Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Jurgelienė

dalyvaujant ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rūbų kampas“ administratorei J. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (naudojant vaizdo konferencijų platformą ZOOM), išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rūbų kampas“ ieškinį atsakovui V. S. dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

Įmonės nemokumo administratorė, vykdydama JANĮ 59 straipsnio 6 punkto, 64 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas funkcijas ir pareigas, nustatė, kad dėl buvusio Įmonės (duomenys neskelbtini) V. S. sąmoningai blogo Įmonės valdymo (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis) netinkamai buvo vedama Įmonės finansinė apskaita, kas apsunkina Įmonės turto sudėties, turto pokyčių nustatymą ir tai sudaro faktinį ir teisinį pagrindą Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą (buhalterinės apskaitos aplaidus ar apgaulingas tvarkymas) numatytą tyčinio bankroto požymį.

Nustatant Įmonės nemokumo momentą, vadovaujamasi Įmonės finansinės apskaitos dokumentais, kurie patvirtina, kad Įmonė tapo nemoki 2023 metais, t. y. ne vėliau kaip 2023-12-31. Įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už ataskaitinius 2022 metus patvirtina, kad 2022-12-31 datai Įmonė nemoki dar nebuvo (vertinant įsipareigojimų ir turto santykį), tačiau finansinius metus baigė nuostolingai (Finansinė atskaitomybė 2022 m., Priedas Nr. 4). Įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už ataskaitinius 2023 metus patvirtina, kad 2023-12-31 datai Įmonė jau buvo nemoki (prisiimti įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę), nuostolis dvigubai didesnis nei 2022-12-31 datai (Finansinė atskaitomybė 2023 m., Priedas Nr. 5). Įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už ataskaitinius 2024 metus patvirtina, kad 2024-12-31 datai Įmonė išliko nemoki, turto vertė mažėjo, kreditoriniai įsipareigojimai didėjo, ženkliai padidėjęs nuostolis, lyginant su 2022, 2023 metais (Finansinė atskaitomybė 2024 m., Priedas Nr. 6). 2024 m. gruodžio mėnesį Įmonės (duomenys neskelbtini) V. S. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Įmonei. Šiaulių apygardos teismo 2025-02-06 nutartimi civ. b. Nr. eB2-241-650/2025 Įmonei iškelta bankroto byla, teismo nutartis įsiteisėjo 2025-02-18. Bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. 2025-02-18 balanso duomenimis, Įmonės finansinė padėtis analogiška kaip ir 2024 metais (2025-02-18 balansas, Priedas Nr. 7). 2024-12-31 datai, taip pat ir bankroto bylos iškėlimo dienai, Įmonės faktinė turtinė padėtis buvo daug blogesnė, nei nurodyta balanse, nes Įmonė jokio materialaus turto faktiškai neturėjo, o balanse įrašyti duomenys neteisingi. Įmonės turtas buvo „minusinis“, t. y. banko sąskaitoje tik pinigų likutis (-)27 Eur.

