Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko), Agnės Tikniūtės (pranešėjos) ir Eglės Zemlytės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kukių sodyba“ dėl skolos už suteiktą leistinąją naudoti elektros energijos galią priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos tarifo sudedamosios dalies – galios dedamosios – apmokėjimą netiekiant elektros energijos, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 260,79 Eur skolą, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nuosavybės teise valdo nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – Objektas). Atsižvelgiant į elektros energijos vartotojo statusą (juridinis asmuo), Objektas yra komercinės paskirties, jam yra suteikta 5 kWh leistinoji naudoti galia, o atsakovė yra priskirta antrosios grupės vartotojų kategorijai, ji privalo mokėti galios dedamosios mokestį ne tik tada, kai vartotojo objekte yra vartojama elektros energija, bet ir tada, kai elektros energija faktiškai nevartojama. Laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. atsakovei buvo skaičiuojamos mokėtinos sumos už Objektui suteiktą leistinąją naudoti 5 kWh galią ir išrašomos PVM sąskaitos faktūros, bet pagal jas atsakovė su ieškove neatsiskaitė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos – nepagrįstai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021, taip pat 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017 suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Kasacinis teismas jau yra suformulavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisykles tiems atvejams, kai rašytinė sutartis dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo nėra sudaryta, tačiau operatorius vartotojui yra rezervavęs leistiną naudoti galią. Šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos taisyklės nepagrįstai buvo ignoruotos skundžiamame sprendime. Kasacinis teismas 2017 m. lapkričio 17d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017 yra ne tik suformulavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisykles tiems atvejams, kai rašytinė sutartis dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo nėra sudaryta, tačiau operatorius vartotojui yra rezervavęs leistiną naudoti galią, bet ir pasisakęs dėl tokio reguliavimo bei praktikos pagrįstumo – būtinybės diferencijuoti buitinius vartotojus, kurie nemoka galios dedamosios mokesčio, ir nebuitinius vartotojus, kurie privalo mokėti galios dedamosios mokestį.

Šiuo atveju tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, tačiau konkliudentinių veiksmų pagrindu (t. y. atsakovei nuosavybės teise valdant Objektą, kurio elektros tinklai prijungti prie ieškovės elektros skirstomųjų tinklų ir kurio elektros atvadas nebuvo demontuotas nei atsakovės prašymu, nei Taisyklių pagrindu) susiklostė sutartiniai elektros energijos tiekimo ir vartojimo santykiai. Nors konkrečiu ginčo laikotarpiu elektros energijos tiekimas Objektui buvo nutrauktas, tai nepašalina atsakovės, kaip nebuitinės vartotojos, pareigos mokėti leistinosios naudoti galios dedamosios mokestį. Priešingas galiojančio imperatyvaus teisinio reguliavimo ir (ar) kasacinio teismo praktikos aiškinimas, pateiktas skundžiamame sprendime, lemia ne tik ieškovės, negaunančios mokėjimo už suteiktą leistiną naudoti galią, bet ir kitų vartotojų, patiriančių netiesioginę diskriminaciją, interesų pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo ne tik nuo kasacinio teismo, bet ir nuo kitų Lietuvos teismų, nagrinėjusių bylas apeliacine tvarka, suformuotos naujausios teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nagrinėjant ginčus dėl nebuitinio vartotojo pareigos mokėti galios dedamąją (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3072-603/2025; 2025 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1810-614/2025; Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-356-372/2025; 2025 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-29-368/2025; Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-84-544/2025). Lietuvos teismai, nagrinėdami ginčo situacijai analogiškas ar į ją itin panašias bylas, vadovaujasi tiek imperatyviajame teisiniame reguliavime įtvirtintomis normomis, tiek ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis – galios dedamoji mokama už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto tol, kol elektros atvadas objekte nėra demontuotas. Tais atvejais, kai tarp operatoriaus ir vartotojo nėra sudaryta rašytinė sutartis, teismų praktikoje nustatomi tarp šalių susiklostę faktiniai energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, o vartotojo pareigos apimtis leistinos naudoti galios dydžio ir mokėtino mokesčio aspektu turėtų būti nustatyta taikant sutarties spragų užpildymo institutą. Nors šios taisyklės akcentuotos kasacinio teismo praktikoje, taip pat aiškiai išplėtotos kitų teismų vėlesnėje praktikoje, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime jomis nesivadovavo ir nepateikė jokių argumentų, kodėl minėti teisminiai precedentai netaikytini nagrinėjant šį ginčą.

