Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Daivos Domeikienės, Nerijaus Masiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės Teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 70 (septyniasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais į paskirtą bausmę įskaitytas G. T. laikino sulaikymo laikas – 1 (viena) para, ir nustatyta laikyti, kad G. T. yra atlikęs 1 (vieną) parą arešto bausmės.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, G. T. pripažintas recidyvistu.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. T. priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 127,06 Eur S. V. gydymo išlaidų su 5 procentų metinėmis palūkanomis nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki turtinės žalos visiško atlyginimo.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. T. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad G. T. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalto būdamas anksčiau teistas septynis kartus, ne kartą teistas už smurtinius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje, paskutinį kartą teistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį už pasikėsinimą nužudyti, naują smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, G. T. padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui (t. 2, b. l. 14–25, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Tai rodo, kad G. T. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padaryta veika nėra atsitiktinė, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Bylos duomenimis, nuteistasis yra ne kartą baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 10–12), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

10. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įstatymų leidėjas yra numatęs tris alternatyvias bausmes: laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo G. T. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, arešto bausmę, didesnę negu šios bausmės rūšies, skiriamos už nusikaltimą, vidurkis (pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą skiriama nuo 15 iki 90 parų arešto, taigi, šios bausmės vidurkis yra 52,5 paros). Panaikinus nustatytą nuteistojo G. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, keisti nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą paskirtą bausmę, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo, nes atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Kartu pažymėtina ir tai, kad vien tik minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas, atsižvelgus į nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam paskirtą bausmę, nuteistojo padaryto nusikaltimo rūšis, pavojingumas ir kt. iš esmės lieka tie patys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais G. T. buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės, bet ir švelnesnės bausmės – viešieji darbai, areštas, buvo taikytas nuteistojo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, jog tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus G. T. švelnesnę bausmę negu areštas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikalstamų veikų nebedarys. Nors BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos G. T. teisinės padėties lengvinimo aspektu neįtakoja, nes nenustatyta nė viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

11. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Pažymėtina, kad naujos redakcijos BK 62 straipsnyje, kaip ir anksčiau, galimybė skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų visumai, išliko kaip teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Sprendimą taikyti arba ne BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas kitas bylos aplinkybes. Taigi, jeigu ir yra BK 62 straipsnyje nustatytos sąlygos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę bausmės nešvelninti, jei jis mano, kad paskyrus švelnesnę bausmę jos paskirtis nebūtų pasiekta.

12. Nagrinėjamu atveju nuteistasis G. T. neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų formalių sąlygų, nes jis, padaręs nusikalstamą veiką, pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie šią veiką, po jos padarymo savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl savo veiksmų nesigailėjo, ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką nepadėjo, taip pat nenustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nė vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas svarstyti BK 62 straipsnio nuostatų taikymą.

13. Pagal teismų praktiką, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021 ir kt.).

14. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-689/2021, 2K-250-976/2023). Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininko asmenybė yra mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2014, 2K-419-746/2015 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta visuma aptartų aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-101-976/2026).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą mažinančių aplinkybių. Nors G. T. dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 111, 114–122), turi šeimą, du mažamečius vaikus (t. 2, b. l. 110, 112, 113, 136-138), būtina įvertinti ir tai, kad G. T. anksčiau ne kartą buvo teistas už smurtinius nusikaltimus, neišnykus teistumui už pasikėsinimą nužudyti, vėl padarė smurtinį nusikaltimą – sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 21 smūgį į galvos-veido sritį ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, o tai, be kita ko, rodo, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, sprendžiama, jog nagrinėjamu atveju taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, jo pageidaujamą minėto straipsnio sankcijoje nenustatytą bausmę – baudą, nėra pagrindo. Pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nesudaro ir nuteistojo apeliaciniame skunde ir teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad atlikdamas arešto bausmę jis netektų darbo ir labai pablogintų savo šeimos padėtį, nes, gimus naujagimiui, jis reikalingas šeimoje, šiuo metu šeimoje jau du vaikai, o jis išlaiko šeimą. Pastebėtina, kad minėtos aplinkybės egzistavo ir anksčiau, tačiau akivaizdu, kad jos nuteistojo nuo nusikaltimo padarymo nesulaikė, taigi tiek savo, tiek šeimos padėtį nuteistasis blogina pats, netinkamai elgdamasis ir nesilaikydamas įstatymų reikalavimų. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje į asmens šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nelemia išvados, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-976/2021). Taigi pirmiau paminėtos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, nors ir yra svarbios, tačiau jos nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

16. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienų metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis).

17. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

18. Skundžiamu nuosprendžiu G. T. pripažintas kaltu padarius vieną nesunkų nusikaltimą ir jam paskirta bausmė – areštas 70 parų. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad G. T. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, naują tyčinį nusikaltimą G. T. padarė būdamas anksčiau teistas septynis kartus, ne kartą teistas už smurtinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat už nusikaltimą, numatytą 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskutinį kartą teistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį už pasikėsinimą nužudyti, naują smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, G. T. padarė esant neišnykusiam teistumui, o tai rodo, kad nuteistasis kritiškai savo elgesio nevertina ir jo nekeičia, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Tokios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai G. T. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistojo priešingas teisei (nusikalstamas) elgesys nėra atsitiktinio pobūdžio ir anksčiau jam taikytos teisinio poveikio priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų, nepaskatino jo keisti savo nusikalstamą elgesį.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. T. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendį dėl nuteistajam G. T. paskirtos bausmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam (nuteistajam) teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021 ir kt.). 21. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis G. T.. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartimi nuteistajam G. T. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus (t. 2, b. l. 130). Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 133-135), kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš G. T. valstybės naudai priteisti 75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. 22. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo G. T. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė apeliacinio skundo netenkinti. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos aplinkybės nepagrįsto pripažinimo nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe). Teisėjų kolegija, spręsdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, įvertina aplinkybes, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam G. T. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, valstybės garantuojama teisinė pagalba šiuo atveju suteikta nuteistajam, kuriam paskirta arešto (trumpalaikio laisvės atėmimo) bausmė. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje (75 Eur už G. T. teiktą teisinę pagalbą pagal 2026 m. birželio 8 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau, vadovaudamasi proporcingumo principu, jų iš nuteistojo nepriteisia (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo G. T. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti G. T. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš G. T. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.