Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Daivos Domeikienės, Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojos S. R. atsakomybei, nustatant vienų metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla D. M. nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 1 (vienus) metus 6 (šešis) mėnesius naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. kovo 12 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 72 straipsnio 3 dalimi, konfiskuotas automobilis „Volvo XC 70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesutinka tik su jam paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis – uždraudimu vairuoti kelių transporto priemones ir automobilio konfiskavimu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog D. M. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaudamasis BK 40 straipsnio nuostatomis, ir paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 metus 6 mėnesius bei transporto priemonės, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimą. Baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, arba lygtinai paleisto iš pataisos įstaigos, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas, ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). BK 67 straipsnio 2 dalyje išvardintos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios gali būti paskirtos atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui. Pažymėtina, jog baudžiamieji įstatymai nedraudžia skirti asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę. Siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones. Jei skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, jos turi būti tarpusavyje suderinamos. Baudžiamojo poveikio priemonių suderinamumas reiškia, jog paskirtos priemonės viena kitos negali dubliuoti ar sudaryti rimtų problemų kiekvienai iš jų vykdyti.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones

Apeliaciniame skunde atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. M. kelia jam taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metus 6 mėnesius pagrįstumo klausimą, prašydamas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki minimalaus termino.

BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų (vidurkis – 3 metai), o už šio kodekso 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones skyrimo klausimą. Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 ar BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius. Šis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas leidžia iš visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių išskirti turinčias didžiausią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, jog kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2013, 2K-401/2014). Svarbus kriterijus, sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-366/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013, 2K-401/2014, 2K-261-489/2018, 2K-279-719/2018, 2K-372-693/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo yra aktualūs ir tuo atveju, kai yra padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnyje, nes šis nusikaltimas taip pat yra susijęs su kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimu. Pastebėtina, kad atsakomybė už BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką iki 2019 m. sausio 1 d. buvo numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje.

Taip pat pagal teismų praktiką, nustatant baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės (teisės vairuoti kelių transporto priemones) atėmimo taikymo terminą, atsižvelgtina į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, asmens kaltės laipsnį, kaltininko asmenybę.

D. M. anksčiau nebuvo teistas (b. l. 75), prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nuo 2025 m. gruodžio 8 d. dirba UAB „R.“ plataus profilio statybininku, darbdavio teigiamai charakterizuojamas (b. l. 69, 158-159). Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. M. prie apeliacinio skundo pateikė 2026 m. balandžio 21 d. darbdavio UAB „R.“ direktoriaus E. J. pasirašytą charakteristiką (b. l. 158-159). Šioje charakteristikoje nurodyta, jog D. M. reikalinga teisė vairuoti dėl jo darbo specifikos (reikia vežti įrankius, smulkias statybines medžiagas ar kitą reikalingą įrangą į objektus), nes D. dažnai turi vykti į skirtingus objektus, kurie gali būti skirtingose miesto ir rajono vietose, todėl galimybė savarankiškai nuvykti į statybos aikšteles leidžia jam spręsti iškilusias problemas ir koordinuoti darbuotojų veiklą, tai padeda išvengti darbo sustojimo, taupo laiką ir užtikrina sklandų darbų organizavimą. Taip pat šioje charakteristikoje nurodyta, kad D. yra visiškai atsidavęs, jis yra veiklus, pareigingas, sąžiningai ir visur rodantis sektiną teigiamą asmeninį pavyzdį, iškilusias problemas visada stengiasi išspręsti abiem pusėms priimtinu būdu, kad išskirtinis šio darbuotojo atsakingumas, gebėjimas nuoširdžiai bendrauti su įvairių tipų žmonėmis, tai savybės, kurios lėmė ypatingai gerą daugelio asmenų (jų) klientų, kurie su juo bendravo, vertinimą. Be to, šioje charakteristikoje nurodoma, kad D. sutinka, jog labai smarkiai suklydo, bet tuo pačiu, jis yra atsakinga, stipri asmenybė, jis begaliniai smerkia savo poelgį, neieško būdų pateisinti savo elgesį, pripažįsta buvęs lengvabūdis, kad D. papasakojo apie savo padarytą teisės pažeidimą, daug kalbėjosi apie neblaivių vairuojančių asmenų transporto priemones keliamą pavojų tiek sau, tiek ir aplinkiniams, jis labai pergyvena dėl įvykusio ir neieško būdų, kad pateisinti savo neapgalvotą elgesį, tiesiog sutinka, kad labai neapgalvotai pasielgė. Charakteristikoje direktorius teigia, kad yra įsitikinęs, jog šis D. teisės pažeidimas yra tikrai atsitiktinis, kuris niekada nepasikartos, todėl tarpininkauja ir prašo į D. M. pažiūrėti ne vien tik per padaryto teisės pažeidimo prizmę ir griežtai jo nebausti, neatimant iš jo teisės vairuoti.