Kasaciniame skunde klaidingai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos – nepagrįstai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021, taip pat 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017 suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021. Nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017, šioje byloje yra neaktuali, nes ginčo, kokiai vartotojų grupei turėtų būti priskirta atsakovė, nagrinėjamoje byloje nėra. Kitų Lietuvos teismų praktika šioje byloje nėra aktuali, nes ten nagrinėjamos situacijos nėra tapačios. Jose nėra ginčo dėl prievolės atsiradimo pradžios, t. y. elektros energija objektams buvo tiekiama arba buvo sudarytos sutartys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nebuitinio vartotojo pareigos mokėti elektros energijos tarifo sudedamąją dalį – galios dedamąją

Byloje keliamas klausimas dėl nebuitinio elektros energijos vartotojo pareigos mokėti tiekėjui už elektros energijos tarifo sudedamąją dalį – galios dedamąją, kai elektros energija atsakovei netiekiama, tačiau galia Objektui buvo rezervuota ankstesnio savininko.

Byloje nustatyta, kad nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. Objektui elektros energija nebuvo tiekiama, tačiau, ieškovės teigimu, buvo rezervuota 5 kW galia. Atsakovė 2021 m. rugsėjo 21 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu įsigijo Objektą. Atsakovė pagal VERT Tvarkos 1 priedo 4.2 punktą priskiriama antrosios grupės vartotojams, kurie privalo mokėti galios dedamosios mokestį (Tvarkos 1 priedo VI skyrius) net ir tuo atveju, kai elektros energija faktiškai nevartojama (Tvarkos 1 priedo 3 punktas). 2023 m. birželio 5 d. atsakovė pateikė paraišką dėl sutarties sudarymo pasikeitus savininkui, joje nurodė vienos laiko zonos (objektų galia neribota) energijos tarifą ir tai, kad skaitiklis Objekte neįrengtas ir reikia jį įrengti. Po šio atsakovės prašymo laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras 5 kW galios dedamajai apmokėti, tačiau atsakovė šio mokesčio nesumokėjo.

Galios dedamosios sąvoka įtvirtinta Tvarkos 3 punkte, kuriame nustatyta, kad galios dedamoji – tai vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Ši sąvoka liko nepakitusi ir priimtais vėlesniais ginčo laikotarpiu aktualiais nutarimais patvirtintose AB „Energijos skirstymo operatorius“ elektros energijos persiuntimo paslaugos kainos ir jų taikymo tvarkose (žr. VERT 2023 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. O3E-1659, 2024 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. O3E-171 patvirtintas AB „Energijos skirstymo operatorius“ elektros energijos persiuntimo paslaugos kainos ir jų taikymo tvarkas (toliau kartu – Tvarkos).

Energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taikomos ir sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis).

Remiantis CK 6.383 straipsnio 1 dalimi, pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nurodytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje nustatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Antroje šio straipsnio dalyje, be kita ko, nustatyta, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai. Teisės aktų nustatytais atvejais energijos pirkimo–pardavimo sutartis su abonentu gali būti sudaroma ir tuo atveju, kai nėra tiesioginės šių energijos išteklių apskaitos tarp energijos tiekėjo ir abonento.

Pagal aptartą reguliavimą, elektros energijos vartotojo prievolių tiekėjui pagrindas – elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Dėl tokios sutarties sudarymo formos kasacinio teismo išaiškinta, kad energijos tiekimo sutarčiai sudaryti pakanka veiksnių šalių susitarimo ir valios išreiškimo. Tokią valią šalys gali išreikšti ir sudarydamos rašytinės formos sutartį, ir žodžiu, ir konkliudentiniais veiksmais. Todėl aplinkybė, kad asmenys nėra sudarę rašytinės formos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, nesudaro pagrindo teigti, kad jie nėra saistomi energijos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių. Tokiu atveju būtina nustatyti, ar asmenys nėra išreiškę valios sudaryti sutartį kita forma, įskaitant ir valios išreiškimą konkliudentiniais veiksmais. Atsižvelgiant į elektros energijos tiekimo ypatumus ir į energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdį, tokia sutarties šalių valia yra išreiškiama energijos tiekėjui ir vartotojui sutikus nustatyta tvarka prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 25 punktą).

Ieškovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, jog atsakovė neturi mokėti už galios dedamąją. Ieškovė, vadovaudamasi minėtomis Tvarkos bei Taisyklių nuostatomis, teigia, kad galios dedamoji mokama už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto tol, kol elektros atvadas objekte nėra demontuotas.

Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu iš dalies ir pažymi, kad aptartas Tvarkos 3 punktas aiškintinas kartu su CK normomis, reglamentuojančiomis bendruosius prievolių atsiradimo pagrindus. CK 6.2 straipsnis nustato, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl sutartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių buvimo fakto, nurodyta, kad vartotojo valia, kuria išreiškiamas sutikimas prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų, yra teisiškai reikšminga aplinkybė, nulemianti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 25 punktą). Todėl elektros energijos vartotojo prievolė mokėti už galios dedamąją kyla tik tuo atveju, jei vartotojas konkliudentiniais veiksmais išreiškia valią būti saistomas elektros energijos tiekimo sutarties. Atsižvelgiant į tai, minėtas Tvarkos 3 punktas aiškintinas kaip saistantis nebuitinį vartotoją mokėti galios dedamosios mokestį ir tuo atveju, kai jis nesudarė rašytinės sutarties, tačiau išreiškė valią tapti elektros energijos vartotoju kitais būdais.

Kitokio aiškinimo nesuponuoja ir Tvarkų 1 punkto formuluotė, kad Tvarkomis nustatomos elektros energijos persiuntimo paslaugos kainos bei jų taikymo tvarka AB „Energijos skirstymo operatorius“ persiunčiamos elektros energijos vartotojams. Taigi, Tvarkų nuostatos taikytinos tik tada, kai asmuo laisva forma išreiškė sutikimą tapti elektros energijos vartotoju. Elektros energijos vartotojo sąvoką reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 54 punktas, kuriame nustatyta, kad elektros energijos vartotojas – tai asmuo, kuris elektros energiją įsigyja ir vartoja savo tiesioginiam elektros energijos poreikiui patenkinti ar tai planuoja siekdamas prisijungti prie elektros tinklų. Vadinasi, tam, kad Tvarkose įtvirtintos nuostatos būtų taikomos atitinkamam asmeniui, turi būti nustatytas iš esmės susiklostęs teisinis santykis tarp elektros tiekėjo ir asmens, t. y. kai asmuo elektros energiją įsigyja ir vartoja arba tai planuoja daryti siekdamas prisijungti prie elektros tinklų.

Kaip minėta, vartotojo valia, kuria išreiškiamas sutikimas prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų, yra teisiškai reikšminga aplinkybė, nulemianti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 25 punktą). Šioje byloje šalys nesutaria, ar atsakovė yra išreiškusi valią pirkti elektros energiją, kadangi objektas buvo prijungtas prie ieškovės skirstomųjų tinklų ir jam buvo rezervuota galia iki atsakovei tampant jo savininke.

Dėl objekto savininko valios sudaryti sutartį su elektros energijos tiekėju kvalifikavimo kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad kai nutraukiama elektros energijos persiuntimo sutartis tarp elektros energijos tiekėjo ir objekto nuomininko ir objekto savininkas aiškiai neišreiškia valios (nesiima aktyvių veiksmų) dėl tokio objekto atjungimo nuo energijos tiekimo tinklų (pavyzdžiui, nesikreipia į elektros energijos tiekėją dėl atjungimo nuo energijos tiekimo tinklų), yra pagrindas spręsti, kad tarp energijos tiekėjo ir objekto, kuris yra prijungtas prie tiekimo tinklų, savininko egzistuoja sutartiniai santykiai dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo, savininkui valią išreiškus konkliudentiniais veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021 28 punktą).