Nemokumo administratorė nurodo, kad iš kreditoriaus UAB „Bitė Lietuva“ pateiktų dokumentų, pagrindžiančių kreditorinį reikalavimą, nustatyta, kad Įmonė buvo įsigijusi turto, tačiau turtas nebuvo įtrauktas į Įmonės apskaitą, t. y. du telefonai: Apple iPhone 14 Pro 256 GB Silver ir Apple iPhone 15 Pro 5 G 256 GB Blue Titanium, taip pat televizorius Samsung 85” QLED 4K Smart TV Q80B (UAB „Bitė Lietuva“ kreditorinis reikalavimas, Priedas Nr. 8). Pateiktose sąskaitose matyti, kad už šį turtą buvo mokamos įmokos, tačiau į Įmonės apskaitą turtas neįtrauktas, tarp Įmonei perduotų dokumentų nėra turto pirkimo pardavimo sutarčių ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad Įmonė tokį turtą apskritai turėjo. Aplinkybės apie Įmonės turėtą turtą paaiškėjo tik po to, kai UAB „Bitė Lietuva“ pateikė kreditorinį reikalavimą ir iš pridėtų dokumentų buvo nustatyta, kad visgi Įmonė turto turėjo. Turto įsigijimo kaina administratorei nežinoma, nes įsigijimo dokumentai neperduoti, nenustatytas turto priskyrimas prie ilgalaikio ar prie trumpalaikio turto, tačiau visais atvejais Įmonės turtas privalėjo būti įtrauktas į Įmonės apskaitą ir atsispindėti joje. Aiškinantis aplinkybes dėl turto apskaitos, nemokumo administratorė pateikė Įmonės vadovui V. S. prašymą dėl papildomų dokumentų ir paaiškinimų pateikimo. V. S. 2015-04-10 paaiškinime nurodė, kad telefonai ir televizorius nebuvo įtraukti į ilgalaikio turto apskaitą, nes turto įsigijimo vertė buvo mažesnė, nei nustatyta direktoriaus įsakymu dėl turto įtraukimo į ilgalaikio turto sąrašą. V. S. nurodė, kad televizorius per apliejimą sudrėko, nebeveikia ir buvo pristatytas į atliekų surinkimo vietą, dokumentų neturi ir pateikti negali. Paaiškinimuose nurodoma, kad telefonai ir televizorius buvo įtraukti į inventoriaus sandėlį, tačiau iš Įmonės administratorei perduotų dokumentų matyti, kad minėtas turtas į Įmonės apskaitą įtrauktas nebuvo (V. S. paaiškinimas, Priedas Nr. 9). Iš Įmonės balanso už ataskaitinius 2024 metus (Priedas Nr. 6), taip pat balanso, sudaryto bankroto bylos iškėlimo dienos (2025-02-18) duomenimis (Priedas Nr. 7), matyti, kad Įmonė turėjo 19 291 Eur vertės turto (atsargų), kurį sudarė dėvėti rūbai, skirti perpardavimui (Prekių, skirtų perpardavimui inventorizacijos aprašai, Priedas Nr. 10). V. S. paaiškino, kad pirminiame 2024-10-03 prekių inventorizacijos sąraše (Aktas Nr. (duomenys neskelbtini)) padaryta klaida, kaina sukeista vietomis su mato vienetu ir pateikė patikslintą aktą (Aktas Nr.(duomenys neskelbtini)). Sulyginus abu aktus, nustatyta, kad aktuose ne tik padaryta klaida sukeitus vietomis kainą su mato vienetu, bet ir skiriasi daiktų vertės, rūšys, kiekis ir net nėra aišku, kokį gi turtą iš tikrųjų Įmonė turėjo. Be to, kaip jau buvo minėta, 2024 m. pabaigoje, atitinkamai ir bankroto bylos iškėlimo dieną Įmonė atsargų jau nebeturėjo, nes dėl Įmonės vadovo V. S. neatsakingumo ir nerūpestingumo 2024 m. lapkričio mėnesį atsargos buvo prarastos. Įmonei iškėlus bankroto bylą atsargos (dėvėti rūbai) administratorei neperduotos, nes jų jau nebebuvo, o duomenys apie turėtas atsargas apskaitoje įrašyti neteisingi ir neatspindi faktinės turtinės padėties. Atsargas, t. y. dėvėtus rūbus perpardavimui Įmonės vadovas prarado palikdamas juos nuomojamose patalpose adresu (duomenys neskelbtini), kur vykdė dėvėtų rūbų prekybą. 2024-10-03 antstolis M. M. protokolu konstatavo faktines aplinkybes apie UAB “Rūbų kampas” nuomojamose patalpose paliktus daiktus, daiktai nedetalizuoti, nenurodyti konkretūs palikti daiktai, jų kiekiai (Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas 2024-10-03, Priedas Nr. 11). Vėliau, 2024-10-24 antstolio M. M. sudarytas dar vienas faktinių aplinkybių protokolas, kuriuo fiksuojama, kad UAB „Rūbų kampas“ išsiuntė patalpų nuomotojui UAB „Šaulių fobas“ raktus nuo nuomojamų patalpų (Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas 2024-10-24, Priedas Nr. 12). Nuomotojas UAB „Šiaulių fobas“ informavo Įmonės vadovą, kad atlaisvintų patalpas, tačiau V. S. į nuomotojo laiškus nereagavo, paliktais daiktais nesirūpino ir patalpų neatlaisvino. UAB „Šiaulių fobas“ 2024-10-29 raštu Įmonės vadovą V. S. informavo, kad patalpų nuomos sutartis nutraukta nuo 2024-10-21, ragino atvykti ir perduoti patalpas bei iki 2024-11-04 atlaisvinti patalpas nuo Įmonės daiktų. Taip pat nuomotojas informavo, kad neatlaisvinus patalpų iki nurodytos datos, bus laikoma, kad UAB „Rūbų kampas“ atsisako visų teisių į patalpose esančius daiktus (UAB „Šiaulių fobas“ 2024-10-29 raštas dėl vienašalio patalpų perėmimo ir daiktų pašalinimo, vienašalis patalpų perėmimo aktas, Priedas Nr. 13). Įmonės (duomenys neskelbtini) V. S. ir toliau nereagavo į nuomotojo pranešimus ir raštus, patalpų neatlaisvino, todėl nuomotojas vienašališkai perėmė patalpas, o Įmonės daiktai buvo išvežti į atliekų surinkimo vietą, kadangi V. S., neatsiimdamas daiktų, t. y. dėvėtų rūbų, atsisakė teisių į šį turtą. Nuomotojas neturėjo pareigos pasibaigus nuomos sutarčiai saugoti nuomininko daiktų, juolab, kad patalpas nuomotojas planavo išnuomoti kitam nuomininkui. Taigi, dėl V. S. nerūpestingo ir neatsakingo neveikimo Įmonė atsargas prarado. Nuomotojas išvežė į atliekų surinkimo vietą ne visus patalpose buvusius daiktus. Kai kuriuos daiktus, buvusius patalpose (baldai, lentynos, pakabos, paveikslai, manekenai, kasos aparatas ir kt., toliau - Daiktai) nuomotojas perkėlė į kitas patalpas ir saugojo (Daiktų foto, Priedas Nr. 14). Daiktų Įmonės nemokumo administratorė neperėmė, nes Daiktai neįtraukti į Įmonės balansą, sudarytą bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis, taip pat administratorė neturi jokių duomenų apie tai, kad Daiktai priklausė Įmonei nuosavybės teise ar buvo valdomi kitu teisiniu pagrindu (pavyzdžiui, panaudos, nuomos ar kt.). Daiktai liko nuomojamose patalpose. Įmonės (duomenys neskelbtini) V. S. nemokumo administratorei perdavė trumpalaikio materialiojo turto inventorizacijos aprašą (Priedas Nr. 15), kuriame nurodytas Įmonės Daiktų sąrašas, tačiau nenurodyta Daiktų vertė, Daiktai neįtraukti į Įmonės balansą, taip pat nėra ir jokių duomenų apie šių Daiktų įsigijimą ar kitokį teisėtą valdymo pagrindą. Į Įmonės 2025-02-18 balansą neįtrauktas 342,27 Eur turtas, t. y. gautinos sumos. Iš Įmonės debitorių atsiskaitymo registro 2025-02-18 datai matyti, kad Įmonės debitorių skolos sudaro 342,27 Eur, iš kurių: UAB „Embelija“ skola – 325,40 Eur, Lavit LTD Company skola – 16,87 Eur, tačiau balanse gautinos sumos nenurodytos (Priedas Nr. 7). Vien gautinų sumų nerodymas balanse nebūtų kliūtis išieškoti skolas iš Įmonės skolininkų, tačiau nemokumo administratorei neperduoti skolas pagrindžiantys dokumentai (sutartys, Įmonės išrašytos sąskaitos ir pan.), todėl nėra galimybės nustatyti, ar skolos realiai egzistuoja ir kokiu pagrindu skolos susidarė, todėl nėra pagrindo reikalauti iš skolininkų grąžinti skolas, nes nėra skolą ir jos dydį pagrindžiančių dokumentų.

Aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad V. S., kaip buvęs bendrovės vadovas, nevykdė FAĮ 13 straipsnyje jam nustatytų pareigų, neužtikrino tinkamo apskaitos tvarkymo, toks įstatymo nustatytos pareigos nevykdymas reiškia sąmoningai blogą Įmonės valdymą. V. S. neužtikrino Įmonės turėto turto tinkamos apskaitos, jo išsaugojimo, kas taip pat patvirtina sąmoningai blogą Įmonės valdymą. Susiklosčiusioje situacijoje taip pat yra pagrindas konstatuoti, kad dėl aplaidaus bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo neįmanoma objektyviai nustatyti bendrovės turėto turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros. Nustatytos aplinkybės patvirtina JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimą.