Nors ši apelianto darbdavio pateikta charakteristika, kaip ir prie apeliacinio skundo pateikta UAB „M.“ direktoriaus R. Ž. pasirašyta rekomendacija (b. l. 160), itin teigiamai apibūdina D. M., tačiau pažymėtina, kad pagal teismų praktiką asmens teigiama charakteristika nėra išskirtinė aplinkybė, dėl kurios paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, nebūtų skiriama ar skiriama trumpesniam terminui.

Nagrinėjamu atveju D. M. nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas mažiausiai 1,99 promilių neblaivumas (pirmojo tikrinimo metu nustatytas 2,11 promilių girtumas, antrojo tikrinimo metu (maždaug po 20 minučių) nustatytas 1,99 promilių girtumas (b. l. 9-10, 35). Nusikalstamą veiką D. M. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliantas pripažino, jog jis alkoholį vartojo įvykio dieną nuo 13 iki 16 val. gėrė degtinę, alų (b. l. 51-51, 119-120). Apeliantui nustatytas girtumas ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (dienos metu vairavo automobilį nuo prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), iki gedulo namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), judria gatve, gedulo namų aikštelėje kliudė ir apgadino kitus du automobilius (b. l. 9-10, 29, 30), įvykį mačiusios ir Bendrajam pagalbos centrui apie įvykį pranešusios E. G. paaiškinimus, ji matė kaip prieš jų automobilį neadekvačiai manevravo „Volvo“, kurį vairavo D. M., kad ji išsigando, nes automobilis kliudė aikštelėje stovėjusią mašiną, po to rėžėsi į kitą, ji staiga sustojo, nes manė, kad kliudys ir jos automobilį, nelaukdama paskambino bendruoju pagalbos telefonu (b. l. 9-10, 12-16), be to, taip vairuodamas automobilį D. M. sukėlė eismo įvykį, kurio metu jis apgadino dvi kitas transporto priemones (b. l. 29, 30) rodo, kad D. M., neblaivus vairuodamas automobilį, kėlė pavojų ne tik sau pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Ir nors žymi žala neteisėtais apelianto veiksmais pašaliniams asmenims padaryta nebuvo (buvo apgadintas paties apelianto vairuotas automobilis bei nežymiai kitos dvi transporto priemonės, vienos iš jų savininkė A. P. nurodė, kad pretenzijų dėl įlenkto automobilio numerio, neturi ir tyrimo atsisakė), tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, jog vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, sukelia didelį pavojų ne tik pačiam pažeidėjui, bet ir aplinkiniams.

Nors D. M. yra neteistas (b. l. 75), nėra sistemingas KET pažeidėjas (2023 m. liepos 10 d. baustas pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį už nustatyto greičio viršijimą bei 2025 m. balandžio 26 d. pagal ANK 209 straipsnio 1 dalį (b. l. 72-73), nebuvo baustas už nusižengimus, padarytus būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bet apeliantui nustatytas girtumas žymiai viršijo ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (1,51 promilės), apeliantas kėlė realų pavojų kitiems, nes apgadino kitus automobilius, be to, pažymėtina, jog apeliantas įvykio metu teisę vairuoti transporto priemones turėjo vos 4,5 metų (b. l. 69), o šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog apelianto padaryta nusikalstama veika, už kurios įvykdymą jis skundžiamu nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nebuvo atsitiktinė.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių ir baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nusikalstamą veiką padariusį D. M., taip pat baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti KET, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai uždraudė D. M. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vienus metus ir šešis mėnesius, šis specialiosios teisės atėmimo terminas yra trumpesnis nei vidutinis šios poveikio priemonės taikymo terminas.