Vadovaudamasi aptarta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad, nebuitiniam vartotojui įgijus objektą, kuriam rezervuota galios dedamoji, ir neišreiškus valios dėl tokio objekto atjungimo nuo ieškovės elektros tinklų, gali būti pagrindas spręsti, kad tarp energijos tiekėjo ir objekto, kuris yra prijungtas prie tiekimo tinklų, savininko egzistuoja sutartiniai elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nusprendė, jog, atsakovei 2023 m. birželio 5 d. pateikus paraišką dėl sutarties sudarymo pasikeitus savininkui, jos veiksmai vertintini kaip sutikimas pirkti elektros energiją.

Tačiau pažymėtina ir tai, kad objekto, kurio įrenginiai prijungti prie ieškovės elektros tinklų, savininko pareiga mokėti galios dedamosios mokestį nėra besąlyginė. Kasaciniame skunde ir pati ieškovė nurodo, kad, vadovaujantis Taisyklių 42 punktu, nutraukus su vartotoju sudarytas sutartis Taisyklių 40, 41 ir 43 punktuose nustatytais atvejais, operatorius turi teisę atjungti vartotojo elektros įrenginius nuo operatoriaus elektros tinklų ir demontuoti elektros apskaitos prietaisus ir elektros atvadą. Atjungus vartotojo elektros įrenginius, galios dedamosios mokestis skaičiuojamas iki elektros apskaitos prietaisų ir elektros atvado demontavimo. Vadinasi, siekiant nustatyti, ar Objekto savininkė turi pareigą mokėti galios dedamosios mokestį, svarbu nustatyti, ar Objektas yra prijungtas prie ieškovės skirstomųjų tinklų ir ar jam yra rezervuota, kaip ieškovė teigia, 5 kW leistinoji galia.

Kaip ir minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė skirtingas išvadas dėl to, ar atsakovė turi pareigą mokėti ieškovei elektros energijos tarifo sudedamąją galios dalį. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, motyvuodamas tuo, kad elektros apskaitos prietaisai ir elektros atvadas atsakovės Objekte nėra demontuoti nei atsakovės prašymu, nei Taisyklių 42 punkte nustatyta tvarka, todėl Objekto elektros įrenginiai yra prijungti prie ieškovės skirstomųjų tinklų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą ieškinį atmesti, nurodė, kad klausimas, ar iš tiesų buvo demontuotas elektros įvadas Objekte, nėra svarbus sprendžiant dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo fakto, nes pati ieškovė ne kartą tvirtino, kad nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. į Objektą netiekiama elektros energija. Teismas nusprendė, jog dėl to, kad elektros energija nebuvo tiekiama, atsakovė neturėjo objektyvių galimybių naudotis elektros energija.

Nors teisėjų kolegija ir pritaria ieškovės teisinio pobūdžio argumentams dėl pareigos mokėti galios dedamosios mokestį, nepriklausomai nuo vartotojo suvartotos elektros energijos kiekio, elektros energijos vartojimo fakto, negali konstatuoti, jog atsakovė turėjo prievolę mokėti šį mokestį. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo ištirta, ar Objektui yra rezervuota 5 kW leistinoji galia ir ar Objekto elektros apskaitos prietaisai bei elektros atvadas Objekte nėra demontuoti (elektros įrenginiai buvo prijungti ir nebuvo atjungti). Šiuos fakto klausimus atsakovė, be kita ko, kėlė apeliaciniame skunde, teigdama, kad pastarąsias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant byloje šiuos faktus patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinio skundo argumentų nevertino, kadangi laikė nurodytas aplinkybes teisiškai nereikšmingomis. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad jos yra reikšmingos vertinant ieškovės reikalavimo pagrįstumą, ir atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kadangi byla nagrinėjimo metu buvo priskirta nagrinėti kito teismo teisėjui (teisėjams), tačiau, vadovaujantis CPK 62¹ 62² ir 62³ normose įtvirtintomis normomis, bylos priskyrimas nagrinėti kito teismo teisėjui (teisėjams) nekeičia bylos teismingumo, byla grąžinama nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Nagrinėjamu atveju ieškovei byloje reiškiant reikalavimą dėl galios dedamosios mokesčio priteisimo, jai tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad atsakovei priklausantis Objektas ginčo laikotarpiu buvo prijungtas prie ieškovės skirstomųjų tinklų ir kad Objektui buvo rezervuota 5 kW leistinoji galia.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės teismų praktikos formavimui ir įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui. Pažymėtina, kad šioje byloje kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.