Ieškinio tenkinimo atveju, teismui pripažinus BUAB „Rūbų kampas“ bankrotą tyčiniu, atsakingas asmuo už tyčinio bankroto sukėlimą, t. y. Įmonės buvęs (duomenys neskelbtini) atsakovas V. S., privalo atlyginti Įmonei ir jos kreditoriams padarytą turtinę žalą. Šiaulių apygardos teismo 2025-04-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-241-650/2025 patvirtintas BUAB „Rūbų kampas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 38 591,75 Eur sumai. Įmonė neturi jokio turto ir/ar piniginių lėšų, iš kurių galėtų būti patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Remiantis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, BMB „Rūbų kampas“ bankroto pripažinimas tyčiniu atleidžia ieškovę Įmonės nemokumo administratorę nuo civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo pareigos, kadangi dvi civilinės atsakomybės sąlygos – (duomenys neskelbtini) V. S. neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Prašo pripažinti bankrotą tyčiniu ir priteisti likviduojamos UAB „Rūbų kampas“ naudai iš V. S. 38 591,75 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo nutarties visiško įvykdymo dienos.

Paaiškina, kad įsigijus bendrovei aukščiau nurodytą turtą, jis buvo įtrauktas į inventoriaus sandėlį. Be to, kadangi įsigytas turtas dėl sumos nebuvo priskirtas ilgalaikiam turtui, jis po įsigijimo buvo iš karto nurašytas. O užlietas televizorius buvo nuvežtas į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelę. Tačiau ten neišduodami jokie priėmimo dokumentai, nes televizoriai yra priskirti prie buitinės technikos. Ieškovės nurodomas turtas buvo įsigytas įmonės veiklos reikmėms, tačiau jo faktiškai naudoti nebuvo įmanoma, telefonai nepataisomai sugedo, o televizorius buvo užlietas vandeniu dar iki bankroto bylos iškėlimo. Apie tai, jog televizorius buvo užlietas pridedama video medžiagą, kurioje matyti užliejimo faktas. Be to, 2024 m. spalio 3 d. antstolio M. M. atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo metu buvo fiksuotos nuotraukos, kuriose matyti, jog patalpos kolona, prie kurios buvo tvirtintas televizoriaus laikiklis, yra akivaizdžiai užlietas vandeniu. Šios nuotraukos patvirtina faktinę aplinkybę, kad įmonės turėtas televizorius „Samsung 85” QLED 4K Smart TV Q80B“ buvo apgadintas dėl vandens poveikio ir tapo netinkamas naudoti pagal paskirtį. Iš vizualinės informacijos akivaizdžiai matyti, kad kolonos konstrukcija ir aplinkinė sienos dalis yra paveiktos drėgmės, o tai pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog užliejimo metu buvo apgadintas ir prie šios kolonos pritvirtintas televizorius.

Dėl patalpų nuomos padidėjusios kainos ir nuomotojo tariamo atsisakymo sumažinti patalpų nuomos kainą, ieškovė paaiškina, kad pandemijos laikotarpiu atsakovas nė karto nesikreipė į patalpų nuomotoją UAB „Šiaulių fobas“ dėl nuomos kainos sumažinimo. Dėl Įmonės nuomos mokesčio sumažinimo UAB „Šiaulių fobas“ (duomenys neskelbtini) R. K. nemokumo administratorei telefonu paaiškino, kad UAB „Rūbų kampas“ nuomos mokestis nebuvo sumažintas tik dėl to, kad UAB „Rūbų kampas“ vadovas niekada ir nesikreipė dėl nuomos mokesčio sumažinimo. Kiti patalpų nuomininkai kreipėsi ir jiems visiems nuomos mokestis buvo sumažintas. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pats atsakovas nesiėmė jokių veiksmų siekiant nuomos sumažinimo ir savo neveikimą nepagrįstai ir nesąžiningai siekia pateisinti nurodant, kad neva nuomotojas nesumažino nuomos mokesčio.

Pažymi, kad UAB „Rūbų kampas“ tapo nemoki ne vėliau kaip 2023-12-31, o valstybės nustatyti verslų veiklos ribojimai dėl COVID-19 pandemijos galiojo 2020-2021 metais. Atslūgus pandemijai, 2022 metus Įmonė baigė nuostolingai, tačiau dar nebuvo nemoki, ir tik 2023 metais Įmonė tapo nemoki, praėjus ~2 metams nuo pandemijos pabaigos. Šios aplinkybės rodo, kad Įmonės nemokumui pandemijos ribojimai įtakos neturėjo, juolab, kad naujai įkurta Įmonė, vykdydama tą pačią dėvėtų rūbų prekybą, veiklą vykdė.