Nors apeliantas pateikė duomenis, jog jo mažametė dukra turi sveikatos sutrikimą (b. l. 161, 94-96, 97-98, 99, 100-101, 102-104a, 162-164, 165-166, 167-168), kad jo dukrai, lankančiai (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) lopšelį-daželį, reikalinga pavėžėjimo paslauga (b. l. 105, 183), kad jo sugyventinė M. B. nuo 2026 m. kovo 6 d. yra registruota Užimtumo tarnyboje (b. l. 170), kad jis turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms (b. l. 106-107, 108-116, 171-172, 173-182), kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga darbe (b. l. 158-159), tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl apeliantas, prieš sėsdamas neblaivus už automobilio vairo, privalėjo įvertinti, jog dėl jo neatsakingo elgesio atsiradę neigiami padariniai turės neigiamų pasekmių ne tik jam pačiam, bet ir jo šeimos nariams.

D. M. skundo argumentai, kad dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo jis patirs nepatogumų (negalės pasirūpinti dukra, negalės vykdyti darbinių funkcijų), nesudaro pagrindo apeliantui neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones. Be to, apelianto pateikti duomenys rodo, kad jo dukra gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, o darželį lanko (duomenys neskelbtini) rajone, tačiau kaip liudytoja apklausta D. M. laiduotoja S. R. parodė, kad D. M. dėl darbo gyvena pas ją, (duomenys neskelbtini) (b. l. 135, 138). Taigi, šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog galimybės pasirūpinti savo mažamete dukra, nuvežant ją į darželį, esantį už 3,56 km nuo gyvenamosios vietos (internetinė prieiga (duomenys neskelbtini)) yra labai ribotos. Objektyvių duomenų, kad apelianto sugyventinė M. B. neturi teisės vairuoti transporto priemonės, D. M. nepateikė prie savo apeliacinio skundo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų apeliantui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad pirmosios instancijos teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011).

Apeliantas skunde nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga atlikti ir darbo funkcijas, kad įsidarbinant privalumas yra teisė vairuoti transporto priemones. Šis skundo argumentas taip pat nelaikytinas D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, dėl kurios jam paskirta baudžiamosios poveikio priemonės terminas turėtų būti trumpinamas. Pastebėtina, kad pagal teismų praktiką pažeidimą padariusio asmens darbas, net ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra nusižengimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nėra esminės aplinkybės taikyti švelnesnę administracinę nuobaudą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog asmuo, kuris dirba darbą, susijusį su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, pats turi būti suinteresuotas nedaryti tokių nusižengimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos ar taikomų procesinių prievartos priemonių – vairuotojo pažymėjimo paėmimo bei specialiosios teisės sustabdymo – D. M. nebūtų galėjęs atlikti savo tiesioginių darbo funkcijų, būtų praradęs darbą, priešingai iš prie apeliacinio skundo pateiktos UAB „R.“ charakteristikos matyti, kad apeliantas toliau dirba minėtoje įmonėje.

Teisėjų kolegija sutinka, kad tokios trukmės specialiosios teisės atėmimas neabejotinai sukelia atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės nepatogumų, tačiau tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Kita vertus, tai, jog D. M. uždrausta vairuoti transporto priemones trumpesniam terminui, nei galimas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas visas reikšmingas bylos aplinkybes vertino jam itin palankiai.

Įvertinus atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jam nustatytą apsvaigimo laipsnį, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. M. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės (teisės vairuoti kelių transporto priemones) atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, į kurias prašoma atsižvelgti bei iki minimalaus sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, nesudaro pagrindo tokį prašymą tenkinti. Tuo pačiu paminėtina, jog dėl taikomos baudžiamojo poveikio priemonės patiriamus nepatogumus apeliantas patirs tik laikinai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pasunkinta galimybė laisvai ir komfortiškai judėti, nuvykti į kitą vietą, tinkamai atlikti pareigas darbinėje srityje ar savo šeimos labui, patiriami finansiniai nepatogumai savaime neturėtų būti laikomi išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones. Kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti D. M. atsakomybę (jam paskiriant draudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones tokiam terminui, kuris skiriamas asmeniui, padariusiam lengvesnį pažeidimą, t. y. administracinį nusižengimą, arba tokios priemonės visai neskiriant), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-279-719/2018, 2K-357-489/2018, 2K-372-693/2018).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metus ir 6 mėnesius, yra per griežta, neatitinkanti jo asmenybės bei neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė. Be to, pažymėtina, jog siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo. Dėl to D. M. prašymas skirti jam specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą minimaliam terminui yra nepagrįstas.

