvirtina, jog automobilį vairavo būdamas blaivus. Nurodė, jog jis nepagrįstai yra kaltinamas, kadangi niekas jo nesulaikė vairuojančio girto. Niekas jo nematė besivartaliojančio. Nurodė, jog jam nėra uždrausta gerti kieme. (t. 2, b. l. 54-59).

Tuo tarpu apeliaciniame skunde S. L. pateikia iš esmės naują įvykio versiją – teigia, kad tą vakarą iš kiemo apskritai nebuvo išėjęs, tą dieną automobiliu niekur nevažiavo, o jo automobilį buvo pasiskolinęs ir juo link bažnyčios nuvažiavo jo brolis. Taigi apelianto parodymų kaita susijusi ne su šalutinėmis ar dėl praėjusio laiko galinčiomis pasimiršti įvykio detalėmis, bet su viena esminių baudžiamajai atsakomybei reikšmingų aplinkybių – kas nagrinėjamo įvykio metu vairavo automobilį „Honda Civic“. Ankstesniuose parodymuose S. L. savo vairavimo neneigė ir gynybą grindė tuo, kad alkoholį vartojo tik baigęs vairuoti, tuo tarpu apeliaciniame skunde jau teigia automobilio apskritai nevairavęs.

Apeliaciniame skunde pateiktos versijos patikimumą paneigia ir tai, kad aplinkybę apie savo vairavimą S. L. nurodė ne vien apklausų metu. Į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip S. L. pats pareigūnams aiškino automobiliu važiavęs prieš maždaug pusvalandį, buvęs sustojęs stotelėje ir ten tvarkęs padangą (t. 1, b. l. 60-62). Šie S. L. paaiškinimai buvo pateikti įvykio vakarą, dar iki jo procesinių apklausų, ir pagal savo turinį iš esmės sutampa su 2025 m. rugsėjo 11 d. papildomos apklausos bei pirmosios instancijos teisme jo nurodytomis aplinkybėmis, kad automobilį jis vairavo, tačiau esą tai darė būdamas blaivus.

Apelianto teiginį, kad automobilį vairavo jo brolis, paneigia ir pastarojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. S. L. brolis nurodė, kad 2025 m. liepos 16 d. apie 19.40 val., jam išvykstant į parduotuvę, brolis savo automobiliu „Honda Civic“ išvažiavo iš kiemo, o jam grįžus iš parduotuvės S. L. automobiliu iš gatvės sugrįžo į kiemą. Tik tada jis broliui perdavė nupirktą 200 ml talpos alkoholinio gėrimo buteliuką (t. 1, b. l. 44-45). Taigi apeliaciniame skunde pirmą kartą nurodyta aplinkybė, kad būtent brolis buvo pasiėmęs S. L. automobilį ir juo važinėjo po gyvenvietę, nesuderinama ir su paties brolio anksčiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju reikšmingi ir liudytojos I. P. parodymai. Ji nurodė mačiusi dideliu greičiu važiuojantį automobilį „Honda Civic“, prie stotelės mačiusi šalia šio automobilio buvusį ilgaplaukį vyrą, kuris jai pasirodė neblaivus, o automobiliui pravažiavus nedelsdama paskambino bendruoju pagalbos telefonu. BPC garso įraše užfiksuota, kad skambučio metu liudytoja nurodė automobilį mačiusi pravažiuojant „dabar ką tik“, apibūdino jo markę, nelietuviškus valstybinius numerius, judėjimo kryptį bei paaiškino, kad prie stotelės buvęs vyras vaikščiojo netiesiai (t. 1., b. l. 57-59).

Aplinkybė, kad I. P. negalėjo tiesiogiai ir neabejotinai identifikuoti vairuojančio asmens veido, jos parodymų įrodomosios reikšmės nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas S. L. kaip automobilio vairuotojo tapatybės nenustatė vien šios liudytojos parodymų pagrindu. Jos nurodytos aplinkybės vertintos kartu su paties S. L. įvykio vakarą pareigūnams pateiktais paaiškinimais, jo vėlesniais parodymais apie automobilio vairavimą, brolio S. L. parodymais bei kitais bylos duomenimis. Todėl apelianto argumentas, kad jo vairavimo faktas negali būti laikomas įrodytu vien todėl, kad byloje nėra vaizdo įrašo, kuriame jis būtų užfiksuotas vairuojantis, ar jį vairuojant sustabdžiusių policijos pareigūnų parodymų, yra nepagrįstas. Baudžiamasis procesas nenustato, kad ši faktinė aplinkybė galėtų būti įrodoma tik tokios rūšies įrodymais.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad S. L. alkoholį vartojo tik po vairavimo, taip pat nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pats faktas, kad asmeniui nėra draudžiama vartoti alkoholį jau baigus vairuoti transporto priemonę, nagrinėjamu atveju nėra ginčijamas. Tačiau sprendžiant S. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą reikšminga ne tai, ar jis vartojo alkoholį ir po vairavimo, bet tai, ar byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad vairavimo metu jo neblaivumas siekė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad 2025 m. liepos 16 d. 21.13 val. S. L. nustatytas 2,39 promilės, o 21.34 val. – 2,25 promilės neblaivumas. Byloje taip pat nustatyta, kad automobilyje rastame 200 ml talpos 40 procentų stiprumo alkoholinio gėrimo buteliuke buvo likę 166 ml skysčio, taigi iš šio buteliuko buvo suvartota apie 34 ml alkoholinio gėrimo (t. 1, b. l. 70-77). Valstybinė teismo medicinos tarnyba nurodė, kad S. L. antropometrinius duomenis atitinkančiam asmeniui suvartojus 34 ml 40 procentų stiprumo alkoholinio gėrimo ir jam visiškai rezorbavusis, kraujyje galėtų būti pasiekta maksimali apie 0,21 promilės alkoholio koncentracija (t. 1., b. l. 82-83). Šie duomenys nesuderinami su S. L. versija, kad jam nustatytas 2,25 promilės neblaivumas atsirado tik dėl po vairavimo suvartoto automobilyje rasto alkoholinio gėrimo kiekio. Be to, S. L. parodymai apie po vairavimo suvartoto alkoholio kiekį, jo rūšį ir vartojimo aplinkybes proceso metu keitėsi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino pateiktą S. L. versiją.

Apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ar nepašalintomis abejonėmis. Nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principai reikalauja kaltinamojo naudai vertinti ne bet kokias teoriškai iškeliamas, o objektyviai pagal bylos duomenis nepašalinamas abejones. Nagrinėjamu atveju apelianto nurodomos abejonės kyla iš jo paties pateikiamos įvykio versijos, kuri proceso metu iš esmės keitėsi ir yra paneigta kitų tarpusavyje sutampančių bylos duomenų.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek jų visumoje, nustatė jų tarpusavio sąsajas ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė S. L. versiją, jog transporto priemonę vairavo būdamas blaivus. Apeliaciniame skunde pateikta nauja versija, kad S. L. tą dieną automobilio apskritai nevairavo, o juo naudojosi jo brolis S. L., prieštarauja ankstesniems paties apelianto parodymams, jo įvykio vakarą policijos pareigūnams pateiktiems paaiškinimams ir S. L. parodymams. Tuo tarpu liudytojos I. P. parodymai, jos iš karto po įvykio BPC pateikta informacija, S. L. ir jo brolio S. L. ankstesni parodymai, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, neblaivumo patikrinimo rezultatai ir VTMT pateikti duomenys, vertinami kaip visuma, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad S. L. transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, S. L. kaltei dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis S. L. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir S. L. išteisinti dėl veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių

Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį S. L. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas S. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nubaudė 75 MGL (3750 eurų) dydžio bauda. Skirdamas bausmę nuteistajam S. L. pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. S. L. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia. Pirmosios instancijos teismas įvertino S. L. asmenybę – tai, kad jis nusikalto būdamas anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs (t. 1, b. l. 102-105 administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 107), nedirbantis, tačiau registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 1, b. l. 109, 118), įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (t. 1, b. l. 110-111). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei lengvinančių, nei sunkinančių nuteistojo S. L. atsakomybę aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo S. L. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą švelniausią bausmę – baudą, jos dydį parenkant šiek tiek didesnį nei už nesunkų nusikaltimą numatytos baudos minimumas (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo nuteistajam S. L. už nusikalstamą veiką paskirta baudos bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam S. L. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl S. L. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3, 7 punktais, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsniu, nuteistajam S. L. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams ir transporto priemonės – automobilio „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) Respublikos registracija) konfiskavimas.

BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir panašiai) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Nagrinėjamu atveju S. L. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, neteisėti jo veiksmai kėlė pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei, savo kaltės nepripažino. Taigi S. L. savo neatsakingu ir nusikalstamu veikimu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kėlė didelį pavojų savo bei eismo saugumui, kitų asmenų turtui, sveikatai ar net gyvybei ir tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta rimtesnių padarinių, todėl ilgesnis nei minimalios trukmės specialiosios teisės atėmimo terminas šiuo atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti S. L. nuo panašaus pobūdžio veikų darymo. Atsižvelgus į šias aplinkybes ir į baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nusikalstamą veiką padariusį S. L. ir jos prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai uždraudė S. L. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67 ir 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Taigi tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. L. būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę – automobilį „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Respublikos registracija), kuris nuosavybės teise priklauso pačiam S. L. (t. 1, b. l. 135-136). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė, kuri, pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konfiskuotinas turtas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, automobilio konfiskavimas skirtas teisėtai ir pagrįstai, todėl keisti šią Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį taip pat nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Kartu pažymima, kad sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo taip pat turi būti vadovaujamasi nuostata, jog tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021).

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. gegužės 5 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis S. L.. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi nuteistajam S. L. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 2 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 4, 6 punktais, prašoma iš S. L. valstybės naudai priteisti 118,75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme

Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju S. L. yra darbingo amžiaus, į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra itin bloga ar kad jis dėl kokių nors objektyvių priežasčių negalėtų dirbti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš S. L..

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. L. apeliacinį skundą atmesti. Išieškoti iš nuteistojo S. L. valstybės naudai 118,75 Eur (vieną šimtą aštuoniolika eurų 75 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.