Dėl į įmonės apskaitą neįtraukto turto, t. y.: dviejų telefonų Apple iPhone 14 Pro ir Apple iPhone 15 Pro, taip pat televizorius Samsung, atsakovas nurodė, kad šis turtas dėl sumos nebuvo priskirtas ilgalaikiam turtui, turtas įtrauktas į inventoriaus sandėlį. Šie atsakovo argumentai laikytini nepagrįstais, nes finansinėje apskaitoje nėra ir negali būti tokio registro, kaip „Inventoriaus sandėlis“, nei LR Finansinės apskaitos įstatyme, nei Verslo apskaitos standartuose toks registras nenustatytas. Minėtas turtas priskiriamas prie ilgalaikio arba prie trumpalaikio turto ir turi atsispindėti Įmonės balanse. Šiuo atveju, nei telefonai, nei televizorius Įmonės apskaitoje nebuvo registruotas. Nemokumo administratorei nebuvo perduotas „Inventorizacijos sandėlio“ registras, nes tokio registro pagal apskaitą reglamentuojančius teisės aktus, nėra ir negali būti. Atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktas 2024-09-06 atsargų nurašymo aktas nemokumo administratorei perduotas nebuvo, be to, kelia abejonių ir šio akto teisingumas, nes į atsargas turtas įtrauktas nebuvo, atitinkamai neatsispindėjo ir Įmonės balansuose, todėl ir nurašyti atsargų, kurios nebuvo įtrauktos į atsargas, negalima. Įrodymais nepagrįsti ir atsakovo teiginiai, kad televizorius buvo aplietas vandeniu ir pristatytas į atliekų surinkimo vietą, o telefonai nepataisomai sugedo. Įmonės turtą atsakovas privalėjo apskaityti Įmonės finansinėje apskaitoje, iš kurios būtų galima tiksliai ir aiškiai nustatyti Įmonės įsigytą turtą, jo vertę, turto pokyčius. Nepagrįsti ir atsakovo teiginiai, kad UAB „Bitė“ Lietuva“, kaip kreditoriaus, informavimas apie ketinimą Įmonei kelti bankroto bylą, nurodant Įmonės įsiskolinimo dydį, paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes dėl turto neapskaitymo apskaitoje. Šiame kontekste ieškovė pažymi, kad atsakovas apskaitoje įsipareigojimus UAB „Bitė Lietuva“ nurodė, tačiau įsigytas turtas į apskaitą neįtrauktas, kas tik patvirtina apgaulingą apskaitos vedimą. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie turto įsigijimo kainą, atitinkamai nėra galimybės nustatyti, ar pagal Įmonės buvusio (duomenys neskelbtini) V. S. įsakymą dėl ilgalaikio turto, telefonai ir televizorius priskirtinas prie trumpalaikio, ar prie ilgalaikio turto (Įmonės vadovo V. S. įsakymai dėl ilgalaikio turto, Priedas Nr. 11). Tačiau visais atvejais, neatsižvelgiant į turto vertę, turtą atsakovas į apskaitą privalėjo įtraukti prie ilgalaikio arba trumpalaikio turto. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad į įmonės 2025-02-18 balansą neįtraukė 342,27 Eur gautinų sumų, tačiau nesutinka, kad dėl to įmonės apskaita buvo vedama netinkamai, nes suma nedidelė, o administratorei tereikėjo tik paruošti skolų suderinimo aktus ir pateikti juos debitoriams įsiskolinimų suderinimui. Tokie atsakovo argumentai laikytini nepagrįstais, nes įmonės apskaita turi būti išsami ir teisinga, nepaisant įsipareigojimų dydžio ir/ar turto vertės.

Dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo taip pat ieškovės nepagrįsta teigiama, kad tai buvo susiję su siekiu perkelti veiklą. Sutartis buvo nutraukta dėl objektyvios priežasties - patalpos buvo avarinės būklės, savininkas nepašalino defektų, nors jos buvo skirtos poilsiautojams apgyvendinti. Todėl įmonei nebeliko galimybės patalpomis naudotis racionaliai ir saugiai, o sutarties nutraukimas buvo būtinas ir pagrįstas sprendimas. Faktas, kad patalpų savininkas vėliau pasirašė nuomos sutartį su kitu subjektu, nelaikytinas atsakovo įtaka ar veiklos perkėlimu, nes atsakovas nėra nei UAB „Šauni“ steigėjas, nei dalyvis, nei darbuotojas ir neturi įtakos patalpų savininko sprendimams. Todėl ieškovės išvados yra spekuliatyvios ir neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo veiksmus ar atsakomybę. Dar daugiau, kiek jam yra žinoma patalpų savininkas (duomenys neskelbtini) taip ir nesugebėjo pašalinti patalpų avarinio stovio, todėl yra nutraukta ir tarp bendrovės UAB ,,Šauni“ sudaryta sutartis.

Atsakovas pažymi, kad praktikoje įmonės neretai perka telefonus, kurių vertė yra mažesnė nei jų apskaitos politikoje nustatyta ilgalaikio turto riba. Tokie telefonai pirmiausia patenka į inventoriaus sandėlį kaip atsargos, o tik jų perdavimo darbuotojams metu yra nurašomi į sąnaudas arba priskiriami konkrečiam naudotojui. Tai įprasta ir teisėta apskaitos procedūra, tiesiogiai atitinkanti Verslo apskaitos standartų reikalavimus. Pažymi, kad ieškovė klaidina teigdama, jog „inventoriaus sandėlis“ apskaitoje neegzistuoja. Ši sąvoka yra naudojama apskaitoje tam, kad būtų atskirtos atsargos (trumpalaikis turtas) nuo ilgalaikio turto. Ieškovė suplaka dvi skirtingas sąvokas -„inventoriaus sandėlį“, kuris reiškia atsargų apskaitos vietą, ir „inventorizaciją“, kuri apskritai yra procesas, o ne turtas ar registras. Todėl tvirtinimas, kad „toks registras negali egzistuoti“, neatitinka nei teisės aktų, nei elementarios apskaitos logikos. Taip pat ieškovė nepateikia jokių duomenų, kad konkretūs ieškovės nurodomi telefonai ir televizorius atitiko visus ilgalaikio turto kriterijus. Todėl ieškovės pozicija yra paremta klaidingomis prielaidomis apie apskaitos taisykles, o ne realiais duomenimis ar apskaitos šaltiniais.

Nesutinka su ieškovės teiginiu, jog inventorizacijos apraše esantis kasos aparatas kelia abejonių dėl nuosavybės, yra nepagrįstas ir neatitinka faktinių aplinkybių bei apskaitos principų. Įmonėje naudotas kasos aparatas buvo senas, mažos vertės ir nuo pat įsigijimo momento buvo iš karto nurašytas į sąnaudas, kaip tai įprasta su nedidelės vertės eksploatacinėmis priemonėmis. Be to, pagal Lietuvoje galiojančius reikalavimus visi tradiciniai kasos aparatai turi būti keičiami į i.EKA sistemai pritaikytus išmaniuosius kasos aparatus. Šis modernizavimas Lietuvoje vykdomas etapais nuo 2023 metų, o galutinė pareiga visiems verslo subjektams pereiti prie i.EKA sistemos nustatyta 2025 m. gegužės 1 d. Todėl senasis kasos aparatas buvo faktiškai ne tik nusidėvėjęs, bet ir nebetinkamas ir nebeatitinkantis naujų techninių reikalavimų. Dėl savo senumo ir nepritaikomumo i.EKA sistemai faktiškai nuo 2025-05-01 d. jis prarado bet kokią praktinę vertę ir turėjo būti tiesiog utilizuotas. Tai, kad tokio aparato apskaita nebuvo vedama kaip ilgalaikio turto, visiškai atitinka apskaitos taisykles ir negali kelti jokių abejonių dėl nuosavybės ar naudojimo pagrindo. Dėl rūbų pakabų (6006 vnt.) ieškovės abejonės taip pat nepagrįstos. Tai yra įprastos mažavertės eksploatacinės priemonės, kurios mažmeninės prekybos įmonėse naudojamos nuolat ir masiškai. Pagal apskaitos praktiką tokios smulkios prekinių ekspozicijų priemonės iš karto nurašomos į sąnaudas, nėra apskaitomos kaip ilgalaikis ar trumpalaikis turtas.