Dėl konfiskuotino turto (automobilio) vertės atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo

12. Skundžiamu nuosprendžiu D. M. paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš apelianto nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį „Volvo XC 70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (BK 72 straipsnio 3 dalis). Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai jam taikė šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nusprendė konfiskuoti automobilį natūra, o ne automobilio vertės dalį.

12.1. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas tiesiogiai yra susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu <....>, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos įvykdymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.).

12.2. Taigi, teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-136-699/2018, 2K-287-1073/2018). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Taigi, baudžiamosiose bylose proporcingumo principas iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-49-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-262-489/2017, 2K-79-511/2018, 2K-256-303/2018, 2K-279-719/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-302-1073/2018, 2K-372-693/2018, 2K-17-788/2019, 2K-42-1073/2019, 2K-77-648/2019, 2K-186-648/2019, 2K-195-788/2019). Taigi, turto konfiskavimo instituto netaikymo išimtimi gali būti tik atvejai, aiškiai bylojantys apie tai, jog konfiskavimo taikymas konkrečioje situacijoje (ad hoc) aiškiai būtų neproporcingas ir neteisingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-122-699/2018, 2K-133-719/2018, 2K-134-1037/2018, 2K-183-942/2018).

12.3. D. M. prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi, yra neteistas, veikos padarymo metu ir šiuo metu dirba, turi šeimą, mažametį vaiką, kuris turi sveikatos problemų, apeliantas baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą. Šios aplinkybės leido apylinkės teismui pagrįstai manyti, jog D. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, pirmosios instancijos teismas D. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog D. M. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, nėra pagrindas apeliantui netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo. Taip pat paminėtina, jog pagal teismų praktiką kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo paskyrimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018).

12.4. Automobilis, kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo D. M., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

12.5. Apeliantas skunde teigia, kad ši jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų nepatogumų, tačiau, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, asmenybę apibūdinantys duomenys, šeimos narių interesai negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų (kasacinės nutartys Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams, ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-135-697/2018, 2K-185-489/2018, 2K-186-942/2018, 2K-205-628/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-67-942/2019). Pastebėtina, jog šioje situacijoje visuomenės ir D. M. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei jo atžvilgiu nebūtų taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, nes taip būtų formuojamas asmens nebaudžiamumas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu nebūtų užtikrinamas baudžiamojo poveikio priemonių prevencinis tikslas bei sudaromos sąlygos pakartotiniam asmens nusikalstamumui.

12.6. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis, neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje kelių transporto priemonė yra laikoma nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone ir atitinka BK 72 straipsnio nuostatose nurodytus konfiskuotino turto požymius.

12.7. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis yra ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet panaikinti galimybę jam ar kitiems asmenims turėti iš nusikalstamos veikos gautą turtinę naudą, daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai vykdyti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-976/2016, 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-250-976/2020 ir kt.).

12.8. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad D. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suvokdamas, jog tokie jo veiksmai yra neteisėti, darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, panaudojo transporto priemonę – automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o tai pagal teismų praktiką leidžia daryti išvadą, jog šis automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri turėtų būti konfiskuota. Taip pat byloje nustatyta, kad automobilis, kurį darydamas nusikalstamą veiką vairavo apeliantas, nuosavybės teise priklauso pačiam apeliantui (b. l. 34, 85).

12.9. BK 72 straipsnio 3 dalis numato, jog kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Paminėtina, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, todėl teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti natūra, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tais atvejais, kai nusprendžiama konfiskuoti turto vertę dėl konfiskavimo natūra netikslingumo, turi būti įsitikinta, kad toks sprendimas atitinka turto konfiskavimo tikslus, ir turi būti pateikti įtikinami tokio sprendimo motyvai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-91-303/2021, 2K-107-976/2021, 2K-201-303/2022, 2K-30-788/2023). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra nurodęs, jog nepritaria tokioms praktikoms, kai turto vertė konfiskuojama vien tik todėl, kad dėl ilgai trunkančio ikiteisminio tyrimo tokio turto natūra nepavyko išsaugoti ar jis nuvertėjo, jog teisėsaugos institucijos nesudarė sąlygų konfiskuoti turtą natūra, nors tokių galimybių turėjo, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-788/2023).

13. Atsižvelgus į tai, kad automobilis „Volvo XC 70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo apeliantas, yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir ji nuosavybės teise priklauso pačiam apeliantui, bei įvertinus teisinį reglamentavimą, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nusprendė iš kalto asmens konfiskuoti nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį.

14. Apeliantas skundu prašo konfiskuoti ne patį automobilį, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą.

14.1. BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

14.2. Pagal bylos duomenis automobilis „Volvo XC 70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso pačiam šioje byloje nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam D. M. (b. l. 34, 85) ir buvo jo panaudotas darant nusikaltimą, nurodytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. iš VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, jog apelianto vairuoto automobilio vertė yra 8 440 Eur ( su PVM) (b. l. 86), iš apelianto pateiktų dokumentų apie automobilio įsigijimą 2025 m. kovo 13 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad automobilis kainavo 7000 Eur (b. l. 130-132).

14.3. Apeliantas prašo konfiskuoti automobilio vertės dalį atitinkančią pinigų sumą, nes jis teigiamai charakterizuojamas, sportuoja, užsiima labdara, augina sergantį vaiką, kurį vežioja į darželį, turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, yra neteistas, prisipažino padaręs nesunkų nusikaltimą, gailisi. Nors šios apelianto skunde nurodytos aplinkybės yra svarbios ir apeliantą itin teigiamai charakterizuoja, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos, kad D. M. atžvilgiu nebūtų taikomas turto konfiskavimas ar būtų konfiskuojama tik labai nedidelė automobilio vertės dalis. Be to, apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad be jo, nėra kitų šeimos narių ar artimųjų, kurie galėtų nuvežti mažametį vaiką į ugdymo įstaigą ar pas medikus. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybės, tokios kaip darbas, šeiminės aplinkybės, apelianto, kaip tėvo pareiga pasirūpinti vaiko patekimu į ugdymo įstaigą, finansiniai įsipareigojimai kredito įstaigoms, egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl prieš sėsdamas neblaivus už automobilio vairo, D. M. privalėjo įvertinti, jog dėl jo neatsakingo elgesio atsiradę neigiami padariniai turės neigiamų pasekmių ne tik jam pačiam, bet ir jo šeimos nariams.

15. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgus į tai, kad apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad automobilio konfiskavimas būtų neproporcinga priemonė, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti patį automobilį natūra, o ne jo vertę atitinkančią pinigų sumą, yra pagrįstas, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 3 dalis) ir pagrįstai nusprendė iš D. M. konfiskuoti automobilį. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl taikyto turto konfiskavimo yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

16. Apeliaciniame skunde D. M. nurodo, jog vietoj paskirto turto konfiskavimo, jis sutiktų sumokėti minimalaus dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir šią įmoką jis sumokėtų per 12 mėnesių. Šis prašymas netenkinamas, nes nei BK 72 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios turto konfiskavimo taikymą, nei BPK nuostatos nenumato, kad vietoj privalomo turto konfiskavimo būtų skiriama kita baudžiamojo poveikio priemonė.

17. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės – 1 metus 6 mėnesius uždrausta naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) ir automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimas, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl teisinės pagalbos išlaidų

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas (b. l. 196). Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 10 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2026-06746 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 6. punktu, valstybės naudai prašoma priteisti 62,50 Eur už D. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (b. l. 202-203).

17.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

17.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

17.3. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo sprendimu nusprendė apeliacinio skundo netenkinti. Gynėjas D. M. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.

18. Atsižvelgusi į tokias aplinkybes, taip pat ir į tai, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta viename teismo posėdyje, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. apeliacinis skundas netenkinamas, įvertinusi ir tai, kad D. M. dirba, gauna pajamas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. M. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, todėl šios išlaidos priteisiamos iš apelianto.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžio. Išieškoti iš atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. M. valstybės naudai 62,50 Eur (šešiasdešimt du eurus 50 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.