Teismo posėdyje dalyvaujanti ieškovė palaikė visus savo teikto ieškinio reikalavimus, paaiškino iš esmės tas pačias aplinkybes bei išdėstė argumentus, kurie nurodyti ieškovės procesiniuose dokumentuose.

Teismo posėdyje dalyvaujantis atsakovas ir jo atstovas nesutiko su visais teikto ieškinio reikalavimais, paaiškino iš esmės tas pačias aplinkybes bei išdėstė argumentus, kurie nurodyti atsakovo procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas visiškai, teikti reikalavimai išsprendžiami vienu galutiniu procesiniu sprendimu

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad 2016-06-13 Juridinių asmenų registre (JAR) įregistruota UAB „Rūbų kampas“ (toliau – ir Įmonė). Nuo 2017-02-22 iki bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. 2025-02-18, suinteresuotas asmuo V. S. buvo Įmonės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), akcininku jis yra ir šiuo metu (Įmonės vykdyta veikla – dėvėtų drabužių mažmeninė prekyba. Pagal UAB „Rūbų kampas“ (duomenys neskelbtini) V. S. pareiškimą Šiaulių apygardos teismo 2025-02-06 nutartimi įmonei iškelta bankroto byla civilinės bylos buvęs Nr. eB2-241-650/2025, dabartinis Nr. eB2-114-650/2026) nemokumo administratore paskirta J. Ž., bankroto procesą nuspręsta vykdyti supaprastinta tvarka. Teismo nutartis įsiteisėjo ir BUAB „Rūbų kampas“ likviduojamos Įmonės teisinį statusą įgijo 2025-02-18. Bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2025-04-29 nutartimi patvirtintas BUAB „Rūbų kampas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 38 591,75 Eur sumai. Teismo nutartis įsiteisėjo 2025-05-08.

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022 ir kt.).

Vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K 3 597/2013).

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu: ( 1) ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Ieškovės atstovė nemokumo administratorė prašo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, kadangi bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ar apgaulingai, bendrovės veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Teismas įvertinęs šalių teiktus paaiškinimus, liudytojo R. K. parodymus bei byloje esančius rašytinius duomenis, turi pagrindo pritarti esminiams nemokumo administratorės argumentams ginče ir teiktiems įrodymams apie įmonės nemokumo momentą – ne vėliau kaip 2023 m. gruodžio 31 d.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tik nustačius konkretų įmonės nemokumo momentą galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų bei akcininkų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo (ne)egzistavimą.

Konstatuotina, kad atsakovas pateiktame 2024-12-18 pareiškime dėl bankroto bylos UAB „Rūbų kampas“ iškėlimo (civilinė byla Nr. eB2-114-650/2026) nurodė duomenis, jog pagal 2024 m. rugsėjo 30 d. sudarytą balansą bendrovės įsipareigojimai sudaro 49 381 Eur. Atsakovė nekilnojamojo ir kilnojamojo registruotino turto neturi, o turimas trumpalaikis turtas sudaro 19 896 Eur, tame tarpe atsargos – 19 291 Eur (nelikvidžios prekės, dėvėti drabužiai), piniginės lėšos – 605 Eur., kitų gautinų piniginių lėšų nėra. Pagal įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus (balansą) už 2023 m., iš kurio turinio matyti, jog viso įmonės turto balansinė vertė 58 653 Eur. Balanse numatyta, kad ieškovo įsipareigojimų suma siekia – 55 684 Eur. Remiantis šiais duomenimis darytina išvada, kad įmonė buvo nemoki jau 2023 metais ir jos bankrotas nesavalaikis.

Iš bylos duomenų darytina išvada, kad atsakovas neperdavė ieškovei visų įmonės buhalterinių duomenų, siekdamas nuslėpti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis ir sudaryti kliūtis įvertinti tikrąją jos finansinę padėtį, atliktas ūkines operacijas ir turimą turtą. Teismas pritaria nemokumo administratorės argumentams, kad 1-ojo verslo apskaitos standarto “Finansinė atskaitomybė“ 15.1 punkte įtvirtinta, kad balanse pateikiami elementai – turtas, įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas – apibūdina Įmonės finansinę būklę. To paties standarto 27 p. nustato, kad finansinėse ataskaitose pateikiama informacija turi būti neutrali ir patikima, draudžiama iškraipyti turto, pajamų, sąnaudų ar kitokius duomenis. Todėl darytina išvada, jog atsakovo sąmoningai nebuvo įtrauktas į įmonės apskaitą įgytas šis trumpalaikis turtas: mobilaus ryšio telefonas Apple iPhone 14 Pro 256 GB Silver, kurio vertė 1494,25 Eur pagal 2022-10-14 PVM Sąskaitą -faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), mobilaus ryšio telefonas Apple iPhone 15 Pro 5 G 256 GB Blue Titanium, kurio vertė 1374,25 Eur pagal 2023-12-11 PVM Sąskaitą -faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), bei televizorius Samsung 85” QLED 4K Smart TV Q80B, kurio vertė 1925,00 Eur pagal 2023-05-26 PVM Sąskaitą -faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (UAB „Bitė Lietuva“ pateikti duomenys byloje – 2026-01-20 (duomenys neskelbtini)). Pateiktose kreditorės sąskaitose matyti, kad už šį turtą buvo mokamos įmokos, tačiau į įmonės apskaitą turtas neįtrauktas, tarp nemokumo administratorei perduotų dokumentų nėra turto pirkimo pardavimo sutarčių ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad įmonė tokį turtą turėjo. Turto įsigijimo kaina nebuvo administratorei žinoma, nes įsigijimo dokumentai neperduoti, nenustatytas turto priskyrimas prie ilgalaikio ar prie trumpalaikio turto. Teismas vertina ir atsakovo priešingus argumentus dėl dviejų telefonų Apple iPhone 14 Pro ir Apple iPhone 15 Pro, kad šis turtas dėl sumos nebuvo priskirtas ilgalaikiam turtui, todėl įtrauktas į inventoriaus sandėlį. Šie atsakovo argumentai laikytini nepagrįstais, nes finansinėje apskaitoje nėra tokio registro, kaip „Inventoriaus sandėlis“, nei LR Finansinės apskaitos įstatyme, nei Verslo apskaitos standartuose toks registras nenustatytas. Minėtas turtas priskiriamas prie ilgalaikio arba prie trumpalaikio turto ir turi atsispindėti įmonės balanse. Be to bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovo pateikta 2024-06-20 UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro atliekų deklaracija Nr.(duomenys neskelbtini), kurioje nurodytas atliekų vežėjo pavadinimas „Gyventojų grupė (Palangos m.) ir atliekų pavadinimas – smulki IT ir telekomunikacijų įranga, nesietina su juridiniams asmenims išrašomoms deklaracijoms ir nepatvirtina atsakovo nurodytos aplinkybės, jog būtent bendrovės televizorius, laikytas Šiaulių mieste nuomojamose patalpose, sugedo po vandens pratekėjimo ir kaip gyventojo turima įranga buvo pristatytas į Klaipėdos reginio atliekų centrą utilizavimui. Be to nėra atsakovo nėra pateikta jokių rašytinių duomenų apie bendrovės dviejų mobilių telefonų, kurie rinkoje turi paklausą kaip vertingi ir kokybiški „ Apple“ produktai, sugedimą, jų nurašymą bei utilizavimą. Teismas sprendžia, kad visas šis įmonės įgytas turtas galimai naudotas ne bendrovės darbuotojų, bet jos vadovo asmeniniams poreikiams tenkinti ir buvo likvidus, tačiau nebuvo apskaitytas bendrovėje bei perduotas nemokumo administratorei, kas rodo apgaulingos apskaitos vedimo bendrovėje požymius.

Nemokumo administratorė teikė argumentus, kad atsakovas sąmoningai blogai valdė juridinį asmenį, nes dėl patalpų esančių (duomenys neskelbtini), nuomos ir jos kainos galimo mažinimo tinkamai nebendradarbiavo su nuomotoju UAB „Šiaulių fobas“ (pagrindiniu turimu kreditoriumi). Dėl Įmonės nuomos mokesčio sumažinimo UAB „Šiaulių fobas“ (duomenys neskelbtini) R. K. nemokumo administratorei ir teismui paaiškino, kad UAB „Rūbų kampas“ nuomos mokestis nebuvo sumažintas tik dėl to, kad UAB „Rūbų kampas“ vadovas oficialiai nesikreipė dėl nuomos mokesčio sumažinimo, o kiti patalpų nuomininkai kreipėsi ir jiems visiems nuomos mokestis buvo sumažintas. Nors atsakovas laikosi ginče priešingos pozicijos dėl siekio sumažinti patalpų nuomos kaštus, be savo argumentų pateikdamas teismui ir neaišku kokiu laikotarpiu darytą garso įrašą, iš kurio tik galima vertinti, jog žodinio pokalbio metu (galimai su UAB „Šiaulių fobas“ (duomenys neskelbtini)) atsakovo buvo keliamas klausimas dėl susidariusių skolų mokėjimo ir nuomos mažinimo, tačiau toks garso įrašas, net ir nevertinant jo atitikimo leistiniems įrodymams,(CPK 177 str. 2 d. nuostatos), nereiškia, kad atsakovas kaip įmonės vadovas teikė kokius nors rašytinius prašymus patalpų savininkui dėl nuomos kainos keitimo. Pažymėtina ir tai, jog UAB „Rūbų kampas“ tapo nemoki ne vėliau kaip 2023-12-31, valstybės nustatyti verslų veiklos ribojimai dėl COVID-19 pandemijos galiojo 2020-2021 metais. Jau 2022 metus įmonė baigė nuostolingai, tačiau dar nebuvo nemoki, ir tik 2023 metais ji tapo nemoki, praėjus beveik 2 metams nuo pandemijos pabaigos. Atitinkamai ir liudytoju apklaustas UAB „Šiaulių fobas“ (duomenys neskelbtini) R. K. parodė, kad atsakovo vadovaujama bendrovė pastoviai turėjo įsiskolinimų už nuomą ir komunalinius mokesčius, kurie buvo dengiami vėlesniais mokėjimais, dėl ko patalpų savininkas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo pagal pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo 2024 m. liepą, kad UAB „Rūbų kampas“ bankroto byloje patvirtintas jų 23 775,59 Eur kreditorinis reikalavimas susidarė būtent už 2024 metų nuomą, komunalinius patarnavimus, teiktus 2024 m. sausio – spalio mėnesius bei paskaičiuotus nuostolius dėl nuomotoms patalpoms padarytos žalos po nuomos sutarties nutraukimo 2024 m. spalio mėnesį.

Be to byloje tiek iš nemokumo administratorės paaiškinimų, tiek iš teiktų rašytinių duomenų, nustatyta, kad prieš atsakovui V. S. kaip bendrovės vadovui kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rūbų kampas“ 2024-08-07 buvo įregistruota nauja įmonė UAB „Šauni“ (duomenys iš Rekvizitai.lt,, dubliko Priedas Nr. 2), kurios steigėja yra atsakovo V. S. žmona L. S. (UAB „Šauni“ steigimo aktas, prašymas registruoti Juridinių asmenų registre (JAR), dubliko Priedas Nr. 3). Matyti, kad naujoji įmonė vykdo analogišką prekybą dėvėtais rūbais, kaip ir UAB „Rūbų kampas“, atidarė dvi naujas parduotuves (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kur vykdo veiklą ir prekiauja dėvėtais rūbais (Parduotuvių foto, pirkimo kvitai, dubliko Priedas Nr. 4). Teismas vertina, kad šios aplinkybės patvirtina, jog ir UAB „Rūbų kampas“ galėjo ir toliau vykdyti veiklą, gauti pajamų ir bent iš dalies atsiskaityti su įmonės kreditoriais, tačiau atsakovas per artimą asmenį ( savo sutuoktinę), įkūrė naują įmonę tokiai pačiai veiklai vykdyti, o UAB „Rūbų kampas“ veiklą nusprendė baigti pasinaudojant įmonės bankroto procesu. Be to byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad naujai įkurtoje įmonėje UAB „Šauni“ parduotuvėse dirba tie patys darbuotojai, kurie dirbo ir UAB „Rūbų kampas“ (UAB „Rūbų kampas“ darbuotojai, dubliko Priedas Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat VSDFV pateikti duomenys apie darbuotojus - 2025-12-23 (duomenys neskelbtini) ). Pažymėtina ir tai, kad UAB „Šauni“ nuomojosi tas pačias komercinės paskirties (prekybines) patalpas (duomenys neskelbtini), kurias iki tol nuomojosi ir UAB „Rūbų kampas“. UAB „Rūbų kampas“ patalpų nuomos sutartį nutraukė 2024-08-15 susitarimu ir tą pačią dieną dėl tų pačių patalpų nuomos sudarė susitarimą UAB „Šauni“. Analogiška situacija buvo ir dėl kitų administracinių patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos (Nekilnojamojo turto registro (NTR) išrašai, Dubliko Priedas Nr. 6). Darytina išvada, kad tokie duomenys paneigia atsakovo nelogiškus ir nenuoseklius argumentus byloje, kad tuo metu būdamas su sutuoktine konfliktinėje situacijoje, jis visgi perleido pastarajai nuomos teises į dvi patalpas Palangoje, atleido savo turimus darbuotojus, kad pastarieji įsidarbintų į UAB „Šauni“, nes sutuoktinė siekė įkurti savo savarankišką verslą, ir kad tai neturi nieko bendra su jo vadovaujamos UAB „ Rūbų kampas“ veikla. Teismo nuomone, byloje neturi jokios reikšmės ir atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jau yra priimtas sprendimas dėl jo santuokos nutraukimo.

Dėl atsakingo už tyčinio bankroto sukėlimą asmens nustatymo

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019, kt.).

Ieškovės nemokumo administratorė teigia, jog ieškovei esant nemokiai, jos buvęs (duomenys neskelbtini) V. S., turėdamas tokią pareigą, savalaikiai nesikreipė į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo bei toliau didino ieškovės įsipareigojimus kreditoriams. Pažymėtina, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K 3 344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

Nustatyta, kad ieškovės nemokumo procesas buvo inicijuotas 2024 m. gruodžio 18 d., kai atsakovas V. S., būdamas (duomenys neskelbtini), kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos UAB „Rūbų kampas“ iškėlimo, t. y. praėjus beveik metams po faktinio ieškovės nemokumo momento. Pritartina nemokumo administratorės argumentams, jog įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už ataskaitinius 2023 metus patvirtina, kad ieškovė vėliausiai 2023 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, nes jos prisiimti įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę: nurodyta turto - 20 411 Eur vertės, įsipareigojimų - 33 527 Eur, nuostolis – 16 489 Eur ( beveik dvigubai didesnis nei 2022-12-31 datai nurodytas nuostolis – 8 458 Eur), tačiau bendrovės buvęs vadovas (atsakovas) nevykdė jam įstatyme nustatytos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą. Matyti, kad ieškovei tapus nemokiai, 2024 m. ji ir toliau vykdė nuostolingą veiklą, neapmokėjo savalaikiai pagrindinio kreditoriaus UAB „Šiaulių fobas“ teikiamų sąskaitų–faktūrų už nuomojamas patalpas ir suteiktus komunalinius patarnavimus, tokiu būdu ir toliau didino įmonės turimus įsipareigojimus ne tik šiam juridiniam asmeniui, bet ir kitiems kreditoriams. Be to vertinant pagal civilinėje teisėje taikomus vidutiniškai rūpestingo ir atidaus žmogaus elgesio standartus, negali būti pateisinama atsakovo kaip verslui vadovaujančio asmens pasirinkta pozicija palikti nuomojamose prekybinėse patalpose savo įmonės turtą – inventorių ir atsargas ( dėvėtus rūbus) ir perduoti patalpų raktus savininkui. Atsakovo iniciatyva nuomojamos patalpos su daiktais aprašytos ir fiksuotos vien 2024 m. spalio 3 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole su fotonuotraukomis, nebuvo surašytas jokis patalpų perdavimo -priėmimo aktas. Iš bylos rašytinių duomenų bei liudytojo R. K. parodymų matyti, kad 2024 m. spalio 21 d. raštu atsakovui buvo siūloma atvykti ir perduoti nuomotas patalpas, pasiimti ten esančius daiktus; jam neatvykus 2024 m. spalio 29 d. UAB „Šiaulių fobas“ surašė vienašalį patalpų perdavimo – priėmimo aktą, o atsakovo daiktus perkėlė į kitas patalpas, dviejų mėnesių laikotarpiu (2024 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais) utilizavo nepasiimtas atsargas ( dėvėtus drabužius). Nesant į bylą pateiktų priešingas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, aptarti duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad buvusio ieškovės (duomenys neskelbtini) V. S. veiksmais (neveikimu) buvo siekiama jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis).

Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) negalima identifikuoti, kas konkrečiai iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sudarė 2024 metų balanse nurodytą bendrovės trumpalaikį turtą ir kokia yra to turto likutinė vertė, todėl sutiktina su nemokumo administratorės argumentais, kad iš esmės atsakovo V. S. veiksmai (neveikimas) buvo nukeipti į tyčinį ieškovės bankrotą.

Įvertinęs aptartų faktinių aplinkybių visumą dėl ieškovės nemokumo momento, dėl atsakovui V. S. nustatytų pareigų nevykdymo, dėl apgaulingo ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, neįtraukiant į ją įsigyto trumpalaikio turto (dviejų mobilaus ryšio telefonų, televizoriaus), nesiimant jokių priemonių išsaugoti apskaitytas atsargas (dėvėtus drabužius), taip pat veiklos perkėlimu į kitą įmonę, teismas konstatuoja, kad tokiais atsakovo sąmoningais veiksmais faktiškai nemokios ieškovės finansinė padėtis buvo dar labiau pabloginta, tikslu išvengti įsipareigojimų kreditoriams, todėl ieškovės UAB „ Rūbų kampas“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4, 5 punktuose įtvirtintais pagrindais (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Atsižvelgiant į byloje aptartų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad bendrovės tyčinis bankrotas yra sukeltas dėl V. S. veiksmų (neveikimo).

Dėl žalos atlyginimo

Teismo nuomone, byloje pripažinus ieškovės bankrotą tyčiniu ir nustačius už tai atsakingu atsakovą, laikytinas pagrįstu ir antrasis ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovas, eidamas ieškovės vadovo pareigas, privalėjo elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai, tačiau savo veiksmais netinkamai atliko vadovo funkcijas, dėl ko įmonė tapo nemoki ir negalėjo vykdyti turimų įsipareigojimų kreditoriams.

Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kaip matyti iš ieškovės bankroto bylos, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 38 591,75 Eur sumai.

Teismų praktikoje suformuotos nuostatos, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos.

Nustačius, kad už dokumentų ir turto neperdavimą ieškovės nemokumo administratorei yra atsakingas buvęs bendrovės vadovas, konstatuotina, jog dėl šio neteisėto neveikimo atsiradusią žalą privalo atlyginti atsakovas V. S., preziumuojant jo kaltę bei nustačius kitas civilinės atsakomybės sąlygas.

Teismas sprendžia, kad šioje byloje bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala negali būti tapatinama su 2024 m. bendrovės balanse įrašyta turimo 19 264 Eur trumpalaikio turto verte, kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių realų turto už tokią vertę egzistavimą bankroto bylos kėlimo metu. Atsakovo veiksmai dėl apgaulingo ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, neįtraukiant į ją įsigyto trumpalaikio turto - dviejų mobilaus ryšio telefonų, televizoriaus, taip pat veiklos perkėlimas į kitą įmonę) bei neveikimas, pasitraukiant kaip verslo subjektui iš nuomotų patalpų be jokio perdavimo - priėmimo akto ir jose faktiškai paliekant įmonės turėtą turtą saugoti pačiam nuomotojui 2024 m. spalio mėnesį tiesiogiai lėmė tai, kad nei nemokumo administratorei, nei teismui nebuvo galimybės įvertinti duomenis apie ieškovės turėtą turtą nutarties iškelti jai bankroto bylą įsiteisėjimo metu bei bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Teismas neturi pagrindo pritarti ir atsakovo teiktiems subjektyviems argumentams, kad už viso palikto nuomotose patalpose turto (atsargų) saugojimą ir tinkamą perdavimą bankroto procese turėtų būti atsakingas patalpų savininkas (kreditorius UAB „Šiaulių fobas“) ir su juo tinkamai nekomunikavusi bankroto procese nemokumo administratorė. Darytina išvada, kad teismui nėra pagrindo vertinti kaip įrodymo bylos nagrinėjimo metu teikto atsakovo įrašyto pokalbio su nemokumo administratore, nes šis garso įrašas pateiktas be atitinkamų techninių duomenų, kada ir kokia priemone fiksuotas; be to garso įrašas neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, nes darytas jau esant iškeltai bankroto bylai, t.y sąmoningai atsakovui siekiant surinkti neigiamus duomenis prieš kitą proceso dalyvį, taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad garso įrašas nemokumo administratorės nebuvo patvirtintas teismo posėdyje, keliant abejones dėl jo autentiškumo bei pokalbio fiksavimo vientisumo (CPK 177 straipsnio 2 dalies, 220 straipsnio l dalies nuostatos). Todėl teismas atmesdamas atsakovo ir jo atstovo teiginius dėl tokio įrašo vertinimo kaip vieno iš esminių įrodymų byloje, bei turėdamas pareigą būti aktyvus nemokumo procese, sprendžia, kad nemokumo administratorės ieškinio reikalavimas dėl padarytos žalos atlyginimo tenkinamas, priteistina iš atsakovo žala šiuo atveju prilyginama bankroto byloje patvirtintai bendrai 38 591,75 Eur kreditorinių reikalavimų sumai. Nurodyto dydžio žalą patvirtina ieškovės bankroto byloje pateikti kreditorių reikalavimų dydį pagrindžiantys rašytiniai įrodymai ir su kuriais atsiskaityti ieškovė neturi galimybės (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246 straipsnis, 6.249 straipsnis).

Teismas konstatuoja, kad atsakovo veiksmai ir neveikimas, neatitinka įstatyme jam nustatytų įmonės vadovo pareigų, sudarė sąlygas žalai atsirasti, taigi šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovo neveikimo ir kilusių nuostolių: aptariama žala ieškovei ir jos kreditoriams nebūtų atsiradusi (arba ji būtų mažesnė), jei atsakovas, kaip bendrovės vadovas, būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, perdavęs nemokumo administratorei bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Atsakovui savo neveikimu sukėlus nurodyto dydžio žalą ir nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad žala ieškovei atlyginta, iš atsakovo ieškovei priteistinas 38 591,75 Eur žalos atlyginimas (CK 2.87 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59, 6.246-6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 2 dalis). Taip pat iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą 38 591,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Nagrinėjamu atveju, už ieškinio reikalavimą dėl 38 591,75 Eur turtinės žalos atlyginimo mokėtinas žyminis mokestis sudaro 804 Eur, todėl ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovo valstybei priteisiamas šis žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, 293 straipsnio 1, 4 punktais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rūbų kampas“, juridinio asmens kodas 304285133, bankrotą tyčiniu.

Nustatyti, kad ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rūbų kampas“, juridinio asmens kodas 304285133, tyčinis bankrotas yra sukeltas atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) veiksmais.

Priteisti ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rūbų kampas“, juridinio asmens kodas 304285133, naudai iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 591,75 Eur (trisdešimt aštuonių tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt vieno euro 75 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 38 591,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 804 Eur (aštuonių šimtų keturių eurų) žyminį mokestį, kuris mokėtinas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Įsiteisėjusį teismo sprendimą išsiųsti Šiaulių apygardos prokuratūrai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Finansų ministerijos.

Įpareigoti nemokumo administratorę per 3 dienas informuoti bendrovės kreditorius apie priimtą sprendimą.

Dėl šio sprendimo per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Šiaulių apygardos teismą.